Kas nutinka su paroda kaip dialogo galimybe, kai apskritai nesutariame dėl realybės, kurią išgyvename? Pokalbis su Adomu Narkevičiumi

Šiuolaikinio meno pasaulis veikia ne vakuume – jis persmelktas tokių pačių galios dinamikų, ekonominių realijų ir politinių įtampų kaip ir likęs pasaulis. Apie tai kalbamės su šių metų Kauno bienalės kuratoriumi Adomu Narkevičiumi, kuris kviečia pažvelgti į bienalių lauką ne kaip į nuo realybės atitrūkusią utopiją, bet kaip į sisteminę struktūrą, dažnai atkartojančią tuos pačius nelygybės mechanizmus. Pasak Adomo, meno institucijos šiandien atsiduria egzistencinėje kryžkelėje – tarp poreikio išlaikyti jautrumą komplikuotam pasauliui ir išgyvenimo logikos algoritminėje dėmesio ekonomikoje. Tokiame kontekste Kaunas pasirodo kaip paradoksalus miestas: globalių kapitalo struktūrų veikiamas, bet tuo pačiu turintis gana stiprią alternatyvios kultūros ir politinio aktyvizmo istoriją. Nors kuratorius su miestu susijęs ne biografiškai, o per bičiulystes ir pasitikėjimu grįstą bendradarbiavimą, būtent toks santykis leidžia formuoti bienalę kaip atvirą, gyvą pokalbį – tarp skirtingų patirčių, idėjų ir miesto praeities bei dabarties.

Kviečiame skaityti pokalbį su Adomu apie dvejonę kaip vertybę, parodos kaip dialogo galimybę ir tai, kaip šiuolaikinis menas gali padėti mums gyventi neapibrėžtume – ne jo vengiant, bet ieškant formų, kurios padeda jame būti kartu.

Agnė Bagdžiūnaitė: Sveikas, Adomai, kaip žinia, šis mūsų interviu bus apie sparčiai artėjančią Kauno bienalę, kurią tu šiais metais kuruoji. Būtinai paklausiu tavęs apie bienalę kaip formatą bei kuratorines strategijas, kurios išsiskleis jau gana greitai, rugsėjo mėnesį, mieste, kuriame aš užaugau. Vis dėlto pradėsiu nuo savo asmeninės patirties bienalėje refleksijos, kuri man iki šiol yra labai įstrigusi prisimenant Stambulo bienalę 2011 m. pavadinimu Untitled. Bienalę tuo metu kuravo Jens Hoffmann ir Adriano Pedrosa. Pastarasis, beje, buvo daug diskusijų sukėlusios 2024 m. Venecijos bienalės kuratoriumi. 

Dar 2011 m., atsimenu, gana atsitiktinai patekau į Stambulo bienalę. Tai buvo studentų iš Karališkojo Stokholmo instituto kurso išvyka. Praėjo 14 metų, o aš vis dar atsimenu labai neskanų turistės pojūtį. Visur, kur vyko bienalės renginiai, nebuvo nė vieno vietinio žmogaus, išskyrus priėmimo vakarėlį, kuriame buvo susirinkusi Turkijos grietinėlė. Aš to šampano irgi neatsisakiau. Man išliko labai didelės atskirties prisiminimas, kai atrodė, kad niekas iš Stambulo gyventojų taip ir nesužinojo apie bienalę. Kadangi gyvenu Kaune, man Kauno bienalės įspūdis, žinoma, kiek kitoks. Kaip tu manai, ar įmanoma organizuojant bienalę tokios atskirties išvengti? 

Adomas Narkevičius: Labas, Agne, ačiū tau už šį pokalbį. Tavo asmeniškas, į atmintį nemaloniai įsirėžęs prisiminimas iš Stambulo, simptomiškas meno pasauliui. Jis galbūt toks todėl, kad pats meno pasaulis – jo simbolinė, finansinė, socialinė ekonomika – nėra atitrūkęs nuo likusio pasaulio, jo kasdienių procesų, transakcijų ir vyraujančių galios pusiausvyrų. Kaip ir daugelis skaitančiųjų mūsų nišinį pokalbį meno profesionalams bei entuziastams skirtame portale, jaučiu, kad deklaratyvūs įvairaus mastelio bei reikšmės bienalių kuratorių pareiškimai, tapę vadovėline bienalinės kultūros abėcėle, dažnai prasilenkia tiek su pačiais bienales formuojančiais principais, tiek su egalitarinės demokratijos taisyklėmis bei mūsų patiriama realybe. Skaitmeninio kapitalizmo oligarchai per pastaruosius 10–15 metų pakeitė tiek tai, kaip suvokiame pasaulį, tiek tai, kaip jame kartu būname.

Drįsčiau teigti, kad ligi šiol Vakarų pasaulyje egzistavęs socialinis kontraktas – grindžiamas tikėjimu, jog valstybė garantuoja švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrą ir orientacijos į socialinę lygybę pažadą mainais į piliečių lojalumą ir dalyvavimą demokratinėje sistemoje – per pastarąjį dešimtmetį po truputį trupėjo, didžiosioms Europos ekonomikoms neįstengiant sklandžiai susitvarkyti su užgriuvusiomis didelio masto krizėmis, mažinant investicijas į viešąją infrastruktūrą bei paslaugas – švietimą, sveikatos apsaugą, ir, be abejo, kultūrą. Pavyzdžiui, jeigu apie disfunkcionalią Jungtinės Karalystės NHS (Nacionalinė sveikatos sistema) buvo garsiai kalbama jau seniai, tai kad nulūš preciziškumu garsėjęs Vokietijos geležinkelis prieš gerą dešimtmetį turbūt buvo sunku patikėti. Trump’ą 2.0 bei jo asmeninę sąjungą su turtingiausiu pasaulio žmogumi matau kaip šios primetamos naujos pasaulio tvarkos simptomą bei tąsą.

Vakarų Europos institucinės dailės pasaulis per šį laikotarpį toliau elgėsi lyg neoliberalios globalizacijos bei lygybės ir demokratijos „du viename“, eksporto į „besivystančias ekonomikas“ paketas vis dar eina kartu. Bienalės, žinoma, yra šios kultūrinės globalizacijos mechanizmo reikšmingas katalizatorius. 

Tuo tarpu Europos pokario meno institucijos modelio pamatai buvo plaunami iš apačios. Gerovės valstybės modeliu grįstos institucijos – kaip atviros, socialiai atviros bei laisvos meninės ekspresijos principais ilgus dešimtmečius besirėmusios struktūros – buvo stekenamos iš vidaus: trūkstant operacinių lėšų, jas „demokratizuojant“, įsileidžiant vis daugiau privačių pinigų, o tuo pačiu – vis daugiau privačių interesų (kolekcininkų, mecenatų, blue chip galerijų) į jų programinius bei valdymo klausimus.

Toji meno pasaulio dalis, kuri lig tol nesibodėjo neribotos finansinės spekuliacijos ir vertės burbulų, gana greitai bei stropiai prisitaikė prie šios naujos techno-feodalinės kapitalizmo fazės, kuriai nebereikia socialdemokratiško veido bei socialinės ir ekonominės lygybės kaip ateities horizonto. Vakarų Europos institucinė dailė, be abejo, reagavo į tai, stengdamasi formuoti centro-kairės atsvarą: dažnai naudodamasi arba įtraukdama į savo programas aktyvistinio pobūdžio meną, edukacines veiklas, grassroots veiklą su bendruomenių grupėmis arba tiesiogiai politiškai angažuotas iniciatyvas. Tokios įtraukties gairių politinės ribos įdomiai atsiskleidė Ruangrupos kuruotoje „Documentoje“ [red. Documenta 15].

Manau, kad dauguma mąslesnių meno institucijų vadovų, o ir pačios institucijos, jaučiasi atsidūrusios aklavietėje, nes eksperimentu ir individualia menine laisve grįsta raiška, kuria paremtas vakarietiško meno kanonas, tarsi atrodo nebeatsakinga bei nejautri tikrovės atžvilgiu, o institucijos politizavimas kupinas pavojų. Pavyzdžiui, pasikeitus politiniams vėjams į nativistinę dešinę, esminiai meno valdymo organai bei programos keičiamos pagal naująją politinę darbotvarkę – kaip nutiko Vengrijoje ar neseniai – Lenkijoje.

Man visgi panašu, kad didžiausia – bene egzistencinė – grėsmė šiuolaikiniam menui (turiu omeny ne meną kuriamą šiandien, o istoriškai sąlygotą institucinę ekosistemą), tokiam, kokį mes, tarkime, Lietuvoje žinojome nuo 1990-ųjų, yra tai, kad meno institucijos algoritmiškai amplifikuojamos ir kuruojamos informacijos bei dėmesio ekonomikoje nebėra viešosios erdvės tuo pačiu požiūriu, kokiu jos buvo prieš interneto platformų revoliuciją. Tai vis rečiau yra erdvės, kuriose aktyviai lankosi visos visuomenės grupės, o jų dėmesys yra patraukiamas tiek, kad užmegztų socialinį dialogą. Kitaip tariant, socialinis polilogas vyksta kitose erdvėse. Bet kur jos? Į tai nėra vienareikšmiško atsakymo, bet panašu, kad tai vis labiau privatizuotos bei išvalytos nuo kitokių balsų virtualios erdvės. Su postinternetiniu menu atėję teoretik/ai/ės bei meninink/ai/ės tai analizavo prieš gerą dešimtmetį, bet jų balsai ilgainiui susiplakė su finansinei spekuliacijai pritaikyto bei į spektaklį verčiamo techno-pozityvistinio meno atspalviais.

Kitaip tariant, meno institucijas bei gerovės valstybės modeliu grįstas (tokia yra ir Kauno bienalė) bienales pasitinka klausimas – ar jos pajėgios būti socialiomis bendro pokalbio ar pagarbaus konflikto erdvėmis? Ar jos pajėgios sudominti žmones nevienareikšmiais, sudėtingais jausmais, formomis bei idėjomis, kurios vienaip ar kitaip bando ieškoti jautrumo labai komplikuoto pasaulio atžvilgiu tuo metu, kai skaitmeninės erdvės, į kurias esame augmentuoti, pastoviai bando įpiršti, kad pasaulis yra paprastas ir vienpusiškas?

Dabartinė Baltijos šalių, o tuo pačiu ir Kauno, situacija šiame Europos peizaže yra gana unikali. Nors ir pasėdama vieną didžiausių ES pagal pagrindinius rodiklius socialinę atskirtį, Lietuvos ekonomika sparčiai išaugo ir vejasi vakarų Europos pragyvenimo lygį. Jungtinėje Karalystėje didžioji dauguma tų, kam mažiau nei 40 metų ir tie, kas neturi iš kartos į kartą paveldimo turto, gyvena socialinės stagnacijos ir krentančio pragyvenimo lygio akivaizdoje. Tuo tarpu (su labai didelėmis išlygomis) Lietuvos didžiuosiuose miestuose pastebiu tikėjimą tiek socialiniu mobilumu, tiek socialinės lygybės pažadu, kitaip tariant, ateitimi. Tai paradoksalu, Lietuva tarsi juda link vertybių, kuriomis tiki labiau nei „Vakarų pasaulis“, kuriame jos klibinamos populistinių dešiniųjų jėgų. Visos šios nuotaikos susipynusios su pagrįstu nerimu, susijusiu su rusijos minkštosios ir kietosios galių grėsmėmis, dėl to konservatyvėjančia viešąja erdve, mažėjančia įsiklausymo, tarpusavio pagarbos kartele. Visa tai labai kompleksiškas jausminis, socialinis kūnas. Jį aprėpti parodos forma turbūt neįmanoma, bet tokia siekiamybė bei nesėkmė šiuo metu man prasmingesnė, nei kurti parodą, paremtą bienalėse dažnai atsispindinčiomis tvirtomis prielaidomis apie pasaulį, lyg jis būtų toks, koks buvo „istorijai pasibaigus“ 90-aisiais.

Dažnai anti-elitistinė nuostata meno lauko atžvilgiu yra sutapatinama su anti-intelektualine. Bet lankymasis parodose ir nerd’inimas apie tai, kaip atspaudžiamas ofortas, kokia jo istorinė reikšmė ar kaip menotyrininkė Rosalind Krauss jungė beužgimstančią post-struktūralizmo teoriją su konceptualiais Marcel Broodthaers žaidimais, savaime nėra elitizmas. Kairioji pedagogika, kaip aš ją įsivaizduoju, ir kokios man taip trūko dailės pamokose vidurinėje mokykloje, turėtų skatinti žingeidumą, smalsumą ir nebijoti savo nežinojimo. Meno kūriniai dažniau nežino, jie žaidžia, klausia, abejoja. Anti-elitizmo retorika man atrodo gana neatsargi, ir ją jau kurį laiką išnaudoja autokratiški populistai. Geriausioje šiuolaikinio meno lauko versijoje jis gali būti labai įvairialypis – nuo formalių eksperimentų iki eferemiškų tik instrukcijoje ar vaizduotėje gyvenančių kūrinių iki dažnai kitos disciplinos dar netirto (pvz., istorijos, archeologijos, aplinkosaugos) atvejo tyrimu ar politiškai aktyvistinio meno. Visa tai potencialiai gali būti greta. Baimė nesuprasti „intelektualios“ parodos ar šiuolaikinio meno kūrinio, kurią pats dažnai patyriau, kai studijavau filosofiją VU, dažnai yra baimė būti palaikytais neišsilavinusiais pasekmė, kuri užgina galimybę pasidžiaugti tuo, kaip šviesa krinta ant popieriaus, siurrealiu vaizdiniu ar įžvalga apie reiškinį, kurio nebuvau pastebėjęs. Tai susiję su paveldėtais psicho-socialiniais reiškiniais, būdingais žaizdotai post-kolonijinei būklei, kurioje susipina perfekcionizmas, savęs ir savo aplinkos menkinimas (nepasitikėjimas savimi ir kitais), apsimetėlio/ės sindromas, išmoktas bejėgiškumas ir pan.

A.B.: Labai įdomi ir taikli atskirties šiuolaikiniame meno lauke genezės analizė. Pakalbėkime apie politiką ir istoriją toliau, tik jau apie konkretų miestą.

Niekas nenustebs, jei Kauną pavadinsiu konservatyviu miestu. Nors konservatoriai jau senokai nėra valdančiojoje pozicijoje Kauno savivaldybėje, bet jei reikėtų reflektuoti visą dabar vykdomą politiką mieste, ji, sakyčiau, dar dešinesnė nei jos būta su konservatoriais. Bienalės visuomet susiduria su vietos aktualizavimo problema. Sunku pažinti miestą per dvejus metus, jį įsisavinti. Kita vertus, gal nėra būtina labai visko lokalizuoti, man norisi Kauną pamatyti ne tik Lietuvos kontekste. Man rodos, bienalė gali būti vienas iš būdų kaunietišką tapatybę išplatinti, dekonstruoti. Kiek tau yra pažįstamas šis miestas? Kiek jis tau įdomus bienalės kontekste? 

A.N.: Man artima tavo pasiūlyta kaunietiškumo tapatybės išplėtimo mintis. Neseno pokalbio metu bienalėje dalyvausiantis menininkas Jasper Marsalis man pasakojo apie savo susidomėjimą tuo laiku, kai fluxus meno, pilietinių teisių, rock bei free jazz idėjos judėjo tomis pačiomis gatvėmis Niujorke. Aš jam pritardamas sakau, nežinau ar žinai, bet Jurgis Mačiūnas – iš Kauno, tad pirmas dalykas, kurį pamatysi Kaune, bus Fluxus oro uostas, o bienalės atidarymo savaitgalį vyks Fluxus festivalis (rugsėjo 13 d.). Įsivaizduoju savo nedidelį indėlį, sąžiningai įvertinus savo santykį su Kaunu, kaip gyvo, kūrybingo pokalbio užmezgimą bei bendrų interesų suradimą tarp tarptautinių kūrėjų, kurie, mano galva, atspindi, apmąsto arba kuria tai, kas yra šis laikas, bei tai darančių Lietuvoje, ypač Kaune, kurie savo darbais ir kasdieniu gyvenimu kuria kultūrą bei alternatyvą miesto valdžios vizijai. Tikiuosi, kad tai yra pakankamai jautrus bei realistiškas būdas vienai meno parodai (kuri, verta pridurti, funkcionuoja projektiniu, o ne instituciniu modeliu) prisidėti prie miesto savęs apmąstymo tiek iš dabarties, tiek praeities perspektyvos. 

Parodos santykį su miestu mezgu pokalbiuose bei bičiulystėje su žmonėmis, kurie laiko save kauniečiais. Todėl KB15 kontekste man norisi dirbti su Kauno menininkų namais (KMN), su „Lietuvos meno darbuotojų sąjunga“. Dar dirbant „Ruperte“, didelį įspūdį paliko tai, kad būtent Kaunas buvo (ir, manau, tebėra) kairysis kultūrinis bei intelektualinis Lietuvos epicentras. Taip pat – aktyvistinio judėjimo vieta, politinio protesto forma reikalaujant visų piliečių lygiateisiškumo, socialinės ir teisinės lygybės, pagarbos žmogaus teisėms.

Draugės ir draugai, dalyvavę/usios pirmosiose „Kaunas Pride“ eitynėse, jas minėjo kaip istorinės reikšmės jų savivoką ir savijautą pakeitusį įvykį. Vertinu, kad už tokių įvykių stovi konkretūs, ne visada viešojoje erdvėje matomi bei girdimi, bet be galo atkaklūs žmonės. Tai – ačiū tau, Viktorijai, Edvinui bei daugeliui kitų: „Emma“ socialinio centro, KMN, „Luna6“ savanoriams, darbuotojams ir aktyvistams – už tai.

Viena vertus, norisi sakyti, kad Kauną kaip miestą aktualizuoti nėra sunku. Jis turi aukšto lygio tarptautinę šiuolaikinio meno bienalę, kurios per daugelį metų kviestinių kuratorių naudotų metodologijų ir plėtotų temų įvairovė bei pobūdis gerai atspindi globalesnius bienalinės kultūros estetinius bei politinius kodus. Jo gyventojai, kaip ir kitų miestų, dalyvauja globaliame reels’ų, memes’ų, nuomonės formuotojų ir mikro-įžymybių turinio kūrime ir vartojime. Jie gyvena tiek globalių tendencijų veikiamuose, tiek nuo bendresnės viešumos stipriai atribojančiuose skaitmeniniuose burbuluose.

Kaip tu užsiminei, jo valdžia globaliu mastu niekuo neatsilieka – sėkmingai įvietinusi mano anksčiau paminėtą oligarchinį techno-feodalizmą. Kaune atrodo, kad jis veikia per statybas ir infrastruktūros renovaciją. Čia „efektyvaus ūkvedžio + technokratiško sprendimizmo“ formulė su sėkmingo verslininko įvaizdžiu veikia. Sąlyginai pro-rusiško mero valdymas laikinojoje sostinėje jau savaime yra tyrimo vertas paradoksas. Bet vėlgi iš pokalbių su kauniečiais suprantu, kad ši valdžia atsirado ne iš niekur. Ji išaugo iš daugelio metų „tradicinių partijų“ valdymo nekompetencijos, opių problemų nesprendimo ir paprasčiausio apsileidimo.

Tuo pačiu norėčiau būti atviras visų pirma su savimi. Ne paslaptis, kad Kaunas nėra mano gimtasis miestas. Tai nėra miestas, kuriame subrendau kaip asmenybė ar meno srities darbuotojas. Šiuo metu pilnu etatu dirbu Londone, ir su Kauno bienalės komanda buvau atviras, kad neturėsiu galimybių pristatyti vietos tyrimu grįstos bienalės. Į šią bienalę atsinešu savo šešerių metų patirtį, sukauptą Londone, po praeitos ryškios darbo Ruperte „mokyklos“ susiformavusį požiūrį į šiuolaikinio meno procesus. Londone kylančios/tys kuratorės/iai iš „rytų“ Europos ryškiai matomi, kartais net tenka nugirsti sąmojį apie „rytų Londono rytų europiečių meno mafiją“. Mane įkvepia tai, ką daro, pavyzdžiui, Milda Batakytė Auto Italioje, estai Niina Ulfsak bei Mischa Lustin savo projektų erdvėje Galerina, Tosia Leniarska kuratorinė veikla, pokalbiai su Goldsmiths doktorante Vaida Stepanovaite ar UCL doktorante Daša Anosova. Šių ir kitų žmonių tiesioginis ar netiesioginis indėlis atsispindės „Gyvenime po gyvenimo“.

Nors mūsų metodai ir interesai skirtingi, jie man siejasi tuo, kad nepaiso „rytų europiečio“ tapatybės bei meta iššūkį nusistovėjusiems postkolonijiniams diskursams kultūros srityje, kuriuose lieka nesuvokta mūsų regiono post-imperinė patirtis ir dabartinės rusijos karinių ambicijų šaknys. Tikiu, kad šis kontekstas mano veiklą bei jos vertybinę poziciją žinantiems ir bienalėje planuojantiems apsilankyti tarptautiniams meno profesionalams pagelbės užmezgant lygiavertį pokalbį su miestu bei pačia bienale. 

A.B.: Man labai norisi pridėti, kad kai 2021 m. buvo surengtos pirmosios ir vienintelės Pride eitynės ne Vilniaus mieste, o Kaune, susirinko tūkstančiai žmonių, jų minios nustelbė prieš Pride nusiteikusių protestuotojų būrius. Šis įvykis tarsi įrodė, kad Kaunas nėra tik vadinamųjų marozų miestas. Vis dėlto nenoras apie tai toliau kalbėti, prisiminti institucine, kultūrine prasme tik parodo Kauno miesto politikos veidą. Kita vertus, yra labai daug kitų svarių elementų, sudarančių miestą, jo kultūrą. 

Spaudos pranešime apie Kauno bienalę skaitau: „„Gyvenimas po gyvenimo“ atvers duris įvairiems meno reiškiniams ir žanrams – nesvarbu, ar jie įprastai laikomi šiuolaikiniu menu, ar ne. Jubiliejinis festivalis kels esminį klausimą: jei globalus bienalės formatas neatitinka šiuolaikinės realybės poreikių, kokį meninį pavidalą galėtų įgyti prieštaringa dabartis parodoje, kuri nebando nei jos „sutaisyti“, nei nuo jos bėgti?“. 

Šioje pastraipoje susikaupę labai nemažai teiginių, vienas jų yra apie šiuolaikinio meno raiškas. Iš savo darbo patirties kultūros srityje Kaune įsivaizduočiau, kaip tikriausiai daug kas iš mano kolegų, kad Kaunas nemėgsta taip vadinamo grynojo šiuolaikinio meno reiškinio. Čia jis vis dar atlieka svetimkūnio vaidmenį net ir klasine prasme. Galbūt mano ribotos žinios, bet nepažįstu turtingo kauniečio/tės, kolekcionuojančio/s šiuolaikinį meną. Neturime Kaune ir šiuolaikinio meno institucijos, bet turime festivalius, kuriuos tikriausiai galėtume įvardinti kaip institucijas, kartas nuo karto atvežančias, rodančias tarptautinius šiuolaikinio meno kūrinius. Viena iš šių institucijų yra Kauno bienalė. Kokie dar elementai, be akivaizdžios bienalės paskirties ir funkcijos, tau yra svarbūs šio įvykio kontekste?

A.N.: Sutinku su tavimi, kad tai byloja apie esamą padėtį. Tuo pačiu galvoju, kad kartais greitas didelės politinės svarbos įvykių perkėlimas į kultūros sritį, visuomenės išrinktiems jos atstovams neįgyvendinus konkrečių politinių bei teisinių pokyčių, taip pat gali būti kontr-efektyvus. Džiugu dėl neseniai paskelbto Konstitucinio Teismo sprendimo, įgalinančio tos pačios lyties porų partnerystes. Tai, be abejo, daugelio metų iš pačios LGBTQ+ bendruomenės ateinančio politinio bei socialinio darbo pasekmė, kuri, beje, demokratinėje visuomenėje neturėtų būti išimtinai jai užkrauta, nes demokratijos idėja remiasi institucine atsakomybe užtikrinti teises (o ne tik leisti jų reikalauti), bei visuomenės solidarumu.

Šituo aspektu mano galvoje sukasi žodžiai „jautra“ bei „supratingumas“, ateinantys iš to paties lotyniško aesthesis kaip ir estetika. Meno patyrimas sėkmės atveju gali padidinti jautrumą – t. y. kurti sąlygas jautrai vienas kito, savęs bei pasaulio patyrimo atžvilgiu. Tokia jautra – kartais iki-žodinė – gali sudaryti prielaidas politiniam veiksmui, atsakomybei už tai, kaip kalbamės, kaip norime elgtis vienas su kitu.

Nemaža dalis pastarojo dešimtmečio bienalinio masto projektų vienaip ar kitaip deklaruoja atsakomybę, tačiau perleidus bienalių vidinius procesus per įvairių ambicijų bei gairių krumpliaračius nėra sunku atsidurti nejautros zonoje (tikiu, visi esame patyrę bent vieną milžiniško mastelio šiuolaikinio meno parodą, kurią praėję pasijutome tuščiau, nei prieš į ją užsukdami). Bienalinei parodai nėra lengva atitrūkti nuo savo XIX a. pabaigos misijos, eksponuoti, kitaip tariant, parodyti visą pasaulį, tokia aprėptimi kuriant jo pažinumo, o tuo pačiu ir apvaldymo iliuziją. Toks poreikis apvaldyti, sanitizuoti, o kartais išspręsti pasaulį kyšo ir šiuolaikinio meno bienalės modelyje. 

A.B.: Kitas klausimas, kylantis iš tos pačios spaudos pranešimo pastraipos, ką reiškia nebėgti nuo šiuolaikinės realybės poreikių. Jei sugrįžtume tiek prie 2022 m. ar 2024 m. Venecijos bienalių temų, tiek prie kitų didžiųjų parodų, vykusių Whitney muziejuje, taip pat paskutinės Documenta, visos jos, galima sakyti, politiškai angažuotos, kalbančios iš marginalizuotų bendruomenių, vietos gyventojų perspektyvos, labai nemažai paliečiami queer arba BIPOC žmonių tapatybių klausimai, jų istorijos. Galima būtų teigti, kad atsiranda pretenzija net keisti realybę. Man rodos, yra daug dešiniųjų, manančių ir bijančių, kad ta realybė jau stipriai pasikeitusi. Gyvename, jei cituotume Trump’ą, pavojingais woke laikais. Man atrodo, kad pagaliau šiuolaikinis menas atsisuko į tą pusę, į kurią reikia. Pagaliau jame gali veikti ne tik išprusę/usios meno žinovai/ės, pagaliau vakarų pasaulis bent simboliškai atiduoda duoklę (reparacijas), kam to labiausiai reikia. Ko labiausiai bijau, žinoma, tai Vakarų šiuolaikinio meno backlash’o, kuris jau vyksta. Meno kritiko Dean Kissick straipsnis „The Painted Protest“ yra vienas iš pavyzdžių. Taigi mes tikriausiai visi/os žinome, kad meno priemonėmis mes pasaulio nepataisysime, kad ši pretenzija yra tik simbolinė. Kaip tu matai šią tendenciją šiandieniniame meno lauke? 

A.N.: Tavo paminėtos problemos sandarą meno pasaulyje matau kiek plačiau nei kairės bei dešinės politikos backlash’ų ping-pongą, nors mūsų kaimynėje Lenkijoje būtent tai buvo pats apčiuopiamiausias politinio kurso persikėlimo į kultūros lauką rezultatas. Man rūpi, koks tokio pobūdžio kultūros karų end game? Džiaugiuosi, kad Lenkijoje laimėjo politinės jėgos, gerokai artimesnės mano vertybėms bei įsitikinimams, kaip ir džiaugiuosi, kad Varšuvoje atsidarė MoMA, nusiteikusi vykdyti tomis vertybėmis paremtą programą. O kas bus, jeigu per šią kadenciją per plauką pergalę pasiekusiai koalicijai nepavyks (red. past. pokalbis vyko prieš Lenkijos prezidento rinkimus) įtikinti didesnės visuomenės dalies savo vizija. Labai nesunku, nors nesinori, įsivaizduoti Trump’o stiliaus autoritarinį „kerštą“, atleidžiant visus tariamai nelojalius asmens, trinant visas nelojalias socialiai angažuotas, progresyvias programas.

Bandau pasakyti, kad gyvename vis didėjančio nepasitikėjimo demokratija, jos vertybėmis bei institucijomis laikotarpyje. Kas atsitinka su meno institucija, skirta atviram visuomenės pokalbiui, kai visuomenė nesikalba, kai didelė dalis visuomenės netiki tos institucijos paskirtimi ar būtinybe. Man rūpi vienas iš nemaloniausių ir kol kas retai artikuliuojamų šio laiko klausimų, kurio didžioji dalis pagrindinių šiuolaikinio meno institucijų vis dar vengia, – ar institucijos ir formatai, susiformavę globalizacijos ir „istorijos pabaigos“ eroje, vis dar gali įtikinti, kad šiuolaikinis menas yra bendrasis gėris? Ar jis vis dar turi misiją, kurią geba įgyvendinti?

Jeigu ne, jis tampa tik dar vienu informaciniu instrumentu dideliame politinių ir oligarchinių jėgų arsenale, susiliedamas su tuo, nuo ko dažnai stengiasi atsiriboti. Man, kaip kuratoriui, rūpi neišvengiama konfrontacija su šiuo tektoniniu lūžiu, kurį, mano akimis, išgyvena mūsų laukas. Kas nutinka su paroda kaip dialogo galimybe, kai apskritai nesutariame dėl realybės, kurią išgyvename? 

Šiandien dėl algoritminės visuomenės fragmentacijos, dėl intelektinės ir emocinės ekonomikos „optimizavimo“ sunku būti vedamam neoptimizuoto smalsumo. Sunku būti su mintimis, kurioms nepritariu, o mintims, kurioms pritariu, lengviau pritarti „greitai“ ar, kaip mini Claire Bishop naujoje savo knygoje Disordered Attention, veikiant kažką kita.

Tokioje būklėje šiuolaikinio meno institucijos ir jų formatų „Gyvenimas po gyvenimo“ galėtų būti ne tęsinys iš inercijos, bet gyvas bandymas įsivaizduoti šiuolaikinio meno pomirtinį gyvenimą. Tai reiškia ne abstraktų ar eskapistinį „kitą pasaulį“, bet labai konkretų klausimą apie ateitį po dabarties, po formų, kurios savęs nebepateisina, neišvengiamai tų formų viduje, po žinojimo režimų, kurie prarado visuomenės pasitikėjimą, po šiuolaikinio meno sistemos, kuriai sunkiai sekasi būti bendrojo gėrio figūra, bet galbūt dar gali tapti erdve, kurioje įmanoma susitarti dėl naujų žaidimo taisyklių.

Lietuvai šuoliuojant į rinkos ekonomiką, ilgus dešimtmečius kairioji politinė mintis bei aktyvistinė veikla buvo tabu nuo pokalbių prie giminės stalo iki nacionalinės politikos. Tai normalizavo teisinę, socialinę, ekonominę mažumų diskriminaciją bei, Lietuvos ekonomikai bei bendram pragyvenimo lygiui astronomiškai augant, kartu didėjančią ekonominę nelygybę. Tai ilgą laiką atsispindėjo visame visuomeniniame gyvenime – viešojoje erdvėje, akademinėse publikacijose, tyrimuose, esminių institucijų remiamoje meninėje bei kultūrinėje produkcijoje, didžiojoje politikoje. Pagaliau šiose srityse vyksta apčiuopiami pokyčiai – visuomenės nuostatose, kultūros lauke nagrinėjamose temose, net įstatymuose (!), nors tuo pačiu kyla ir jėgos, kurios norėtų kaipmat visus menkiausius pokyčius atšaukti ir gąsdina pernelyg pasikeitusiu pasauliu. 

Visgi, mano manymu, šiuolaikinio meno laukas nėra vien neutrali arena, kurioje prabyla girdimi ar negirdimi politiniai subjektai. Nuo pat pokario šis laukas dirbo su klausimu, kaip apskritai kuriama regimybė ir jos struktūra: kas matoma, per kokias formas, kokia kalba ir kieno leidimu.

Todėl aš kiek kritiškas šiuolaikinio meno redukcijai į vien politinių žinučių skleidimo priemonę – tarsi jo vertė priklausytų tik nuo to, kokią poziciją jis užima. Meno kūrinys gali veikti per formą, medžiagiškumą, struktūrą, ritmą, tylą, per tai, kas ne visada pasiduoda greitam iškodavimui ar iškart paaiškinamam turiniui. Dažnai būtent per šiuos formalios raiškos pjūvius meno kūriniai gali sukurti tam tikrą jautrumą ir, perskrosdami kalbinį arba, ką psichoanalitikai pavadintų būti simbolinės tikrovės lygmeny, būti atspariems išankstinės nuomonės padiktuotam skepsiui. Tas „skrydis“ galbūt ir yra pirmas žingsnis link etinio ar politinio atsako.

Gal dėl to tiek daug menininkų, su kuriais teko pabendrauti per pastaruosius 5 ar 6 metus, vienaip ar kitaip atsigręžia į nepermatomumo praktikas, kurios atsisako viską paaiškinti iki galo, būti lengvai išverčiamos į informacinę žinutę. Šiandien, kai beveik visa, kas regima, turi būti hiper-perskaitoma, lengvai pasidalijama, greitai suvokiama, nepermatomumas tampa atsisakymo forma. Jis gina sudėtingumą, prieštaravimą ar dviprasmiškumą, teisę būti „nenuskaitytam“, nesukategorizuotam.

Man tai nėra apolitiškumas, greičiau bandymas atsilaikyti prieš spaudimą tapti lengvai vartojamam, būti naudingam, turėti greitą atsakymą. Gynimas erdvės, kurioje gali atsirasti tai, ko dar negali „protingiau“ sugromuluoti chatgpt. Tirštas, dvejojantis, lėtas ar prieštaringas mąstymas, man visa tai yra politiška.

A.B.: Noriu paklausti ir apie pavadinimą „Gyvenimas po gyvenimo“, apie bienalės temą, kuri pristatoma kaip virsmas ir neapibrėžtumas. Aš dar labai gerai atsimenu savo tėtį, šeštadienio rytais atsiverčiantį storą „Lietuvos ryto“ laikraštį, kuriame sutilpdavo visos savaitės naujienos, visi gyvenimo aspektai. Man tai buvo tam tikra stabilumo išraiška – sėdi tėtis prie pusryčių stalo ir karts nuo karto pasidalina pasaulio naujienomis. Tame momente nėra jokio sumišimo, jokios panikos, tai buvo labiau panašu į ritualą, kurio nebeliko, įvyko virsmas. Įdomu, kiek sluoksnių apims virsmo tema Kauno bienalėje? Kokio platumo bus neapibrėžtumas?

A.N.: Labai gražus vaizdinys – tavo tėtis su „Lietuvos rytu“ prie pusryčių stalo kaip stabilumo ritualas. Man atrodo, tas kontrastas tarp kažkada buvusių pastovių, beveik savaime suprantamų ritmų ir dabarties pertrūkių, netikrumo jausmo – labai artimas tam, apie ką galvoju dirbdamas ties „Gyvenimu po gyvenimo“. Ar sumeluosiu pasakęs, kad stebint lietuviškus soc. tinklus, pastebėjau, kad Trumpo staigus izoliacionistinis posūkis ištiko tarsi kolektyvinis šokas, privertęs permąstyti tam tikras prielaidas apie JAV politinį kursą?

Nesinori švęsti „virsmo“ ar „neapibrėžtumo“ kaip temų savaime, po kurių skėčiu gali sutilpti beveik bet kas. Greičiau – man įdomu patikrinti, kas nutinka tada, kai paveldėtos formos nebeveikia kaip anksčiau, kai jos dar stovi, bet jau kažkokios tuštesnės, netvirtame ryšyje su dabartimi. Tai nebūtinai kažkas išlaisvinančio. Greičiau įtampa, kurioje gyvename tarp to, ką jaučiame, ir to, kas galėtų ateiti, bet dar neturi pavidalo.

Tuo atžvilgiu nemanau, kad „Gyvenimas po gyvenimo“ pasiūlys „aptakumą“ kaip išsigelbėjimą ar „virsmą“ kaip išeitį, atsakymą. Man norėjosi suburti kūrėjus/as bei kūrinius, kurie dirba dialektiškai, kai viena mintis (ar ekspresija, vaizdas) nenugali kitos, o laikosi kartu, įtampoje. Man įdomu, kas nutinka, kai meno kūrinys savyje talpina prieštarą kaip savo vidinę struktūrą – formos, laiko, emociniu atžvilgiais? 

Tikiuosi, kad parodoje neapibrėžtumo dėmenys susitelks, įgaus pavidalą ar formų visumą. Man smalsu, kaip galėtų atrodyti paroda, kuri eksponuoja abejonę ar dvejonę taip, kad ji nevirstų migla arba triukšmu? Ar tokia eksponuota dvejonė aplink neišspręstus ir greitų atsakymų neturinčius klausimus gali pasitarnauti jautresniam buvimui kartu. 

A.B.: Ačiū tau, Adomai, už tokį turiningą pokalbį.