Ekskursiją Dūlà1 pradedame senosiose Kauno kapinėse, daliai miesto gyventojų dar pažįstamose Ramybės parko vardu. Tarp Kauno geležinkelio stoties ir centro įsikūrusi teritorija 1847–1959 m. buvo viena pagrindinių amžinojo poilsio vietų mieste. Iš viso čia užfiksuota virš 150 tūkst. palaidojimų. Išsiskyrusios savo daugiakultūriškumu, viename erdvėlaikyje kapinės talpino net keturias konfesijas – katalikų, stačiatikių, liuteronų ir musulmonų, – o religinės bendruomenės čia galėjo statyti maldos namus. Tyrinėdami archyvines fotografijas matome žalią, tankiai medžiais ir krūmais apaugusią zoną, kurioje savo gedului bei maldoms saugų prieglobstį galėjo rasti didžioji dalis miestiečių.
Fotografijos centre matomas Dariaus ir Girėno mauzoliejus, o dešiniajame-viršutiniame kampe šmėsteli kapinių administracijos pastatas. Vaizdas užfiksuotas 1937–1940 m.
Kapinių istoriografijoje lyg per miglą pasivaidena nedidelis modernistinio silueto namas Vytauto prospekte. Paženklintas 46-uoju numeriu, architekto Stasio Kudoko suprojektuotas kapinių administracijos pastatas, nors ir buvo įsikūręs istoriškai aktyvioje teritorijoje, miesto atmintyje įsirašė tik per fragmentus. Viešuose archyvuose aptikome vos keletą svarių jo egzistavimo įrodymų: statybų bylą2, kurios dėka galime įsivaizduoti pradinį pastato tūrį; porą atsitiktinių pastraipų moksliniuose tyrimuose3, atskleidžiančių jo paskirtį; ir vieną kitą istorinę fotografiją, kuriose namas regimas nedrąsiai įsitaisęs antrajame plane.
Kol aplinkui buvo rašoma esminių įvykių istorija, ši slėpininga vieta atliko tarpininko vaidmenį ir daugybę metų į save nebyliai gėrė transliuojamą informaciją. Tai liudija betono siūlėse ir stiklo įtrūkimuose aptinkamas daugiasluoksnis vietos tapatybės, asmeninių ryšių bei kolektyvinių išgyvenimų archyvas. Kviečiame užeiti ir kartu patyrinėti šį mikropasaulį.
Į pirmąjį pastato aukštą patenkame per baltas plastikines duris. Tarpukariu būtent šioje vietoje buvo įkurta koplyčia, tačiau 7-ajame dešimtmetyje ji nugriauta, namą pritaikant čia įsikelti turėjusio pašto skyriaus poreikiams. Galime tik įsivaizduoti į parką išsikišusią pusapvalę koplyčios formą ir fasadą puošti turėjusius grakščius pailgus langus ar juos dengusius vitražus. Pastato apatiniame aukšte rezidavo kapinių sargas ir zakristijonas, čia veikė raštinė. Apie senąjį pastato tūrį primena išlikusios kolonos, dabar nerangiai išsidėsčiusios patalpos viduryje. Jei atėjote nuo Vytauto prospekto, tikriausiai atkreipėte dėmesį į didžiulius vitrininius langus vakarinėje pastato fasado pusėje – jie taip pat instaliuoti rekonstrukcijos metu. Per suskeldėjusį stiklą vidun sklinda paskutiniai dienos šviesos spinduliai, apglėbiantys čia išsidėsčiusius Aikas Žado artefaktus.
Aikas Žado Crip medžiagų pavyzdžiai ir biomimetinės restauracijos eksperimentų fragmentaibiokarbonatinės ir polimerinės laikmenos, 2023 m.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad čia eksponuojami autentiški XVIII a. reliktai ar griuvėsių liekanos, iš tiesų tai – pastaraisiais metais Aikas Žado laboratorijoje sukurti meno produktai. Netoli Jonavos esančiame Žeimių dvare įsikūrę Aikas Žado post gyventojai jau du dešimtmečius atlieka restauracijos, geologijos ir mikrobiologijos eksperimentus su organinėmis medžiagomis bei technologijomis, naudotomis, kai dvaras buvo dar tik statomas. Žeimių dvaras nėra įprastas gyvas muziejus, kuriame paveldo objektai dekoratyviai ar formaliai įveiklinami kaip istorinės rekonstrukcijos, tarnaujančios pridėtinės vertės didinimui. Tai, kaip teigia patys autoriai, „tiesiog erdvė, kurioje pats gyvybės traktavimas kas kartą perstruktūruojamas“. Pateikiami artefaktai yra iš kalcio karbonato išgaunamos struktūros: netikros odos, sintetiniai plaukai, architektūrinės formos.
Aikas Žado kūriniai savo vietą atrado ant baltos trijų aukštų platformos – tai nuoroda į vieną iš neįgyvendintų S. Kudoko detalių Vytauto pr. 46-ajame name. Statybų byloje užfiksuota, kaip namas buvo transformuojamas proceso metu: pakeistos įėjimų vietos, atsisakyta kai kurių dekoratyvinių elementų. Vienas iš eigoje pašalintų objektų buvo laiptai durų link, turėję lankytojus į pastatą atvesti iš gatvės pusės. Po korektūros brėžinyje juos matome perbrauktus, su prierašu „nereikia“. Kartu su architektu Vladu Suncovu sukūrėme jų repliką, taip tarsi prikeliant šią struktūrą iš brėžinio.
Dar vienas mums svarbus paveldo objektas pirmajame aukšte – išlikęs muziejaus apšvietimas, kurį naudojame Aikas Žado eksponatams ir Jaroslawo Brzozowskio fotografijai apšviesti. Perdaryti iš stalinių sovietinių lempų, šviestuvai erdvėje buvo instaliuoti dar ankstyvais devyniasdešimtaisiais. Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę, vietoje pašto čia įsikūrė Tremties ir rezistencijos muziejus. Tuo metu spaudoje įvardytas kaip tamsus ir nejaukus, eksponatais perkrautas muziejus pasižymėjo lankytojų trūkumu, o jo patalpos nebuvo pritaikytos nei ekspozicijoms, nei darbuotojų poreikiams. Problemos vien tuo neapsiribojo – 1994 m. iš čia pavogtas ekspozicinis Kalašnikov automatas. Žinoma, muziejus atliko ir svarbią tremtinių bendruomenės atminčių išsaugojimo funkciją, tačiau nuolat kentėjęs nuo finansavimo trūkumo, 2013 m. jis galiausiai uždarytas.
Jarosław Brzozowski Būrelis žmonių stebi akrobatą ant lyno. Kaunas. fotografija, šlapias kolodijus, 1878 m. (skaitmeninis atspaudas, 2023 m.)
Jarosław Brzozowski buvo įtakingas XIX a. lenkų-lietuvių fotografas, kuriam priklausė keletas fotoateljė Vilniuje ir Kaune. Jo autorystei priskiriamos fotografijos – daugiausia užsakomieji portretai, sukurti studijinėje aplinkoje; taigi galime sakyti, kad parodoje eksponuojamas atvaizdas autoriui kiek nebūdingas. Nuotraukoje būrelis žmonių stebi jauno akrobato pasirodymą ant lyno. Kairiojoje kadro dalyje matomas namas, pažymėtas L. Sapiegos g. 3, o tolumoje dūluoja Žaliakalnio reljefas. Nė vienas iš čia užfiksuotų objektų nėra išlikęs, o vaizdą nufotografuoti tokiu rakursu šiandien būtų neįmanoma, nes jį užstoja Kauno filharmonijos pastatas.
Ekspozicijoje ši fotografija veikia tarsi įrankis, priverčiantis susimastyti apie vaizdų ir dokumentų tikrumą. Nuo pat fotografijos išradimo, žmonės naudojosi šios medijos netobulumu kurdami įvairias vaizdines manipuliacijas. Pavyzdžiui, šviesos blyksnis rankose ar dviguba ekspozicija kadre nesunkiai galėjo pasirodyti kaip magijos triukas ar raganystės aktas. Šiuo atveju matome tikrą įvykį ir gyvą žmogų, demonstruojantį savo kūno sugebėjimus. Tačiau melagingos informacijos prisotintais laikais, mūsų akims jau įpratus prie šiuolaikinėmis programomis apdirbtos skaitmeninės medžiagos, šlapio kolodijaus technika užfiksuota fotografija gali pasirodyti kaip apgavystė. Lynas vaizde beveik visai ištirpęs, o akrobatas, regis, levituoja ore – tik geriau įsižiūrėję galime pastebėti veiksmo tikrumą liudijantį rėžį vyro blauzdoje.
Paveldo institutas Istorinis tirpsmas KAVB bibliotekoje videokūrinys, 23 min., 2023 m.;
Atminčių asamblėja renginys, 8 val., 2023 m.
Referuodami į pirmajame aukšte veikusią atminties instituciją ir per visą pastato istoriją išsaugotą viešąją jo paskirtį, čia įsteigiame laikiną mokslofikcinę4 organizaciją, skirtą rinkti, kurti ir perduoti informaciją. Sykiu suburiama „Atminčių asamblėja“ – platforma, kurioje pristatomi architektūros, istorijos, sociologijos, antropologijos, šiuolaikinio meno ir paveldosaugos disciplinas jungiantys tyrimai. Asamblėjoje pranešimus skaito: Beyond the Post-Soviet, Domas Noreika, Eglė Bazaraitė, „išgirsti“ queer archyvas ir Marija Drėmaitė.
Tuo tarpu didelio formato ekrane rodome savo kolektyvo videokūrinį „Istorinis tirpsmas KAVB bibliotekoje“. 2020–2022 m. pro filmavimo kamerų objektyvus stebėjome ir fiksavome bibliotekos pastato erdves. Staiga prasidėjęs pastato rekonstrukcijos procesas pakeitė ne tik videokūrinio, bet ir viso tyrimo eigą. Chronologiškai pateikiamos vaizdų ištraukos leidžia patirti pastato tirpsmą lėtame laike: tuštėja lentynos, į dėžes sukraunamos knygos, išmontuojama kino salė, kavinė, skaityklos, kol galiausiai erdvė lieka tuščia, o žemę nuklojusios griuvėsių liekanos ima priminti karo ar kitos planetos vaizdus. Keliame klausimą, kas nutinka, kai tokia jautri, daugelį metų puoselėta tvarka išardoma: ar nutraukus šių miesto smegenų neuroninių tinklų jungtis pavyks jas susieti iš naujo?
Monika Kornilova Even now ofortas, 2023 m.
Galbūt nepastebėjote, tačiau visą didžiųjų langų perimetrą juosia maždaug sprindžio pločio ertmė. Tarp vėsa alsuojančių grindų ir virpančio stiklo blausią šviesą skleidžia nedidelės medinės dėžutės. Jose slypi menininkės Monikos Kornilovos oforto graviūros. Lyg pro pastato pamatus prasiskverbiantys šnabždesiai ar neįskaitomu šriftu išmarginti dienoraščio puslapiai, M. Kornilovos piešiniai paremti mažomis namo istorijomis bei įvairiais asmeninių radinių motyvais – sudžiūvusių gėlių natiurmortais, stiklo įtrūkimais, dulkių sankaupomis. Buitinių užrašų fragmentai ir juos lydintys braižiniai, gimę iš nuobodulio, tuštumos, ar frustracijos, intuityviai nugula popieriaus sluoksniuose ir užpildo pastato plyšius. Tai leidžia papasakoti ne tik archyvuose savo vietą atrandančius naratyvus, bet ir neverbalines, nematomas ar privačias istorijas, neskirstant jų į hierarchines sistemas.
Palikdami pirmąjį aukštą įžengiame į laiptinę, kurioje vis dar galime aptikti architekto S. Kudoko suprojektuotas dizaino detales ir pajusti istorines XX a. 4-ojo dešimtmečio reverberacijas. Neskubėkite iškart judėti viršuje laukiančio tikslo link; leiskite sau pasimėgauti tarpine būsena, kylančia laiko juostų sankirtoje. Atkreipkite dėmesį į palubėje besilupančius dažus, droviai atskleidžiančius po keliais sluoksniais glūdinčią tarpukariui būdingą ornamentiką, o užlipę laiptais atsigręžkite atgal: priešais jus – vienas iš kelių name išlikusių autentiškų langų. Iš lauko pusės jis nėra matomas, nes antrosios rekonstrukcijos metu buvo palaidotas šlaitinėje stogo konstrukcijoje. Virš lango pritvirtintas ekranas, kuriame nebyliai sušunkama „Everything is at crossroads!“ (angl. „Viskas yra kryžkelėje!“). Tai – citata iš fantastic little splash videokūrinio.
fantastic little splash My heart – is it your heart? videokūrinys, 1 min. 37 s., 2022 m.
fantastic little splash yra duetas iš Ukrainos, sudarytas iš žurnalistės bei menininkės Leros Malchenko ir menininko Oleksandro Hants. Pasitelkdami bendrą kūrybinę išraišką, autoriai sujungia šiuolaikinio meno praktikas ir medijų studijas, daugiausia dėmesio skirdami utopijos, distopijos bei kolektyvinės vaizduotės temoms. Prasidėjus pilno masto rusijos invazijai į Ukrainą, pastarosios gyventojų buvo paprašyta nepublikuoti nuotraukų ir vaizdo įrašų, kuriuose aiškiai matyti atpažįstamos miestų vietos. Siekiant neatskleisti koordinačių, socialinius tinklus užplūdo skaitmeniniai karo vaizdai, kuriuose didžioji dalis kadro sulieta, pikseliuota ar kitaip užmaskuota.
Stebėdami abstraktų ir neatpažįstamą savo miestą, fantastic little splash rinko vaizdus bei asmeninius išgyvenimus, iš kurių sugeneravo naują vaizdų rinkinį, įžodintą pasitelkiant ispanų poeto Federico Garcia Lorcos (1898–1936) eilėraštį „Confusión“:
Mano širdis – ar tai tavo širdis? Ir kas mano mintis atspindi? Kas man skolina šią aistrą be šaknų? Kodėl mano spalvų kostiumas nuolat keičiasi? Viskas yra kryžkelėje! Kodėl tu matai danguje Tiek daug žvaigždžių? Brolau, ar tu esi tu, ar aš esu aš? Ir šios šaltos rankos – ar jos yra jo? Aš matau save per saulėlydžius, ir skruzdėlynas žmonių žengia per mano širdį.
Tyrinėdami istorinius šaltinius radome, kad 1965 m. rugpjūčio 2 d. iš Vytauto pr. 46 buvo tiesiogiai transliuotas pirmasis videotelefono skambutis. Pabandykite įsivaizduoti „Zoom“ vaizdo pokalbį, tik atliekamą naudojant nespalvotas sovietines kosmoso amžiaus technologijas. Iš pradžių vaizdo signalas buvo siunčiamas tarp Kauno ir Vilniaus, o vėliau prijungti ir kiti didesnės svarbos Sovietų sąjungos miestai. Derėtų pažymėti, kad ši inovacija Lietuvoje buvo itin savalaikė: pirmasis masiniam naudojimui skirtas „AT&T“ kompanijos vaizdo telefonas „Picturephone“ buvo pristatytas 1964 m. Niujorko pasaulinėje parodoje, o 1968 m. pasirodžiusiame Stanley Kubricko filme „2001: kosminė odisėja“ vienas iš tokių „AT&T“ videotelefono modelių vaizduojamas kaip ateities susisiekimo priemonė, įgalinanti tarpplanetinę komunikaciją. Nepaisant futuristinių užmojų ir efektingo pristatymo populiariojoje kultūroje, ši įranga neįsitvirtino nei pasaulinėje rinkoje, nei mūsų regione.
Gabrielė Adomaitytė Vehement Broadcast Impact aliejiniai dažai ant lino drobės, 220 x 120 x 4 cm, 2023 m. ;
News from Backwards aliejiniai dažai ant lino drobės, 100 x 75 x 4 cm, 2023 m.
Buvusioje vaizdo telefono operatorinėje mus pasitinka dvi specialiai šiam kambariui nutapytos Gabrielės Adomaitytės drobės. Savo kūrybinėje praktikoje menininkė permąsto tapybos galimybių ir vizualinės reprezentacijos problemas, tyrinėja informacijos archyvavimo sistemas, ir skaitmeninių bei fizinių materijų susidūrimo taškus. Čia eksponuojami kūriniai yra tiesioginis komentaras apie neišsipildžiusias vizijas, kadaise mums žadėjusias palankią komunikacijos technologijų ateitį ir siūliusias optimistišką žvilgsnį į sovietines utopijas. Paveikslų nuorodos taip pat įtraukia HAL-90005, įvairius portalus, valdymo kambarius, vaizdo telefonų technologijas ir gausybę duomenų iš 1976 m. žurnalo „Kompiuteriai ir žmonės“, sufleravusio tam laikmečiui būdingą požiūrį į automatiką bei ankstyvąją skaitmeninę grafiką.
Pažvelkite pro langą – čia atsiveria viena vaizdingiausių perspektyvų į Ramybės parką. Vis dėlto, kodėl Kauno Senosios kapinės buvo paverstos rekreacine miesto zona? Periodiniuose leidiniuose aptikome, kad apie jų iškėlimą pradėta svarstyti dar XIX a. pabaigoje. Spaudoje nuolat pasirodydavo straipsniai apie prastėjančią kapinių būklę, perteklinius laidojimus, galia piktnaudžiaujančius kunigus ir iš čia sklindantį nemalonų tvaiką, tačiau vietinė valdžia kapinių uždaryti nesiryžo. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, ši teritorija tapo svarbia slaptų susirinkimų vieta lietuvybės puoselėtojams. Vėlinių naktį, po 1956-ųjų Vengrijos revoliucijos įvykių, čia įvyko didžiausia pasipriešinimo akcija, subūrusi tūkstantinę prieš sovietinį režimą protestuojančią minią. Spontaniška eisena nusidriekė per visą Vytauto prospektą iki pat Laisvės alėjos, kur galiausiai buvo išsklaidyta. Baimindamasi, kad panašus scenarijus nepasikartotų ateityje, komunistų partija įsakė kapines sunaikinti. Per kelerius metus granitiniai paminklai ir mauzoliejai buvo išardyti, antkapiai nuversti ir buldozeriu sumaišyti su žemėmis.
Artūras Mitinas Broom broom keramika, 2023 m.
Ties įėjimu į pastato rūsį sušmėžuoja ažūriški kauliniai junginiai. Irimo paveiktas iškasenas primenanti molinė struktūra – menininko Artūro Mitino rankomis suformuotas artefaktas. Pasak kūrėjo, simbolinėmis prasmėmis perpildytas šluotos motyvas atspindi antrą ar trečią gyvenimą, o išeikvojęs savo reikšmes galiausiai tampa tuščiaviduriu ankstesnių prasmių kiautu. Autoriaus siūlomas metaforas pritaikome ir mes. Pirmiausia tai – akivaizdi aliuzija į bandymą pašalinti šios vietos atmintį sunaikinant senąsias Kauno kapines ir sulyginant žemės reljefą. Antra, tai įrankis, skirtas nušluoti gausų prieš tai ištransliuotą duomenų srautą ir sulėtinti ekskursijos tempą prieš įžengiant į paskutinę namo erdvę. Broom broom.
Žemyn vedantys laiptai itin statūs, tad būkite atsargūs. Tikriausiai, jau užuodžiate smilkomų eglės sakų ir frankincenso dervų kvapus. Iš pažiūros nejauki, drėgme pritvinkusi ir voratinkliais padabinta patalpa prašosi susikaupimo ir sakralumo. Esame 220 cm gylyje po žeme, tamsiu ir siauru koridoriumi sekame palei autentišką namo perimetrą, kol atsiduriame kambaryje su pusapvale siena. Tai – vienintelė vieta name, kur išlikęs koplyčią menantis mūras. Ant sienos kabo rožančius. Tarpukariu rūsyje gyveno ūkvedys, atsakingas už namo krosnį, tad pečiaus ir anglių laikymui skirta patalpa čia pat, už metalinių durų. Žvilgsnį patraukia grindų lygyje raibuliuojanti tirštų spalvų gama. Pamatai suvirpa nuo žemų garso dažnių, kiaurai veriančių kūną. Ar ši melodija neskamba girdėtai?
Henrikas Gulbinas Nesugalvoti dalykai 1, videokūrinys, 6 min. 30 s., 1988 m;
Nesugalvoti dalykai 3, videokūrinys, 5 min. 13 s., 1988 m.
Dviejuose kineskopiniuose ekranuose rodomos vaizdajuostės, kurių autorius – dokumentinių filmų kūrėjas, melomanas, vienas iš videomeno pradininkų Lietuvoje Henrikas Gulbinas. Savarankiškai kūręs naujas technikas, eksperimentavęs su buitiniais videomagnetofonais, gilinęsis į tuometines analoginio vaizdo signalo, montažo galimybes, garso ir vaizdo santykius, sukūrė pirmąją seriją „Nesugalvoti dalykai“. Galutinėje ekspozicijos dalyje vaizdiniai abstrahuojasi, faktai, rodosi, tampa beprasmiai, o kūniškas istorijos patyrimas užgožia teorines žinias, įtraukdamas į lėto transo būseną. Šioje vietoje ekskursiją užbaigiame ir paliekame jus erdvėje.
Dėkojame, kad apsilankėte.
Video dokumentacija: Mikas Zabulionis Fotodokumentacija: Severina Venckutė Tekstas: Lukas Mykolaitis Teksto redagavimas: Severina Venckutė, Alexandra Bondarev Ekspozicija: Aikas Žado, Artūras Mitinas, fantastic little splash, Gabrielė Adomaitytė, Henrikas Gulbinas, Jarosław Brzozowski, Monika Kornilova, Paveldo institutas Organizacinė komanda: Lukas Mykolaitis, Margarita Žigutytė, Mikas Zabulionis, Severina Venckutė Erdvinių objektų dizainas: Vladas Suncovas Produkcija: Eglė Kliučinskaitė Šviesų dizainas: Justas Bø Ekskursijų gidai renginio metu: Marija Martinaitytė, Vincentas Zienka Leidinys „Atminčių asamblėja: Vartai į senąsias kapines“: Julija Račiūnaitė Grafinis dizainas: Domantė Nalivaikaitė Projekto tekstų redagavimas ir vertimas: Alexandra Bondarev, Giedrė Degutytė
Dūlà – mažų dalelių visuma irimo procese; dūlėjimo rezultatas (Paveldo institutas, 2023) ↩︎
Namo byla saugoma Kauno regioniniame valstybės archyve. ↩︎
Justė Valiokaitė „Kauno senosios Karmelitų kapinės 1847–1959 m: istoriniu, paveldosauginiu ir sociokultūriniu aspektu“; Arvydas Pakštalis, Brigita Tranavičiūtė „Lietuvos ryšiai 1918–2018 m.“ ↩︎
Mokslofikcija (eng. scientifiction) – filosofo Bruno Latour terminas, žymintis mokslo ir fikcijos persipynimą ir vaizduotės, spekuliatyvumo bei istorijų pasakojimo svarbą konstruojant mokslines žinias. ↩︎
HAL-9000 – išgalvotas dirbtinio intelekto personažas ir pagrindinis antagonistas S. Kubricko filme „2001: Kosminė Odisėja“. ↩︎
Informuojame, kad mūsų interneto svetainėje yra naudojami analitiniai slapukai. Jei sutinkate su analitinių slapukų parsiuntimu, prašome paspausti mygtuką „Sutinku“. Jei nenorite, kad šie slapukai būtų parsiųsti į Jūsų įrenginį, prašome paspausti mygtuką „Nesutinku“.SutinkuNesutinkuPrivatumo politika
