Šiame tekste bandau įsivaizduoti užmaršties institucijas. Institucijas, kurioms pavesta rūpintis socialine užmarštimi, lygiai kaip atminties institucijoms – bibliotekoms, muziejams, archyvams – yra pavesta rūpintis socialine atmintimi. Šiam vaizduotės pratimui įvedu vieną taisyklę – užmaršties institucijas bandau įsivaizduoti kaip pozityvias, išlaisvinančias, laisvai pasirenkamas, o ne primetamas. Tai šioks toks užduoties pasunkinimas – institucionalizuotas socialinės atminties ribojimas, cenzūravimas, šalinimas siekiant politinės kontrolės ar dangstantis nuo atsakomybės yra išsamiai aptartos temos. Represyvias užmaršties institucijas įsivaizduoti nėra sunku – jos jau daug kartų realizuotos. Žinoma, dar yra vietos egzistuojančių atminties represavimo formų kritikai ar distopinei vaizduotei, bandančiai įspėti apie galimas naujas represyvių užmaršties institucijų formas, tačiau šis tekstas yra veikiau utopinis. Tai pasiūlymas mąstyti, ką pozityvaus būtų galima nuveikti išmokus kontroliuoti užmarštį, ir kelios punktyriškos gairės, kaip apie tai mąstyti. Pradėsiu kiek iš tolo – ne nuo socialinės, o nuo individualios užmaršties.
***
Atsiminti yra geriau nei pamiršti. Taip bendrai suformuluota mintis skamba kone trivialiai, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Noras atsiminti yra norma, o noras už(si)miršti įtartinas, jis turi būti demaskuotas kaip atsisakymas blaiviai vertinti situaciją, kaip autentiškumo iškeitimas į iliuziją, kaip atsakomybės vengimas. Net jei mainais už atmintį gaunami didžiausi malonumai – ar Homero Odisėjoje aprašytų lotofagų palaimingas apsvaigimas, ar gyvenimo svajonių išsipildymas Roberto Nozicko „patyrimų mašinoje“, šie mainai pateikiami kaip tai, ko reiktų atsisakyti. Intuityvią asimetriją tarp atminties ir užmaršties patvirtina ir sentimentų leksikonais vadinami žodynai, kuriuos kompiuterinė lingvistika pasitelkia vertindama teksto emocinį toną. „Atsiminti“ yra pozityvesnis žodis nei „pamiršti“, jis signalizuoja emociškai pozityvesnį tekstą. Tiesa, vidutiniškai, o tai reiškia – nepriklausomai nuo konteksto.
Įsileisk bent šiek tiek konteksto, ir abstraktus atminties pozityvumas bei užmaršties negatyvumas ima klibėti. Atmintis ir užmarštis veikia – turi veikti – išvien: mokymasis yra svarbios informacijos atranka, apibendrinimas – detalių pašalinimas, naujas įprotis turi užgniaužti seną, kūrybingumui ir mąstymo lankstumui svarbu gebėjimas atsitraukti nuo senų idėjų. Šiuo požiūriu atmintis ir užmarštis yra dvi tos pačios monetos pusės, tad neturėtų skirtis ir jų vertė. Dar daugiau – kartais atsiminti gali būti blogiau nei pamiršti. Įkyrūs ar trauminiai atsiminimai gali būti didelė (kartais nepakeliama) našta. Antai viena iš tyrimo krypčių potrauminio streso sutrikimo gydyme yra trauminių atsiminimų selektyvus pašalinimas ar jų emocinio tono modifikavimas. Visgi, jei skaitytoja(s), net kalbant apie labiausiai žalojančius trauminius atsiminimus, linktų manyti, kad atsiminti visada yra geriau nei pamiršti, kad leistinos tik atsiminimą išsaugančios terapijos, turėčiau konstatuoti, kad mūsų intuityvūs atminties ir užmaršties vertinimai labai skiriasi.
Mąstymą apie potencialią asmeninės užmaršties naudą labai apsunkina tai, kad neturime efektyvių užmaršties technikų, beveik negalime kontroliuoti užmaršties. Neturėdami patirties nežinome, ką įgytume ir ką prarastume, jei šalia atsiminti padedančių mnemotechnikų – nuo paprasčiausių darbo kalendorių ir mazgelių ant nosinių iki komplikuočiausių ars memoriae taikymų – turėtume ir efektyvias užmaršties technikas. Kol kas net neaišku, kaip tokios technikos galėtų atrodyti. Umberto Eco savo esė „Ars oblivionalis? Pamiršk tai!“ tvirtina, kad užmaršties technikos įmanomos nebent kaip atminties supainiojimo metodai. Atsiminimų valingai pašalinti neįmanoma, bet įmanoma susikurti konkuruojančius klaidingus atsiminimus. Jei norėtume nebeprisiminti savo telefono numerio, galėtume pamėginti uoliu kartojimu įsiminti vieną ar kelias skaičių eilutes, besiskiriančias nuo jo minimaliai. Nieko preciziško kol kas nesiūlo ir neuromokslai ar psichologija, net jei ir yra grubių būdų sumažinti prisiminimo tikimybę, tarkim, pašalinant iš aplinkos priminimus.
Bet tarkime, kad atsiras galimybė saugiai ir efektyviai užmiršti konkrečius dalykus. Kuo tokia galimybė galėtų būti naudinga? Kol kas daugiausia kalbama apie potencialius taikymus psichiatrijoje ir klinikinėje psichologijoje, ypač potrauminio streso sutrikimo ar priklausomybių kontekste. Minties eksperimento dėlei galima konstruoti fantastinius siužetus, kuriuose tyčinis informacijos užmiršimas leidžia išvengti didesnio blogio. Tarkime, teroristų sučiuptas mokslininkas tyčia pamiršta cheminio ginklo formulę, kad teroristai negalėtų jos išgauti. Šie du pavyzdžiai – atsiminimų pašalinimo siekiant terapinio efekto ir užmiršimo siekiant išvengti didesnio blogio – turi šį tą bendro. Jie telpa į abstrakčią užmaršties negatyvumo schemą, nuo kurios ir prasidėjo šis tekstas – užmarštis pati savaime yra problemiška, jai reikia pateisinimo, priežasties. Mąstyti apie potencialią užmaršties naudą būtų lengviau, jei šią schemą suspenduotume. Kodėl turėtų būti problemiška tyčia užmiršti mėgstamiausio vaisiaus skonį prieš jo atsikandant, pamiršti netyčia pamatytą kryžiažodžio atsakymą ar draugo atskleistą planuojamo žiūrėti filmo pabaigą, pamiršti galvoje skambančią įkyrią melodiją, netyčia pamatytą kitam žmogui skirtą raštelį, padėti sau pačiam po eglute dovaną ir apie tai pamiršti? Sąrašą būtų galima tęsti, žaismingus pavyzdžius pakeičiant rimtesniais.
***
Tai, kas buvo pasakyta apie asmeninę atminti, įmanoma pritaikyti ir socialinei, bet prieš tai verta paminėti du dalykus, kad juos būtų galima atidėti į šoną. Pirma, nebandysiu nusakyti santykio tarp asmeninės ir socialinės atminties. Niekas nesikeičia nuo to, ar žodis „atmintis“ šiose dviejose frazėse vartojamas ta pačia tiesiogine prasme, ar visgi minėtas žodis frazėje „socialinė atmintis“ suprantamas netiesiogine, išvestine prasme. Antra, nuošalėje paliksiu ir diskusijas, koks santykis tarp atminties studijose ir gretimuose laukuose pasirodančių terminų: „kolektyvinė atmintis“, „kultūrinė atmintis“, „socialinė atmintis“, „viešas žinojimas“, „nacionalinė atmintis“ ir t. t. Tikiuosi, skaitytoja(s) sutiks, kad mano pasiūlyta vaizduotės užduotis nereikalauja iš anksto užimti pozicijos šiais įdomiais, bet komplikuotais klausimais.
Aptariant asmeninę atmintį, minėtas abstraktus atminties pozityvumas ir užmaršties negatyvumas matyti ir diskusijose apie socialinę atmintį. Tai, kad socialinė atmintis yra svarbi ir vertinga, kad ją reikia saugoti, kad nevalia jos iškraipyti, nutylėti, atimti, apleisti, šiandienos požiūriu skamba taip trivialiai, kad net pats šių dalykų paminėjimas dabar rašomame sakinyje gali atrodyti perteklinis. Dėl to kiek nejaukiai gali skambėti akivaizdaus dalyko konstatavimas: socialinė atmintis tuo pačiu yra selektyvi kultūrinė užmarštis. Bibliotekos ne tik kaupia knygas, bet ir jas nurašo. Vieni dokumentai keliauja į archyvą, kiti – į dokumentų smulkinimo aparatą. Nutarimas, kas bus išsaugota, yra ir kažko kito palikimas likimo valiai.
Užmaršties negatyvumo intuicija tokia paveiki, kad pasirodančias pozityvias socialinės užmaršties vizijas – nuo Friedricho Nietzsche′s studijos „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui“ iki Davido Rieffo knygos „Pagyra užmiršimui“ – linkstama perskaityti kaip didžiąja dalimi provokatyvius siūlymus, akivaizdžiais laikomų dalykų suprobleminimą, bet į jas galima žvelgti ir kaip į pasiūlymus. Egzistuojančias pozityvios socialinės užmaršties vizijas galima apibendrinti taip: tam tikrose situacijose su socialine atmintimi ateinanti praeities našta ima trukdyti dabarčiai, o užmarštis yra būdas nusimesti ar bent palengvinti šią naštą. Kankinančios, įkyrios socialinės atmintys apie imperinės didybės praradimą, apie didelius karinius pralaimėjimus gali peraugti į revanšizmą, iredentizmą, vesti ne į susitaikymą, o į konflikto atsinaujinimą. Užstrigimas praeityje ir rigidiškomis tapusiose minties trajektorijose gali prisidėti prie visuomenės kūrybiškumo ir vitališkumo praradimo. Užmarštis tokiais atvejais gali būti išlaisvinanti. Ji gali padėti ištrūkti iš priklausomybės nuo praeities suformuotos krypties, atverti erdvę įvairesnėms mąstymo ir veikimo galimybėms.
Kaip ir asmeninės užmaršties atveju, konkretesnį mąstymą apie potencialią socialinės užmaršties naudą apsunkina pozityvių pavyzdžių stoka (ir negatyvių perteklius). Net jei įmanoma rasti realių pavyzdžių, jie veikiausiai įtikins ne visus. Europos Sąjungos bendrojo duomenų apsaugos reglamento numatyta „teisė būti pamirštam“ – galimybė pareikalauti, kad privati informacija būtų ištrinta iš, pavyzdžiui, internetinės paieškos variklio – galėtų būti bent dalinis pavyzdys. Šią teisę grindžia siekis suteikti žmonėms daugiau galimybių išvengti stigmatizacijos, kylančios iš praeities klaidų. Ar pozityvaus užmaršties institucionalizavimo pavyzdžiu galėtų būti ir pasmerkimo užmarščiai – damnatio memoriae – praktikos, kai sutariama neminėti pasmerkto asmens tikintis, kad jis bus užmirštas, priklauso nuo dviejų veiksnių. Viena vertus, ar tikrai toks pasmerkimas konkrečiu atveju pagrįstas moralės požiūriu. Antra vertus, ar tikrai tai pasibaigia užmarštimi. Kiek paradoksiška tai, kad jei tokia praktika konkrečiu atveju būtų efektyvi, mes apie tai nesužinotume.
Šie du klausimai – ar užmaršties institucija morali ir ar ji efektyvi – iškils kiekviename bandyme tokią instituciją įsivaizduoti, ir į juos neįmanoma duoti bendrų atsakymų. Vaizduotės pratybų dėlei tarkime, kad gali būti atvejų, kai atsakymas į abu klausimus yra teigiamas, tuo pačiu atsimindami, kad jei kada nors bandysime nuo įsivaizdavimo pereiti prie realizavimo, šiuos klausimus teks užduoti iš naujo.
Radikaliausias užmaršties institucijų formas galėtume įsivaizduoti kaip naujo starto scenarijus. Ką reikštų iš naujo pradėti kokį nors meno žanrą, tarkime, kiną? Kiek laisvės nuo sustabarėjusios kino kalbos tai suteiktų? Dar daugiau, ką reikštų iš naujo pradėti civilizaciją? Naujo starto scenarijai veikiausiai niekada negalėtų būti realizuoti savanoriškai, ne prievartos, o sutarimo pagrindu, tad jie turėtų likti vien vaizduotėje. Visgi, net ir įsivaizduojami scenarijai gali būti naudingi kaip dabarties kritikos ir vaizduotės suaktyvinimo priemonės, kaip akstinas ieškoti naujų gyvenimo formų.
Jei naujas startas atrodo per grubu, galbūt užmarštis galėtų būti laikina ar lokali. XIX a. anglų filosofas Jeremy Benthamas nebaigtame rankraštyje „Autoikona“ įsivaizduoja įdomią atminties institucijų formą. Po mirties padaromos žmonių autoikonos – įsivaizduokite iškamšą krėsle su ratukais (beje, paties Benthamo autoikoną galima pamatyti Londono universiteto koledžo vestibiulyje.) Svarbių žmonių autoikonos eksponuojamos dviejuose dideliuose pastatuose – Garbės šventovėje ir Negarbės šventovėje. Kadangi autoikonos turi ratukus, jas lengva, pasikeitus visuomenės požiūriui, perstumti iš vienos šventovės į kitą. Papildydami Benthamą, galėtume įsivaizduoti trečią pastatą – Užmaršties namus, į kuriuos patekusių autoikonų niekas negalėtų matyti. Tarkime, po kelių šimtų metų užmirštos autoikonos būtų išstumiamos iš Užmaršties namų ir visuomenei reikėtų iš naujo – dabar jau iš laiko distancijos – įvertinti šiuos asmenis. Arba įsivaizduokime ateities pasaulį, kuriame žmonės kolonizuoja vis naujas planetas. Viena iš bendruomenių nutaria įgyvendinti naujo starto scenarijų. Pavyzdžiui, kurti naują kino kalbą, radikaliai nutraukiančią ryšį su ankstesne kino tradicija. Tam reikės priemonių, užtikrinančių, kad šios tradicijos socialinė atmintis būtų lokaliai – ir tik lokaliai – sunaikinta. Galbūt socialinė užmarštis galėtų būti dar lokalesnė, pritaikyta konkrečiam žmogui, kaip būdas asmeniškai kontroliuoti savo informacinę aplinką.
Galbūt užmaršties institucijos galėtų veikti kaip virtualūs pasauliai, kaip simuliacijos, į kurias patekę esate laikinai (pilnai ar iš dalies) izoliuojami tiek nuo savo asmeninės, tiek nuo socialinės atminties. Taip būtų galima pasinaudoti užmaršties teikiama nauda ir tuo pačiu visada turėti galimybę atmintį susigrąžinti palikus simuliaciją.
Šie įsivaizduojami pavyzdžiai tyčia netikroviški ir tolimi. Tikroviškumo suspendavimas leidžia žymėti abstrakčios idėjos kontūrus, išlaikant kiek saugesnę distanciją nuo ginčų dėl konkrečių idėjos taikymo. Jei man pavyko suteikti bent kiek patrauklumo minčiai, kad pozityvios užmaršties institucijos yra įmanomos, atsiveria kelias bandyti įsivaizduoti realistiškesnes, o gal net kurias nors jų įgyvendinti.
*Iliustracija iš KAVB periodinių leidinių archyvo, surinkto Paveldo institutui tiriant 1970-1990 m. Lietuvoje leistus mokslo populiarinimui skirtus leidinius: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje; Mokslas ir gyvenimas; Bibliotekų darbas; Mokslas ir technika; Statyba ir architektūra; Žmogus ir gamta.
