.
2010    03    01

Dar šiek tiek apie rašymo meną ir nespalvotas reprodukcijas

artnews.lt

eflux

Dar ne taip senai su rašytoja, meno kritike ir žurnalo „The Happy Hypocrite“ redaktore Maria Fusco mėginome išsiaiškinti kas vis dėlto yra tas rašymo menas (angl. art writing). Ko nepavyko mums, galbūt pavyko  LRT žurnalistams. Aišku tik tiek, kad rašymo meno apibrėžimas išlieka būtent toje neapibrėžtumo erdvėje dėl kurios jis ir kovoja: svarbiausia čia subjektyvus eksperimentavimas su pačia rašymo prigimtimi. Pratęsiant šiuos svarstymus, kviečiame paskaityti kolumbiečio rašytojo, menininko Bernardo Ortiz Campo tekstą „Kritika ir patirtis“ (angl. Criticism and Experience) visuomet įdomiame „e-flux“ žurnale.  Autorius, remdamasis konkrečiais pavyzdžiais iš žinomų meno kritikos ir teorijos žurnalų (tokių kaip „October“), kurie griežtai iliustruoja straipsnius  tik nespalvotomis iliustracijomis, svarsto, kokia yra meno kritikos ar tiksliau rašymo apie meną prasmė ir tikslas ir kodėl dažniausiai kritika sukuria tik dar didesnę distanciją tarp meno kūrinio ir žiūrovo (skaitytojo). Pagrindinė problema, anot Campo, yra ta, kad tradicinė meno kritika neturi savo balso, ji tampa meno šešėliu, jį mėgdžioja, ypač tuomet, kai bando paaiškinti žiūrovams, ką šiuo darbu norėjo pasakyti pats menininkas, o neieško naujų, galbūt netikėtų prasmių. Nespalvotos iliustracijos prie kritinių tekstų į pirmą vietą iškelia ir sureikšmina patį tekstą, perleidžiant jam meno kūrinio statusą. Taigi distancija tarp meno kūrinio ir žiūrovo šiek tiek sutrumpėja.

Šis puikus tekstas turėtų būti įdomus ne tik meno kritikams, menininkams, tačiau ir tiems, kurie nemėgsta grynosios (nuobodžiosios) kritikos ir ieško būdų, kaip nekreipti į ją dėmesio tiesiogiai susidūrus su meno kūriniu:

www.e-flux.com