Author Archives: Ieva Gražytė

Kripto ir meno rinkos

Dar 2015 m., prasidėjus meno tokenizavimui [1] kriptovaliutų prekyvietėse, publika pasidalijo į dvi monetos puses. Nenuspėjama ir sunkiai suprantama rinka sudomino meno oportunistus ir avantiūristus arba tuos, kurių meniniam kapitalui skaitmeninių valiutų nuvertėjimai įtakos padaryti negalėtų. Tuo tarpu atsargesnė dalis į NFT žiūrėjo kaip į LinkedIn paskyrą dailininkui – perteklinę skaitmeną, kurios neatsargus vartojimas gali pakenkti simboliniam kapitalui.

NFT (nepakeičiami žetonai) – tai unikali kriptovaliuta arba tiesiog duomenų vienetas bet kokio failo pavidalu. Kriptovaliutomis keičiamasi blockchain‘e – decentralizuotame interneto turguje, kuriam tokenizuoti meną reikėjo dėl kelių priežasčių. Pagrindinės – amžina kova dėl nepriklausomybės ir natūralus noras pritraukti daugiau vartotojų. Jei dešimtį eurų galite pakeisti kita dešimtine (ar vieną bitkoiną kitu), unikalaus meno kūrinio nepakeičiamumo niekas nenuginčys. Blockchain’ui prisireikė sukurti unikalius vertės vienetus, negalinčius taip paprastai dalyvauti valiutų mainuose, nes tradicinės kriptovaliutos jau tapo norma. Panašiai kaip Berlyno galerijoms devyniasdešimtaisiais reikėjo bendradarbystės su alternatyviais naktiniais klubais, nes baltos sienos nieko nebestebino, o Berlyno naktiniai klubai po dvidešimtmečio tikėjosi to paties iš meno galerijų – alternatyvai staiga pristigo alternatyvumo. [2] Ir menas, kaip alternatyvi, tačiau jau vertinga valiuta, turėjo išpildyti nepriklausomo nuo bankų, valstybių ir tarpininkų rytojaus pažadą, kurio bitkoinai ar eteriai išpildyti nepajėgia. Tai įgyvendinti turėjo naivus vartotojų tikėjimas, kad visi meno kūriniai iš esmės yra vertingi, todėl reikia juos pirkti, ypač kai tam nereikia nei išlipti iš lovos, nei galvoti, kur tą meną dėti.

 Blockchain‘o didysis noras – prekiauti verte, o ne materija. Verte, kurią iš dalies kuria visi sistemos vartotojai. Neoliberalams tai idealios socialinės lygybės modelis, o socialistams – tobula technologinio fašizmo forma. Technologija apeliuoja į alternatyvų bendruomeniškumą ir perša mintį, kad socialiniai tinklai ilgainiui gali pakeisti dabartines valiutas. Tačiau menas, atvirkščiai nei pinigai, kurie yra administruojami pasaulio bankų, jau yra decentralizuota vertės sistema, sudaryta iš meno vertintojų, institucijų, meno kritikų, diletantų, menotyrininkų, tinklaraštininkų ir atsitiktinumų. [3] Prekiauti verte, o ne materija meno rinka pradėjo dar iki Satoshi Nakamoto [4] gimimo.

NFT nėra meno kūriniai, veikiau – jau sukurtų meno kūrinių įsivertinimai. Įprasta manyti, kad nepakeičiami žetonai, – tai skaitmeninės grafikos iliustracijos, iš pažiūros primenančios XXI a. internetinį primityvizmą. Nors iš tiesų visi jie skaitmeniniai, ne visi saugo skaitmeninį turinį. Tokenizuoti galima ir fizinį turtą, norint įrodyti jo unikalumą. Čia išsiskiria dvi rinkos: viena jų naudoja Blockchain technologiją, norėdama apsaugoti skaitmeninio turinio nuosavybės teises, vertę ir unikalumą, tuo tarpu kita veikiau yra naudojama blokų grandinės, kadangi kriptovaliutų kaina kyla kartu su naujų vartotojų kiekiu ir susidomėjimu. Tiesa, fiziniai meno kūriniai tokenizuojami kur kas rečiau nei skaitmeniniai. Tai neturi nieko bendro su prievartiniu meno skaitmeninimu, kuris buvo dažnas užsidarius fizinėms galerinėms erdvėms. NFT šiuo atveju veikia lyg meno kūrinio vertės pasas, kuris leidžia įrodyti kolekcininkui, kad jis yra vertės, atskirtos nuo meno kūrinio fizinio pavidalo, savininkas. Nėra statistikos, kaip dažnai meno kūriniai pametami po jų įsigijimo, bet kokiu atveju technologija pretenduoja į savotišką meno kūrinių amžinybę. Tik lieka neaišku: ko verta fizinio menininko kūrybinė praktika tokioje alternatyvioje vertės kolekcionavimo realybėje.

Susidomėjimas kriptovaliutomis kurį laiką mažėjo ir tam įtakos turėjo būtent šimtmečius skaičiuojantis meno laukas. Visų pirma, Blockchain technologija siekė sudaryti sąlygas pirkėjams ir pardavėjams kontaktuoti tiesiogiai, be trečiųjų šalių. Meno rinkoje tai būtų pirkimas tiesiai iš menininko studijos, be aukciono, galerijos ar meno prekeivio tarpininkavimo, tarpininko pareigas atiduodant visiems sistemos vartotojams, bendru technologiniu sutarimu patvirtinant operacijos tikrumą ir taip užtikrinant nepriklausomą, alternatyvią prekyvietę. Tačiau didžiausi kriptomeno pardavimai įvyko būtent Christie‘s ir Sotheby‘s aukcionų metu (daug kartų aptartas Beeple kūrinys „EVERYDAYS: THE FIRST 5000 DAYS” buvo parduotas už 42,329 eterius (beveik 70 milijonų dolerių). Patys menininkai pradėjo kalbėti apie nematerialios rinkos materialią įtaką ekologijai. Pavyzdžiui, Memo Akten sekė NFT judėjimo blockchain‘e metu sugeneruotus anglies dioksido išsiskyrimo kiekius[5], atskleisdamas, kokių nesaikingų elektros energijos suvartojimo kiekių reikalauja judesiai blokų grandinėje. Tokenizuojant kiekvieną mažmožį, aplinkai yra padaroma tokia pat žala, kaip per dviejų valandų skrydį. Jau nekalbant apie didžiausią blockchain‘am padarytą žalą – visus interneto memus [6], atsiradusius freeze magazine [7] ir vėliau begėdiškai išpopuliarėjusius. Taigi kol vieni menininkai savo kūrinius pardavinėjo už eterius, kiti viešai diskutavo apie pasekmes. Tuo tarpu Silicio slėnyje buvo bandoma užtlopyti CO2 ir nepasitikėjimo skyles.

Lietuvos meno lauke kriptovaliutos pasitinkamos vangiai. Prarasti simbolinį kapitalą bijo net jo nesukaupę menininkai. Tačiau 2018 metais Robertas Narkus pristatė „Revenge coin“. Tai fizinė, paauksuota, 30 mm skersmens, 14 gramų sverianti moneta, kurios reverse vaizduojamas sūkurys. Kaip teigiama aprašyme: „amžinas judesys, kuris su kiekvienu apsisukimu padidina vertę ir ryžtą veikti.“ [8] Ši kriptoapropriacija, kaip ir kiti Prospect Revenge (liet. Keršto tiesioji)[9] kūriniai, niekada nebuvo tokenizuota, nes šios valiutos ambicijos didesnės, nei tiesioginis dalyvavimas kripto ar meno rinkose. Keršto valiuta tikrąją materiją ir vertę įgauna tik atsitiktinumų ekonomikoje, kuri susikūrė, regis, beveik perpildytos kantrybės dėka, kaip asmeninė alternatyva meno ir verslo rinkoms, kuriose privalu veikti išvien. Tik kerštauja ji ne tiesiai, nes liko noro paflirtuoti tiek su menu, tiek su verslu.

Robertas Narkus „Revenge coin“, 2018

Kriptorinka, kaip pasipriešinimas centralizuotai biurokratijai, buvo sukurta „sumaniems“ vartotojams, gebantiems veikti dinamiškai ir spontaniškai. Neprognozuojamumas yra kriptorinkos esmė, todėl nepakeičiamiems žetonams ką tik išgyvenus pakilimą, natūraliai buvo galima tikėtis nuosmukio. Kriptovaliutos ir vėl pasieks savo aukštumas, tačiau ką be meno tokenizuos ateityje, lieka neaišku.

[1] Tokenizavimas (anglicizmas) – procesas kurio metu duomenys Blockchain technologijos pagalba yra paverčiami skaitmeniniu žetonu, norint juos apsaugoti, surinkti, identifikuoti.

[2] https://daily.redbullmusicacademy.com/2018/08/berlin-club-culture-and-art

[3] (Steyerl 2017) Steyerl, H. 2017. If You Don’t have bread, eat Art!: Contemporary art and derivative fascisms. In: Artists Re:Thinking the Blockchain [interaktyvus], ed. R. Catlow, M. Garrett, N. Jones & S. Skinner, p. 224. Prieiga per internetą: https://torquetorque.net/wp-content/uploads/ArtistsReThinkingTheBlockchain.pdf

[4] Bitcoin crypto valiutos išradėjas(-ai).

[5] https://memoakten.medium.com/the-unreasonable-ecological-cost-of-cryptoart-2221d3eb2053

[6] Interneto memai (anglicizmas) – internete publikuojami paveikslėliai su antraštiniais tekstais, kurių paskirtis yra susitapatinti su jų autoriumi. Iš dalies kolektyvinių patirčių dokumentacijos.

 [7] https://www.instagram.com/freeze_magazine/

[8]Depicts a vortex, an eternal movement which, with every spin, increases value and the determination to act“

[9] http://prospectrevenge.com

 

Menas ir/ar pornografija. Pokalbis su Dominyku Canderiu

Pokalbis apie pornografiją, LGBTQ meną ir aktyvizmą Lietuvoje su menininku Dominyku Canderiu. Besiruošiant queer kino festivaliui „Kreivės“, kuriame pamatysiu vieną naujausių Dominyko darbų, nekantravau pasinaudoti draugystės privilegija ir pakalbėti apie jo kūrybinę praktiką.

Ieva Gražytė (I.G.): Dominykai, paskutinį kartą matėmės Vilnius Pride eitynėse. Ko pasigendi LGBTQ+ meno ir žmogaus teisių kontekstuose Lietuvoje?

Dominykas Canderis (D.C): Taip, buvo smagu tave ten pamatyti ir būti pirmosiose Vilnius Pride eitynėse. Griebiau vaivorykštės vėliavą ir išskubėjau iš savo namų, jau kiek vėluodamas į eisenos pradžią. Prisijungti prie savo draugų bei pažįstamų buvo nuostabus jausmas, kurį ir šiandien nešiojuosi su savimi. Visi ėjome už laisvę, lygybę, meilę ir draugus. Tikrai norėčiau matyti Vilnius Pride eitynes tokio paties dydžio kaip ir kas trejus metus vykstantį Baltic Pride, nes tai – ne tik demonstracija, o šventė bei tam tikra protesto forma. Prisipažinsiu, kad tai buvo vienas iš tų jausmų, kai didžiavausi būdamas ne kur kitur, o būtent čia – Lietuvoje. Manau kiekvieno iš mūsų atėjimas ir palaikymas jau prisideda prie ėjimo į priekį.

Mano įsitikinimu, parodų LGBTQ+ tema Lietuvoje dažnai pasigendame, ši tema vis dar didžiosios visuomenės dalies ir įstatymų priėmėjų nėra iškeliama kaip opi problema. Politikoje ši tema yra paraštėse, o tai rodo, kad į žmogaus teises žiūrima nerimtai. Vyrauja nuomonė, kad kalbėjimas apie LGBTQ+ tematiką tėra šių laikų mados dalykas, kurį neva tai stumia liberaliosios jėgos, tačiau galiu patikinti, kad kalbėdami apie LGBTQ+, mes nediktuojame jokių naujų tendencijų – LGBTQ+ bendruomenės teisių ir laisvių apribojimai bei jų kultūros palikimas už borto yra labai sena ir įsišaknijusi problema, kuriai sprendimo norisi jau dabar.

Lygiaverčio socialinio bei kultūrinio statuso visuomenėje padėtį verčia toliau kvestionuoti tokių kultūrinių reiškinių kaip nuo 1993 m. ir nuo 1994 m. leidžiamų gėjams skirtų šviečiamojo pobūdžio žurnalų „Naglis“, „Amsterdamas“ laikinas egzistavimas, o reikšmingesnių parodų, kaip 2013 m. menotyrininkės Laimos Kreivytės Šiuolaikinio meno centre kuruota paroda „Nuo sutemų iki aušros“ vėliau nebūta.

Su kolegomis pradėjome kalbėtis apie būtiną parodos organizavimą bei LGBTQ+ meno diskurso plėtimą. Šiuo metu Luko Strolios kuruojamoje queer parodoje „Tropai (ne)pasiteisinimam / Tropes of (un)apologies“[1] parodysim queer bendruomenės Lietuvoje egzistavimą, taip pat kviestinių menininkų darbai iš Nyderlandų, Austrijos, Ukrainos, pasitelkdami įvairias medijas kels rūpimus klausimus mūsų bendruomenei.

(I.G.): Neretai naudodamas pornografinius vaizdus, pornografijos idėją prapleti už seksualinio pasitenkinimo ribų. Tavo kūrybinė praktika man primena Jeff Koons kūrinį „Made in heaven“, kuriame jis su savo žmona, porno aktore, menininke ir politike Ilona Staller – Cicciolina fotografovosi plakatams, skatindami auditoriją pačią priimti sprendimus, kas yra priimtina. Tik tu ir Koons’as, ir Cicciolin’a viename. Pats nusifilmavęs pornografiniame filme, jo medžiagą meninėje instaliacijoje pateiki žiūrovui kaip vartotojiškumo, pornografijos industrijos ir homoseksualumo faktą. Ar gali daugiau papasakoti apie savo poziciją drąsiai kūryboje referuojant į vartotojiškumą ir žmogaus suprekinimą?

(D.C): Ar pornografija gali funkcionuoti kaip rodiklis tarp gyvenimo ir meno – tai klausimas, į kurį bandau pats sau atsakyti. Aš ieškojau pornografija užsiimančių menininkų bei prodiuserių Amsterdame ir Berlyne, šios patirtys man leido asmeniškai pereiti ir pozicionuoti save tų patirčių epicentre. Taip gimė mano trumpametražis filmas „No Happy Ending“. Tai yra filmas, kuris taip ir neišvydo dienos šviesos pornografiniuose tinklapiuose, jo nebuvo galima parduoti ar kitaip panaudoti prekybai, tad intencija keitėsi kartu su veiksmų eiga. Filme vaizduojamas itin jautrus bei esminis pornografijos paradoksas. Tai filmas, turėjęs pornografinę intenciją, tačiau eigos metu virtęs meno kūriniu. Tuo tarsi paneigiu, kad „menininkai ar pornografijos kūrėjai bando sukurti tai, kas kartu menas ir pornografija yra neįmanoma.”[2] Manau, menininkas, norėdamas sukurti meninę vertę turintį pasakojimą, bet jame patenkinti ir pornografinę intenciją, sykiu atsiduria konflikte tarp meno ir pornografijos, todėl jaučiu būtinybę kalbėti apie šį konfliktą bei įvertinti pornografijos meninį potencialą. Jau trečius metus iš eilės dalyvauju pornografinių filmų festivalyje Berlyne (angl. Porn Film Festival Berlin), kuriame rodomi pornografiniai filmai iš įvairių pasaulio šalių. Menininkai, pristatydami įvairias svarbias, komiškas, socialines, politines temas pornografiją naudoja kaip meno priemonę. Nuogas kūnas yra politinis reiškinys.

Dominykas Canderis, kadras iš filmo No Happy Ending, 2020

Dominykas Canderis, kadras iš filmo No Happy Ending, 2020

(I.G.):

 „At the moment my art
is situated between
the pornographic tendency
to reveal everything
and the erotic inclination
to hide what [3]

O kaip tau sekasi praktikoje levituoti tarp atvirumo ir uždarumo su žiūrovu, kai pornografija tampa tavo darbo turiniu, forma ir asmeniniu kontekstu?

(D.C.): Savo kūryboje perteikdamas pornografinę vaizduotę domiuosi žmogaus santykiu su vaizdo atvirumu. Kartais turinys gali būti pats faktas, kurį mena daiktai, ready-made’ai, susirašinėjimai ar dienoraščiai. Daug kas prieštaraus, sakydami, kad pornografija nieko nepalieka pačiai vaizduotei. Daugelis sutiks, kad pornografija yra seksualiai atvira ir dažnai nukreipta į tam tikras kūno dalis, kai menas labiau analizuoja psichologinį bei emocinį žmogaus būties gilumą. Man yra įdomi šių dviejų reiškinių simbiozė bei bandymas suderinti sunkiai suvokiamais deriniais.

(I.G.): Atletiški, nuasmeninti vyrų kūnai apjuosti diržais, fetišizuota Tomo iš Suomijos[4] estetika gėjų bendruomenei svarbi istoriškai. Kūniškumas ir maskulinizmas labai dažna, niekur nedingusi, su gėjų bendruomene siejama asociacija. Kaip pornografinis kontekstas šiandien veikia homoseksualumo temą? Tarsi seksualinė laisvė neišvengiamai reiškia meilės ir jautrumo nebuvimą.

(D.C.): Manau kūno kultas yra labai ryškus gėjų kultūroje. Jis neretai yra klaidingai suvokiamas ir pačioje gėjų bendruomenėje. Problemą galimą įžvelgti ir tarp heteroseksualų, tačiau tarp homoseksualių vyrų aš šį bruožą pastebiu kur kas stipriau. Fizinio tobulumo siekimą, nuolatinį bandymą atrodyti gerai ar nepriekaištingai galima sieti su ilgu laikmečiu, kuriame buvo jaučiama socialinė, psichologinė ir fizinė priespauda prieš LGBTQ+ vyrus. Būti „vyriškam“ buvo vienintelis rodiklis įrodant bei patvirtinant savo tinkamumą heteronormatyvioje visuomenėje. Nemanau, kad seksualinė laisvė reiškia meilės ir jautrumo nebuvimą, priešingai, tai verčiau vienas kitą papildantis bei stimuliuojantis variklis. Nors vyriško kūno objektyvizavimas gėjų kultūroje yra didesnis reiškinys nei tarp heteroseksualių vyrų, tai niekaip nepaneigia tarpasmeninių santykių būtinybės bei šeimos vertybių sampratos.

(I.G.): Seksualinė laisvė eina lygiagrečiai su kitomis laisvėmis, taip pat ir kūrybine. Kaip susiduri su (asmenine ar institucine) cenzūra ir morale?

(D.C.): Laikui bėgant, pornografijos pasiekiamumą palengvino internetas, kurio dėka ji vis populiarėjo, darė įtaką šiuolaikinei kultūrai. Šis reiškinys vadinamas visuomenės pornifikacija (Ang. The pornification of society). Daugelis rodomų muzikos klipų, reklamų kampanijų pradėjo kopijuoti estetiškai perkrautą bei retušuotą pornografinę estetiką. Tai, kas anksčiau buvo pigu ir bjauru, šiandien tampa madinga. Šiųdienos geriausiai apmokami aktoriai, influenceriai, TV žvaigždės vienokia ar kitokia prasme save reprezentuoja bei referuoja į seksualumą. Pornografija tapo tokiu populiariu žanru, kad sugebėjo peržengti demografines, kultūrines ribas ir normas.

Mano keletas darbų, eksponuotų vienoje galerijoje, buvo „pridengti“, kadangi tuo metu, kai vyko paroda, galerija vykdė edukacinę programą nepilnamečiams. Nenorint užsitraukti nemalonės, finansavimo nutraukimo bei blogo vardo miesto dienraščiuose, darbai buvo pridengti tuo metu, kai lankėsi vaikai. Išgirdęs šį sprendimą supratau, kad visgi kūrybinė laisvė gali būti cenzūruojama, o ta laisvė visiems yra skirtingai suvokiama. Kam tuomet turi būti kviečiami vaikai į edukacinę programą, kai parodos tema mažamečiams dar nėra leistina.

Manau kūrėjas pasirenka jam aktualią bei jautrią temą, o žiūrovas pats pasirenka, ar nori būti to dalimi.

(I.G.): Tai visgi: menas ir/ar pornografija?

(D.C.): Pornomenas. Menas, įvilktas į pornografijos formą. Pornografija, įvilkta į meno formą. Šios ribos nenumaldomai trinamos.

[1] Parodos „Tropai (ne)pasiteisinimam“ atidarymas numatomas rugsėjo 17 dieną, galerijoje „Autarkia“.

[2] H. Maes „Who says pornography can’t be art?”, 35 psl.)

[3] Marlene Dumas „Pornographic Tendency“

[4] Suomių menininkas Touko Valio Laaksonen (1920-1991), geriau žinomas kaip „Tom of Finland“.

Dominyko Canderio solo paroda  Perverting projektų erdvėje Kabinetas, 2016. Nuotrauka: R. Stepanovaitė

Dominyko Canderio solo paroda  Perverting projektų erdvėje Kabinetas, 2016. Nuotrauka: R. Stepanovaitė

Dominyko Canderio solo paroda  Perverting projektų erdvėje Kabinetas, 2016. Nuotrauka: R. Stepanovaitė

Dominyko Canderio instaliacija PUP VDA parodų salėse Titankas, 2017. Nuotrauka: L. Skeisgiela

Dominyko Canderio instaliacija PUP VDA parodų salėse Titankas, 2017. Nuotrauka: L. Skeisgiela

Everything Makes Sense. Gretos Eimulytės kūrinys „ASAdditional Life“ VDA skulptūros katedros studentų parodoje „Wonderland“

  

Naktinės scenografijos
Kūnų judančių

Metaforos
Padų limpančių

Virš galvų tuščios freskos
Kabančios

Ir kokliai glazūruoti liūdesiu
Virš židinių dūlančių

Mes nebenorime gyventi tris tūkstančius metų buvusių kartų statytame pasaulyje. Jis atrodo beprasmiškai nutolęs nuo mūsų. Fizinė realybė ne tik sugadinta, bet ir svetima – joje nebeišsipildo šiandienos lūkesčiai, pasidarė ankšta. Tūkstantmečio karta mano, kad negrįžtama žala Žemei jau padaryta, todėl metas galvoti apie papildomas realybes gyventi.

Šiuolaikinės elektroninės muzikos industrija siūlo prisijungti prie jų kuriamų pasaulių, kurie iš pirmo žvilgsnio primena prieš beveik du šimtus metų atsiradusią gesamtkuntwerk idėją, tik jau naktiniame klube. Kiekvienas elektroninės muzikos kūrimo sprendimas grindžiamas konceptualiai – tai priartina ją prie šiuolaikinio meno kūrimo principų, tačiau egzistuoja atskirame lauke. Jie atidžiai ir apgalvotai konstruoja asmeninius pasaulius, kuriems negalioja meno rinkos taisyklės. Elektroninės muzikos kūriniai ausims, akims, protui ir kūnui nutolo nuo pirminės muzikos idėjos – klausymosi malonumo. Net mažiausią kūrybinį veiksmą pagrindžiat konceptualiai – sukuriamas produktas, kurio klausymas galiausiai nebeteikia džiaugsmo.

Pavyzdžiui James Hoff albumas „HOBO UFO (v. Chernobyl)“, kurio muzikinės inspiracijos buvo Homero „Odisėja“, Dantės „Inferno“ ir 1997 metų kompiuterinis žaidimas „Final Fantasy“, įvardijamas kaip audiovizualinis kūrinys. Jo klausymas, nepaisant muzikinių kontekstų, yra beprasmis, jei atsiriboji nuo vaizdo. Video įraše matome hot-wired technologija modifikuotą „Google” gatvės versiją, skirtą ištirti Černobylio miestą. Kontekstualizuodama kūrybą konceptronikos industrija visomis priemonėmis iš muzikinių plytų stato poilsio namus beprasmybei. O savo statomus pasaulius prilaiko konceptų pastoliais.

Greta Eimulytė savo kūriniu „ASAdditional life“ taikosi į konceptualios elektronikos mums siūlomus pasaulius. Ne kiekvienas jį gali „perskaityti“, tačiau turint galvoje nedidelę tikslinę auditoriją naujai kuriamoms realybėms – tai pasiteisina: juk everything makes sense tik mažai visuomenės daliai. Daliai, kuri nepamiršta lankytis Spotify muziejuje, kuriam dažniausiai ir gaminama viską paaiškinanti galerinė elektronika, kuri skirta ne tik klausytis, daug svarbiau aiškintis, kaip ji buvo sukurta iš galybės išnašų. Tik nedidelė grupė muzikos vartotojų ryžtasi susipažinti su kontekstų paklodėmis užklotais albumais, kurių dėka sukuriama fikcinė galimybė pabėgti nuo kapitalistinio pasaulio į muzikinių pasaulių simuliacijas.

Asmeninio pasaulio statymo arba kitaip world building trend’as tapo dažna kūrybine elgsena. Muzikos gamintojai, užuot kūrę muziką šiam pasauliui, kùria savo asmeninius pasaulius uždaroms bendruomenėms. Greta savo kūrinio pavadinimo pirmosiomis raidėmis „AS” užsimena apie Suomių duetą „Amnesia Scanner”, kurie savo kūrybos logika referuoja į internetinės prekybos milžiną „Alibaba“. Internetinio puslapio prekių legalumu, realiu egzistavimu ir kilme ilgą laiką negalėjai būti tikras. „Amnesia Scanner” klausytojai taip pat nėra tikri semplų, vizualizacijų ar jų išdėstymo kilme. Duetas ilgą laiką išlaikęs ir fizinį anonimiškumą, koncertų metu nepasirodydavo, sudarydami iliuziją, kad muzikinis pasaulis pasistatė pats. O į jį susirinkę klausytojai paliekami savarankiškai scrollinti informaciją.

Kurdami savo pasaulius, muzikai užsiima realesnės realybės ieškojimu. „Amnesia Scanner” kūrybos vartotojai informuoti, kad kiekviena kūrinio dalis turi kontekstą ir konceptą, bet giluminė logika nėra atskleidžiama. Klausytojai praleidžia savaites bandydami išnarplioti mįsles. Žinoma, kad 2018 metų albumas „Another life“ buvo kuriamas atsižvelgiant į populiariąją muziką ir pasinaudojant jos mimetinėmis savybėmis, tačiau dar daug kontekstų lieka neišaiškinti. Sukonstruota realybė, kurioje net menkiausias pokytis turi prasmę, labiau primena išpopuliarėjusią pabėgimo kambarių pramogą. Tik iš šių kambarių nesinori bėgti, atvirkščiai – klausytojai bando į juos įeiti.

Nauji pasauliai tikrai nebuvo pradėti statyti vakar. Dar septyniasdešimtaisiais prancūzų progresyviojo roko grupės „Magma“ būgnininkas ir kompozitorius Christianas Vanderis sukūrė įsivaizduojamą planetą Kobaïa, kurioje giedamos kosminės operos neegzistuojančia kobajiečių kalba. Papildomas Kobaïa pasaulis taip sudomino to meto progresyviojo roko klausytojus, net susikūrė Vanderio visatą tyrinėjanti Zeuhl bendruomenė. Bet kas šiandien, skaitmenybės eroje ima vilioti mūsų ciklopiškus žvilgsnius per papildomas gadžetų akis? Kokios tos neatrastos skaitmeninio pasaulio planetos, kur jų ieškoti?

Jeigu kažkas patraukia mūsų akį – tai nebent gerai apgalvota reklama, nupoliruota iliuzija arba trikdančiai realistiška virtualios realybės pornografija. Taip pat – renderiu [1] „pastatyti“ namai nekilnojamo turto svetainėse, egzistuojantys tik dvimatėje erdvėje. Akis vilioja tai, kas pakyla tik šiek tiek virš realybės slenksčio. Jau kurį laiką surenderintas nerealybes siūlo ir šiuolaikinės elektroninės muzikos albumų viršeliai. Renderis tobulai nublizgina tikrovę, kurioje būtų maloniau gyventi ir muzikos vartotoją paruošia susitikimui su vektoriais patobulintu muzikiniu rytojumi.

Gretos instaliacijos objektai – ironiškos, žaislinės neegzistuojančių kanjonų versijos yra pagamintos iš poliuretano putų. Ši garso izoliacijai skirta medžiaga pabrėžia uždarumą – jos viduje sukonstruotas pasaulis lieka neprieinamas autsaideriams. Trys neatpažįstami raudoni objektai lūkuriuoja mūsų žvilgsnių pasyviai gulėdami ant stiklinių lentynų. Tuo tarpu renderiu pagražinti jų „portretai“, be garso „rėkiantys“ ekrane šalimais, savo reprezentatyvia išvaizda iš karto patraukia akis. 360 laipsnių kampu besisukanti projekcija vieniems primena reklaminį siužetą, kitiems – naktinių klubų vizualizacijas. Abiem atvejais tikimasi parduoti šiek tiek pabėgimo.

Fizinius objektus perkėlusi į kompiuterinę simuliaciją ir leisdama jiems suktis neegzistuojančio klubo tamsoje – menininkė jiems sukuria papildomą gyvenimą. Instaliacijoje paliktos vos pastebimos nuorodos susiejančios ją su konceptualios elektronikos ir klubinės kultūros kontekstu: pirmosios pavadinimo raidės, projekcijoje kompiuteriu nublizgintos detalės, objektų medžiagiškumas. Poliuretano putų kūnai, kaip ir konceptuali elektronika – tiesiogiai neatskleidžia savo susikūrimo logikos. Intuityviai sukurtos formos sudomina, bet neatrakina konteksto, papildomą gyvenimą paliekant už uždarų technologinių durų.

Tai viso labo bendražmogiški norai – kurti ir ieškoti gražesnio rytojaus. Kai kuriems iš mūsų toks papildomas pasaulis – vos pusmaratonis mūsų žingsniamačiuose. Jį nubėgame penktadienio naktį stovėdami vietoje po tuščiomis freskomis, limpant padams prie silikoninių planetos paviršių.

[1] Renderinimas (anglicizmas) – automatinis vaizdo generavimo procesas iš 2D ar 3D modelių, naudojant kompiuterio programas. Tokio modelio rodymo rezultatai vadinami renderiu. (Toliau tekste vartojamas anglicizmas, dėl lietuviško atitikmens nebuvimo. Tokio pobūdžio vaizdo generavimo estetika plačiai naudojama, o meno teorijoje neegzistuojanti sąvoka renderizmas kol kas tik juokais aptinkama medijoje.)

ASAdditional Life (pt 2) from Greta Eimulytė on Vimeo.

ASAdditional Life from Greta Eimulytė on Vimeo.

Gretos Eimulytės kūrinys „ASAdditional Life“ VDA skulptūros katedros studentų parodoje „Wonderland“