Žodžių infliacija. 15-oji Baltijos trienalė: Ta pati diena

Balandžio 18 d.

Kuo labiau gilinuosi į Paracelso teoriją – ar tai iš tiesų teorija? – tuo įdomesnė man ji rodosi. Ne ne, nereikia šykštėti žodžių. Tai – ne teorija. Tai – atradimas. Taip, aš susidūriau su baisia paslaptim. Turiu ją atskleisti. Dabar ir ateity tai bus mano gyvenimo – iki šiol tuščio — tikslas. Tai galvodamas jaučiu šalia esant neregimą, neišmatuojamą jėgą.¹

Šiuolaikinio meno kuratoriai jau seniai nebėra tik menotyrininkai, vis dažniau kuruoja patys menininkai, o kuratorinės prieigos tolsta nuo analitinių išvedžiojimų, kuriuos neretai keičia profesionalus daugžodžiavimas. Štai ir 15-osios Baltijos trienalės pavadinimas – eilėraščio eilutė, ir pati kuratorinė prieiga atsiribojusi nuo bet kokių teorinių metodologijų. Kuratorių Tomo Engelso ir Mayos Tountos parodą kviečiama lankyti be lūkesčių ir išankstinių nuostatų. Visai kaip pagrindinis herojus filme „Švilpiko diena“ (angl. Groundhog Day) ilgainiui raginamas pasiduoti laiko pasikartojimui. 1993 metais Haroldo Ramiso surežisuoto Holivudo absurdo kino filmo pavadinimas ilgainiui tapo autonomišku posakiu, įvardijančiu monotonišką gyvenimą net ir tų, kurie filmo nėra matę. Jame ciniškas herojus – televizijos meteorologas Philas Connorsas – yra priverstas kartoti vieną ir tą pačią niūrią dieną nedideliame Pensilvanijos mieste, vedant paralelę tarp savižudiškos nevilties gelmių ir potencialaus nuodėmių atpirkimo be jokių garantijų, kad buitinis dangiškų jėgų aiškiaregys ir ateities racionalizuotojas gyvens ilgai ir laimingai pasidavęs likimui. Antichronologiškai eigai bandau pasiduoti ir parodoje, tačiau nepaisant iš pažiūros neegzistuojančių konkrečių, pabrauktų parodos temų ar atsisakymo į ekspozicijos erdvę įtraukti kūrinių pavadinimus bei aprašymus, niekur netrūksta aštrialiežuvavimo, o slampinėjant erdvėje ir laike išryškėja sunkiai ignoruotina, poetus, filosofus ir laisvamanius visą amžinybę intriguojanti tema – pats laikas. 

Graikų poeto, rašiusio Emersono slapyvardžiu, eilėraštis, užrašytas Niujorke 1984 metais ir davęs pavadinimą parodai po pusės šimtmečio bei tapęs kuratorinio teksto išnaša, užsimena: „Ir tik laikas gali tave užmiršti“, nes tikriausiai tik jam rūpi, ar tik jis patvirtina tavo būtį. Tai atkartoja ir trienalės atidarymo savaitgalį visą Šiuolaikinio meno centro erdvę užpildęs Toine Horvers kūrinys „Rolling 1“. Tai 15 valandų ir 25 minutes be perstojo pamainomis dešimties būgnininkų muštas ritmas, kurio partitūrą diktavo dangus, medijuojamas šviesos sensoriaus. Tačiau visai ne takus garsas, kurio nebuvo įmanoma ignoruoti parodoje, autoriaus yra pristatomas pačiu menu, o patį žmogų laike menininkas įvardija kaip skulptūrą. Ši intencija aiškiai regima ir formoje garso, kurio klausytis norisi tik tol, kol randi garso šaltinį – virpančias muzikantų rankas.  

Pakeliui į didžiąją salę praeinu Michèlės Graf ir Selinos Grüter kūrinius iš serijos „Laikrodžio mechanizmai”. Tai – metaliniai sraigteliai, sukantys nerangią mechanizmų melodiją, kurios poetiškame primityvume susitinka abi laiko teorijos – linijinė ir cikliška. Nenuspėjama, nepažabojama laiko tėkmė bei monotoniškas laiko ratas glaudžiasi kasdienybės liudytojuose – laikrodžiuose, kurių mechanizmai, eksponuojami be juvelyriškų ciferblatų ir rodyklių, virsta nuogomis muzikinėmis dėžutėmis ar barškančiomis laiko mašinų detalėmis. O vos įėjusi į pagrindinę ekspoziciją, negaliu nepastebėti, kaip apsisuko šiuolaikinio meno laiko ratas – tokioje išlaisvinančioje bejėgystės architektūroje institucijos lankytojai jau slampinėjo prieš gerus dešimt, o gal net dvidešimt metų, kuomet parodas kuravo tokie nepriekaištingai daugžodžiaujantys kuratoriai kaip Raimundas Malašauskas. Taigi, visai kaip Senovės Rytų išmintyje – pasaulis perkuriamas kiekvieną akimirką su nedidele, vos pastebima paklaida, o praėjus tūkstančiams akimirkų, viskas ima ir pasikartoja iš esmės. Net šmaikštu, kad tai įvyko po nepastebimos ŠMC pastato rekonstrukcijos laike užstrigusiuose parodų rūmuose, kurių stabilių politinių konstrukcijų net statybininkų brigados nesujudins. Šiuolaikinio meno centre išsidėstę kūriniai – it lakoniški komentarai erdvėje, pilnoje oro, bet nebūtinai deguonies jame. Dujų užpildytas erdves, kurių nevaržo parodos architekto sąmojai, lengvabūdiškai, tačiau taip tiksliai skrodžia Elenos Narbutaitės šviesos pastabos, o parodoje esantys funkciniai objektai, kurių tiek nedaug, veikia kaip papildomos kuratorių literatūrinės išnašos. Štai, pavyzdžiui, suoliukas – identiška „Renaissance Society of America“ suolo kopija, kaip dar vienas priminimas visoms iki šiol naudotoms metodologijoms.

Šį tekstą pradėjau ne paties žymiausio graikų rašytojo Taso Rusos novelės „Paskutinis alchemikas“ citata. Pasakojime pagrindinis veikėjas, našlaitis Jeronimas, po tėvų mirties likęs su kukliai patogiu palikimu, tampa smulkiu kolekcionieriumi. Paveldėjęs būtent tiek, kiek reikia norint turimą gyvenimą tęsti iki mirties be radikalių pokyčių, tampa gyvu praeities paveldu. Galiausiai dėl vieno sendaikčio priima sprendimą pašvęsti likusį savo impotentiškai patogų sentimentalių niekučių rankiotojo gyvenimą žymaus alchemiko, išradusio panacėją, darbo tąsai. Ištisus mėnesius dienoraštį vedęs praeities raštininkas Jeronimas miršta kaip paskutinis alchemikas, pats to nesuvokdamas, o gal nesąmoningai kratęsis didaus darbo, galinčio pakeisti žmonijos istoriją, atsakomybės. Panašia alchemijos dokumentacija užsiima ir trienalės kuratoriai, poetiškai perrašydami modernaus meno archyvus juos subtiliai redaguojant, o dar dažniau – įrašant istorijų iš tekstų paraščių, įtraukiant kūrybinių praktikų, kurios nepapuolė į profesionalaus meno kategorijas autoriams esant gyviems. Toks kuratorinis teisybės ieškojimas kartais rodėsi kaip neproduktyvios nostalgijos dienoms, kurių neteko išgyventi, pateisinimas, o parodos pavadinimas – raminimas, kad niekas nėra prarasta. Net jei mano interpretacija klaidinga, kaip toks subjektyvus fenomenas kaip laikas gali būti universalus tikrovės matas? Žinoma, kad parodoj nėra chronologijos, o daugumos kūrinių, kurie atsiskleidžia laike, neįmanoma dorai peržiūrėti ar perklausyti net gulint ant grindų, tupint šalia kolonėlės ar remiantis į sienas. Tokie nesvetingi kuratoriniai sprendimai, grindžiami dekoratyviomis lingvistinėmis silpnybėmis, man asmeniškai artimi, bet tik būdama žiūrove, suprantu, kokie jie nerezultatyvūs ar apskritai gali pasirodyti imituojantys veiklą. 

Greta parodoje išryškėja pasirinkimo neišvengiamybės ir lemties, kurią kuriame patys, temos. Nuolat renkamės: gerti stiklinę vandens ar limonado (Ian Law kūrinys „She‘d“), tuoktis ar gyventi vienišaujant (Matthew Langan-Peck kūrinys „Raudonojo šviesoforo dilema 2“), sustoti ar važiuoti toliau. Net jei renkamės iš viso labo pusantro pasirinkimo – nes vienas iš jų visada nepilnavertis (tas kurio nepasirenkame). Parodoje nuolat susiduriame su galimybe priimti ne tą sprendimą hermetiškoje aplinkoje. Taigi, susitikti su pačiu savimi saugiai ir suplanuotai bei leisti būti prijaukintiems meno, ypač toms mūsų identiteto dalims, kurios išsiveržia netikėtai ir neretai pakeičia mūsų likimą. Štai, pavyzdžiui, Andriaus Arutiuniano performanse sukant vaidybinio taxi automobilio maršrutą poetiškai surežisuotame vintažiniame nesaugume, jungiančiame ne tik du miestus – Vilnių ir Jerevaną, bet ir autoriaus praeities atminimus bei žiūrovo dabartį. Taip pat klausantis Kevin Jerome Everson kūrinio „Sugrįžimas“, kuriame profesionalus pradedantysis lakūnas mokosi pilotuoti lėktuvą, kas minutę balais įvertindamas, kaip jaučiasi. Tokios saugios adrenalino formos, impotentiškai siekiant naujų aukštumų, regimos profesionalių aukštalipių šimtąjį kartą įkoptose naujose viršūnėse ar kartingų lenktynininkų, finišavusių dar vienoje trasoje, trofėjuose. Jau tūkstančius metų diskutuojame apie laiką kaip apie tikrąją vertę, kurios visi turime vienodai, todėl greitas veikimas apgaulingai atrodo vertingesnis, nes būtent laike – tikrojoje vertėje – nuvertėja beprasmybė ir išbrangsta prasmė. 

Iš pažiūros chaotiška laiko tėkmė turi aiškų ritmą – viskas tėra įvykiai tarp saulėtekių ir saulėlydžių. Taigi, buities akimirkos lygiavertiškai patvirtina mūsų būtį laike, o ne efemeriškos teminės aktualijos, siekiančios įrodyti savo nenuginčijamą svarbą ir viršenybę. Būtent jų svarbiausias Baltijos šalių šiuolaikinio meno renginys tiesiogiai neįtraukė. Visa ekspozicija – buities poezija, surinkta iš nefunkcionalių baldų meno kūrinių pavidalu ir dienoraščių, galinčių virsti instrukcijomis, kaip atkurti pasaulį jam pasibaigus. Poezija taip pat tėra instrukcija, net jei jos laisvybė koketiškai maskuoja neaiškias intencijas. Štai net fotografinės tikrovės aiškumas, neleidžiantis efemeriškai meno laisvybei skleistis, buvo pažabotas japonės Yamazava nuotraukose mano pasivaikščiojimo po ekspoziciją pabaigoje.

Paradoksalu, kad nepaisant akivaizdžios žodžių infliacijos, be perstojo malam liežuviais visai ne todėl, kad esam įpratę dirbti šį mechanišką darbą, o tikėdamiesi pakeisti savo likimą žodžiais. Būtent kalba turėjo gauti Nobelio taikos premiją, kiek karingų nesusipratimų buvo išvengta primityviai stebuklingu būdu – susikalbėjus. Štai žodis „landlord“ (liet. nuomotojas) trienalės kino salėje tampa ne ekonominiu terminu, o dar viena lingvistine vingrybe. Krašto  ponas čia ir visur kitur tėra gyva atgyvena – visai kaip 16 mm kino juosta, kurios trienalėje vyniojasi ištisi kilometrai. Kritinis žvilgsnis be analitinių teorijų regimas ne estetizuotuose juostelių naratyvuose – kino filmų kadruose, o kino juostų materialume, patvirtinančiame, kad vaizdas ir garsas neatsiranda iš niekur, net jei saldžiai nostalgiškas skaidrių rodymo aparato garsas sukuria erdvėje poetišką lengvumą. Kino salėje nereikia apsimesti, kad filmo garso takelis pats tau šnabždasi į ausį, todėl nesinchroniškas projektorių ūžimas neerzina, padeda patirti visišką atsiribojimą nuo šiandien beveik neišvengiamos nulių ir vienetų skaitmenybės. Kuo ilgiau galvoju apie šią parodą, tuo labiau jaučiu sunkias kuratorių pastangas atskleisti praeities paslaptis, išlaikant jas intrigoje ir tam pasitelkiant visas įmanomas mechanines jėgas. Kaip ir vieno trienalės autorių Villu Jogeva iš generatorių, tranzistorių, mikroelektronikos modulių ir kitų praktiškų smulkmenų surinkti kūriniai, žaidybiškai atskleidžiantys šaltkalvio kūrybiškumą ir dažnai istorijoje užmirštamą kasdieniškos meistrystės žavesį. O kasdieniškų reikšmių parodoje apstu – be fejerverkų, pretenzijų ir ovacijų, tik su vos pastebimais, bet nesiliaujančiais kuratorių liežuvių variklio sūkiais.

15-oji Baltijos trienalė pradėta reprezentaciniu kuratorių daugžodžiavimu, minkštomis tekstų paklodėmis bei raidžių rinkiniais, švariai atspausdintais juodu ant balto parodos dizainerių – Julie Peeters ir Valiantsin Duduk. Šie leidinių dizaineriai, sukūrę funkcionalias švelnaus popieriaus erdves, žemėlapius ir transkripcijas, verti paminėjimo kaip esminių 15-tosios Baltijos trienalės įrankių kūrėjai, sudarę galimybę lankytojams Tos pačios dienos puslapius versti iš naujo. Ne veltui paskutinis trienalės skyrius taip pat įgaus spausdintą formą. Tai dar vienas parodos kuratorių parengtas ir vėl Julie Peeters apipavidalintas leidinys, kurio tikimasi 2025 m. viduryje. Niekaip nepaleidžia mintis, kad ši trienalė turėjo likti knyga, kad ir kiek estetinio malonumo atnešė klaidžiojimas po popieriaus baltumo erdves, vis sutinkant kūrinius it skyrybos ženklus. Ir ši apžvalga tikriausiai galėjo būti eilėraščiu ar viso labo citata autorės, kurią tik laikas gali užmiršti. Tik ko verti žodžiai, net ir reikšmingi, jei be paliovos dauginami.

1. Citata iš Taso Rusos novelės „Paskutinis Alchemikas” ↩︎