Česlovo Lukensko orkestras. Česlovo Lukensko projektas „Dadasklaida“ VDA „Titanike“

Česlovo Lukensko projektą galima aptarti trimis aspektais – kaip sau pakankamą personalinę parodą; kaip parodą tam tikrame (pavyzdžiui, mūsų tarpdisciplininio meno dvidešimtmečio) kontekste; ir grynai formaliai, kaip tam tikrų artefaktų išdėstymą erdvėje ir prasmės konstravimo logiką joje.

Šia personaline paroda Lukenskas tarsi pasitinka „brandųjį amžių“. Ne vieno „paveikslo“ tekstas byloja apie senatvinį marazmą – kalbėjimąsi su savimi, nevalingą perdimą ar tuštinimąsi/šlapinimąsi ir t. t. Formalus parodos pavidalas taip pat nedviprasmiškai „juodas“.

Skurdi gedulinga spalvinė gama suriša parodos objektus, tiek kabančius ant sienų, tiek pastatytus ant grindų – dailiai apdegusius nuodėgulius. Plėtojamos pamėgtos menininko – nykimo, puvimo, (su)degimo, (su)naikinimo, agresijos, persikūnijimo, žaizdos, objekto (ne)kūniškumo ir t. t. – potemės.

Pesimistinei parodos formai akivaizdžiai kontrastuoja turinys, tiek tekstai, įklijuoti drobėse, tiek ypač garsinis projekto lygmuo, kuris vizualią rimtį paverčia niekais, įliedamas geroką absurdo ir (savi)ironijos dozę. Ne tik atkartojami perdimo garsai, Lukenskas netgi „dainuoja“ sunkiai nusakomą repertuarą, pavyzdžiui, mordaboi morda dai boi morda boi…. arba ant kainos antkainis ant kainiuko kaina noriu antkainiuko… tarsi tyčiodamasis iš savęs, kartu nepiktai pašiepdamas ir rimtai nusiteikusį žiūrovą. Ar pridera solidaus amžiaus menininkui taip darkytis? – paklaus ne vienas respektabilus parodos lankytojas. Lukenskas tokią reakciją provokuoja tyčia.

Kalbant apie platesnį kontekstą, ryškėja kiek kiti aspektai. XX a. 9-10 dešimtmečių sandūros „tarpdisciplininio lūžio“ Lukensko ir apskritai „Post Ars“ veikla turėjo nesumeluotą rupios kasdienybės, tikrovės druskos prieskonį. Žaidimas ne pagal (tuo metu jau beveik suirusias) taisykles  sukūrė autentišką, ypač dramatišką ir paveikų tikrovės ir kūrybos santykio erdvėlaikį. Tačiau pastarojo meto Lukensko kūryboje (ar veikiau netgi kažkur po ja, gilesniuose lygmenyse), retkarčiais atsiranda tarsi vaidmenų nesuderinamumo šešėlis. Atrodo, tarsi Lukensko „viduje“ kovoja menininkas avangardistas ir valdininkas, tačiau nei vienas, nei kitas nesugeba nugalėti. Todėl neabejotinai puikiuose ir išradinguose Lukensko menuose, kuriais aš asmeniškai vienareikšmiškai žaviuosi, vis dėlto retkarčiais atsiranda vos vos pastebimo falšo, (galbūt net sąmoningai nesuvokiamo) spekuliavimo avangardisto statusu, įspūdis.

Pastaruoju metu rupią tikrovės autentiką, būdingą ir visoms (neo)dadaistinėms srovėms, Lukenskas tarsi „apšildo“, apkamšo vata – „apvelia“ kiek dekoratyvia dailia dailės formos problematika, atitveria nuo tikrovės žaizdų storomis galerijų sienomis. Todėl kartais atrodo, kad „dadasklaida“ ir „provokacijos“ patogiai išsitenka tos dailės ribose, kurios kadaise buvo radikaliai peržengtos ir paneigtos. Dažniau kalbama apie „ribų peržengimą“ (kaip kad ir „Dadasklaidoje“ ), negu jos iš tiesų peržengiamos. Žinoma, kyla klausimas, ar šiandien dar įmanoma peržengti kokias nors ribas iš ar jos apskritai egzistuoja?

Na, o baigiant parodos „architektūra“, sakyčiau, kad visa paroda instaliuota nepriekaištingai, o esminės idėjos ar idėjų gija tvirtai laikoma menininko rankose. Puikiai žinau, kad Lukenskas yra maksimalistas, už ką jį gerbiu. Tačiau, mano subjektyviu manymu, antra salė su juodomis drobėmis ir baltais tekstais baltuose paviršiuose parodai papildomų prasmių nesuteikia. Tokių klišių reikėtų vengti arba su jomis elgtis labai netikėtai, kas šiandien jau yra beveik neįmanoma.

O pirmoje salėje (apskritai abiejose salėse), kaip jau minėjau, stipriausi ir labiausiai neordinariniai yra garso „kūriniai“. Jais visa jėga trenkia originalusis Česiaus Kensko, Kėsiaus Čiukensko, Česlo Kinskio, Čiurabo Lukašvili ir t.t. orkestras! Klausant šių „dainuojamųjų kliedesių“ smegenys iš tiesų gali susisukti, o kaukolė baisiai išsipūsti! Drįsčiau eretiškai teigti, kad projektas būtų pasiekęs įtaigos ir išgryninimo kulminaciją, palikus parodoje vien garsą, ir galbūt keletą drobių su groteskiškais tekstais. Žinoma, variantų gali būti daugybė.

Bet kokiu atveju, atsižvelgiant į pastabas ar nekreipiant į jas dėmesio, šis projektas vis tiek sukuria įvairių įtampų zoną mūsų dailės kontekste ir, be abejo, provokuoja „smegenų susiraukšlėjimą“.

Nuotraukos: Marta Ivanova