Virtualus interviu su Paul Paper

2011 m. gegužės 16 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Justė Jonutytė

Nors lietuviams Paul Paper geriausiai pažįstamas kaip jaunosios kartos fotografas, fiksuojantis viską nuo (ne)paprastų kasdienybės vaizdų iki režisuotų portretų ir natiurmortų, pasaulyje jo vardas dar dažniau linksniuojamas kaip kuratoriaus, stovinčio už daug dėmesio susilaukusių nepriklausomų projektų, tokių kaip „I like this blog“, „It could be me, but it’s actually Paul Paper“ ir „Sraunus“ vairo. Šįkart apie meno sklaidą internete bei kūrybos ir kuravimo suderinamumą su neseniai į Stokholmą studijuoti išvykusiu Pauliumi kalbamės internetinio formato interviu.

Neseniai pasirodė tavo naujas fotografijų leidinys „Lietuva. Stories of Everyday“. Rašai, kad būtent išvykimas iš Lietuvos lėmė knygos sukūrimą. Ką Lietuvoje išvykęs pamatei visai kitu kampu? Kodėl šiai temai pasirinkai juodai baltą spalvą?

Pats savaime išvykimas knygos sukūrimo nelėmė, bet paskatino imtis šio projekto. Pirmą kartą gyvenu kitoje šalyje ir tai leidžia kiek kitaip pažvelgti į Lietuvą. Supratau, kurių dalykų Lietuvoje ilgiuosi, o kuriems esu kritiškas. Tai asmeniška, bet susiję su kultūrine situacija. O juodai balta spalva pasirinkta dėl praktinių sumetimų.

Kaip atsidūrei Stokholme, kuo ten užsiimi?

Atvykau nuostabiuoju keltu Ryga – Stokholmas. Truputėlį norėjau pabėgti nuo Lietuvos. Čia studijuoju teorinio kino magistrą.

Kada įsitraukei į fotografiją ir kada šalia tavo veiklos atsirado erdvės kuravimui?

Fotografija kažkur šalia egzistavo seniai, bet kaip kūrybos įrankis atsirado prieš kokius aštuonerius metus. Pirmi kuruoti renginiai iš maždaug tų pačių laikų: „Next Festival“ ir prieš jį dvejus metus vykusios eksperimentinio kino bandymų peržiūros.

Kuravimas ir meno kūrimas – ar tai suderinama? Ar organizacinė veikla kūrybos nenustūmė į antrą planą?

Žinoma suderinama. Tačiau buvo momentas, kai jaučiau, jog laikas, skiriamas organizavimui, pradeda riboti kūrybos planus. Tada ir nusprendžiau padaryti pertrauką su „Next Festival“. Dabar užsiimu mažiau laiko sąnaudų reikalaujančiais organizaciniais projektais.

Kokios temos /estetika šiuo metu labiausiai tave domina fotografijoje?

Šiuo metu domina fotografijos pastangos atsikratyti indeksiškumo (Roland Barthes „this-has-been“ sąvokos), taip pat istoriškai susiklosčiusios vaizdo-teksto hierarchijos bei įvairūs fotografų siūlymai, kaip tai pasiekti. Pvz. Sam Falls mato vieną būdą, o Lucas Blalock visai kitą, tuo tarpu Wolfgang Tillmans „Lighter“ serija išlieka tam tikru atspirties tašku.

Domina politinės vizualaus meno galimybės bei politikos galimybės suvaržyti, arba greičiau adaptuoti savo tikslams, meno žinutę. Diskusija analoginis vs skaitmeninis.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius kuratoriaus rolė ir įtaka pasikeitė turbūt radikaliau nei bet kurios kitos meno profesijos – iš kuklaus organizatoriaus šešelio kuratorius virto svarbia asmenybe, kurio vardas, tarsi prekės ženklas, garantuoja parodos kokybę, sėkmę ir savitą stilių, o pasirinkimas lemia vienų menininkų ar meno srovių iškėlimą, kitų nugramzdinimą į šešelį. Kaip vertini kuratoriaus rolę – ar jį matai kaip „užkulisiuose“ dirbantį organizatorių, ar viešą asmenį, dėmesiu nenusileidžiančiu kuruojamiems menininkams (pvz. šiuolaikinio kuravimo superžvaigždės Hans Ulrich Obrist, Bice Curiger).

Aš nežinau, ar kuratoriaus rolė pasikeitė labiausiai. Apie tai neišmanau. Tiesiog matau labai daug gerų ir mane dominančių kuratorių ir komercinių „kuratorių-prodiuserių“ kokybiškai atliekančių savo darbą.

Atrodo, kuravimo sferoje jaučiasi ne tik įtakų, bet ir erdvių kaita. Būtent internetinėje erdvėje per pastaruosius kelerius metus pradėjo plisti begalė projektų – nuo nepriklausomų žurnalų ir meno blog’ų iki virtualių parodų. Taip šimtai menininkų pirmą kartą paragavo ir redaktoriaus / kuratoriaus / leidėjo duonos. Ką vertini kaip didžiausius menines sklaidos internete privalumus? Ar manai, kad tai padėjo peržengti tam tikras ribas, kurios nebūtų diskutuotinos meno galerijose?

Meno sklaida internete svarbi, daug kas pradėjo naudoti This is a Magazine pasiūlytą meno laikotarpių skirstymą į „prieš ir po interneto“. Tam tikra prasme menas internete padėjo peržengti tam tikras ribas ir demokratizuoti meno kuravimą. Tai, kad kiekvienas gali būti kuratoriumi, neišvengiamai susiję su padidėjusia reikiamybe atsirinkti kas tau įdomu. Tas pats TIAM padarė man didelę įtaką, kai buvau ką tik internetą įsivedęs paauglys. Juos atrasti (ir tam tikra prasme išgelbėti niūrią kasdienybę vienoje blogiausių Vilniaus mokyklų) nebuvo sunku, kadangi internetas ir menas viename sakinyje tada neskambėjo labai dažnai. Sergei Sviatchenko SENKO galerija yra kitas įdomus pavyzdys kaip internetas praplečia galerijos sąvoką: galerija įkurta kaime ir daugumos žiūrovų sulaukia virtualiai (per parodos dokumentaciją internetiniame puslapyje). Patinka Rotating Gallery: internete talpinamos nuotraukos iš „ekspozicijos“, kuri vyksta ant kuratoriaus buto sienos.

Kuriuos internetinius meno projektus kuruoji (vienas ar drauge su bendraminčiais)? Kurios kitų kūrėjų virtualios meno inciatyvos tau atrodo vertos demesio?

Kuruoju Ilikethisblog.net.  Šiek tiek postcardstoalphaville.net. Dar buvo azuolasirdraugai.blogspot.com bet jis beveik miręs.
Iš dabartinių blog’ų projektų man įdomiausi: iheartphotograph, happy accident, todayandtomorrow. Puikus buvo Jogging (kuris deaktyvavosi padaręs skaitytojų apklausą „kokia turėtų būti jų reakcija į Tumblr prašymą pašalinti „netinkamą“ turinį). Patinka JSBJ leidykla ir blog‘as. Kiek kitos sferos, bet patinka muzikinis Bangų blog’as. Ir begalė kitų.

Tavo projektas „It could be me, but it’s actually Paul Paper“ gvildena kito menininko erdvės okupavimo klausimą. Ką tau reiškia ši savoka, ar projektą inspiravo tavo asmeninė patirtis? Kaip pavyko į projektą įtraukti šimtus menininkų?

Mane labiausiai domina naujoviškos kolaboravimo formos bei internetas kaip platforma tom galimybėm įgyvendinti. Tai nedidelė ir neįpareigojanti idėja, gimusi naktį (ryte radau užrašytą ant lapelio šalia lovos). Asmeninė patirtis – tai nebent suvokimas, jog pažįstami ir draugai kuria dalykus, kurie man patinka.

Gal gali papasakoti apie „Sraunus“?

„Sraunus“ yra šiuolaikinių ir eksperimentinių (ta prasme, kad dauguma autorių bando ieškoti naujų fotografijos raiškos būdų) nuotraukų projektas. Pirmą kartą projekcijos rodytos Vilniuje, vėliau projektas pristatytas Marijampolėje, Stokholme ir Vankuveryje. Kiekvienoje vietoje nuotraukos bei jų autoriai kiek keičiasi.

Ar tavo galvoje šiuo metu sukasi idėjos naujiems projektams?

Žinoma! Sukasi

 

Iliustracija viršuje: iš serijos „It could be me, but it’s actually Paul Paper“.

Paul Paper nuotrauka.

Paul Paper nuotrauka.

Paul Paper nuotrauka.

Paul Paper nuotrauka.

Paul Paper foto leidinys „Lietuva. Stories of Everyday“.

Paul Paper foto leidinys „Lietuva. Stories of Everyday“.

Camilla Engman, iš serijos „It could be me, but it’s actually Paul Paper“.

Jonas Loiske, iš serijos „It could be me, but it’s actually Paul Paper.

Ian Whitemore, iš serijos „It could be me, but it’s actually Paul Paper“.

 

 

Straipsnio autorius:
Justė Jonutytė dirba su šiuolaikinio meno projektais.

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. san diego car insurance

    Unquestionably believe that which you stated. Your favorite reason seemed to be on the internet the simplest thing to be aware of. I say to you, I definitely get annoyed while people consider worries that they plainly do not know about. You managed to hit the nail upon the top as well as defined out the whole thing without having side effect , people can take a signal. Will likely be back to get more. Thanks

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *