Niekur nenoriu eiti. Transmediale (near) near but – far

Atstumą, kurį mano kūnas nueina per dieną, matuoja žingsniamatis telefone. Niekuo neypatingą dieną jis prisuka dešimt tūkstančių žingsnių. Jei nusprendžiu dirbti namuose, o ne studijoje, kita programėlė valandomis skaičiuoja mano nubėgtą kelią telefono ekranu. Taip niekada nestoviu vietoje, o šie geografiniai atradimai mane nuvedė į Berlyne vykstančią Transmedialę toliau visus stebėdama ekrane.

Prasidėjusi kaip „VideoFilmFest“ festivalis, bet vėliau atsiribojusi nuo video meno Transmedialė tapo vienu svarbiausių skaitmeninės kultūros renginių šiuolaikinio meno lauke. Skaitmenybei tapus nebenusakomai konkrečiomis technologijomis ar medijomis ir persmelkus mūsų kasdienę buitį, festivalio didžiąją programos dalį šiuo metu sudaro diskursyvi programa. Taip kasmet renginys pakalbėti suburia tarptautinius menininkus, tyrėjus, aktyvistus ir mąstytojus. 

Simboliškai kiekvienais metais festivalis prasideda Marshall’o McLuhan’o medijų teorijos paskaita Kanados ambasadoje. Šį kartą atidarymo paskaitą, pavadintą „A Queer History of Blackout“, skaitė Cait McKinney, akcentuodama kūnus ir tapatybes, netelpančius binarinėje algoritmų sistemoje. Tema kartojosi ir festivalio neoakademiniame leidinyje „Everything is a matter of distance“. Transmedialė kaip institucija jau daug metų skatina naujųjų medijų meninius tyrimus ir jų publikavimą festivalio leidiniuose.

Ben Evans James ir Elise Misao Hunchuck kuruota Transmedialė (near) near but — far  šiemet akcentavo technologijų kuriamus atstumus. Ypač algoritmų generuojamus selektyvaus artumo (angl. proximity) ir naujoviško intymumo temas. Skaitmeninėmis technologijomis sukuriamas artumo jausmas, manipuliuojant vaizdais ar duomenimis, mus priverčia jaustis lyg būtume šalia stebimo objekto, žinotume, koks jis yra. Siekiant pastebėti, kad nesame teisingai informuoti, tačiau vis tiek radikalėjame, Transmedialė pasirodė atsisakanti bet kokio vertinimo, kritinės analizės ar nuomonės. Toks kuratorinis požiūris – didžiulis pralaimėjimas prieš visas clickbaitines manipuliacijas ir abejingumas pasistūmėjimui į bet kurią pusę iš šiandienos koordinačių. 

Panoptinį stebėjimą kartu su vaizdo stebėjimo kameromis, jau tapusiomis estetiniu vintažu, ar veido atpažinimo programas mūsų telefonuose keičia sinoptinis stebėjimas ekrane, kai dauguma stebi mažumą. Skaitmeninės sistemos kuria artumo performansą, kuriame yra ir suprekintas intymumas Only Fans platformoje, ir selektyviai atviri nuomonės formuotojų asmeniškumai, eksponuojami socialiniuose tinkluose, ir gyvai transliuojami genocidai bei geografinių ribų perbraižymai. Šis choreografiškas algoritmų judėjimas formuoja mūsų politinius, ekonominius pasirinkimus ir tarpusavio santykius. 

Fizinės karinės grumtynės ar jų reprezentacija socialiniuose tinkluose kartu su įvairia skaitmeninių technologijų vartotojų propaganda nėra vieninteliai reiškiniai, kurių kritinės analizės tikėjausi festivalio kontekste. Priešingai, brutalus kūnų susidūrimas yra tai, kas laukia, kai ignoruoji visus dėmesio nesulaukusius įvykius iki to. Artimai tolimo atstumo fenomeną festivalyje patyriau iš tiesų betarpiškai, dar niekada nebuvau taip toli to, kas vyko priešais mane. 

Šiandien viskas pasirodo kaip vaizdas ar žodis, ir galbūt niekada kaip tikras objektas. Šioje iš pasyviai aktyvių žiūrovų sudarytoje sintetinėje visa apimančioje terpėje kuriasi abejingumas. Prisisiurbę mašinų sugeneruotų vaizdų, fizinėje realybėje neegzistuojančių žmonių nuotraukų ir žodžių, kurių reikšmės labilios, patiriame pasimetimą ir nuovargį. Todėl renkamės neturėti nuomonės, nevertinti, kritiškai neanalizuoti reiškinių, o tiesiog juos abejingai pastebėti.  Taip mes ne tik nesiskiriame nuo medijų vartotojų, kuriais algoritminė kultūra manipuliuoja, bet ir prisidedame prie tolesnio, nepriekaištingo šios abejingumo industrijos veikimo. Be to, objektyvumo ar apčiuopiamumo ieškojimas neretai kaltinamas radikalumu, nors radikalus yra tik subjektyvumas, kuriame murkdomės. Toks paralyžius, produkuojantis daugybę žodžių, bandančių paslėpti, kad iš esmės nevyksta jokie procesai, nėra išimtinai šios Transmedialės kuratorinis bruožas. 

Diskursai – tai socialinės tikrovės pažinimo būdai, kurių numanoma paskirtis – apibrėžti, įvardinti objektus, kartu norminti, reguliuoti ir struktūruoti socialinius santykius. Kurį laiką savo profesiniame gyvenime kūriau menu remtus išvestinius finansinius mechanizmus. Derivatyvų rinkos, prieš kurias nusiteikęs visas racionalus pasaulis, dar bent kiek tikintis objektyvia realybe, iš tiesų labai panašios į išvestinius meno lauko diskursus. Abu – socialiai kontroliuojamų prasmių ir verčių sistemos.

Ankščiau skysta meno lauko retorika buvo vadinama bedante, atsargiai gromuliuojančia žodžius, cituojančia tik faktus, minimus pranešimuose spaudai. Šiandien, priešingai, ji – pilna aštrių įvardžių ir įvaizdžių, tačiau menkai treniruoto žandikaulio. Tai yra, nesiekianti konstruoti ar dekonstruoti nuomonių, bet atkreipianti dėmesį į pačią save, ne į reiškinį, apie kurį kalba. Pripažinsiu, kad tokių paskaitų, pilnų šmaikščios satyros ir žodžių žaismės, klausytis buvo maloniausia. Jos estetiniu pasimėgavimu, būdingu meno kūriniams, keičia juos, tiksliau jais tampa. Tačiau diskursams plečiantis, žodžiai mus dar labiau nutolina nuo reiškinių, apie kuriuos kalbame.

Tikriausiai gausiausių aplodismentų sulaukęs ir vėliau menininkų socialiniuose tinkluose aptartas kūrinys –  Eugene Yiu Nam Cheung inicijuota Tobi Haslett performatyvi paskaita. Joje aptartas dailininko Hamishi Farah nutapytas Berlyno kultūros ir socialinių reikalų senatoriaus Joe Chialo portretas, laikytas netinkamu eksponuoti kaip šių metų festivalio dalis. Tačiau paveikslas į festivalio programą vis tiek pateko, ne kaip objektas, o kaip pretekstas. Autorius teigė, kad kūrinio medija peržengia jo ribas, todėl, atsižvelgiant į tai, kūrinio pašalinimas iš ekspozicijos yra ne tragedija, o paties kūrinio bruožas. O tai padeda įsivaizduoti paveikslą ne tik kaip konservatyvaus juodaodžio Vokietijos politiko atvaizdą, bet ir kaip paklusnumo Vokietijos kultūros politikai reiškinį. Performatyvi paskaita – ne apie patį vaizdą, bet apie diskursą, susikūrusį aplink jį, pastebėjo institucinės kritikos paradoksą. Bet ne tai, kad mistifikuojami meno kūriniai ar bet kokia kūrybinė išraiška tampa diskursų formavimo įrankiais. Meno kūrinys, vertas aplodismentų, tai Tobi Haslett pranešimas, kaip medijos gali fasilituoti politinius santykius net be intencijos tai daryti.

Absoliuti dauguma festivalio renginių – pranešimai, diskusijos, knygų pristatymai ir interviu, tačiau dažnai likau nesupratusi, kam skirta visa ši retorika: ar medijų praktikams – menininkams, kurių ant scenos beveik nepastebėjau, ar ambicingiems šiuolaikinio meno žiūrovams, nuosekliai sekantiems laikotarpio kontekstus. Neretai šios žmonių grupės būna tie patys asmenys, o ilgų žodžių atstumai tarp klausytojų ir pranešėjų yra skirti tik kurti hierarchines struktūras bei formuoti įvaizdžius. Tam, kad būtų aišku, kas yra pasyviai klausantis, o kas – svarbiai kalbantis.

Be diskursyvios programos, festivalį papildė nors ir analitiška, puikiai struktūruota, tačiau uždara dirbtuvių programa. Taip pat kelios video kūrinių peržiūros ir vizualaus meno ekspozicija buvusiame Berlyno krematoriume. Festivalio metu vienoje iš buvusių šarvojimo salių įkurdinta Ali Akbar Mehta patyriminė instaliacija „Purgatory EDIT“. Tai įvairiomis skaitmeninėmis technologijomis ir algoritmų rinkiniais medijuojamas kūrinys, sudarytas iš dešimčių tūkstančių vaizdų ir garsų, reprezentuojančių skirtingas skausmo, konflikto, žiaurumo ir traumos formas. Iš šių duomenų paties žiūrovo generuojamas video montažas tampa pasyvumo, susvetimėjimo ir sinoptinio stebėjimo archyvu. Autoriaus vizualinis semiotinis tyrimas, prie kurio prisidėjo visi aktyvūs instaliacijos žiūrovai, kūrė smurto intensyvumo algoritmą. Šis gal ir nelabai įtraukus kibernetinis pasirodymas pademonstravo, kokie atsparūs vaizdui tapome. Naujas skaitmenybės fenomenas angliškai įvardijamas doomscrolling, kai be perstojo vartojame negatyvias žinias bei karo vaizdus, įsivaizduodami, kad pasitinkame savo likimą, yra paralyžiuojantis. 

Dar vienu festivalio įspūdžiu tapo Ninos Davies ir 2girls1comp judesio performansas „The Inexorable Non-Player Character“. Jame kompiuterinių žaidimų skaitmeninės realybės ribas peržengę personažų judesiai tapo naujomis meninės išraiškos formomis. Nina Davies kūriniai taip pat buvo įtraukti ir į festivalio video kūrinių programą, nors būtent gyvo, fizinio pasirodymo skaitmeninė estetika buvo paveikiausia. Joje susikūręs psichologinis atstumus tarp skaitmenėjančių fizinių kūnų leido iš naujo pergalvoti tarpinių būsenų ar papildytos realybės temas. Technologijų paveiktos medijos tampa tikrai stebinančia menine raiška. 

Apie niekada nesusiliečiančius kūnus buvo ir nuvilianti uždarymo diskusija bendruomenių tema, festivalio pavadinimu (near) near but — far.  Galbūt septynių skirtinguose laukuose veikiančių nepažįstamųjų diskusija nebuvo moderuojama tikintis horizontalaus pokalbio ir ieškant nekonvencinių formų, tačiau ištransliuotas buvo tik trepsėjimas aplink sąvokas. Viena jų – solidarumo, siūlant ją naudoti atsargiai, teigiant, kad diktatoriai irgi yra solidarūs vieni su kitais. Ne, jie vieni su kitais palaiko tik rinkos santykius, kol mes ekranuose stebime karo nusikaltimus, generuojančius pajamas. Negebėjimas pareikšti aiškios pozicijos, užbėgant už akių pastebėjimu, kad temos, apie kurias diskutuojama, yra kompleksiškos, toliau kūrė vis ilgėjantį atstumą tarp scenos ir auditorijos. 

Festivalio dienos tradiciškai buvo uždaromos jungtine Transmedialės ir CTM festivalio programa. Pasyviai nuobodūs, kaip ir pati šiandieninė algoritminė realybė, elektroninės muzikos ir video projekcijos žanro pasirodymai – paviršių stimuliuojantys audiovizualiniai duomenų interpretavimo dirbtinio intelekto įrankiais performansai. 

Galbūt robotiško efektyvumo laikais toks pasyvumas yra išlaisvinantis, bet atrodo, kad mums niekas neberūpi pakankamai. Nerūpi tiek, kad norėtumėm kažko imtis. Tačiau jei tikrai nereikia apibrėžtumo, kam dar skaičiuojame tuos vietoje nueitus žingsnius.