Jei pakankamai ilgai ir įdėmiai klausysite savo ramaus, nejudančio kūno, sugebėsite išgirsti kaip gaudžia jūsų kraujas – kur nors pirštų galiukuose arba pakaušio arterijoje, galbūt sulenktoje galūnėje. Panašiai staiga galite atpažinti savo balsą karo ūžesy ir nustebti, kaip kitaip jis suskamba. Greičiausiai ne taip, kaip esate įpratę. Ne visada galite girdėti kūnu tekančio kraujo gaudesį, taip ir ne visada galite atskirti savo balsą karo ūžesy – nes jūs esate tie. Tie, per kuriuos karas juda, kurie yra jo kelias, kurių emocijos yra karo infrastruktūros dalis „su plačiai varijuojančiais techniniais standartais“[1].
1. 2022 metų rudenį netikėtai užtikome seną ukrainietišką televizinę lopšinę. 1990-aisiais per pirmąjį nacionalinės televizijos kanalą ji buvo transliuojama kiekvieną vakarą prieš pasaką vaikams. Pirmuose animacijos kadruose vaizduojama greitai patekanti saulė virš miegančios karvės uodegos, karvė pabunda ir bėga per dangų, visi gyvūnai ir vaikai eina miegoti, gyvūno ragai tampa mėnuliu, ateina naktis, karvė pradingsta tamsoje, virsdama žvaigždėmis.
Vieni draugai, su kuriais pasidalinome šiuo filmuku, prisiminė, kad vaikystėje jie žiūrėdami visada pravirkdavo, kadangi beužmieganti katė atrodydavo tarsi mirštanti. Mums visiems ši animacinė pasaka pasirodė trikdanti, nepaisant mielų ir draugiškų kadrų, vaizduojančių gyvūnų pasiruošimą miegoti. Gali būti, kad dalinai tai buvo ir dėl dainos lydėjusios animaciją. Regis, vaikystėje niekam nepavyko suprasti jos žodžių. Dabar, 2022 metų pabaigoje, internete paskubomis rasti dainos žodžiai nuskamba kaip neišvengiamas egzistencinio siaubo įrodymas. Paaiškėjo, kad aukšto tono moteriškas balsas graudžiai maldavo saulės nenusileisti, nes be jos pasidaro baisu ir tamsu.
Vis grįždavome prie šios lopšinės diskutuodami, kas joje pasirodė taip artima dabartinei karinei padėčiai. Tikriausiai lopšinė tiesiogiai rezonavo su 2022 metais įvykusiu Ukrainos elektros ir šildymo tiekimo sustabdymu, sukeltu Rusijos bombardavimo, nutaikyto į kritinę reikšmę turinčius infrastruktūros objektus ir tikriausiai už to slypėjo dar daugiau priežasčių.
Vienaip ar kitaip, ši televizinės lopšinės melodija ir garsiniai Užhorodo peizažai (angl. Soundscapes of Uzhhorod), kuriame mes tuo metu gyvenome, susijungė į 11 minučių garso takelį see also projektui. Prie jo mes dirbome 2022-2023 metų rudenį ir žiemą. Nors garso takelyje lopšinės nebeįmanoma atskirti, ji tapo svarbiu jutiminiu projekto aspektu. Nes kibernetinis karas, kaip ir garso takelis, užplūsta iš visur vienu metu, greitai rutuliojasi, staiga tampa ritmišku, kol galiausiai vėl išsiskiria į ūžesius, virpesius ir šnypštimus. Ir mes, jo užliūliuoti, visa savo esybe bandome atsispirti visiškam užsimiršimui.
2. Pilnas mūsų projekto pavadinimas yra „see also: a set of compressed images and feelings“ (taip pat žiūrėkite: sumažintos kokybės fotografijų ir jausmų rinkinys“), kuris neabejotinai referuoja į karo vaizdų tyrimą. Projektas yra interaktyvus Rusijos pilno masto invazijos į Ukrainą nuotraukų archyvas. Visgi mes savo dėmesį sutelkėme į iškreiptus vaizdus : išsipikseliavusius, peršviestus (angl. over-exposed), susiliejusius ir kompresuotus (angl. compressed). Būtent tokie vaizdai buvo dažniausiai skelbiami Ukrainos viešuosiuose ir telegram kanaluose pirmaisiais pilnos invazijos metais. Nepaisant formalaus informacijos trūkumo šiuose vaizduose, manome, kad jie geriausiai atspindi gyvenimą kibernetinio karo metu, kuomet visi įmanomi aplinkos suvokimo įrankiai – žmogiškieji ir ne tik, buvo visiškai sukompromituoti.
Kai kalbame apie peršviestus vaizdus, kuriuose užfiksuotas fosforinių bombų naudojimas, mes dar ir dar kartą aptinkame savyje neįveikiamą potraukį pamiršti. Kiekvienas peršviestas karo vaizdas yra ryškios, išsisklaidžiusių pikselių dėmės, palaipsniui besiplečiančios tavo akyse ir primenančios apie sunaikintus žmones, gyvūnus, augalus ir infrastruktūrą. Tokios nuotraukos tiesiogiai perteikia šį sunaikinimą, kadangi nuotraukose per daug apšviestos vietos savyje netalpina jokių duomenų. Tai vis plečiasi ir sunaikina visus gyvus ir negyvus dalykus, šiandien ir dar ilgai ateityje. „Imperializmas, įskaitant ir Rusijos imperializmą, veikia per ištrynimą (angl. erasure)“, rašo ukrainiečių tyrinėtoja Darya Tsymbalyuk. Tai ji apibūdina kaip „sisteminį ir tyčinį žmonių gyvenimų, visų ir visko, kas juos sudaro, įskaitant įvairialypius santykius ir kalbas, sunaikinimą“.
Ši ištrynimo arba peršvietimo operacija gali būti išskaidyta į šimtus mikroprocesų, kuomet akyliau nagrinėjame okupantų metodus ir taktikas. Kaip kitaip galime pavadinti neatidėliotiną rusų ne rusiškų topografinių ženklų keitimą naujai okupuotose teritorijose, jei ne ištrynimu? Argi masiškai atakuoti žmones, sausumos paviršių, miškų ir vandenų telkinius nėra visiško peršvietimo strategija? Ar tai savaime nėra priverstinio pamiršimo finalizavimas, slypintis pačiame tokio plataus masto invazijos inicijavime, kurį norėdami atremti, tūkstančiai yra priversti pamiršti save neribotam laikui tam, jog pradėtų kurti kolektyviškumą?
3. Kuo daugiau nagrinėjome šiuos atrastus susiliejusius vaizdus, tuo labiau supratome, kad gyvenant šiuolaikinio karo metu, jie tampa patikimiausiomis emocinės patirties vizualizacijomis.
„Kibernetinis karas […] yra mašininės mobilizacijos procesas, kuriame žmonės atlieka vis didesnį perdavimo vaidmenį procesuose, kurių greitis ir sudėtingumas yra visiškai nežmoniškas arba mažai žmogiškas. Taigi, kibernetinio karo subjektai yra galiausiai ne tiek žmonės, kiek kompiuteriniai tinklai, kuriuose žmonės yra lengviausiai sukompromituojamas prieigos taškas“, knygoje „Cyberwar and Revolution“ (liet. „Kibernetinis karas ir revoliucija”) rašo Nick Dyer-Witheford & Svitlana Matviyenko.
Kiekvieną dieną transliuojame karo nusikaltimų įrodymus, siekdami paveikti karo stebėtojų nuotaikas ir galiausiai tikėdamiesi jas atliepiančių politinių reakcijų. Esame kasdieniai emociniai darbuotojai, kuriantys grupes, kovojančias su kibernetiniu karu. Suteikiame ne tik savo paskyras, bet ir savo kūnus mūšyje su kibernetiniu karu – veiksmams kovos lauke, bei nuotoliu skleidžiant emocinį užkratą.
Analizuodami šias nuotraukas see also projekte, savęs klausiame:
· Kaip šis nuolatinis kitų kančios stebėjimas ir/arba transliavimas gali būti pritaikytas prie skaitmeninių platformų taisyklių, sukuriant Kančios medijų vadybą[2] (angl. Suffering Media Management)?
· Ar nuotraukos, kurios ilgainiui nieko nebedokumentuoja ar nebeinformuoja tampa pusiau darbinėmis nuotraukomis[3], kur mes esame mašinos, skirtos skleisti karą?
· Ar visgi šis metodas ištraukiant naudotojų emocijas ir jų panaudojimo galimybės kibernetinio kariavimo[4] poreikiams keičia mūsų sugebėjimus priimti politinius sprendimus?
· Kodėl afektyvi diplomatija (ang. Affective Diplomacy) pasirodė esanti vienintelė globaliai karo stebėtojų publikai[5] paveiki taktika, kuri atrodo neišvengiamai besifokusuojanti į įtraukiamumo rodiklius ir esanti už centrinės platformos ribų?
· Kaip atpažinti savo balsą tarp kitų ir nedaryti kitiems žalos?
4. Įprastai, „taip pat žiūrėkite“ pastaba yra rašoma mažosiomis raidėmis, paraštėse, puslapio apačioje arba hiperteksto pabaigoje. Ši pastaba gali būti parašyta mažesniu šriftu arba turėti nuorodas į kitus hipertekstus, o tai dar labiau sumažina tikimybę, jog nuoroda bus paspausta. Šiame projekte žiūrėjimas į iškreiptas karo nuotraukas mums reiškia dėmesio nukreipimą nuo esmės, nuo to, kas paprastai yra įtraukiama į „taip pat žiūrėkite“ pastabą. Tai yra dokumentai, paaiškinamieji sakiniai skliausteliuose ir kiti papildomi resursai jau pamirštiems bei, potencialiai, mums patiems ateityje. Tai tuo pačiu yra nuolatinės praktikos kūrimas, kurioje stengiamasi kuo mažiau pamiršti save.
fantastic little splash
[1] Bryan Larkin, The Politics and Poetics of Infrastructure
[2] Taktikų rinkinys, leidžiantis kalbėti apie karus, nepaisant skaitmeninių platformų ribotumo ir nežinios
[3] „Operatyviniai vaizdai yra vaizdai, kurie nevaizduoja ar nereprezentuoja, nelinksmina ar neinformuoja, o seka, naršo, aktyvuoja, prižiūri, valdo, vizualizuoja, aptinka ir identifikuoja“ (Jussi Parikka, „Operatyviniai vaizdai ir vizualinė kultūra”). Pasak Harun Farocki, pasitelkdamos būtent tokius vaizdus, mašinos gali nusitaikyti ir sunaikinti, ir tokie vaizdai sukurti ne žmonėms, o šioms mašinoms
[4] Ar tai emocinis ekstraktyvizmas?
[5] Kurioje žiūrovas yra ne tik paprastas socialinių medijų vartotojas, bet ir JT, sąjungininkių šalių parlamentas, humanitarinė organizacija ir daugelis kitų, kurie negalėjo išvengti platformų logikos.
