Netobula. Augusto Serapino „Kūno kultūra“ Šiuolaikinio meno centre

Tikėjimas, kad save patį ar aplinkybes, kuriose esi gali patobulinti, visada kyla iš nepakankamumo. Motyvuotas darbas su savimi, kartu siekiant pagerinti ir pačias bendrabūvio struktūras, šiandien tampa viena populiariausių vėlyvojo kapitalizmo žmogaus temų. Taigi, parodos apie disciplinuotumą (visai ne švietimo sistemos ribose) organizavimas Šiuolaikinio meno centre nenustebino.

Apsilankymo Augusto Serapino parodoje teko palaukti, tačiau gausaus dokumentacijų kiekio pagalba su paroda jaučiausi iš anksto susipažinusi artimai. Šio meno kūrinio vaizdams atsidurti globalia elektroninės prekybos vieta tapusiame internete buvo iš tiesų paprasta. Būtent internete meno kūriniai žaidžia didžiausius konkurencinius žaidimus, o apoloniškai fotogeniška instaliacija nesunkiai kelia socialinių tinklų vartotojų susidomėjimą. Visa Serapino kūrybinė praktika ne tik akcentuoja, bet ir puikiai išnaudoja fragmentišką šiuolaikinį žiūroviškumą bei šiais laikais, rodos, būtiną meno kūrinių vaizdų sklaidą. Štai apie galimybę sudalyvauti Augusto Serapino instaliacijos „Kūno kultūra“ įveiklinime taip pat sužinojau iš mano socialinius tinklus pasiekusios „Darnu group“ įmonės užsakytos reklamos, sukėlusios ir sumišimą, ir juoką.

Serapino kūryba žaisminga, iš pažiūros lengvai suprantama, tačiau atvira interpretacijoms, savyje talpinanti daugybę laikotarpiui būdingų kontekstų. Todėl didelės nuostabos nekeltų ir tikslingas bendradarbiavimas su priekaištingos reputacijos įmonėmis. Menininkas nuosekliai naudojasi institucijų infrastruktūromis bei meistriškai išnaudoja laikotarpio įvaizdžius savo kūrybinėje praktikoje. Pasirodęs ir Venecijos Bienalėje, ir „Art Basel“ bei „Frieze“ meno mugėse, nebijantis pripažinti, kad menas cirkuliuoja taip pat kaip ir kitos prekės, šmaikščiai pastebi, bet garsiai neartikuliuoja meno lauko noro gyventi laisvai, tačiau už kažkieno pinigus.

Pagaliau atvykusi į parodą beveik prieš pat jai užsidarant, susitinku su butaforinėje aktų salėje eksponuojama uždara žaidimų aikštele. Instaliacija mėgėjiškai sukalta iš nuo dailės mokyklų ir akademijų neatsiejamų antikinių skulptūrų gipsinių biustų bei fizinio kūno lavinimo treniruoklių. Humoristiškas, lengvabūdiškas ar net pramoginis Serapino kūrinys yra savo paties reprodukcija, jau beveik dešimtį kartų rodyta kitose ekspozicijų salėse. Produkcijos dauginimas – būtinas kapitalistinės vartojimo sistemos bruožas yra akivaizdus ir kūrinio dalių – treniruoklių gausoje. Juk norint pastebėti gražiame kūne esančios gražios sielos humanistinį idealą, kurį tariamai galima pasiekti tik sunkiu darbu ir užsispyrimu treniruojant ištvermę, užtektų vos vieno objekto. Tačiau nerangiai veikiančių objektų visuma sukuria sistemą, iš vienos pusės keliančią estetinį susižavėjimą jos didybe, o iš kitos – pasipiktinimą, negalint jos išmėginti be išlygų.

Funkcionalūs, bet prastai funkcionuojantys treniruokliai man pasirodė kaip pačios ekonominio progreso sistemos dalys. Mėgautis sukimusi progreso rate kaip sportiniu žaidimu ir išlikti motyvuotu siekiant tobulėjimo ir tuo pačiu tobulumo – absurdiška. Tačiau tokios begalinės pastangos gali kelti susižavėjimą, ypač klibančioje, klegančioje, netolygioje, nepatogioje ir galimai net luošinančioje estetizuotoje sporto salėje.

Taigi, sistemą, kurią nuo žiūrovo skiria griežta bėgimo tako linija, apžiūrėti galima tik ramstant šiuolaikinio meno centro salės sienas – neliečiant, nekilnojant, nepapuolant į pačios sistemos vidų. Tačiau pademonstruoti kaip šis Frankenšteinas veikia, į atidarymą buvo pakviesti prestižiško įvaizdžio įsikibusio, Paupio rajono „Re.formatas“ sporto klubo treneriai, kilnoję gipsinių figūrų svarmenis. Taip pat – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokiniai, eskizuojantys gipsines treniruoklių galvas ir savo akademinio piešimo įgūdžių lavinimo užduotis atliekantys Serapino treniruočių salėje.

Tam, kad pati
išbandyčiau šiuo metu Šiuolaikinio meno centre eksponuojamą Augusto Serapino instaliaciją, savotišką ekonominės tobulėjimo sistemos stilizuotą kopiją, turėčiau augalotam prestižinio sporto klubo treneriui sumokėti kelis eurus. Ne pirmas kartas kai Serapino kūryboje yra išnaudojama eksploatuojančio ir eksploatuojamojo, taip pat stebinčio ir stebimojo dichotomija bei stengiamasi ja žaisti. Taip disciplinuojanti galia, įpakuota į meno kūrinio pakuotę ir eksponuojama atstume su žiūrovu, sukelia troškimą. Ne visiems prieinami represijos mechanizmai pradeda akcentuoti būtent neprieinamumą kaip prestižą, o ne drausmę kaip struktūrą. Taip kultūra pateisina ne tik mechanišką sistemos procesų tąsą, bet ir jos hierarchiją.

Bandau suvokti, ar ši valiūkiško menininko, valstybinės institucijos ir privačios įmonės bendrakūryba plačiąja prasme skaldo ar jungia. Iš vienos pusės ji padalija auditoriją į „besimėgaujančius svaigulingai“ – kilnojančius svarmenis, bėgančius ratus, besidalinančius apsilankymų nuotraukomis socialinių tinklų sūkuryje. Ir kitą grupę – „besimėgaujančius sąmoningai“ – lyg gebančius apčiuopti pro pirštus išsprūstančią tikrovę, parodos poziciją, tariamas humoro ribas, visa apimantį plotį ir sąmojį. Tačiau abi šios grupės papuola į to paties ilinx – svaigulio žaidimo struktūrą, esančia šiuolaikybės simptomu.

Mane pasiekia net menotyrininkų pasvarstymai, kad tokia nekategoriška Serapino paroda yra kapitalizmo įrankius naudojanti kritika tiek komerciniams sporto klubams, tiek švietimo sistemai ar net pačiam laikotarpiui. Tačiau aš tokias kuratorines abstrakcijas matau tik kaip flirtą per ištiestą ranką su pačia kapitalistine produkavimo, suprekinimo ir vartojimo sistema, vengiant atsakomybės, neapčiuopiamumu susikuriant sau ekonominę erdvę konkurencingoje ir dinamiškoje rinkoje. Kardinaliai atvirkščiai Kauno menininkų namuose balandžio 10 dieną atsidariusi paroda „Sparta“ suteikia erdvę pralaimėjusiam kūnui, artikuliuojanti tos pačios ekonominės tobulėjimo ir tobulinimo sistemos nepatogumą ir neįtraukumą.

O šie ironiški ištvermės treniravimo treniruokliai skirti šiandienos homo economicus, laikmečio turtingiesiems, kuriems ir priklauso menas. Tiems, kurie geba į procesus žvelgti žaismingai, greitai prisitaiko prie besikeičiančių aplinkybių. Štai Lolita Jablonskienė, aptardama šią Serapino ekspoziciją radijo laidoje „Parodų rūmai“, tiksliai pastebėjo ir pasikeitusius menininkų vertybinius orientyrus, sąlygotus ekonominių ir kultūrinių pokyčių. Orientyrai abstraktūs, kaip ir pati tūkstantmečio – pereinamosios nepriklausomybės kartos menininkų bei kuratorių vertybinė laikysena, kurią geriausiai išskiria laisvės ir linksmybių bruožai, paradoksaliai atsispindintys susvetimėjimu ir nuovargiu.

Iš butaforinio maniežo lendu į Anastasijos Sosunovos parodą, savo erdvę plastikinėmis užuolaidomis atskiriančią nuo motyvuojančio garso takelio, pasufleruojančio kaip kūrinį analizuoti erdvėje. Serapino paroda logiška, ji – tikslus šiuolaikinio meno kūrinio pavyzdys, jei jį apibrėšime nenumaldomai praeinančiu laikotarpiu ir absurdišku siekiu jį tęsti. Paroda, kaip ir pats laikmetis, pilna šmaikštumo, lengvabūdiškumo, galiausiai kontraversiškumo ir nepasitenkinimo. Tuo pačiu į aiškų tobulėjimo laikotarpį referuojanti kūryba, dar šiam netobulam periodui tęsiantis, jau dabar rodosi kaip iš meno istorijos vadovėlio.