Ištrauka iš Kaune skaityto Paveldo instituto pranešimo „Talpykla: įrankis formuoti atmintį bei suvaldyti laiką “, 2021 m. lapkričio 6 d.
„(…)
Derėtų įvardinti pagrindines talpyklų savybes, kurias savo tekste „Contained within history” (liet. „Sutalpinta istorijoje”) (2017) išskiria archeologas John Robb:
1. Talpyklos kuria erdves, kurios turi skirtingas savybes ir jose gali įvykti skirtingi procesai.
2. Talpyklos žaidžia su laiku, sulėtindamos arba pagreitindamos procesus.
3. Talpyklos gali paversti savo turinį transportuojamu, taip leisdamos jam peržengti vienos vietos ribas.
4. Talpyklos atskiria ir sutvarko savo turinį, įvesdamos tvarką ir prieštaraudamos entropijai.
Stalčiai ir saugyklos, pastatai ir bibliotekos, kietieji diskai ir maisto pakuotės yra akivaizdūs talpyklų pavyzdžiai, tačiau ši sąvoka yra gerokai talpesnė.
Tekste „On Containers: A Forum. Introduction and Concluding Remarks” (liet. „Apie talpyklas: Įžanga ir apibendrinimas”) (2018) kultūros antropologas Andrew Shryock bei istorikas Daniel Lord Smail talpyklą apibrėžia kaip bet kokį daiktą, savyje galintį neribotą laiką laikyti ką nors kitą, izoliuojant turinį nuo išorinio pasaulio poveikio. Pasak autorių, talpyklos neprieštarauja sandoriui (ang. transaction). Kai kurios iš jų yra skirtos ilgalaikiam saugojimui, t. y. tam tikros rūšies sandoriui, kuris vyksta laike, o ne erdvėje. Kitos yra sukurtos būtent transportavimui ir išpakavimui. Trumpai tariant, talpykloms būdinga dviguba logika: jie ir įgalina, ir stabdo sandorius. Kalendoriai vienoje konceptualioje erdvėje talpina ir praeities, ir ateities laikotarpius; tą patį galima pasakyti ir apie rankraščius bei knygas.
„Talpyklos įsitraukia į natūralias irimo formas, kurios pačios yra entropiniai procesai. Tačiau šis kišimasis laiko rodyklę veikia įvairiais būdais. Kai kuriais atvejais talpyklos sulėtina laiko tėkmę. Tačiau yra ypatingų talpyklų rūšių, pavyzdžiui, kimči gamybai naudojami indai arba juodos plastikinės komposto dėžės, kurios, sutelkdamos bakterijas ir šilumą, pagreitina irimą. Jei žmonės tūkstantmečius vystėsi kartu su talpyklomis, vadinasi, mes, kaip rūšis, esame įsitraukę į didžiulį, nuolatinį laiko organizavimo ir keitimo eksperimentą. Tikriausiai nėra kito artefakto, kuris taip lengvai ir sistemingai dirbtų su laiku, kaip talpykla”, tęsia A. Shryock ir Daniel L. Smail.
Istoriškai, poreikį talpykloms galima sieti su pirmosiomis ugniavietėmis, atsiradusiomis prieš beveik du milijonus metų. Į vieną vietą susirinkusiems žmonėms reikėjo atsinešti maistą bei kitus daiktus. Tiesa, daiktinių įrodymų išlikę nėra, nes pirmosios talpyklos sunyko, tačiau tai galėjo būti organinės kilmės medžiagos, tokios kaip išskaptuoti moliūgai, skrandžiai ar tušti stručių kiaušiniai. Šie paprasti konteineriai daugiausiai buvo naudojami transportavimui, o ne laikymui. Žmonėms pradėjus gyventi sėslesnį gyvenimą, talpyklos padėjo ilgiau išsaugoti šviežią sezoninį maistą. Iki šiol jiems to daryti nereikėjo, nes būdami klajokliais, žmonės judėjo kartu su kintančiu klimatu.
Mokslinės fantastikos rašytoja Ursula Le Guin, savo esė „The Carrier Bag Theory of Fiction” (liet. Nešioklės fikcijos teorija”) (1986), atkreipia dėmesį į nešioklės – talpyklos – reikšmę istorijoje bei kaip konstruojamos galią, smurtą ir karą atspindinčios istorijos. Susitelkiant į herojus-kovotojus, pasakojimui dažniausiai pasitelkiami ginklai, ietys, lazdos ir akmenys, tačiau pamirštama visai kita istorijos pusė: rinkėjų, puoselėtojų bei globėjų. Esė suponuojama, kad protagonistais gali būti ir tie, kurių atributas yra ne ginklas, o talpykla. Nagrinėdama istorijų rašymo motyvus, Le Guin taip pat atskiria vyriškąją ir moteriškąją puses, bei kas turi privilegiją pasakoti istorijas. Nepelnytai, žmonijos evoliucijos istorija yra įrankių istorija, bet ne talpyklų istorija. Galbūt, įrankiai išstūmė talpyklas iš istorijos ne tik dėl to, kad senosios talpyklos greitai sunykdavo, bet ir dėl patriarchalinės galios pozicijos.
Talpyklos savybės bei jos reikšmė istorijoje sufleruoja apie galimybių, galios santykių bei transakcijų istoriją. Talpykla buvo įrankis padėjęs kurti politines sistemas, įgalinęs kontrolę, bei resursų valdymą, davęs kelią įsigalėti kapitalistinei sistemai, kuri be laikymo ir transportavimo talpų paprasčiausiai negalėtų egzistuoti. 19 a. pramonės ir prekybos revoliucijos akivaizdoje įsigalėjo nauja talpykla – pirkinių maišelis. Tuo pačiu metu pradėjo formuotis iki šiol neužfiksuotas reiškinys, vadinamas nevalingu kaupimu. Tokioje būsenoje esantis žmogus kompulsyviai ir obsesyviai renka šlamštą: butelių kamštelius, laikraščių krūvas ir t.t.
Istorikas Daniel L. Smail tekste „Neurohistory in Action: Hoarding and the Human Past” (liet. „Neuroistorija procese: nevalingas kaupimas ir žmonijos praeitis”) (2014) oponuoja mokslininkų bendruomenėse įsigalėjusiai nuomonei, jog tokio pobūdžio kaupimas kyla tik iš defektų biologiniuose, genetiniuose procesuose: „Mokslininkų bendruomenė nevalingą kaupimą aiškina kaip kognityvinės struktūros trūkumus. Pavyzdžiui, kai kurie tyrimai siūlo, kad, jei asmuo patiria tam tikros smegenų dalies pažeidimą, yra didesnė tikimybė, kad jis pradės kaupti daiktus. Kiti mokslininkai teigė, kad kompulsinis kaupimas pasireiškia šeimose ir net gali turėti genetinį komponentą. Tačiau jei sutiksime su šia išvada, tuomet, pritariant evoliucijos psichologams, turėsime sutikti, kad kaupimas yra universalus kognityvinis reiškinys, būdingas visoms praeities ir dabarties pasaulio populiacijoms. Ar galima daryti prielaidą, kad viduramžių Europos valstietis, patyręs prefrontalinės smegenų žievės pažeidimą, būtų tapęs kaupiku? Tuomet, dešimtyse tūkstančių namų ūkio inventorių, išlikusių iš vėlyvųjų viduramžių Europos, rastume kompulsyvaus kaupimo ženklų. Tyrinėjau didelę šio regiono dalį ir radau šimtus akivaizdžiai beverčių daiktų, pavyzdžiui, senų medinių lentų, sudaužytos keramikos, suplyšusių ar sugadintų drabužių. Buvo daugybė šiukšlių, kurias galima nevalingai kaupti netvarkingose krūvose, tačiau nėra įrodymų, kad jos kada nors buvo kaupiamos.”
Nevalingas kaupimas yra istorijos sukurtas produktas, iškilęs kaip modernių laikų bei industrinių pokyčių padarinys, glaudžiai susijęs su augančiu vartotojiškumu. Nors žmonės buvo linkę išsaugoti ir laikyti objektus, tačiau kompulsyvumas pasireikšdavo patiriant stresą, kapitalizmo struktūrų spaudimą, išgyvenant fizines, socialines ar istorines traumas. Pasak autoriaus, kompulsyvus kaupimas taip pat nepanašus ir į prisitaikomojo kaupimo reiškinį, būdingą voverėms ir kėkštams, ar Paleolito laikų žmogui. Pavyzdžiui, prisitaikomojo kaupimo modelis gali būti sezoninis arba sukeliamas tam tikrų įvykių. Sukauptos gėrybės dažniausiai yra skirtos valgyti arba mainyti. Toks kaupimas atliekamas su rūpesčiu ir, dažnai, malonumu. Tuo tarpu, nevalingas kaupimas asocijuojamas su negebėjimu paleisti tam tikrų daiktų. Idėja netekti turto tokiems žmonėms sukelia nerimą, išgyvenantys šią būseną tapatinasi su savo daiktų krūvomis. Įrankių ir daiktų gausa bei įvairovė tapo neatskiriama žmogaus gyvenimo dalimi, žmogaus tąsa.
„Į savo būtį prijungėme daiktus panašiai kaip mūsų tolimi eukariotiniai protėviai įtraukė mitochondrijas, o mūsų genomas absorbavo autonomines virusų DNR grandines. Mes visada buvome post-žmogiški kiborgai. (…) Žmogaus kūnas yra tarsi kontaktinis popierius, lengvai sugeriantis ir atskleidžiantis besikeičiančios materialinės ir socialinės aplinkos paliekamus įspaudus”, – sako Daniel L. Smail.
Savaime suprantama, kad prie šiuolaikinio gyvenimo būdo adaptuojasi ne tik įpročiai ar veiklos, bet ir kūnai. Ne tik dėl kūno tąsos per objektus, bet ir dėl kūno sudėties kurioje atsiranda vis daugiau dirbtinės kilmės medžiagų. Po truputį virstame neišnykstančių medžiagų talpykla, savotišku mikroplastikų archyvu. Mūsų organizmuose įsipatoginę mikroplastikai mokslininkams leidžia spekuliuoti, kad kažkada mes ar kitos gyvybės rūšys sintetines medžiagas įtrauks į sau būtinų medžiagų sąrašą. Panašiai, kaip nutiko prieš 2.4 milijardus metų, stromatolitams staiga pradėjus gaminti deguonį toksišką tuo metu vyravusiai gyvybei, taip vos nenušluojant visų organizmų nuo žemės paviršiaus.
2021-ųjų pradžioje „Environment International” išleistoje studijoje „Plasticenta: First evidence of microplastics in human placenta” (liet. „Plasticenta: pirmieji mikroplastiko žmogaus placentoje įrodymai”), aprašomas tyrimas kuriame analizuotas mikroplastikų kiekis placentose, motinos bei kūdikio kūnuose. Keturiuose pavyzdžiuose iš šešių rasta iki 12 skirtingų mikroplastiko fragmentų – netaisyklingos formos, pigmentais dažytų mikroplastiko dalelių. Mokslininkai analizuodami pigmentų kilmę identifikavo, jog dalis jų buvo naudojami dirbtinėms pakuotėms, dažams, klijams, tinkui, kosmetikos bei asmens higienos priemonėms gaminti.
Žmogus kaip rūšis ištobulėjo dėka gebėjimo prisitaikyti bei inkorporuoti objektus į savo buitį ir kūnus. Pasak Endel Tulving, atmintį tyrinėjančio neuromokslininko, plastiškos žmogaus smegenų savybės bei sąmoningas noras tobulėti buvo kertinis faktorius kultūrinei evoliucijai, kuri nebūtų įmanoma be labai specifinės ir bene tik žmogui būdingos kognityvinės charakteristikos – chronestezijos. Tai yra neurokognityvinis gebėjimas, leidžiantis save suvokti asmeninėje laiko dimensijoje: prisiminti bei atkurti praeities įvykius ir situacijas; planuoti, tikėtis bei įsivaizduoti ateitį. Kitaip tariant, chronestezijos dėka, individualus keliavimas laiku pasidaro įmanomas.
Nors tikslių ir tiesioginių tyrimų dėl chronostezijos egzistavimo kol kas nėra, tam tikrų įrodymų galima aptikti klinikiniuose atvejuose. Viena iš plačiausiai paplitusių istorijų yra apie pacientą K. C., kuriam operacijos metu mėginant pašalinti smegenų traumos sukeltą amnezinį sutrikimą, buvo išpjauta dalis hippocampus. 5 centimetrų skersmens, jūros arkliuko formos darinys, esantis apatinėje-vidurinėje smegenų dalyje – hippocampus – yra svarbi limbinės sistemos dalis ir atlieka erdvinės atminties bei navigacijos, ilgalaikės bei trumpalaikės atminties konsolidacijos funkcijas. Po operacijos pacientas K. C. buvo sąmoningas, galėjo bendrauti, kalbėti, suvokti pasaulį ir save. Pacientas neturėjo problemų su momentine atmintimi, tačiau jis nebegalėjo keliauti asmeniniu laiku – prisiminti praeities ar planuoti ir įsivaizduoti ateitį. Interviu metu, paklaustas, ką planuoja veikti rytoj, pacientas atsakė: „tai, kas atrodys tinkama”. Panaikinus sąmoningą praeities ir ateities suvokimą jis galėjo protiškai suvokti laiką, tačiau negalėjo jo patirti. Kadangi K. C. suvokia „aš” dabartyje, jo asmeninės praeities prisiminimo ir ateities įsivaizdavimo sunkumus, galime sieti su nefunkcionuojančia chronostezija.
Kauno apskrities viešosios bibliotekos (KAVB) septyniuose saugyklos aukštuose saugoma per 300 tūkst. periodinių leidinių bei 500 tūkst knygų. Čia esančios knygos nėra rūšiuojamos pagal žanrus, išleidimo metus ar abėcėlės tvarką. Paprasčiausiai, leidinių bibliotekoje yra per daug, kad šiuo metu būtų galima įdiegti labiau niuansuotą sistemą, todėl visos čia sukauptos kopijos yra žymimos pagal jų formatą (dydį) ir kalbą. Išmatavus kiekvieną knygą, jai yra sugeneruojamas unikalus kodas. Šis archyvavimo principas tirpdo įprastą, chronologiškai ar linijiškai suprantamą informacijos saugojimo būdą bei sufleruoja apie plastišką ir belaikišką, atsitiktinumu grįstą, spekuliatyvų duomenų tekėjimą, kuriame bibliotekos saugyklos veikia tarsi hippocampus[1] žmogaus smegenyse.
(…)”
Pranešimo metu kineskopiniuose vaizdo ekranuose buvo rodomos ištraukos iš videoarchyvo apie Kauno apskrities viešąją biblioteką (KAVB). Skaitmeninėje dokumentacijoje Paveldo institutas užfiksavo į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą iki šiol neįtraukto pastato post-modernistinius tūrius (arch. Boleslovas Zabulionis, 1987), skaitytojams nepasiekiamas bibliotekos saugyklas, originalius interjero paviršius bei kraustymosi ir rekonstrukcijos procesus, neišvengiamai pakeitusius bibliotekos erdves ir atminties institucijos veikimo metodus.
Tyrimo ir teksto autoriai:
Lukas Mykolaitis, Margarita Žygutytė, Severina Venckutė, Mikas Zabulionis, Julija Račiūnaitė
Pranešimą skaitė:
Lukas Mykolaitis, Severina Venckutė
[1] Hippocampus – 5 centimetrų skersmens, jūros arkliuko formos darinys, esantis apatinėje-vidurinėje smegenų dalyje. Svarbi limbinės sistemos dalis, atliekanti erdvinės atminties bei navigacijos, ilgalaikės bei trumpalaikės atminties konsolidacijos funkcijas.
Iliustracijos:
1-2. Stop kadrai iš režisieriaus Alain Resnais filmo Le chant du Styrène (liet. „Stireno giesmė”) (1958). 13 minučių trukmės filmas buvo užsakytas Prancūzijos pramonės grupės „Pechiney”, siekiant parodyti neseniai išpopuliarėjusios medžiagos – plastiko privalumus. https://youtu.be/lG1hZyQUF6Y?si=GoaFtQnEnnkWDF0e
3. Paciento K. C. smegenų vaizdai, išdėstyti iš priekio į galą. Tamsus signalas rodo pažeistą audinį. „The case of K.C.: contributions of a memory-impaired person to memory theory” (liet. K.C. atvejis: atminties sutrikimų turinčio asmens indėlis į atminties teoriją), Endel Tulving ir kt. (2005).
