Tvarkos dėsnis. Gedvilės Bunikytės paroda „Dvi tvarkos rūšys“ projektų erdvėje „Malonioji 6“

2014 m. vasario 16 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka

KB8_1629

Realybės prigimtis yra graži ir paslaptinga, tai nesibaigiantis procesas, judėjimas ir išsiskleidimas. Ką mes matome, kaip tuščią erdvę, yra visko visuma. Viskas, ką mes žinome, kaip realų pasaulį, yra mažiau nei ir ne daugiau kaip tuščia erdvė… Mano kuklios linijos ant popieriaus yra mano pagarbos ir padėkos tam išraiška

Šis Gedvilės Bunikytės statementas tiksliai paaiškina jos piešinių parodos pagrindinį – erdvės ir laiko kaip ontologinių kategorijų – leitmotyvą. Jį Bunikytė plėtoja, pasitelkusi maksimaliai minimalizuotą piešimo techniką – elementarias geometrines figūras ir linijas. Taigi, kalbant apie formą, turime reikalą ne su „realizmu“ ar „impresionizmu“, o su abstrahavimu. Kai autorė užsimena apie domėjimąsi mokslininko Emanuelio Swedenborgo spiritualizmu, Davido Bohmo teorijų idėjomis, Williamo Yeatso poezija, viskas stoja į savo vietas.  Emanuelis Swedenborgas – XVIII a. spiritualistas, „kalbėjęsis su angelais ir mirusiaisiais“, plėtojęs teorijas apie alternatyvius astralinius, kvazi-dvasinius pasaulius.

Bohmas buvo vienas tų XX a. fizikų, kurie domėjosi tikrovės ontologija. Jis praplėtė karteziškąją tikrovės, kaip fizinės ir mentalinės substancijų sampratą, teigdamas, jog mintis, mintijimo procesas negali būti apibūdinamas vien fizine ir mentaline, psichine substancijomis, taip pat ir konvencionaliomis erdvės ir laiko kategorijomis. Garsi Bohmo „difuzijos“ teorija. Tačiau šiuo atveju svarbūs ne tik (ar ne tiek) konkretūs Bohmo teorijų aspektai, eksperimentai, tačiau ir jų (mokslinė) vizualizacija. Kaip vaizdais paaiškinti „elektronų judėjimo trajektoriją“ arba „holonominę snegenų veiklos teoriją“? Tam paprastai pasitelkiamos grafinės vizualizacijos, arba holograminės „rekonstrukcijos“, nors iš tiesų, tai – konvertavimas, kurio neįmanoma paaiškinti tiesiog ko nors „pavaizdavimu“.  Paprastai, tai – savarankiškos grafinės struktūros kūrimas, kuri (paradoksaliai) vis dėlto išreiškia vienos ar kitos idėjos, reiškinio, eksperimento esmę.

Williamas Yeatsas – XIX pab. – XX a. pr. anglų/airių simbolistas, pasižymėjęs „erdviška“ ir „(ant)laikiška“ poezija. Jo kalba „paprasta“, „rūsti“, netgi iš pirmo žvilgsnio elementari, tačiau jos deriniai sukuria ontologines prasmines struktūras. Yeatso poezijoje svarbus „meta-fizinis“ (ontologinis) spiralės, sukimosi, ciklinės istorijos motyvas.

Galima sakyti, jog šių trijų mąstytojų, kūrėjų idėjas jungia fizikinės tikrovės ontologizavimas, nevengiant „realizmo“ ir „misticizmo“ sampynos, kurią šiuo atveju galima traktuoti kaip galimą, įmanomą alternatyvą dogtamiškam pozityvizmui, jo „papildymą“.  Visi savaip siekė jei ne sugriauti, tai praplėsti įprastas erdvės, laiko sampratas, ieškant papildomų  dimensijų.

Gedvilės Bunikytės „geometrinis minimalizmas“ semia kaip tik iš šių šaltinių, tarsi stilizuotas šių idėjų (ir jų vizualizavimo) atgarsis. Tai nėra mokslinių teorijų grafinių vizualizacijų pažodinis kopijavimas ar bandymas „iliustruoti“ minėtas teorijas. Bunikytė tiesiog pasitelkia tam tikrą konceptualų ir net formalų kontekstą tam, kad jos piešiniai, tiksliau gal būtų sakyti – braižiniai – turėtų pamatą. Priešingai – jie būtų tiesiog dekoratyviais ornamentais.  Susieti su tam tikromis teorinėmis sistemomis, braižiniai (kiekvienas atskirai ir visi kartu) įgauna vidinę logiką.

Bunikytė atsisako „realizmo“ kaip tam tikro istoriškai susiformavusio dailės stiliaus ir remiasi „fizikinio realizmo“ arba „para-fizinio“ realizmo, būdingo tam tikroms mokslo rūšims, vizualizacijos dėsniais. Iš dalies tokia „realizmo“ samprata buvo būdinga Pauliui Klee arba Sol LeWittui, tačiau Klee domėjosi intropsichinės tikrovės pamatinėmis struktūromis, netgi patologiniais jos aspektais, o Sol LeWittą domino psicho-socialinės arba netgi industrinės tikrovės konvertavimas į elementarius erdvinius-grafinius pavidalus.

Bunikytė domisi ontologinių erdvės ir laiko struktūrų vizualizacija ir kartu konvertavimu į savitą poetinį minimalizmą, jau artimesnį ne tiek mokslo, kiek poezijos (vidinės sandaros) logikai. Akivaizdu ir tai, kad menininkė kalba ne apie chaosą, o apie  (spontaniškos?) „tvarkos“ dėsnių paieškas.

Tai, kad Bunikytės braižiniai stovi ant gana tvirto teorinio pamato, yra motyvuoti, jaučiama net specialiai nesidomėjus tuo „pamatu“. Nebūtina pažinti visą erdvės ir laiko ontologinių aiškinimų  repertuarą, būti fiziku ar filosofu. Bunikytė šias disciplinas, tiksliau jų keliamus klausimus gana profesionaliai (ir tarsi nepastebimai) konvertuoja į, iš pirmo žvilgsnio kuklią, tačiau paveikią estetinę kalbą.

KB8_1553 KB8_1585 KB8_1593 KB8_1595 KB8_1596 KB8_1556 KB8_1598 KB8_1607 KB8_1646 KB8_1677 KB8_1691 KB8_1693 KB8_1567

Nuotraukos: Karolis Bingelis

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *