Tikrumo horizontas. Yanno Grosso paroda „Horizonville“ Vilniaus fotografijos galerijoje

2009 m. rugsėjo 10 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Jurij Dobriakov

Žymusis Yanno Grosso ciklas apie „Ameriką Šveicarijoje“ vaizdžiai demonstruoja ribą, kur baigiasi „tikrovė“ ir prasideda tai, kas dažnai yra vadinama „hiperrealybe“. Pastarąją sąvoką Baudrillardas paaiškino taip: hiperrealybė yra kažko, kas niekada iš tiesų neegzistavo, simuliacija.

Hiperrealybėje, kuri yra natūrali daugumos šiuolaikinių žmonių gyvenimo terpė, beveik neįmanoma atskirti, kas yra „tikra“, o kas „simuliuojama“ – galų gale, tai tampa net nesvarbu, nes, jei seksime minėtu simuliakrų teoretiku, suprasime, kad „tikro“ daikto, kurį desperatiškai bandome įžvelgti už jo simbolinės kopijos kontūrų, nebuvo nuo pat pradžių. Juolab, kad hiperrealūs dalykai atrodo keistai tikresni už savo nesamus pirmtakus. Jei tęsime šią įžvalgų grandinę toliau, neišvengiamai suvoksime, kad tų nesančių ir nebūtų „tikrų“ reiškinių patyrimas yra įmanomas tik jų hiperrealių vaiduoklių dėka – tiksliau, šie vaiduokliški pavidalai ir sukuria iliuziją, kad kažkada egzistavo ar vis dar egzistuoja tikri pavidalai. Tokiu būdu „pavaldumo“ ryšys yra apverčiamas – hiperrealus dalykas yra autonomiškas, tuo tarpu reprezentuojamas „tikras“ daiktas mums neegzistuoja kitaip nei savo paties muliažo pavidalu.

Kalnuose nuo turistų  pasislėpusio Horizonvillio miestelio gyventojai savo aplinkoje ir gyvenime atkartoja mitinę „amerikietiškąją svajonę“ ir tuo pačiu sukuria mažoje teritorijoje Ameriką, kuri vizualiai yra tikresnė, nei ta, kuri plyti kažkur už vandenyno, ir kurią dauguma miestelio gyventojų tikriausiai patyrė tik filmuose, žurnaluose, knygose ir pan. – tai yra, kituose hiperrealybės elementuose. Tai yra Amerika, apie kurią „tikroji“ Amerika fantazuoja. Tas fantazijas pastaroji bando materializuoti statydama milžiniškus atrakcionų parkus (angl. theme parks), tačiau Horizonvillio gyventojams tai sekasi geriau – jie, atrodo, tiesiog įaugo į savo pačių sukurtą fikciją, į šį gyvą atrakcioną, tapo nebe aktoriais, o pačiais personažais. Galbūt jie intuityviai suvokė, kad hiperreali provincialios Amerikos dvasia neturi ir neprivalo turėti nieko bendro su geografine Amerika, o jei taip, jie gali ir turi visiškai įtikėti tuo, ką patys sukūrė.

Ir tai nėra vien Šveicarijai ar Amerikai būdingas reiškinys. Įvairiais lygmenimis tai vyksta visur. Užtenka prisiminti lietuviškus susivienijimus, siekiančius rekonstruoti senovės baltų tikėjimą ir gyvenseną. Kad ir kaip atrodė senovės baltai, galima spėti, kad tiek racionalios sąmonės, tiek beveik geidulingos fantazijos vedami jų išvaizdą atkartojantys „rekonstruotojai“ atrodo kur kas panašesni į juos, nei tie „tikrieji“, kurie galbūt kažkada egzistavo. Susidūrus su panašiais reiškiniais, pradžioje kankina įkyrios abejonės – ar tikrai tie-ar-anie taip atrodė, elgėsi ir gyveno, ir kaip galima būti tuo tikram? Šiek tiek vėliau, kai perpranti hiperrealybės logiką, gali pagaliau „nustoti jaudintis ir pamilti“ patį gundantį muliažą.

Kažkas galėtų replikuoti: bet ar verta paversti savo miestelį atrakcionų parku, net jei tai yra teoriškai intriguojanti situacija? Ar Horizonvillio gyventojai jaučiasi gerai gyvendami personažų gyvenimus? Tačiau pastabus žiūrovas šioje vietoje turėtų pasakyti: „Stop.“ Kaip mes, vien žiūrėdami į Yanno Grosso nuotraukas, galime būti tikri, kad toks Horizonvillis egzistuoja ar kada nors egzistavo? Net jei bandysime ieškoti šios vietose žemėlapyje, nieko nerasime. Be abejo, ciklo pavadinime figūruojantis vietovardis tikriausiai nėra oficialus, tačiau vis tiek galime pagrįstai įtarti, kad šveicaro fotomenininko nuotraukos yra fotografinis neegzistuojančios Amerikos provincijos simuliacijos muliažas – tai yra, dviguba simuliacija. Tad iš tiesų mūsų užduotis yra kitokia – nustoti jaudintis ir pamilti ne patį Horizonvillį, bet jo miražus Grosso nuotraukose, negalvojant apie tai, kurioje tikrumo horizonto pusėje jie yra.

Straipsnio autorius:
Jurijus Dobriakovas yra šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas, eseistas ir vertėjas. Publikuoja tekstus kultūrinėje spaudoje ir meno projektų leidiniuose. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *