Artėjant Nacionalinės dailės galerijos atidarymui – interviu su jos vadove Lolita Jablonskiene

2009 m. birželio 12 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Boris Symulevič

Iki pirmosios Lietuvoje ir ilgai lauktos  Nacionalinės dailės galerijos atidarymo liko aštuonios dienos (ir naktys). Artnews.lt ta proga parengė išskirtinį interviu su jos vadove Lolita Jablonskiene.

Taigi, kada ir koks bus Nacionalinės dailės galerijos atidarymas?

Nacionalinė dailės galerija (toliau NDG) atsidarys Birželio 20 dieną, tai bus oficialus atidarymas, kuriame tikimės aukštų svečių, oficialių asmenų iš Europos komisijos, kadangi galerija yra tarsi dviejų šiais metais didžiausių kultūros programų junginys: ir Lietuvos Tūkstantmečio programos, iš kurios buvo finansuojamas galerijos atstatymas,  ir „Vilnius – Europos Kultūros Sostinė 2009“ programa (toliau VEKS), kuri remia mūsų atsidarymo parodą „ Spalvų ir garsų dialogai. M.K. Čiurlionio ir jo amžininkų kūryba“. „Kultūros sostinė“ taip pat remia ir antrąją mūsų parodą, kuri atsidarys rudenį, tai yra, „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas 1940 – 1975“, kuri atvažiuos iš Londono karališkojo Viktorijos ir Alberto muziejaus. Taigi, atidarymo data birželio 20 d., o visus lankytojus pakviesime nuo birželio 21 dienos ir dirbsime šiek tiek ilgiau nei įprasti muziejai, t.y nuo 10 val. ryto iki 19 val. vakaro, kadangi tikimės, kad lankytojai atvažiuos ir iš toliau, galbūt iš užsienio, bei kad  galėtų po darbo ateiti ir šeimos su vaikais.

Sakykite, ar yra susidomėjimas Nacionaline dailės galerija iš užsienio?

Taip yra –  mes, be abejo, neatsirandam tuščioje vietoje: NDG yra Lietuvos dailės muziejaus (toliau LDM) padalinys, tad, pirmiausia, pats Lietuvos dailės muziejus yra tarptautiniame muziejų tinkle. Antra, kolegos kuratoriai, kurie rengė NDG ekspoziciją iš LDM rinkinio ir pirmąją parodą, taip pat dalyvauja tarptautiniame tinkle, man ir pačiai yra tekę rengti parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tad mes turime galimybę paskleisti  žinią apie galeriją. O antras dalykas – nauji modernaus ir šiuolaikinio meno muziejai Rytų Europoje šiuo metu, jeigu ne dygsta kaip grybai, tai vis pasirodo: neseniai, prieš porą metų duris atvėrė naujas muziejus Taline (KUMU), taip pat naujo muziejaus projektą turi ir Ryga, kurį suprojektavo Rem Koolhaas‘as. Naujas šiuolaikinio meno muziejus taip pat suprojektuotas ir Varšuvoje, nors dar ne statomas. Taigi, regione yra šioks toks sujudimas muziejinėje terpėje.

Be abejo, mes tikimės svečių iš savo artimiausio regiono, kolegų, su kuriais rengėme pirmąją atidarymo parodą apie Čiurlionį. Ne viena šalis Europoje ir nevienas muziejus – jų yra keliolika, su kuriais yra pasirašytos sutartys dėl Čiurlionio amžininkų kūrinių skolinimosi: Lenkija, Čekija, Suomija, Švedija, Vokietija. Taip, kad šių muziejų atstovai, vadovai, aš manau, taip pat bus su mumis ir paskleis žinią apie NDG.


Kodėl buvo nuspręsta pradėti nuo M.K. Čiurlionio amžininkų parodos?

Pirmiausia, kaip jau minėjau, NDG, planuodama savo atidarymą, siekė bendradarbiauti ir su VEKS ir su Lietuvos Tūkstantmečio programa, tad grupė žmonių, kurie rengė paraišką diskutavo, kokia figūra galėtų tapti tokia centrine, jungianti, ryškiausiai reprezentuojanti Lietuvą, sujungianti visas tas kultūrines tendencijas savyje. Ir tokia figūra buvo rasta –  tai buvo Čiurlionis, ir jo paroda buvo įprojektuota į pačią paraišką. Šiek tiek keitėsi jos kryptis, jos konceptualus turinys, bet tokios buvo politinės ir kultūrinės aplinkybės.

Kaip jus matote galerijos misiją Lietuvos muziejų terpėje. Kuo viliosite ir taip negausų būrį meno parodų lankytojų?

NDG kaupia ir rodo publikai XX ir XXI amžiaus lietuviškąją dailę kaip Europos ir pasaulio moderniosios kultūros dalį. Mūsų misija ir mūsų tikslas yra modernios ir šiuolaikinės lietuviškos kultūros ryšių rodymas. Mus domina kontekstai ir tų kontekstų sąsajos, tiek Lietuvos dailės ir užsienio dailės ryšiai, tiek ryšiai Lietuvos dailės kontekste, modernios ir šiuolaikinės dailės ryšiai, miesto/publikos ir dailės ryšis. Niekam ne paslaptis, kad muziejų lankymas nėra pats populiariausias laiko praleidimo būdas.

Manome, kad galerija bus įdomi publikai, kadangi NDG kolekcija nebuvo rodoma dvidešimt metų. Antra, mes įsigijome naujų darbų.  Trečia, mes turime daug kontaktų pasaulyje. Galėtume sudominti publiką ir padėti jai sumegzti tuos trūkstamus ryšius, kad dailė –  tiek modernioji, tiek šiuolaikinė – taptų visiem patraukli, įdomi bei intelektuali laisvalaikio forma.

Planuojame dvi programas, susijusias su pačiu galerijos pastatu. Jis yra tokioje įdomioje vietoje, t.y. ne senamiestyje, kur yra susigrūdę visos kultūros įstaigos, o būtent kitoje upės pusėje, kur tipiškai vilnietiškai susijungia įvairios praeitys, įvairios dabartys ir įvairios ateitys. Net mūsų pastato išorinis pavidalas simbolizuoja tas jungtis: mes turim tą senąją dalį, 1980-aisiais metais pastatytą buvusį revoliucijos muziejų; ir turime naująją dalį, kuri išsiskiria dviem pasvirusiais priestatais, primenančiais, tarkim, radijo tranzistorius, nes tokie iliuminatoriai primena radijo imtuvo kitą pusę.  Mes atvirai kreipiamės į miestą, tame jo sudėtingame audinyje: mes norime pradėti programą specialių kūrinių, kuriuos prodiusuotume ir kuriuos menininkai sukurtų mūsų muziejaus konkrečiai architektūrinei erdvei arba tai aplinkai, kurioje yra muziejus. Tai būtų ir Lietuvos, ir užsienio dailininkai. Tokiu būdu pilnėtų ir mūsų kolekcija.

Ir antra kryptis yra susijusi su mūsų multifunkcine auditorija: mes turim 150 vietų salę, kuriai įrengti esame gavę Japonijos vyriausybės paramą. Ten bus sumontuota labai moderni garso ir video įranga. Ten planuojame pradėti kino, video meno demonstravimo programas, kitas atlikėjų menų programas, kurios laipsniškai, tikiuosi, taps itin svarbia galerijos veikla, tam kad įtrauktų publika ne tik į paveikslų žiūrėjimo darbą, bet ir į bendrą kultūrinį veiksmą.

Kokia yra NDG kolekcija, kaip ji skiriasi nuo kitų sukauptų kolekcijų ir kaip ji bus pristatoma pastovioje ekspozicijoje?

Pirmiausia, reikia turėt omeny, kad NDG yra LDM padalinys. Tad rinkinys, kurį mes turime yra LDM rinkinys ir jis yra senas, todėl kad LDM perėmė kai kuriuos rinkinius iš anksčiau Vilniuje veikusių muziejų, taip pat iš privačių kolekcininkų bei kaupė ją visą sovietmetį. Tad gaila, kad, priverstas išeiti iš Rotušės pastato, muziejus buvo priverstas uždaryti savo XX amžiaus rinkinį. To publika jau nebeprisimena, jaunesnė publika išvis niekada nematė, o vidutinio amžiaus publika nepamena, kas tame rinkinyje yra.

Mūsų rinkinys yra visai kitoks negu Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejaus. Pirmiausia todėl, kad jis yra sukauptas Vilniuje, o Vilniaus istorija yra visai kita: Vilnius ilgą laiko dalį buvo ne Lietuvos miestas. Taigi mes turime ir lietuvių dailininkų (labai žymių tarpukario Kauno dailininkų) kūrinių, o taip pat Vilniuje dirbusių menininkų, kurie vėliau pasitraukė į Lenkiją, kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Mes stengsimės ekspozicijoje parodyti šį rinkinį kaip XX a. pirmos pusės su konkrečia vieta – Vilniumi – susijusį laikotarpį.
Manau, mes visi galime didžiuotis tokiu multikultūrišku miestu, sudėtingos istorijos miestu. XX a. antros pusės, tarkime, sovietmečio rinkinys, sakyčiau, yra prašmatnesnis negu Kauno: Kaune turbūt atsidūrė daugiau ten dirbusių menininkų, su Kaunu susijusių menininkų darbai, o mes turime platesnį rinkinį, platesnį žvilgsnį.

Kai teikėme mūsų koncepciją vyriausybei, ten buvo įrašyta, kad būtina pildyti rinkinį kūriniais, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių sovietmečiu buvo ignoruojami. Tokio jau visiškai nepriimamo meno buvo nedaug Lietuvoje, bet šiek tiek tokių politizuotų siužetų arba visiškai abstrakčių kūrinių jau buvo galima įsigyti tiktai vėliau. Maždaug prieš kokius aštuonis metus Lietuvos kultūros ministerija įsteigė specialų fondą – nedidelį pinigų kiekį paskutinio dešimtmečio kūriniams įsigyti. Tad mes esam papildę savo rinkinį pačiais naujausiais darbais: nuo naujos tapybos, kuri analizuoja kokioje situacijoje ji dabar yra, iki video meno, konceptualių objektų, instaliacinio pobūdžio daiktų,  būtent tuo ir pasibaigs mūsų ekspozicija. Ji prasideda XX amžiaus pačioje pradžioje, kai Vilniuje veikė dvi pagrindinės draugijos – lietuvių dailės draugija, kuri propagavo tautinę dailės idėją, ir Vilniaus draugija, kuri apjungė kitataučius dailininkus. Rinkinį mes visą laiką plečiame remdamiesi daugiausia valstybės skiriamais pinigais – kol kas privataus rėmėjo mes neturime, bet tikimės, kad, galbūt, pradėjus veikti galerijai, kaip ir kituose pasaulio muziejuose, galėtų susiburti muziejaus bičiulių būrys, kurie dalyvautų ir kolekcijos formavime ir galerijos gyvenime apskritai.

Kokia suma yra skiriama kolekcijos plėtrai?

Labai sunku pasakyti, kadangi tai yra bendras konkursas, kuriame dalyvauja visi Lietuvos muziejai dailės kūrinių vertybių įsigijimui. Tad aš galiu pasakyti, kad dešimtojo dešimtmečio kūriniams paskutiniaisiais metais visą laiką buvo bendra suma – visiems kūriniams buvo skiriama apie 100 tūkstančių litų, bet į tą sumą dažniausiai pretenduodavo bent du muziejai: tai mūsų muziejus ir Čiurlionio dailės muziejus, kuris taip pat pildo rinkinį ir šiuolaikinės dailės kūriniais. Taigi, kai kuriais metais pasisekdavo, paprastai gaudavome šiek tiek daugiau nei  50 tūkstančių per metus. Tai, kaip suprantate, yra pakankamai menkos lėšos palikimo įsigijimui, kadangi visa laiką buvo perkama ir modernioji dailė. Jos jau nebėra taip labai daug, tačiau kartais ji rinkoje pasirodo –  atneša privatūs asmenys, tad visą laiką buvo mėginama juos įsigyti, taip pat ir sovietinio laikotarpio. Tokių ryškesnių kūrinių esame per šitą laiką įsigiję ir jie bus  ekspozicijoje.


Pagal kokius kriterijus į muziejaus rinkinį atrenkami šiuolaikinio meno kūriniai?

Pirmiausia, reikia įsivaizduoti struktūrą, kaip kūriniai yra atrenkami. Dailės muziejuje dirba kuratoriai, kurie visi yra menotyrininkai, visi yra rašantys apie dailę ir rengiantis parodas; taip pat yra ir atskirų sričių šiuolaikinio meno kuratoriai: tapybos, fotografijos. Muziejuje yra bendra pirkimo komisija, kur kuratoriai, atsižvelgdami į tai, kokios yra ryškiausios tendencijos šiuolaikiniame mene, orientuodamiesi į tai, kas buvo rodyta parodose, ne tik, tarkim, Šiuolaikinio meno centre, bet ir užsienyje, privačiuose galerijose, į ką atkreipė dėmesį kritikai, rašydami apie tuos procesus, siūlo vienus ar kitus kūrinius įsigyti. Tuomet LDM parengia ilgą kūrinių sąrašą, kuris keliauja į kultūros ministeriją.  Joje yra iš visų Lietuvos muziejų sudaryta komisija, kuri žiūri „iš viršaus“, kuriems muziejams, dėl kokių priežasčių iš tikrųjų reikėtų teikti pirmenybę. Tačiau mes iki šiol tikrai negalime skųstis.

Kaip sekasi pildyti kolekciją? Ką esate įsigiję paskutiniu metu?

NDG kolekcija pilnėjo pagal turimą lėšų kiekį, bet esame įsigiję tokių žymiausių paskutinį dešimtmetį naujoves pristačiusių dailininkų: Deimanto Narkevičiaus, Artūro Railos, Eglės Rakauskaitės, Gedimino ir Nomedos Urbonų, Pauliaus ir Svajonės Stanikų, Jono Gasiūno  – naujos tapybos kūrėjo, Vilmanto Marcinkevičiaus, Kęstučio Grigaliūno naujų kūrinių. Taip pat pirkome ir tokių žinomų vyresnės kartos dailininkų kūrinių kaip  Petro Repšio, Kazimiero Valaičio abstrakčių skulptūrų, taip pat etapinį lūžį reprezentuojančių Mindaugo Navako darbų. Tad rinkinys iš tiesų pilnėja.

Ar pirkote jaunesnės kartos menininkų darbų?


Paskutiniu metu pirkome tik pagal kultūros ministerijos nuostatus t.y. darbus sukurtus iki 2000 metų. Tad darbai, kuriuos suminėjau, yra sukurti tuo metu, kai visi tie menininkai buvo jauni menininkai. Tačiau dabar, berods, jau galvojama nuimti ta ribą, kad būtų galima plėsti rinkinį, įsigyjant jaunesniųjų menininkų kūrinius, kadangi visi kūriniai brangsta. Tad, kol žmogus yra jaunas ir jam pavyksta padaryti iš tiesų rimtą, solidų kūrinį, iš jo tokį darbą galima įsigyti ne itin brangiai.  Po to, kai žmogus įeina į tarptautinę rinką, kaip, tarkime, dešimtojo dešimtmečio menininkai, nemažai jų jau turi galerijas užsienyje ir kūrinių įsigijimas vyksta per tarpininką, kuriam taip pat reikia mokėti, tad savaime tas procesas sunkėja.

Komisija, kuri siūlo įsigyti tam tikrus kūrinius yra sudaryta iš Lietuvos specialistų. Gal reikėtų įtraukti į šią komisiją ekspertus iš šalies?

Manau, kad tai būtų nebloga mintis, tačiau LDM ir NDG veikia pagal turimas lėšas. Užsienio ekspertai visada brangiau kainuoja ir mūsų statute nėra numatyta, kad komisija turi būti tarptautinė. Bet aš noriu atkreipti dėmesį, kad galutinį sprendimą vis tiek priima kultūros ministerijos komisija, o jos nuostatuose, aš nė kiek neabejoju, tikrai yra parašyta, jog tai yra Lietuvoje dirbančių institucijų atstovai. Rytų Europos šalyse, mano žiniomis, ne dažnai pavyksta į valstybinius modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus įtraukti užsienio ekspertus, kada kalba eina apie lėšų pasiskirstymą arba jų panaudojimą. Galbūt tokios seniau funkcionuojančios institucijos kaip modernaus meno galerija Liublianoje, Slovėnijoje, gali turėti ir užsienio ekspertų, bet ypač naujos institucijos, kurios visada yra stebimos vietinės visuomenės tarsi pro padidinamąjį stiklą, labiau pasitiki vietiniais ekspertais.  Bet mūsų muziejuje dirbantys kuratoriai iš tikrųjų yra patyrę, ir aš ne kiek ne abejoju, kad žmonės, kurie lankosi muziejaus parodose, tikrai yra susidūrę su mūsų kuruotomis parodomis.

Anksčiau menininkai dažniau dovanodavo savo darbus muziejams. Ar dabar veikia ši praktika?

Veika. Tiesa, nedaug menininkų, kurie gaudami valstybės stipendiją įsipareigoja padovanoti dailės muziejui šiek tiek kūrinių. Galiu paminėti, kad šitaip yra keletą kartų atsitikę su fotografais. Galbūt teko matyti labai įdomią Antano Sutkaus ir Ugniaus Gelgudos bendrą parodą čia dailės muziejuje?  Po šios parodos, kadangi Antanas Sutkus yra gavęs valstybės stipendiją, jis tam tikrą kiekį fotografijų mums padovanojo. Taip pat ir kiti fotografai ir jaunesnės, ir vyresnės kartos yra mums dovanoję savo darbų. Sakyčiau, kad tai yra veikiau retas, negu dažnas reiškinys.

Kalbėjote apie bendradarbiavimą su privačiais rėmėjais, kas yra daroma šia linkme?

Daroma, bet kol kas, kol neturim konkrečių rezultatų, nesinori kalbėti apie patį procesą. Kalbame su keliomis stambiomis verslo institucijomis, taip pat nuolat vyksta pokalbiai su stipresnėmis ir į tarptautinę rinką orientuotomis privačiomis galerijomis Lietuvoje, kurios yra suinteresuotos bendradarbiavimu su NDG, kad sustiprintų ir savo menininkų prestižą. Tačiau kol kas dar negaliu įvardinti tokių rėmėjų, kurie jau būtų mūsų patikimi partneriai.

Ar bendraujate su privačiais asmenimis kurie galbūt galėtu skolinti savo darbus arba dalį savo kolekcijos?

Taip, yra žmonių, su kuriais ir rengdami ekspoziciją komunikuojame ir tikimės, kad kūrinių iš jų galėsim pasiskolinti, tiek tų, kurie kolekcionuoja XX amžiaus pradžią, tiek vieną ar kitą sovietmečio dailės kūrinį. Na, o šiuolaikinio meno kolekcininkų mes turime labai mažai.


Galerininkai sako, kad
meno kūrinių pirkimas  iš dirbtuvių, o ne iš galerijų iškreipia meno rinką. Minėjote, kad jus irgi perkate iš dirbtuvių, ar NDG tokiu būdu neprisideda prie rinkos iškreipimo?

Matote, tai yra realios situacijos atspindys. Nemanau, kad lietuvių menininkai, kurie eksponuoja savo kūrinius Lietuvoje veikiančiose galerijose, yra pasirašę su jomis sutartis. Galerijos taip pat yra  ne šiaip sau laisvos institucijos –  jos veikia Lietuvos įstatymų apibrėžtoje erdvėje, tad, kad jos galėtų prekiauti tam tikro menininko kūriniais, jos turi būti pasirašiusios sutartis. Jeigu būtų taip, kad menininkas yra pasirašęs sutartį, jog jis prekiauja savo kūriniais tik per galeriją, be abejo, mes taip pat veiktume įstatymo apibrėžtoje erdvėje. Tačiau kadangi menininkas, iš principo kaip laisvas menininkas, taip pat turi teisę parduoti kūrinį ir sumokėti valstybei mokesčius,  mes taip pat perkame ir iš menininkų.

Tie, kurie sako, kad menininkų darbai yra parduodami tik per galerijas, “lobina” galerijų naudai: visame pasaulyje menas yra perkamas įvairiai. Jis yra perkamas ir iš paties menininko, ir iš galerijos, ir iš aukciono. Lietuvių menininkai savo kūrinius užsienio muziejams taip pat yra pardavę ne per galerijas, o individualiai.

Ką reikia nuveikti jaunam menininkui, kad jis atsidurtų NDG kolekcijoje?

Aktyviai kurti ir aktyviai dalyvauti meniniame gyvenime. Muziejus yra institucija, kuri fiksuoja meno procesą, jis fiksuoja tai, kas tam tikram laikotarpiui tam tikrai vietai yra ryškūs reiškiniai. Tad, jeigu žmogus tyliai kuria savo dirbtuvėje, pirmiausiai tai yra sunku pamatyti. Tačiau ir tai yra pamatoma, nes kuratoriai yra tokie žmonės, kurie visur kiša nosį ir stengiasi viską pamatyti. Tad reikalingi du dalykai: reikia turėti pačių kūrinių ir stengtis aktyviai dalyvauti meniniame gyvenime.

Kalbino: Boris Symulevič
Visos nuotraukos: Paul Paper (© artnews.lt)

Komentarai

  1. hudoznik

    tai stai- tiek metu lauktas, taciau visiskai apgailetinas atidarymas, kurio, sakykim tiesiai, ir nebuvo. pagal geriausias soviet tradicijas p.budrys organizavo nomenklaturini “subotniko” tusa “valdziai” ir kitiems “draugams”. o liaudziai- prasom, vietoj iskilmingai afisuoto atidarymo sekmadieni- bilietukai ir duru uzdarymas 16val. visiskas fiasko, kolegos!!! jei ldm ir toliau valdys sia galerija, tai jokiu XXIam kuriniu kolekcijos pirkimu ir nesulauksime. uzuojauta ir palinkejimai l.jablonskienei: nepraraskite valios ir ryzto, priesinkites konjunkturiniams zombiams !

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *