.
2023    11    16

Siųsti laiškus, dovanas, žmones ir oro bučinius. 14-oji Kauno bienalė „Artumo geografija / Long-distance friendships“

Ieva Gražytė
Fot. Martynas Plepys

Dažnai pagaunu save bėgančią ilgas distancijas telefono ekranu, vis bandant rasti laiko ir lėšų aplankyti studijų draugus, esančius už ekrano Brazilijoje. Ar susitaikyti su žinojimu, kad tikriausiai niekada nepatirsiu savo burmiečių bičiulių kasdienybių. Vos per du dešimtmečius jau gyvenau ant dviejų pasaulio kraštų. Trečiasis pasaulinis karas plečiasi trečiojo pasaulio sąskaitomis, ir abu vis nesugeba baigtis.

Šiemet jau 14-oji Kauno bienalė išjaučia ilgų distancijų draugystes, kurias skaitmeninių technologijų laikais galėtumėme vadinti nuotolinėmis (ang. remote). „Artumo geografija“ pavadintas projektas (kuratorės Inga Lāce ir Alicia Knock) atkreipia dėmesį į kūrimą tarptautinių aljansų, grįstų draugyste ir bendradarbiavimu, o ne galios varžybomis ir ekonominiu išskaičiavimu. Šiandieninio geopolitinio susiskaldymo ir karinių konfliktų visame pasaulyje akivaizdoje išlikti solidariems ir artimiems su esančiais toli rodosi sunku net ir pasitelkus naujausias ryšio priemones.

Labai neartimas buvo iškilmingas bienalės atidarymas su daugiau nei valandą trukusiomis įžanginėmis kalbomis, kurių metu priešais Kauno centrinį paštą išsirikiavusi minia atrodė kaip meno darbuotojų profesinės sąjungos mitinguotojai, o ne šventiškai nusiteikę parodos lankytojai. Tai įžvelgiau ne aš, o praeivė, sustojusi paklausti, dėl ko susirinko minia prieš beveik šimto metų senumo kultūros paveldo objektą. Raginimai ploti ir nomenklatūriški dėkojimai – štai su tokiomis nuotaikomis įžengiau į Kauno centrinį paštą, pro kurio vitrininius tarpukario langus jau įmačiau Lenino veidą ant kelias dešimtis kartų išdidintų pašto ženklų, menančių rytų bloko sąjungininkes Afrikoje.

Fot. Ieva Gražytė

Kauno bienalė, atliepdama temą, šiemet geografiškai išsiplėtė bedradarbiaudama su šiuolaikinio meno festivaliu Survival Kit Rygoje bei Liubljanos grafikos menų bienale. Ji vyko trijose lokacijose, žyminčiose svarbiausias ekonominio bendrabūvio sritis: pramonę, logistiką ir prekybą. Kultūros įvykis skatino aplankyti kūrinius, eksponuojamus Liublianos cukraus fabrike, Kauno centriniame pašte ir Rygos centriniame turguje – taip ne tik renkant pasakojimą tarp teritorijų, bet ir tarpusavyje siejant skirtingus kontekstus. Pirmoji – Kauno centrinio pašto lokacija yra tarpukario architektūros paminklas nacionalizmui. Iškilęs po Pirmojo pasaulinio karo ir nepriklausomybės nuo Rusijos imperijos paskelbimo, Kaunui būnant laikinąja nepriklausomos Lietuvos sostine, kuomet Vilnius buvo okupuotas. Būtent miesto tapimas šalies administraciniu centru ir įgyta nepriklausomybės reprezentacijos funkcija sąlygojo nacionalinės architektūros kanoną, kuriame atsispindėjo ir tautinių raštų architektūriniai elementai. Ne išimtis ir Kauno centrinis paštas, į kurio statybas 1930 metais neįtraukti užsienio specialistai, dalyvavo tik vietiniai rangovai, o darbai buvo atlikti naudojant vien lietuviškas medžiagas[1]. Kauno bienalės paroda, eksponuojama laisvo susisiekimo idėjos persmelktoje erdvėje, kurioje buvo pašto patalpos, pasižymėjo nepriekaištingais parodų instaliavimo sprendimais, kurie iš pažiūros atrodė nereikalaujantys daug pastangų. Operacijų salėje parodos lankytojai akimirką tapo siuntų adresuotojais, rankiojančiais laisvai eksponuojamus atvirukus tiesiai iš klientų aptarnavimo langelių. Atklydėliai į Kauno bienalę priminė Sovietų Sąjungoje išplitusius pavienius užsienio pašto ženklų kontrabandininkus, kolektyviai norinčius bent mintimis peržengti geležinę uždangą. Per tris pastato aukštus išsidėsčiusi bendroji bienalės ekspozicija kvietė prisijungti prie menamo Filatelistų klubo ir akimis laižyti vokų metaforas geografiškai toli nuskrendantiems laiškams, atliekantiems oro bučinio funkciją.

Fot. Ieva Gražytė
Fot. Ieva Gražytė

Tuo tarpu Rygos turguje ant prekystalių eksponuota archyvinė medžiaga netiesiogiai komodifikuoja asmenines istorijas. Laikina parodų salė, menanti prekių mainų svarbą, yra vos už kelių kilometrų nuo Juodagalvių brolijos namų, kurių istorija ne veltui pasakojama eklektiškai. Viduramžių pradžią siekianti brolija buvo sudaryta iš jaunų, šarmingų, nevedusių Livonijos verslininkų, kurie savo globėju pasirinko šventąjį Mauricijų.[2] Ši pelno siekianti pirklių organizacija vykdė užjūrių resursų eksploataciją ir vadovavosi veikimo principais, panašiais į didžiosios Europos imperijos, nors ir neturėjo imperialistinių siekių. Tiek Livonijos pirklius, tiek imperiją motyvavo ikiindustrinis poreikis gauti prekių ir žaliavų bei plėsti prekybos galimybes užsienyje, skatintiprekių mainus, kurie vėliau tapo svarbiu globalizacijos elementu. Mainai gali įvykti tik iškeičiant tau nenaudingą daiktą į naudingą. Pardavėjas turi gerai suprasti kitų žmonių poreikius, tačiau to neužtenka – rinkos santykius grindžia ne tik gėrybių mainai, bet ir joms sunaudoto darbo vertė. Mainai parodo, ar mūsų darbas yra naudingas kitiems, taigi, ar jo rezultatas patenkina kitų žmonių poreikius. (Marksas, 2009) Tik per santykį su kitu galime realizuoti sukurtą ar turimą naudingumą, net jei patys sau esame nenaudingi. Tiesa, rinkos santykiuose pirkėjas nuo prekės atskiriamas, tačiau viskas gali virsti pirkimo–pardavimo objektu, tiek prekės, tiek ne (ibid.) Kaip sukurti globalų solidarumą neignoruojant istorinės sisteminės prekybos žmonėmis ir carinių dovanų kūdikių pavidalu[3]. Paroda stengiasi fantazuoti apie naujas tarptautinių sandorių rūšis, grįstas nekomerciniais mainais ar dovanojimu, ir rinką, kurioje pirkėjai netampa prekėmis.

Fot. Ieva Gražytė
Fot. Ieva Gražytė

Imperialistinės pasaulio istorijos skaitymas yra svarbus ne tik norint analizuoti šiuolaikinės globalizacijos ištakas, bet ir šiandien besiformojančius ar susiformavusius aljansus. Imperijų kultūrinis, politinis, lingvistinis, vertybinis dominavimas užimtose teritorijose turėjo joms ilgalaikį poveikį. Jau čia pradėjo formuotis ir vešėti pirmieji ideoscapes – viena iš penkių kultūros globalių srautų dimensijų, aprašytų filosofo ir globalizacijos teoretiko Arjun Appadurai. Prisimindami skaudžią kolonijinę istoriją, Afrikos socialistai kovojo su vakarų imperialistiniais siekiais ir rado daug bendro su Leninizmu. Taip ideologinė bendrystė sukūrė stiprią afrosocialistinę nišą ir dar stipresnes draugystės infrastruktūras. Galiausiai jos buvo išnaudotos Sovietų Sąjungos darbotvarkei, o šiandien jomis sistemiškai ir tvariai skleidžiama Kremliaus propaganda ne tik Afrikoje, bet ir juodaodžių bendruomenėse kituose žemynuose. Ilgai puoselėti ideologiniai tinklai šiandien kartu su esminiais solidarumo naratyvais išnaudoja Sovietų Sąjungoje buvusių šalių ydas, tokiais kaip sisteminis rasizmas Lukašenkos režimo sukurtos pabėgėlių krizės atžvilgiu ir negebėjimas jos suvaldyti. Opresyvių režimų kuriama selektyvi tiesa šiandien skverbiasi į mintis tų, kurie solidarizuojasi su sisteminio vakarų rasizmo aukomis.

Parodoje Rygoje eksponuojamos mainų studentų ir akademikų, atvykusių į Sovietų Sąjungą iš Afrikos, istorijos. Iš tokių šalių kaip Malis, kuris pagaliau tapęs nepriklausomas nuo prancūzų kolonialistinės politikos, tarptautinių sąjungininkų ieškojo Sovietų Sąjungoje. Tačiau po SSRS žlugimo (nuo 1990 metų) dauguma atvykėlių ne tik neteko darbo, bet ir jų kompetencijos bei žinios nuvertėjo per naktį. Su kokiais iššūkiais susidūrė nebereikalingi draugai, tyrė menininkas Zulijens Nuhums Kulibali savo dokumentikose apie afrolatvius. Jose analizuojami latvių, turinčių afrikietiškas šaknis, gyvenimai, prasidėję maždaug 1973 metais, kai į tuometinį Rygos civilinės aviacijos inžinierių institutą atvyko pirmieji tamsiaodžiai studentai. Dauguma jų galiausiai grįžo namo, tačiau keli, turėję priežasčių pasilikti nepaisant sudėtingos integracijos, įkūrė namus Latvijoje ir susilaukė vaikų. Kitos asmeninės istorijos pasakojamos nuotraukomis, kuriose seneliai ir tetos rūko Tanzanijoje ar stebi paukščius ornitologijos studijų Kenijoje metu. Diplomatiniai santykiai dažnai yra viso labo ekonominių susitarimų padariniai, bet mus visada gelbsti nuoširdūs asmeniškumai. Nes santykiai iš išskaičiavimo nėra patys ilgaamžiškiausi. Šiandieninio karo Ukrainoje metu įvykę ne itin sėkmingi Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo vizitai į Afrikos šalis sąjungininkes parodo globalaus solidarumo galimybes, kuriamo draugystės ir bendradarbiavimo, o ne galios dinamikos pagrindu. Parodoje ne kartą minėta Zimbabvė, prie kurios ekonominio nuskurdinimo prisidėjo kolonializmas, o badas privertė ieškotis sąjungininkų lengvatiniam grūdų importui, kuris lengvatiniu šiandien tampa kito karo, vykstančio Ukrainoje, sąskaita. Kaip galime įsivaizduoti tarptautines draugystes, į kurias atsinešame kolonijinę istorinę neteisybę, išnaudojimą ir imperialistines traumas? Draugyste tarp socialistinių šalių remtos karinės infrastruktūros šiandien išnaudojamos Wagner karinių grupuočių, esančių Malyje, Libijoje bei Sudane, skirtų užtikrinti priespaudą šalių viduje. Paroda, kuri siūlo ateities ko-egzistavimo modelį, remiantis draugysčių ir susitikimų mikroistorijomis, kalba ne tik apie tarptautinį solidarumą, bet ir apie gebėjimą pasipriešinti bei atsparumą išorinėms galioms.

Fot. Ieva Gražytė

Analitinėmis trajektorijomis nukrypau į šiemet bendradarbiaujančių bienalių konteksus, tačiau abi parodos seka šiandieninę meno lauko tendenciją pajausti. Nekolekcionuojamų meno formų kūriniai, sukurti specialiai Rygos centrinio turgaus bei Kauno centrinio pašto ekspozicinėms erdvėms, stebina istorijomis, patirtimis, jausmais ir atvirumu, o ne meninės meistrystės demonstracijomis ir tyrimais. Šią globalią kuratorinę ir kūrybinę prieigą jau matėme Atėnų bienalėje, Kaselio „Dokumentoje“ ir kitose reikšmingose parodose, vykusiose per pastaruosius trejus metus. Nes Kolonializmą, Imperializmą, Genocidą ir kolektyvinę istorinę neteisybę jau esame aptarę, liko tik išjausti. Taip ankštose, nejaukiose, tuščiose ir tamsiose apleisto Kauno centrinio pašto erdvėse lankytojai bandė išjausti kito būtį. O Rygos turguje – Baltic Comics žurnale „Ghosts“ skaityti menininkų istorijas apie išnaudojimo, emigracijos, rasizmo, Holokausto vaiduoklius iš savo praeities ir kitas traumas, žiaurumu prilygstančias antgamtinėms. Turime tendenciją gręžtis į dvasingumą, nes vien suvokti patirtų imperializmo, kolonializmo ir sisteminio išnaudojimo traumų nebeužtenka. Kita vertus, šiandien, trečiajame skaitmeninės gobalizacijos etape, remtis vien jausmais ir emocijomis pavojinga, nes jais manipuliuojant, nesunku prarasti budrumą, nebejausti žemės po kojomis ir objektyvios realybės. „Jūsų gyvenimas internete vieną dieną gali išplisti žaibiškai“ (angl. Your life online can spread like wildfire one day) – citata iš Rygoje eksponuoto Annos Ērenšteina kūrinio, kuriame aptariama, kaip, siekiant didesnio pelno, internetinės platformos ir socialiniai tinklai pasikliauja bendruomenės tvarkos palaikymo (angl. community policing) metodais. Medijos ne tik daro įtaką įsivaizduojamų bendruomenių susiformavimui (Benedict Anderson, 1983), bet ir trina nepopuliarius pasakojimus, marginalizuotas grupes, nedominuojančias kultūras ir internetines mažumas pasitelkus kompiuterių inžineriją. Šis su suprekinimu siejamas kultūrinių elementų visame pasaulyje supanašėjimas mus verčia integralia visuma. Kaip homogenizuotoje globalybėje dingsta mažumų tapatybės arba kinta jų reprezentacija, buvo galima išvysti Jaanus Samma, Anastasijos Sosunovos ir Annos Ērenšteina kūriniuose. Nors suprasti, iš ko sudaryta tarsi integrali visuomenė, svarbu, ne mažiau svarbu rasti joje vietos dvasingumui ir bejėgystei.

Fot. Martynas Plepys
Fot. Martynas Plepys

Visos žmonių grupės šiandien yra tokiu pačiu ekrano atstumu, tačiau tai – ne tik galimybė priartėti prie fiziškai nutolusių žmonių, bet ir terpė kurtis išimtinai virtualioms bendruomenėms. Taip Mediascapes, nesvarbu, ar yra sukurti privačių, ar valstybinių interesų, dažniausiai į vaizdą orientuotais pasakojimais grindžia tikrovės fragmentus (Arjun Appadurai, 1996). Iš tų fragmentų medijų vartotojai susidėlioja įtikinamus įsivaizduojamų gyvenimų scenarijus, kurie gali sukelti norą inicijuoti sisteminius fragmentuotos realybės pokyčius (ibid.). Kai kurioms tautoms globali virtualybė tampa namais po geografinio išnykimo. Pasak filosofo Paul Virilio: „Jei jie (palestiniečiai) nustotų būti legaliais Žemės gyventojais, būdami migrantais, jie vis dar turėtų vieną konkrečią teritoriją – žiniasklaidą. (…) Nesvarbu, ar jie kelia siaubą, ar tampa pavyzdžiu, palestiniečiai dabar yra garso ir vaizdo imperijos, valstybės, paremtos takais, oro keliais ir vaizdais, šeimininkai. Jie egzistuoja su nesaugia, šmėkliška tapatybe, giliai įsirėmę į 400–500 milijonų televizijos žiūrovų prisiminimus.“ (Paul Virilio, 1990). Tikros ar įsivaizduojamos – visos bendruomenės nori savo vietos, o pasaulis be sienų ir asmeninių ribų ne tik neegzistuoja, bet ir baugina. Net ir beribėje interneto platybėje egzistuoja resursų pabaiga, nes niekas iš niekur neatsiranda ir į niekur nedingsta. Šiandien per sekundę nubėgant ilgiausias distancijas telefono ekranu ir pasiekiant tolimiausias teritorijas, pasiverčiame į įsivaizduojamą bendruomenę. Panašiai kaip Sovietų Sąjungoje, trynusioje geografines ribas ir siekusioje sulydyti tautas į integralų vienį. Šiandieninė atvirų sienų politika gąsdina ne tik nacionalistus dėl įvairiausių priežasčių, neapsiribojant identitetų nykimu. Filosofas Virilio dar 1999 m. rašė, kad nerimauja dėl sienų panaikinimo ir pačios geografinių ribų sąvokos. Tai reiškia lokalizacijos neigimą, tačiau kai riba yra panaikinama, ji vėl atsiranda kažkur kitur. Tokia deteritorializacija ne vien judina fizines sienas, bet ir kuria tapatybių pokyčius, atsispindėjusius bienalės kūryniuose. Pavyzdžiui, Kaune eksponuoto Žilvino Landzbergo kūrinio „Sese, pasakyk man savo vardą“ estetizuota lietuvybė pasirodė ne kaip sesuo, o kaip pusseserė Rūta iš Amerikos, kuriai irgi išmintingai rasta vieta artumo geografijoje. Lietuvai išnykus iš žemėlapio, Amerikos lietuviai įkūnijo žmogaus be vietos (angl. Self without a place) fenomeną, kaip tai darė žydų tauta šimtus metų (Peter Sloterdijk, 2013).

Fot. Ieva Gražytė

Kaip ir žmonės be vietos, taip ir vietos be žmonių kenčia nuo teritorinių (ir ne tik geografinių) karų. Istoriškai vietos be žmonių (angl. Place without a self) yra pasaulio pabaigos – šiaurės ir pietų ašigaliai (Peter Sloterdijk, 2013). Tačiau šiandien jos tapo erdvėmis, nesukuriančiomis ryšio su bendruomenėmis. Pagal Sloterdijk, tos negyvenamos dykumos – tranzitinės erdvės (stotys, oro uostai, logistikos centrai ir greitkeliai) prisideda prie žurnalistinės universalybės, teigiančios, kad progresyvus biosferos vartojimas kuriant žemės vandenų, oro ir dirvožemio infrastruktūras „žmoniją“ norom nenorom paverčia ekologine interesų bendruomene, kurios apmąstymai ir dialogai turi sukurti naują, toliaregišką ir racionalią kultūrą. Tačiau brutali infrastruktūrų plėtra, mus verčianti bendrų interesų grupe, nebūtinai kuria tik šviesaus proto kultūrą, bet ir vadovaujasi tais pačiais imperialistiniais siekiais. Būtent vartojimas drastiškai prisidėjo prie transporto ir komunikacijų sistemų plėtros poreikio, pavyzdžiui, geležinkelių ir telegrafo tinklų. Tai sumažino atstumus ir padidino žmonių bei prekių judėjimo greitį, kurį šiandien išnaudojame globalizacijos plėtrai. Tačiau šios tranzitinės erdvės karo akivaizdoje tampa strateginėmis bejausmėmis dykynėmis, o jas prižiūrintys žmonės – tautomis, įsivaizduojamomis bendruomenėmis, realizuotomis praktikoje. Vienos iš šių bendruomenių kalbą buvo galima pamatyti Kauno bienalės menininko Martin Zetova performanse, vykusiame Jurgio Mačiūno skvere, kuriame naudojama semaforų abėcėlė, skirta reguliuoti traukinių eismą. Taip meno darbuotojas Zetova skatino ne tik permąstyti dirbtinėse dykumose susikūrusias bendruomenes, bet ir didinti solidarumą su (kitais) darbininkais. Šventa vieta tuščia nebūna, nes būtent žmonių tikėjimas ir sukuria jos funkciją. Jei sugebėjome didžiąsias pasaulio šventyklas paversti turistinėmis tuštybėmis, kuriose niekas nebesimeldžia, gal pavyktų užmegzti naują dialogą ir iš naujo įveiklinti apgriuvusias karines infrastruktūras taikiai ateičiai, keičiant jų funkcijas? Paroda suteikia galimybę iš naujo įsivaizduoti praeitį, norint imtis dabarties pokyčių. Tam reikia kurti naujas strategijas, kad atgaivintume bendrystės pėdsakus planetos teritorijose.

Fot. Ieva Gražytė

Kauno bienalė siūlo žvelgti į globalizaciją ne tik kaip į neišvengiamybę, link kurios tikslingai ėjome būdami žingeidūs ir smalsūs. Šis saldus kartumas (angl. Togetherness) gali tapti alternatyva norint išvengti konfliktų, tarp kurių – ir karinės teritorinės grumtynės. Cituojant parodos kuratores: „Kurdami naujus tarptautinius ryšius, susiformavusius per kelias kartas daugybėje laikų ir vietų, siekėme sukurti naują tyrimų žemėlapį – tokį, kuris, nors suskaidytas ir nebaigtas, gali parodyti kelią į galimus naujus bendrumo scenarijus.“ (Lāce & Knock, 2023). Būtent tarp asmeniškumų bienalėje pastebėti tarptautiniai santykiai pasirodo tvariausi. Parodos kuratorių rasti ir atrinkti rašytojų, režisierių ir kitų menininkų iš Vidurio ir Rytų Europos prisiminimų fragmentai iš laikų, praleistų SSRS ir Jugoslavijoje, intriguoja tikrumu. Per mylimųjų pokalbius, studijų nuotraukas, kelionių suvenyrus, draugų pašto ženklų albumus ir šeimos archyvus pasirodo akivaizdu, kad mus globaliai gelbsti asmeniškumai. Nes asmeniniai santykiai, kad ir kokie tolimi būtų, pasirodo arčiausi. Būtent dėl jų darosi neįmanoma ignoruoti kenčiančių draugų širdgėlos, net jei pavyksta likti abejingam civilių skausmui. Dalijimasis (draugystės) istorijomis galėtų pateikti atsakymus ir suteikti vertingų įžvalgų pradedant spręsti bendrabūvio iššūkius šiandien. Ateityje vis dažniau galėtume siųsti meilės laiškus ir oro bučinius.

14-oji Kauno bienalė „Artumo geografija / Long-distance friendships“ veikė 2023 08 25 – 10 29.

Literatūros sąrašas

Appadurai, Arjun. 1996. Modernity at large Mineapolis: University of Minnesota press.

Marx, Karl. 2009. Kapitalas (vert. B. Fogelevičius). Vilnius: Vaga.

Anderson, Benedict. 1983. Imagined Communities. London: Verso.

Virilio, Paul. 1990. Popular Defense & Ecological Struggles (vert. M. Polizzotti) Semiotext(e).

Virilio, Paul. 1999. Politics of the Very Worst Semiotext(e).

Sloterdijk, Peter. 2013. In the World Interior of Capital For a Philosophical Theory of Globalization (vert. W. Hoban) Polity: Cambridge.

Lāce, Inga & Knock, Alicia. 2023. Long-distance friendships Survival Kit 14 LCCA: Riga.


[1] https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/dbcbf1c8-b4a5-4c31-b04a-b3108362685c

[2] Juodagalvių namas, priklausęs jaunų, nevedusių pirklių Juodagalvių brolijai. Istoriškai pagrindinė namo funkcija buvo verslo skatinimas. Globėju pasirinktas tamsiaodis šventasis Mauricijus ir padiktavo brolijos vardą, o pastato interjere gausu egzotifikuotų juodaodžių kūnų atvaizdų.

[3] Referuoju į caro Petro krikšto vaiką Abramą Petrovičių Ganibalą. Kūdikystėje jis osmanų pagrobtas iš neidentifikuotis Afrikos šalies, jis buvo parduotas Rusijoje ir įteiktas kaip dovana Petrui Didžiajam. Vėliau įvaikintas ir užaugintas imperatoriaus dvaro namuose kaip jo krikštasūnis.