Su malonumu. „Bruch“ - Nidos meno kolonijoje

Poezija (gr. poiesis) – tai tyriausia kūrybos forma. Meilei, malonumui ar absoliučiai katastrofai sukurti užtenka viso labo kelių pastabiai atrinktų žodžių. Protu nesuvokiama poetinė patirtis – sunkiai įvardijama kitaip nei malonumas, pasitenkinimo ir mėgavimosi jausmas.

Denisas Diderot – vienas iš prancūzų Apšvietos mąstytojų, geriausiai žinomas kaip Enciklopedijos, savo svarba pakeitusios Bibliją, redaktorius – paradoksaliai demonstravo, kad protas nėra absoliutus ar išimtinai vienintelis lemiantis sprendimą. Anot jo, bet kokia meno išraiška yra tiesa, o tiesa mene neišvengiamai turi etinę reikšmę, net jei (ar ypač) vaizduoja bjauriausią blogio triumfą. Diderot šią idėją pirmiausia nagrinėjo ir analizavo tapyboje, tačiau pati mintis demonstruoja kerinčią ir paslaptingą meno, kaip malonumų tikrovės, prigimtį.

1773 metais filosofas keliavęs iš Paryžiaus į Sankt Peterburgą su tikslu sutikti svarbiausią savo mecenatę – Rusijos imperatorę Jekateriną II. Kelionės metu kažkur tarp Karaliaučiaus ir Mėmelio jis sukūręs eilėraštį, dramatiškai inscenizuojantį tapybišką Kuršių Nerijos kraštovaizdį ir autoriaus gaivališką būseną. Tai dešimties puslapių poetinis paveikslas, vaizduojantis regiono, tapusiu laikinu prieglobsčiu, pakrantę ir neatremiamų, kone dangiškų jėgų erotiškumą. Konfrontacija tarp lyrinio subjekto ir nevaldomos gyvosios gamtos, dekoruotos romėnų poezijos mitologija, – ne tik filosofo ir autoritariškos valdovės susitikimo alegorija, bet ir nežinomybės bei susidūrimo su, tikėtina, priešiškos aplinkos rizika poetinė išraiška. Eilėraštyje įžodinta būtis, kuri galima tik nenuspėjamo apibrėžtumo sukurtame nuobodulyje. Todėl pagal šį tekstą surežisuotu prologu, tarytum iš pastabiai surinktų istorinių faktų ir likimo vingių sukurta vaidybine dokumentika, mėgavausi lyg šmaikščia aktualija. Šiandienos kasdienybe tapusi paralyžiuojanti, tariamai nenuspėjama politinė neišvengiamybė kūrėjų pastebėta kaip atpalaiduojanti patirtis ir postūmis stačia galva pulti į absurdiškos egzistencijos farsą.

Be paliovos judančios Diderot realybės poetinė refleksija kartu su pastoviais geopolitiniais ir psichosocialiniais regiono pokyčiais ir suformavo spektaklio dramaturgiją. Du liepos mėnesio vakarus „Bruch“- kvietė nuobodžiaujančius poilsiautojus stabtelėti keliaujančiame kabarete, laikinai įsikūrusiame vietinio menininko¹ palapinėje, funkcionuojančioje kaip kūrybinė studija ir buitimi apdriskusi ekspozicijų erdvė. Šis įvykis – tai operetės „Diderot in Petersburg“, praėjusią vasarą pristatytos „Neumarkt“ teatre Ciuriche, prologas, kuris įvyko kaip eklektiška istorinių kitų būtis. Keliaujantis kabaretas „Bruch“-, apimantis teatro meno ir aukštojo mokslo sritis, save pristato kaip tyrimų ir kūrybos struktūrą, performatyvius kūrinius rodančią visoje Europoje. Jie kuria remdamiesi medžiaga iš įvairių kultūros istorijos pakraščių, siekdami rasti būdų komunikuoti skirtingiems suvokimams. Istorinės šio regiono pakrantės – ne išimtis.

Performansas pristatytas Nidos Meno Kolonijos iniciatyva kaip Tomo Mano festivalio dalis. Konservatyvus festivalis ir jo publika jau daugelį metų netiesiogiai prisistatydavo kaip makabriška idealaus kultūrinio formalizmo idėja Nidoje, puoselėjanti aiškų kultūrinį normatyvumą, apeliuojantį į kokybę. Tai renginys, dažniausiai vykstantis architektūriniame Vokietijos plėtros į rytus paminkle, geriau žinomame kaip Tomo Mano, rašytojo, tikėjusio, kad prasmė yra politinė kategorija, namas. Kuršių nerijos istorijai būdinga ypač dažna jos nacionalinės priklausomybės kaita. Sąsiauris, tapęs ilgesio vieta lietuviams ir vokiečiams, neišvengiamos praeities ir dabarties vieta rusams bei troškimo suprekinti poilsį vieta kapitalizmui. Iš tiesų, poetinio likimo reikšmės visada yra politinės, nes bet kokia ateities projekcija yra sudaryta iš konkrečių pokyčių. Tačiau absurdiškas gebėjimas reflektuoti mūsų intymų bejėgiškumą kelia ne tik klausimą, kaip elgtis su pakrantėmis jomis pasimėgavus, bet ir kaip apskritai mėgautis laikinais malonumais politiškai nesaugioje aplinkoje. Ne veltui pasirodymas baigėsi farsu, kylančiu iš egzistencijos ryžto nuobodulio. Varginanti emocinė būsena, aplankanti pastovaus nestabilumo aplinkybėse, visai kaip mechaniški, nuspėjami ir betiksliai plaukų šukavimo ar barzdos skutimo veiksmai karo akivaizdoje, kelia estetinį susižavėjimą, tačiau vilioja būti nutraukti. Tokio nuobodulio geografija sukuria labilias erdves, kurios nepriklauso nuo jų fizinės vietos. Šios psichosocialinės erdvės nėra abejingos, apatiškos ar nejautrios, priešingai, jos – sąmoningos, aistringos, entuziastingos ir pribloškiančios. Tačiau tuo pat metu ribotos, keistos bei paslaptingos. Šis prologas buvo viena iš tų saugių tranzito erdvių, panašių į meilužių lovas ar vakarėlių šeimininkų virtuvinius stalus, ant kurių šokame.

Groteskiškas Deniso Didero, Imperatorės Jekaterinos, Tomo Mano palikuonių bei Neringos personifikacijos susitikimas priminė išbrauktą sceną iš Mano apysakos „Luizchen“. Nuotaikingas vakarėlis, kuriame intelektualus, vidutinio amžiaus baltasis vyras, kaip pagarbos ir galios archetipas, pobūvio kulminacijoje transformuojamas į drag personą vardu Luizchen. Mylintis sutuoktinis virsta personažu, kurio tikrasis apdaras – visai ne vilkima raudono šilko suknelė ir baltas grimas, dengiantis išpurtusį respektabilaus advokato veidą, o pažeminimas ir mizoginija. Ji pagal nutylėjimą pripažinta nedovanotinai idiotiška, todėl laikoma viešu pajuokos objektu, o Jie suvokiami kaip nešvankūs ir apgailėtini prasčiokai. Luizchen miršta kartu su gremėzdišku vyro kūnu judviejų muzikinio pasirodymo metu, o jų tiesos politinė prasmė – viešo pažeminimo sukelta jų mirties akimirka – skaitytojui palieka priežodžiu tampantį gumulą gerklėje. Tuo tarpu lietuvio menininko Edvino Grinkevičiaus, taip pat žinomo kaip drag karalienė Querelle, atliekama Jekaterina Didžioji dekonstruoja klasinę galią kartu su menininke New Kyd, įsikūnijusia į Denisą Didero. Daugialypis personažų ir atlikėjų ekscentriškumas atvirai demonstruoja priklausomybės estetiką ir įtemptą troškimo distanciją be nekategorizuotų aukų rūšių ar jau egzistuojančių paneigtųjų, nuskriaustųjų ir socialiai pasmerktųjų kategorijų patvirtinimo.  Kol poetiškai apibūdiname ribas kaip atstumą, kuriame tuo pačiu metu galime mylėti kitą ir save, „Coast of Pleasures“ prologas apnuogina geopolitines sienas iki istorinių mylimųjų asmeninių ribų. Spekuliuojant tarp istorinių įvykių užkritusiomis intymiomis asmeninėmis istorijomis, kurių asmeniškumai tapo visų mūsų istorija – žvelgiama į pasaulio santvarką kaip į kieno nors seksualinių preferencijų, finansinio išskaičiavimo ir ambicijų taksonomiją. Joje mūsų likimai glaudžiai susipynę, todėl vienas mažas įvykis gali paveikti daug didesnę sudėtingą sistemą. Kas nors, plevėsuodamas patalais, hipotetiškai gali sukelti ne tik malonumą, bet ir politinių jėgų pasikeitimą.

1. Evaldas Šemetulskis ↩︎