Apie parodą, kuri buvo be manęs

Dabar, rašant šį sakinį, vien Vilniuje vyksta ar greitai atsidarys apie septyniolika mane dominančių parodų. Kaune – dar geras penketas, ir po kelias Klaipėdoje bei Šiauliuose. Į šį sąrašą dar būtų galima įtraukti ir visas, kurios atsidarė, užsidarė, o aš jas praleidau. Parodos kaip drugeliai, kuriuos vis bandai pagauti, kurių trumpu gyvenimu netiki ar net jį neigi. Jų trumpi gyvenimai fiksuojami profesionaliomis ir lankytojų dokumentacijomis socialinėse medijose. Kartkartėmis jautiesi apsilankęs ir susidaręs nuomonę vien iš tokių vaizdinių trupinėlių, o kartais trupiniai sukelia FOMO. Kai informacijos srautai socialiniuose tinkluose pertekliniai ir nuolatos matai, ką veikia kolegos, draugai ir draugų draugai, gali atsirasti beviltiškumo jausmas.  FOMO siejamas su baime praleisti socialiai ar profesionaliai svarbias bendravimo galimybes, būti pamirštam, praleisti naują ar įdomią patirtį. Kuo daugiau viešo diskurso apie parodą, tuo didesnis FOMO. Tad net ir matęs visą parodos dokumentaciją, skaitęs visus prieinamus tekstus ar net klausęs pasakojimų, vis tiek jautiesi praleidęs unikalų reiškinį. Pastebiu, kad su draugais ir kolegomis aptariu parodas, nors jose neapsilankėme. Neaplankytos parodos, pateiktos internete tik iš gerosios pusės, atrodo net geresnės nei tos, kurias aplankai. Šis tekstas yra ir iššūkis, ir pamąstymas (nebūtinai sėkmingas), kaip etiškai rašyti apie tai, ką tik matei, bet nepatyrei. 

Parodas lankau ir apie jas rašau pagal tą pačią formuluotę – atėjau, apėjau, išėjau, parašau. Remtis kūniška patirtimi regisi lengviau ir saugiau nei narplioti parodų konceptus. Ką aš patiriu, yra nepaneigtina, o kritika atsitraukus gali pasirodyti skylėta. Mano mintys, dažniau paremtos patyrimu, o ne vertinimu ar teorija, regis, negali lygiuotis į tas pačias pripažinimo gretas. Kai pritrūkstu tinkamų žodžių apibūdinimams, ieškau metaforų ir vaizdingų palyginimų. Parodų lankymo grafikas man primena internetines pažinčių svetaines. Tikiuosi pavyks paaiškinti, ką turiu omenyje. Beveik visi mano pažįstami, net ir didžiausi romantikai bei intelektualai, yra naudojęsi internetinėmis pažinčių programėlėmis. Kas nesinaudojo, su veikimo funkcijomis ir nemaloniausiais naudotojais galėjo susipažinti skaitydami Mykolo Saukos romaną „Kambarys“ ar Artūro Tereškino romaną „Nesibaigianti vasara“. Parodos, kaip potencialūs trumpalaikiai partneriai, irgi kviečia susitikti internetu. Flirtas su potencialiu lankytoju prasideda ant feisbuko sienos iššokus naujo renginio įrašui. Tuomet patikrini meninink* ir kurator* pavardes ir gali laukti ketvirtadienio ar penktadienio 18.00 valandos. Kartais, labai labai nekantraudamas susitikti su žmogumi iš interneto (ar šiuo atveju – paroda), pradedi nesustabdomai svajoti. Dviem pirštais didini jų nuotraukas telefono ekrane (šiuo atveju plakatą, o kartais galerija, kurator* ar meninink* įkelia kokių instaliavimo darbų kadrų, jų galima ieškoti instagrame), bandai priskirti jiems balso tembrą, sugalvoti, kaip jie intonuoja žodžius. Kaip jie eina, juokiasi, kaip laiko alaus bokalą, ar palaiko akių kontaktą, kuo domisi. Kai bandau įsivaizduoti parodą, deja, labiausiai vaizduotę žadina atidarymo renginys. Įdomu, ar bus sakoma kokia nors kalba (pajuntu švelnų jauduliuką, ar tik kas nors nenusišnekės), ar bus vyno, kas susirinks, ką vilkės (ar neapsirengiau per paprastai?). Paroda pasitikiu labiau nei atidarymu, kaip socialiniu reiškiniu, ar žmonėmis. Tačiau nutinka ir taip, kad užmiršti ar nemoki planuoti savo laiko, ir pasimatymas su paroda neįvyksta.

Taigi, grupinėje parodoje „Pavienia“ nesilankiau. Bet jeigu būčiau geriau susiplanavusi laiką, būčiau važiavusi į Klaipėdą. Būčiau važiavusi rytiniu traukiniu, Vilniuje būtų debesuota, snausčiau, bet pasiekus Šiaulius, debesys prasisklaidytų, prabusčiau. Skaityčiau knygą, spoksočiau pro langą, išlipčiau raudonų plytų stotyje ir pėdinčiau link senamiesčio. Pūstų šaltas vėjas, suprasčiau, kad apsirengiau per plonai, vėjo gūsių talžomas medžiaginis maišelis slystų nuo peties. Užeičiau nusipirkti kavos ir morkų pyrago į kavinę „10 tiltų“, eičiau toliau tiesiai iki posūkio į dešinę, Didžiojoje vandens gatvėje nerasčiau didžių vandenų, tik balas statybų aikštelėje, tuomet posūkis į kairę ir atsidurčiau prie Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro.

Ir foje mane pasigautų pro duris įsiveržęs jūros vėjas, neduotų laiko susivokti, kas vyksta, ir neštų mane laiptų linkiais aukštyn, aukštyn. Ir tuomet mano kūnas, mano patikimiausias parodos patyrėjęs, dingtų. Jį apsėstų svetimas. Nežinočiau, kaip jis atrodo, nes nežinočiau, kas esu. Galėčiau spėlioti, bet tai nebūtina. Jis neštų mane greitai, neleisdamas įsigilinti į konceptus. Kaip vėjas pralėkčiau parodą, ir po jos liktų tik įspūdis. Lengvas ir slidus kaip sapnas. Mano juodi batai įeitų į fachtverko palėpę. Medinių sijų tuštumas užpildo baltas mūras. Įdomu, ar sienos dažytos kalke, ar kelnės pasidengtų lipniu baltų dulkelių sluoksniu, jei prisiliesčiau. Eičiau greitai. Nežiūrėčiau į tekstą ant sienos, bet žinočiau, jog tai „Pavienios“ laiškas žiūrovui. Paroda kreiptųsi į mane didžiosiomis raidėmis. O gal eilės visai ne man? „Kai Tavo kūnas virs figūra be judesio – ar dar būsi Tu?“, – klaustų manęs. Neturėčiau atsakymų, mat sklandyčiau nieke, kuriame kūnas būtų per sunkus nešulys. Mano dešinėje – naktine kamera nufilmuotas bebras. Tėtis pasakojo, kad Vilniuje bebras perkando bėgikui koją ir pastarasis nukraujavo – nerimauju, kad tai netikra istorija. Tuomet keramikinės plytelės, ant jų bateliai nutapyti tokio melsvumo glazūra kaip servizas su drakonais. Bateliai tokie, kokius galvojau avėti užaugusi, ir tokie, kokius avėjo princesės pasakose ir šokdamos pokyliuose, ir jodamos ant žirgų gelbėti brolių. Sukčiausi ratu. Aplinkui – žmonės ir sauso medžio sijos, pilkos grindys. Tarp sijų – surūdijęs objektas, primenantis šakes, toliau – medinė žvaigždė. Žmonės, žmonės, žmonės. Medinės atramos, pilnos senų ilgų vinių. Manau, kad turėtų kvepėti kaip saulėje besišildanti dešimtmečius, jei ne šimtą metų skaičiuojanti daržinė. Kampas uždengtas mėlynu audeklu, iš džemperio lendantis baltas šventas delnas. Langelis į sienos vidų – jame užstrigęs metalinis drugys. Šis naujas kūnas nenustygtų vietoje. Nebūtų laiko, o širdis koptų stemple į viršų. Aš ir jis išsprūstume į saulės apšviestą patalpą. Velnio koja. Tokioje šviesoje! Rūsio nuotrauka, kurioje bandyčiau įžiūrėti savo naujo pavidalo atvaizdą. Tamsa didžiausioje šviesoje!

Tačiau tiesa tokia, kad „Pavienią“ stebėjau viena. Troleibuse, lovoje, darbe. Kaip nelabai pasisekęs privatus detektyvas turėjau savo portfelyje dviejų minučių ir aštuoniolikos sekundžių video (rastą parodos kuratoriaus Žygimanto Julijaus Bėronto instagrame), „Pavienios“ laišką (rastą ten pat), kai kurių kūrinių dokumentaciją (meninink* instagramuose), skenuotą parodos planą ir kai kurių kūrinių aprašymus (suteiktus recenzinio iššūkio metėjo). Raštinės informacijos apie parodą labai nedaug, viskas apdengta net per ekraną juntamu paslaptingumo ir laikinumo šydu. Parodoje bandoma pagauti Dvasia. Tikiuosi, kad tikslas buvo išpildytas. Nesu aiškiaregė, bet bent švelnų Dvasios prisilietimą pajuntu ir aš. Ypač per kriptiškus tekstus. Vienu metu ir abstrakčius, ir konkrečius. Žodžiai kliudo mane, palieka rausvus įbrėžimus, nematomų šukių pavidalu palenda po oda ir gremžia skaudžius tuneliukus. „Jei jausi, kad Tavęs per daug arba per mažai, / Pažvelk į save mano akimis — jose Tu būsi visada. / Mylėti Tave – tai kaip mylėti audrą, nebijant būti sugniuždytai.“ Atsisveikiname nesusitikusios.