Betarpiški centro ir regiono santykiai. Projektas „Betarpiškos erdvės" Užpalių miestelyje

Mano kelionė į Užpalius Utenos rajone įvyko asmeninių centrų ir regionų paieškų sūkuryje. Meno darbuotojo karjera, kaip ir kitos, apipintos primityviais rinkos santykiais, reikalauja žinių ne tik kur parodas rengti, bet ir kur jų derėtų vengti, norint apdairiai kaupti trapų simbolinį kapitalą. Nesąmoningai vaikantis prestižo, geresnės reputacijos ir aukštesnio statuso, karjeros kryptis tampa nuspėjama – į viršų. Aš – ne išimtis: grįžusi į kultūrinį Lietuvos centrą Vilnių po klajonių Azijos didmiesčiuose, gimtąjį miestą pamačiau kaip apytuštę pabėgimo kambario pramogą, kurioje kolektyviai sprendžiame įvairiausias kūrybiškas ekonominio išgyvenimo užduotis kopiant karjeros laiptais, o tinkamai progai pasitaikius, pasitraukiame iš centro link regiono – grybų rinkti.

Praėjusiais metais vykusiame Lietuvos kultūros tarybos organizuotame regioninių kultūros tarybų forume vienos iš diskusijų moderatorius Rimvydas Laužikas teigė, kad regiono idėja Lietuvoje kyla iš XIX amžiaus tapatumo, kai buvo priešinamas miestas ir kaimas. Tačiau XXI amžiuje kylantis supriešinimas tarp kultūros didžiuosiuose miestuose ir likusioje Lietuvoje atrodo keistai. Juk Lietuvoje nėra megapolių, turime viso labo kelis miestus, tarp kurių atstumai nėra dideli. Regionai ir jų kultūra turi savitumo, tačiau miestai yra integrali jų dalis.

Suvokimas, kad miestas iš tiesų yra integrali regionų ekosistemos dalis, pasireiškia kultūros lauko darbuotojų tendencija atsigręžti į kaimą ir kolektyviniu noru vis dažniau ištrūkti iš miesto, o ne gręžtis į jį.Šiemet menininkų rezidencijos ir centro menininkų meninės akcijos regionuose buvo organizuojamos Kupiškyje, Merkinėje, Ubiškėse, taip pat verta paminėti visą vasarą aktyviai veikusį Aleknaičių kultūros ir edukacijos centrą (Akee). Aš ir pati buvau pakviesta kuruoti menininkų rezidencijų programą Panevėžyje, kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“. Taigi, menininkų pasitraukimas iš centrų (kuriuose jie renkasi apsistoti dėl darbo akademinėse bendruomenėse, pastovių pajamų biudžetinėse įstaigose ar tiesiog geresnės kultūros sektoriaus infrastruktūros), nors ir laikinas, bet ganėtinai aktyvus. Šį kartą trumpalaikis pabėgimas iš centro įvyko Utenos rajone – į Užpalius.

Praėjusiais metais to paties menininkų sąstato (Greta Eimulytė, Alanas Gurinas, Liudvikas Kesminas, Denisas Kolomyckis, Barbora Matonytė, Eglė Širvytė, Ona Barbora Šlapšinskaitė) paroda vyko Užpalių mokyklos patalpose, o šiemet „Akcija (2)“ išsidriekė miestelio apylinkėse. Pirminė projekto „Betarpiškos erdvės“, vykusio rugpjūčio 7-13 d., idėja buvo didinti šiuolaikinio meno sklaidą Utenos regione, siekiant pristatyti Užpalių miestelio lankytinas ir neatrastas erdves. Noras šiemet pakartoti įvykį kilo dėl vietos gyventojų ir aplinkinių susidomėjimo, o parodos koordinatorė Barbora Matonytė prasitarė ateityje norėsianti aktyviau užsiimti kultūrine veikla regione, todėl šį projektą matanti kaip pamoką ir lauko tyrimo dalį.

Šiuolaikinio meno gabenimas iš centro į regioną dažnai būna problemiškas ir skamba misionieriškai. Tokio pobūdžio renginiuose esu dalyvavusi, apie juos rašiusi ir nuogąstavusi, kad šiuolaikinis menas gali įgauti pamokslo formą. Tačiau Užpaliuose didaktikos nebuvo. Renginio organizatoriai dar prieš įvykį tikėjosi stiprios kūrėjų ir vietos gyventojų kolaboracijos, menininkai buvo skatinami eksponuoti kūrinius miestelio privačiose ar viešose erdvėse. Siekta į kūrybinį procesą įtraukti kuo didesnę miestelio bendruomenės dalį – ne kaip kultūros, pramogos vartotojus ar šiuolaikinio meno reiškinio žiūrovus, bet kaip kūrinių technikus, medžiagų tiekėjus, ekspozicinių erdvių perleidėjus ir svarbiausia – istorijų pasakotojus.

Norėdami štai taip tvariai sukurti kūrinius, menininkai rezidavo miestelyje, atlikdami, kaip buvo įvardinta, „nuoseklų lauko tyrimą“, susitikdami su vietinės bendruomenės nariais ir leisdamiesi į „edukacinę programą“ su renginio organizatoriais. Šią patirtį, jei atsisakytumėm projektinių formalumų, įsivaizduoju kaip naujakurių supažindinimą su vietos apylinkėmis ir artimo santykio kūrimą su jomis. Geriausiai šį nuoširdumą įkūnija Liudviko Kesmino kūrinio funkcionalumas. Menininkas kreipėsi į miestelio gyventoją, įsikūrusią buvusių sinagogų vietoje, kurios po antrojo pasaulinio karo visiškai sudegė. Gyventoja pokalbio metu prasitarė esanti tikra, kad jos tragiško asmeninio gyvenimo įvykiai yra susiję su gyvenimu ne savoje žemėje. Moteris kreipėsi į kunigą, kuris rekomendavo kieme pasistatyti kryžių ir taip apsisaugoti nuo negandų, bet vietinio kryždirbio kūrinį žaibas suniokojo per pirmąją audrą tą pačią vasarą. Vėliau gyventoja kreipėsi į neformalų konsultantą, jis ragino pasistatyti kieme piramidę, tačiau užpalietė prasitarė neradusi lėšų šiam ne pirmo svarbumo pirkiniui, kuris prasmingas, tačiau nežinia, ar bus veiksmingas. Taip gan makabriškai gimė Liudviko Kesmino kūrinys. Skulptorius pasisiūlė pastatyti kieme piramidę ir, kuriant šį abstraktų įrenginį, įprasminti savo amatą. Jautriai pastebėjęs lūkestį, jog objektas turi stovėti lauke, į funkcionalumą pasižiūrėjo praktiškai – pasirinko jį gaminti iš plieno. Taip po lauko tyrimo buvusių sinagogų vietoje atsirado nebūdingos paskirties modernistinė skulptūra.

Vietos gyventojai, tapę kūrinių technikais ir medžiagų tiekėjais, prisidėjo net automobiliu Gretos Eimulytės kūriniui, taip pat – sklidinais nepasterizuoto pieno ąsočiais ir kiemų augalais Eglės Širvytės instaliacijai buvusiame Užpaliųpieno supirkimo punkte.Tokie netradiciniai rinkos santykiai be išskaičiavimo meno rinkos subtilybių kontekste tampa labai paveikūs. Lyg miestų turguose pasitinkantys užrašai „iš kaimo“, tapę neabejotinos kokybės ženklu. Šiose gyvose prekyvietėse nebūna parduotuvėse pasitaikančių akcijų – sužaidybinto maržos sumažinimo siekiant didesnio pelno, tačiau jose galima derėtis, jei tik esi geras šnekorius. Onos Barboros Šlapšinskaitės kūrinys Užpalių turgavietės palapinių vietoje sukurtas iš atsiminimų apie savaitgalinį lankymąsi dėvėtų drabužių prekyvietėje, vietos gyventojams kelioms valandoms tampančioje žinių platforma ir proga apsikeisti naujienomis, apkalbomis ir buities rūpesčiais. Kūrinys tapo objektu, sukuriančiu jungtis tarp čia vykstančių prekybinių santykių ir lankytojų asmeninių istorijų.

Stipriausias akstinas menininkui išvykti iš centro yra prasmės paieškos ar kita asmeninė motyvacija, o ne Lietuvos kultūros tarybos projektinis finansavimas regionų kultūros plėtrai, nebandant nuneigti jo svarbos. O atvykėliui iš miesto analizuoti regiono meną gali būti neįprastai komplikuota. Visų pirma dėl to, kad kokybę centro kultūros produkcijoje yra lengviau suprasti dėl jos veikimo viso pasaulio kultūros kontekste ir dėl to, kad kokybė suvokiama remiantis aiškiomis vertinimo taisyklėmis. Gan primityvus vertinimas amžiname produkciniame pertekliuje gyvenantiems meno centrams tampa būtinas norint išlaikyti reprezentacinę funkciją. Regioninis muziejus neišlaikys tokios pačios kokybės kaip esantis metropolyje, nes jų funkcijos bei veikimo tikslai yra skirtingi. Iš esmės tai turėtų išlaisvinti – žinojimas, kad iš centro į regioną nekyli karjeros laiptais, bet pletiesi kūrybiniais laukais.

Fotografijos: Alanas Gurinas