Meno geografija keičiasi nuo vienkiemio. Pokalbis su Ana Lipps

„Ubiškės3“ – atvira menų rezidencijos erdvė Telšių rajone, Ubiškės kaime, sujungianti vietos bendruomenę ir atvykstančius kūrėjus. Apie rezidencijos idėją pasakoja jos įkūrėja(-as) Ana Lipps – menininkė(-as), kurios(-io) kūrybinėje praktikoje vyrauja didelės apimties instaliacijos. Tarpusavyje jungdama(-as) objektus, fotografijas ir interaktyvius elementus, ji(-is) kviečia pažinti ribines erdves.

Emilija Globytė: Ana, Tavo kūryba pasižymi atvirumu erdvei, masteliui ir ryšiams – kaip ši patirtis atsispindi noruose kurti „Ubiškės3“ kaip vietą kitiems menininkams?

Ana Lipps: Mano kūryboje erdvė ir mastelis veikia ne tik kaip fiziniai parametrai, bet ir kaip aktyvūs bendrakūrėjai – galintys iškreipti suvokimą, perrašyti santykius tarp kūno, objekto ir konteksto. Domiuosi liminaliomis būsenomis, laikinumu, ritualiniais procesais, kurie ištrina ribas tarp žiūrovo ir kūrėjo, tarp disciplinų, tarp to, kas laikoma žinojimu, ir to, kas dar tik formuojasi. Grįžus į Lietuvą po magistro studijų įkurti „Ubiškės3“ atrodė kaip tolesnis žingsnis šių temų tyrinėjimui platesniame kontekste, įtraukiant ir kitus menininkus bei kūrėjus. „Ubiškės3“ nėra tik fizinė vieta – tai erdvė, kurioje galima lėtėti, eksperimentuoti, megzti santykius su aplinka, medžiagomis, bendrakūrėjais. Man svarbu sudaryti sąlygas ne tik rezultatui, bet ir procesui, kuriame vertė kuriama per santykį, neapibrėžtumą ir atvirumą nežinomumui.

E. G.: Koks buvo pagrindinis impulsas įkurti menų rezidencijos erdvę „Ubiškės3“ Telšių rajone? Ar tai buvo reakcija į institucinių struktūrų trūkumą ar asmeninis poreikis sukurti bendruomenę?

A. L.: Pagrindinis impulsas įkurti „Ubiškės3“ buvo susijęs su neišnaudotu vietos potencialu – mano šeimai priklauso keli seni, nenaudojami pastatai, kuriuos savo jėgomis pradėjau restauruoti, kad juose būtų galima gyventi ir kurti. Kartu tai buvo ir sąmoningas pasirinkimas siekiant decentralizuoti šiuolaikinio meno veiklą – man svarbu, kad menas egzistuotų ne tik didžiuosiuose kultūros centruose, bet ir alternatyviuose kontekstuose. „Ubiškės3“ veikia vienkiemyje, tarp miško ir kaimo, ir siūlo sąlygas kurti visiškai kitokiame kontekste, glaudžiau susijus su aplinka bei vietos specifika.

E. G.: Kaip veikia ši įkurta erdvė? Kaip apibrėžtum funkcijas?

A. L.: Šiuo metu „Ubiškės3“ veikia vasaros sezono metu dėl dar ne iki galo pritaikytų gyvenimo sąlygų. 2025-ieji yra treti mūsų veiklos metai, per kuriuos palaipsniui formuojame aiškesnius veiklos principus ir struktūrą. Rezidencijos orientuotos į ilgesnį laiką trunkančius kūrybinius procesus – kviečiame menininkus atvykti 2–4 savaičių laikotarpiui. Šiuo metu patys inicijuojame temines rezidencijas, kurių metu menininkai turi galimybę susipažinti su Žemaitijos kultūriniu ir istoriniu kontekstu bei plėtoti individualius ar kolektyvinius projektus, susijusius su siūloma tematika.

Kiekvieną rezidencijos ciklą užbaigiame vienos dienos festivaliu, kurio metu vietos bendruomenė kviečiama patirti menininkų sukurtus darbus bei dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Taip siekiame kurti prasmingą mainų ryšį tarp menininkų ir vietos gyventojų.

Be savo pačių kuruojamų programų, taip pat priimame kitų organizacijų projektus. 2024 m. priėmėme Kauno menininkų namų komandą su projektu „Vaivorykštės miuziklas“, kurio metu jie rezidavo savaitę ir vystė savo kūrybinę veiklą Ubiškėje.

E. G.: Kokie ryšiai Tave saisto su Ubiškės kaimu? Ar jauti stiprų emocinį prisirišimą prie vietos?

A. L.: Turiu stiprų emocinį ryšį su Ubiške, kadangi tai vieta, kur gyveno mano močiutė, ir su kuria esu susijusi nuo vaikystės. Šis ryšys grindžiamas ilgalaike patirtimi būti šalia gamtos, patirti kaimo ritmą ir stebėti, kaip ši aplinka veikia mąstymą, jutiminius santykius bei kūrybinius procesus. Ubiškė buvo pirmoji vieta, kur turėjau pakankamai erdvės ir laisvės įgyvendinti ambicingesnius, didelio mastelio projektus – tiek individualiai, tiek bendradarbiaudama(-as) su draugais. Dėl to „Ubiškės3“ kūrimas šioje vietoje buvo sąmoningas sprendimas – siekiu sukurti terpę, kurioje kiti menininkai galėtų patirti panašią kūrybinę laisvę, tyrinėti alternatyvius darbo ritmus ir megzti prasmingus ryšius su aplinka.

E. G.: Organizacija veikia DIY (pasidaryk pats) principu. Kiek tai yra sąmoningas pasirinkimas, o kiek būtinybė veikiant nepriklausomai? Kaip pasiskirsto rezidencijos gyvavimas: iš idėjos ar finansavimo šaltinių?

A. L.: Organizacija veikia DIY (pasidaryk pats) principu tiek iš būtinybės, tiek kaip sąmoningas pasirinkimas. Mano patirtis kyla iš saviorganizuotų, anarchistinių bendruomenių kūrimo – tai modelis, kurį natūraliai suprantu ir taikau. Mums svarbu puoselėti veiklą, grįstą tarpusavio pagalba, pasitikėjimu, solidarumu ir atvirumu eksperimentavimui.

Šiuolaikinio meno laukas dažnai yra nepakankamai finansuojamas ir verčia menininkus bei kultūros darbuotojus konkuruoti dėl ribotų išteklių. „Ubiškės3“ siekia veikti priešinga kryptimi – kurti daugiau galimybių visiems, sudarant sąlygas kurti gamtos apsuptyje, daugiausia pasitelkiant rastas ar perdirbtas medžiagas iš vienkiemio aplinkos ir miško. Tai mažina priklausomybę nuo brangių išteklių, stiprina santykį su aplinka ir skatina kūrybinį savarankiškumą.

Per pastaruosius trejus metus rezidencijos veiklą rėmė Lietuvos kultūros taryba, Telšių rajono savivaldybė ir Europos Sąjungos programa „Culture Moves Europe“. Vis dėlto šis finansavimo modelis dar nėra užtektinai tvarus – jis neleidžia užtikrinti adekvataus atlygio visiems prie projekto prisidedantiems asmenims. Dauguma žmonių šiuo metu dalyvauja vedini idėjos ir bendrų vertybių, o ne materialinės motyvacijos.

E. G.: „Ubiškės3“ gyvuoja jau kelerius metus – nuo 2023-ųjų, kuriuos lydėjo meno festivaliai. Gal galėtum trumpai apžvelgti, kaip buvo formuojamos festivalių programos? Ar viskas buvo suplanuota iš anksto, ar kai kurios dalys atsirasdavo ir kisdavo jau festivalių metu?

A. L.: Pirmaisiais metais festivalio programa buvo gana improvizacinė – daug iniciatyvų kilo iš pačių reziduojančių menininkų. Įvyko ir netikėtų, spontaniškų momentų, pavyzdžiui, kai mūsų kaimynas netikėtai atsivežė didelį puodą ir visiems dalyviams bei svečiams pagamino vakarienę, naudodamasis menininkų iš koklių sukonstruota lauko krosnimi. Tokie momentai puikiai atspindi mūsų siekį kurti atvirą, gyvą ir bendruomenišką atmosferą, kurioje natūraliai persipina meno kūrimas ir kasdieniai veiksmai.

2024 metais programa buvo labiau struktūruota – menininkai patys planavo ir įgyvendino dirbtuves bei performansus, susijusius su rezidencijos tematika. Vis dėlto išlaikėme atvirumą netikėtumui ir spontaniškam įsitraukimui, kuris, mūsų manymu, yra svarbi dalis gyvo, į kontekstą reaguojančio renginio. Tokiu būdu festivaliai tampa ne tik kūrybos pristatymu, bet ir proceso tąsa – susitikimo vieta tarp menininkų, vietos bendruomenės ir atsitiktinai įsitraukusių dalyvių.

E. G.: Koks nusimato 2025 metų festivalis?

A. L.: 2025 metų festivalio tema – alchemija ir magija iš queer perspektyvos. Šiuo metu yra paskelbtas atviras kvietimas penkiems menininkams iš Lietuvos ir užsienio, kurie bus atrinkti rezidencijai „Ubiškės3“. Ši tema man itin artima, nes glaudžiai siejasi su mano asmenine menine praktika ir tyrinėjimais.

Tikimės, kad ši rezidencija taps terpė gilesniam dialogui tarp magiško mąstymo, medžiagiškumo ir queer teorijos, o iš jos išsivystys įtraukiantis festivalis, kupinas paslaptingų ritualų, performansų bei instaliacijų. Siekiame sukurti atmosferą, kurioje eksperimentavimas ir netikėtumas taptų neatsiejama kūrybos dalimi.

E. G.: Kaip apibūdintum ryšius tarp menininkų ir vietos bendruomenės gyventojų?

A. L.: Kadangi vienkiemis, kuriame veikia „Ubiškės3“, taip pat ir mano močiutės namai, yra įsikūręs labiau miške nei Ubiškės kaimo centre, turėjome sąmoningai ir aktyviai stengtis užmegzti ryšius su vietos bendruomene. Kiekvienais metais šie ryšiai stiprėja. 2024 m. rezidencijos metu menininkai buvo pakviesti pristatyti savo kūrybines praktikas Ubiškės daugiafunkciniame centre bei dalyvauti vietos gyventojų organizuojamose savaitinėse zumbos pamokose – tai tapo natūralia bendravimo ir įsitraukimo forma.

Bendruomenės nariai mus priima šiltai ir noriai prisideda prie kūrybinio proceso. Vienas iš pavyzdžių – kai paaiškėjo, jog vienai menininkei performansui reikės burokėlių, keli kaimo gyventojai patys jų atvežė, o vėliau – paskatinti šio veiksmo – burokėlių į festivalį atsinešė ir kiti žiūrovai. Tokie epizodai atspindi ne tik bendruomeniškumą, bet ir tai, kaip menas gali tapti bendro veiksmo ir tarpusavio ryšio kūrimo įrankiu.

E. G.: Ar tiki, kad toks projektas gali keisti kultūrinį žemėlapį Lietuvoje? Jei taip – kaip?

A. L.: Be abejonės tikiu, kad tokie projektai gali prisidėti prie kultūrinio žemėlapio kaitos Lietuvoje. „Ubiškės3“ nėra vienintelė tokio pobūdžio iniciatyva – vis daugiau meninių rezidencijų ir nepriklausomų projektų įsikuria Lietuvos regionuose, siūlydami alternatyvias kūrybos ir bendradarbiavimo formas. Tai rodo augantį poreikį decentralizuoti kultūrinę veiklą bei kurti ryšius tarp šiuolaikinio meno ir vietinių bendruomenių.

Netoli Šiaulių veikia ir „Akee – Aleknaičių kultūros ir edukacijos erdvė“, taip pat organizuojanti šiuolaikinio meno projektus, dirbtuves ir renginius. Tokios iniciatyvos keičia ne tik menininkų kūrybos geografiją, bet ir vietos gyventojų santykį su kultūra – menas tampa labiau prieinamas, artimesnis kasdienybei, įtraukiantis ir įgalinantis. Tikiu, kad tokie projektai formuoja naujus kultūros tinklus, kurie atspindi įvairesnes patirtis ir kuria tvaresnę kultūrinę ekosistemą.

E. G.: Kokios numatomos ateities perspektyvos ir planai? Kokias matai galimybes plėstis ir auginti „Ubiškės3“ matomumą?

A. L.: Artimiausi mūsų planai – toliau tobulinti „Ubiškės3“ infrastruktūrą, kad rezidencijos galėtų vykti ne tik vasarą, bet ir visais metų laikais. Norime sukurti tinkamas gyvenimo ir darbo sąlygas, kurios leistų menininkams dirbti ilgiau ir patogiau, nepriklausomai nuo sezono.

Taip pat planuojame plėsti dirbtuvių erdves ir techninę bazę, kad jos būtų prieinamos tiek reziduojantiems menininkams, tiek vietos bendruomenei. Tikime, kad dalijimasis resursais gali tapti bendruomenę stiprinančiu veiksmu ir skatinti kūrybinę mainų kultūrą.

Kalbant apie matomumą, siekiame aktyviau bendradarbiauti su kitomis regioninėmis ir tarptautinėmis iniciatyvomis, dalyvauti tinklaveikos projektuose bei kvietimuose, kurie padėtų plėsti rezidencijos žinomumą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Mūsų tikslas – augti ne kiekybiškai, bet prasmingai, išlaikant artimą ryšį su vieta, žmonėmis ir vertybėmis, iš kurių „Ubiškės3“ kilo.