• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2023    11    24

Dirbtinės jaučiančios būtybės. Ievos Gražytės interviu su Ignu Pavliukevičiumi 

Ieva Gražytė

Rugsėjį vykusioje „Art ar neart“ rezidencijų programoje, skirtoje tyrinėti dirbtinio intelekto, kūrybinio darbo automatizacijos ir kultūros lauko technologizacijos temas, rezidavęs Ignas Pavliukevičius apie naujausių skaitmeninių technologijų ryšį su žmonėmis kalbasi su rezidencijų kuratore Ieva Gražyte. Lapkričio 24 d. savo kūrinį „Dirbtinė jaučianti būtybė“ menininkas pristatys Panevėžio kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“.

Ieva Gražytė: Dažnai savo kūriniuose pats esi savotiškas kūrinių protagonistas, prisimenu net vieno iš darbų pavadinimą Ko aš kitas noriu. Kiek žmogaus gyvenimo analizė skaitmenybės laikotarpiu ir žmogaus santykio su technologijomis meniniai tyrimai tau pačiam yra galimybė išsiaiškinti savo paties veikimą ir patirtis? 

Ignas Pavliukevičius: Nagrinėjant didžiuosius kalbos modelius, tokius kaip ChatGPT, įdomu pastebėti, kaip algoritmai gali atskleisti kalbos turinio struktūrą ir stilių. Tam tikras žmogiškas savybes, kaip kalbą ar kūrybinę išraišką, gali išanalizuoti ir reprodukuoti mašinos. Kyla klausimas, ar šių savybių apskaičiavimas ir modeliavimas pasitelkus algoritmus gali iš esmės atspindėti žmogiškąją būtį? Kalbant apie tai, ko mes galbūt nepajėgiame apskaičiuoti, susiduriame su nežinomaisiais, kurie gali būti kūrybingo žmogaus sfera, tokia kaip neapibrėžtumas, kūrybiškumas arba tiesiog žmogiškosios dvejonės procesas.

Meninio tyrimo lauke nagrinėju naujas galimybes kurti sąveiką tarp žmogaus ir technologijų, kaip įvairūs sąveikos aspektai gali transformuoti patį žmogiškumą ir kiek žmonės gali būti laikomi mašinomis. Pavyzdžiui, kurdamas dirbtinį emocinį intelektą kūrinyje „Vandeniui atspari širdis“, aš stebėdamas savo sukurtą avatarą, mokantį išreikšti emocijas, pradedu galvoti, kuris iš mūsų yra labiau žmogus? Nes tapimo vyru procese šioje visuomenėje buvau mokomas, kad būti stipriu reiškia nerodyti emocijų, o tikrosios emocijos – nepakeičiamas žmogiškumo elementas.

Emocijos formuoja, kas mes esame, kaip jaučiamės ir kaip veikiame gyvenime. Daugeliu atvejų mus valdo jos, o ne logika ar intelektas.

I. G. Ar galima sakyti, kad tavo kūryboje nemažai bandymo įveiklinti bejėgystę ar nežinojimą, kaip elgtis, kai technologijos tobulėja eksponentiškai, o mes vis labiau jaučiamės nepakankami?

I. P. Larry Page, Google įkūrėjas, teigia, kad skaitmeninė gyvybė yra natūrali kosminės evoliucijos būsena. Įdomu pastebėti, kad ne vienas mokslininkas ir technologijų ekspertas prognozuoja, jog žmogus gali sukurti sau lygų dirbtinį intelektą jau artimiausioje ateityje. Skaitmeninė būtybė sugebės ne tik mąstyti ir atlikti užduotis kaip žmogus, bet ir turės jausmus bei emocijas. Svarbu pabrėžti, kad tai yra naujas etapas evoliucijoje, nes anksčiau žmonija nebuvo pajėgi kurti įrankių, kurie galėtų priimti sprendimus ir mokytis.

Tačiau ši situacija kelia tam tikrą pavojų. Jei dirbtinis intelektas vis labiau atims galią iš žmonijos, tai gali lemti situaciją, kurioje žmonės taps bejėgiai ir net nesuprantantys, kas vyksta aplink juos. Jau dabar matome, kad dirbtinio intelekto sprendimai vis labiau įsitraukia į mūsų kasdieninį gyvenimą – nuo paskolų suteikimo iki darbo pasiūlymų. Nežinia, kaip ši technologija paveiks mūsų pasaulį, formuos mūsų nuostatas ir priims sprendimus mūsų vardu.

Nauja evoliucijos stadija, kurioje dirbtinio intelekto įtaka žmonijai ne tik technologiniu, bet ir visuomeniniu ir etiniu lygmeniu gali turėti didžiulį poveikį, yra istorinės svarbos momentas, verčiantis mąstyti, kaip technologijos gali transformuoti mūsų egzistenciją. Apie tai galvojant, apima bejėgiškumo ir nežinomybės jausmas, kurį savo darbuose ir simuliuoju.

I. G. Noriu daryti prielaidą, kad ryšys sukuriamas rūpesčių eigoje, o dirbtinio intelekto implementacijų šiandien gausu tiek kasdienėje darbo aplinkoje, tiek namuose turimuose buities prietaisuose. Su šiais įrankiais kas dieną ne tik komunikuojame, bet ir konkuruojame. Savo kūrinyje aiškiniesi, kur ta riba, kai dirbtinė esybė tampa reali, ir kaip sukurti emocinį ryšį tarp sintetinių jaučiančių būtybių ir žmogaus. Esu tikra, kad užmegzti tokį ryšį yra įmanoma, jei tik moki jį užmegzti iš viso, bet kokias naujas intymumo formas tai galėtų sukurti?

I. P. Fizinis pasaulis ir virtuali realybė glaudžiai susipina, tapdami tikrovės neišskiriamu aspektu. Nesvarbu, ar tai kaukių paslaptis, ar klausimas, kas mes iš tikrųjų esame. Virtuali realybė veikia kaip platforma, kurioje stengiamės išreikšti save. Čia dažnai parodome ir atsiskleidžiame daugiau nei fiziniame pasaulyje, kurį stipriai formuoja socialinės normos.

Virtualus pasaulis yra technologijos, kurios, kaip ir viskas kita, sudarytos iš tų pačių atomų ir kitų elementų. Nauja intymumo stadija atsiranda dėl naujų įrankių. Dirbtinis intelektas gali priimti sprendimus be mūsų įsikišimo. Tai įgyvendinama per sistemas, kurios dalinai veikia kaip žmollgaus neuroniniai tinklai, gebantys mokytis, kurti ir formuoti naujas idėjas. Spaudoje vis dažniau linksniuojamas dirbtinio intelekto agentiškumas – gebėjimas priimti sprendimus, atlikti veiksmus ir prisitaikyti prie kintančios aplinkos ar užduočių, taip pat intencionalumas – savybė, siejama su mintimis, siekiais ar ketinimais, susijusiais su objektais ar reiškiniais, net jei jie nėra tiesiogiai prieinami arba matomi. 

Būtent dėl šių savybių, primenančių žmogiškosios minties formavimo procesą, kuriamos naujos intymumo formos su skirtingais dirbtinio intelekto modeliais. Ar tai būtų bendravimas su ChatGPT, vaizdų generavimas, intymumas su dirbtinio intelekto sekso robotu, skaitymas netikrų interneto antraščių ir istorijų, pokalbiai su dirbtinio intelekto psichologu ar kasdieniai veiksmai – viskas įsiterpia į mūsų paprastus gyvenimus, keičia įpročius, tikėjimus ir suvokimą. Komunikacija su dirbtinio intelekto sistemomis, kurios lengvai išlaiko Turingo testą, gali sukurti stiprų ryšį, nes jos sugeba simuliuoti emocijas ir empatiją. Kita vertus, visame šiame procese slypi potencialus pavojus, kad šios sistemos gali paveikti mūsų nuostatas ir elgesį.

Be to, ši situacija atveria įdomių galimybių kurti istorijas apie dirbtinį intelektą. Žiniasklaida, menininkai, filmai ar net patys botai kuria realybės neatspindinčius pasakojimus apie gyvą skaitmeninę būtybę, kuri sąveikauja su mūsų vaizduote. Visi šie komponentai kuria naujas intymumo formas, kurios unikalios kiekvienam individualiai. Tai nuolat kintantis sąveikos su technologija peizažas, kuriame kuriamos ir tyrinėjamos įvairios asmeninės realybės.

I. G. Dirbtinis intelektas kol kas tėra mūsų darbo įrankis, retesniu atveju – bendradarbis. Būtent darbo etikos ir teisės kontekste šiuo metu kyla daugiausia sunkiai atsakomų klausimų. Neseniai Holivude nuaidėjo kino industrijos darbuotojų mitingai, kurie medijoje buvo pristatomi lyg protestai prieš dirbtinį intelektą, nors jie kilo dėl ekonominių teisių darbininkams neužtikrinimo.

Konkrečiai buvo reikalaujama, kad Holivudo scenarijų rašytojų ir kitų darbininkų kūrybiniuose procesuose pritaikius dirbtinio intelekto įrankius ir automatizavus didžiąją dalį darbo, darbuotojų įgūdžiai nenuvertėtų pakeičiant jų kontraktus į dirbtinio intelekto operatorių. Tokie pokyčiai visų pirma darytų įtaką darbininkų atlygiui ir sveikatos draudimui. Kūrybinio ar bet kokio kito darbo automatizacija nėra problema savaime, tačiau iš šio proceso kyla begalė iššūkių, pavyzdžiui, kaip pasitikėti mašinomis, pradedančiomis dirbti mūsų darbus, ir kaip šiuo nepasitikėjimo persmelktu laiku užkirsti kelią susvetimėjimui. Jau neliečiant pramoginio turinio homogenizacijos klausimų.

Kartu su meno edukatoriumi Viliumi Vaitiekūnu lapkričio 24 dieną vesite dirbtinio intelekto tapybos dirbtuves Panevėžio miesto moksleiviams. Ar pritari, kad dirbtinio intelekto įrankių naudojimas turi būti prieinamas visiems, dirbtinio intelekto kompetencijos turėtų būti ugdomos mokyklose?

I. P. Mano projektai, susiję su dirbtiniu intelektu ir mašininio mokymosi tematika, siekia padėti žmonėms adaptuotis prie sparčiai besikeičiančios technologinės aplinkos. Būtinas švietimas ir sąmoningumo didinimas, taip pat dirbtuvių su moksleiviais metu siekiame įžiebti smalsumą – tyrinėjanti pozicija yra būtina norint suvokti, kaip dirbtinis intelektas ir mašininis mokymasis gali paveikti mūsų visuomenę, identitetą ir, svarbiausia, emocinę ekologiją. Kuo daugiau informacijos apie save atiduodame, tuo daugiau jos gauna algoritmai. Jie mokosi iš mūsų elgesio, pomėgių, net emocinių reakcijų. Tai kelia klausimų apie privatumą bei apie tai, kad šiame duomenų kūrimo ir modeliavimo procese tampame ne tik vartotojais, bet ir nežinomais bendraautoriais.

Žmonės ne visada moka elgtis su naujomis technologijomis, nors jau buvo susidūrę su technologijų revoliucijomis. Kiekvieną kartą, kai sukuriama nauja technologija, žmonės bijo, kad ji atims darbus ir apskritai turės neigiamą poveikį. Toks požiūris suprantamas, nes naujų technologijų atsiradimas dažnai keičia įprastą gyvenimo būdą ir darbo aplinką. Tačiau svarbu pažymėti, kad naujos technologijos jau atnešė naujų darbų ir galimybių, nors šis procesas gali reikalauti prisitaikymo. Holivudo mitingas daugiau parodo ne baimę dėl paties dirbtinio intelekto, bet dėl galios pranašumo panaudojant šį įrankį prieš žmones, kurie neturi žinių ar galimybės rinktis.

Būtina suprasti, kad technologinės inovacijos neišvengiamos, todėl svarbu atkreipti dėmesį į galimus neigiamus aspektus, kad galėtumėme tvariai skatinti kūrybingumą ir gerovę visuomenėje bei pažangų technologinį vystymąsi. Tai reikalauja nuoseklumo, švietimo ir bendradarbiavimo. Istoriko Yuval Harrari nuomone, pirmą kartą istorijoje niekas neturi supratimo, kaip pasaulis atrodys po 10 metų. Nežinome, kaip atrodys darbo rinka po 10 metų ir kokių įgūdžių reikės, kadangi daugumos profesijų nebeliks. Taigi, svarbiausias įgūdis yra nuolat mokytis ir prisitaikyti. 

Užtikrinimas, kad šios technologijos būtų lengvai pasiekiamos ir suprantamos visuomenei, skatina skaitmeninį įtraukimą ir mažina skaitmeninį atotrūkį tarp skirtingų socialinių grupių. Mokyklose dirbtinio intelekto kompetencijų ugdymas yra būtinas. Skaitmeninis raštingumas ne tik plečia suvokimą apie šiuolaikines technologijas, bet ir skatina kritinį mąstymą bei gebėjimą taikyti žinias praktiškai. Turėtume skatinti mokinius kurti, o ne tik vartoti technologijas. 

Rezidencijų programą remia Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė.