Rūpesčio teorija

Lažinuosi, kad šitą eksponuoju pirmą ir paskutinį kartą. Daugiau nei prieš trisdešimt metų tuo metu besilaukianti mano mama užsuko į kazino. Sunku pasakyti, jis veikė legaliai ar ne, nes įstatymų ir privačios nuosavybės sąvokos gana efemeriškos – visai kaip vertės. Štai pinigai, kurie dažnai painiojami su verte, laikui bėgant įrodė savo nenaudingumą, ir kalbu ne apie banalias ir primityvias infliacijos jėgas. Atvirkščiai – noriu priminti distopinius nepritekliaus laikus, kai didžiausi prizai būdavo jūreivio pargabenta japoniška garso aparatūra, raudonojo aukso grandinėlės, vokiški pornografiniai žurnalai ir čekoslovakiškos krištolinės šampano taurės. Būtų galima manyti, kad tada žmonės mažiau lošdavo, tačiau laikais, kai nėra ką mainyti, mainomoji vertė parodo savo tuštybę, ir pasiteisinimų šydas, kad nėra čia ko keisti, ima kristi.

Kadangi daugiau nebuvo ką veikti, mama leido laiką sukdama akivaizdžiai nebe rusišką ruletę už užsienietiškus dolerius bei dvigubindama statymus. Padvigubintas statymas – tai ėjimas, kurį atlieka stiprią ranką turintis žaidėjas. Taip beveik be rizikos, vedamas neįdomių, tuščių ir plokščių sandorių nuobodulio, žaidėjas turi progą padidinti galimą laimėjimą ir gerą ranką paversti puikia. Oportunistų, egoistų, laisvųjų prekybininkų dominus ir laisvųjų mąstytojų vulgaris rūšys – tai žmonės, paprastai neturintys geros rankos, bet būtent jie laimėjo 90-uosius, nes buvo vieninteliai rinkos žaidėjai.

Vieną vakarą mama laimėjo didįjį prizą – kilimą, trofėjų, iš karto įgijusį vartojamąją vertę. Jis buvo patiestas mūsų bute. Per tris dešimtmečius kilimas sukaupė įspūdingą simbolinės vertės kapitalą. Prie šio išsipleikusio lavono stovėjo mažiausiai 30 kalėdinių eglučių, ant jo nesuskaičiuojamą daugybę kartų keičiau aprangą, išvaizdą ir požiūrį. Galbūt primityvu taip pristatyti darbo vertės teoriją, bet mano mama siurbė jį ištisas savo gyvenimo valandas. Dabar grindis kloja dulkėti prisiminimai. Ant kilimo beveik visada stovi stalas, bet tai, ką ant jo atsineši, ne visada yra gerose tavo rankose, kad ir kiek ilgai žaistum. 

Savo piešinius kišdavau po kilimu, kad neišsimėtytų ar nesusilamdytų. Žvelgdama į praeitį, manau, kad mano negebėjimą rizikuoti ir baimę veikti slegia šio audinio svoris. Štai rašau šį tekstą ir skaitau jį kaip akcijų grafiką. Man gerai sekasi skaityti grafikus – retai klystu, bet esu drovi kaip pelytė po kilimu. Galbūt man nelabai rūpi pati mainomoji vertė, tik pokyčiai. Gal net esu tokia naivi, kad tikiu pasaulio pokyčiais. Bet dažniausiai jaučiuosi tiesiog nusivylusi, nes, kaip ir daugelis kultūros darbuotojų, neturiu stiprios rankos, kai tenka žaisti rinkoje.

Tilt’as – tai nusivylimo ir nevilties jausmas, galintis pasireikšti, kai pradedate pralaimėti. Tai akimirka, kai imate atlikti neracionalius statymus ir be reikalo rizikuoti, kad kompensuotumėte nuostolius, keliančius grėsmę neturtėti. Bijau turtingų žmonių – ne turtuolių su dizainerio rankine ir tikrai ne iš nuobodulio perkančių beždžionėles turtuolių, bet teisėsauga man nieko nereiškia turčių. Pokerio entuziastai sako, kad tilt’as galbūt yra didžiausias žaidėjo priešas, tačiau jis gali veikti ir kaip įspėjimas padaryti pertrauką. Vis dėlto nesu mačiusi, kad žaidėjas darytų pertrauką nuo rinkos. Visi žaidžia tol, kol nebegali. Mano mama sako, kad nori būti susukta į šį kilimą ir su juo kremuota, bet, kaip ir kiekvienas geras žaidėjas, ji blefuoja.

Tekstą iš anglų kalbos vertė Ieva Gražytė

Autorės performansas buvo Rupert alternatyvios edukacijos programos dalis

Šio ir kitų tekstų rašymą bei vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba