Netoli Platelių nykiau nei Pietų Tirolyje. Grupės Local to Local projektas „Dvina Silo Art Complex“

Kuris iš 1962 metais Plokštinės požeminę balistinių raketų bazę stačiusių estų kareivių galėjo pagalvoti, kad 2010 metais Plokštinė taps Vilniaus galerijos „Kairė Dešinė“ filialu? Šiuo metu ir vienur, ir kitur galima pamatyti 2006 metais Štutgarte įsikūrusios tarptautinės menininkų grupės Local to Local kūrybą. Šeši jos nariai – Kęstutis Svirnelis, Gabriela Oberkofler, Ilke Yilmaz, Jang-Young Jung, Markus Ambach ir Andreas Geisselhardt  – susibūrė siekdami įgyvendinti penkerių metų meno projektą savo gimtosiose šalyse. Vilniuje pristatoma trijų jau įvykusių projektų dokumentacija: 2007-ųjų Made in Germany projektas Pietų Korėjoje, 2008-aisiais Italijos kalnų kaimelyje Flaas grupė inicijavo Institute for Alpine affairs, o 2009-aisiais BÜYÜKADA RESORT RESIDENCE Turkijoje.

Netoli Platelių esančioje Plokštinėje dvi savaites kartu su Local to Local svečiavosi ir Pablo Wendel (Grupė EXP.), Demian Bern (Grupė EXP.), Krzysztof Franaszek, Juozas Laivys, Andrius Kviliūnas, Sergej Balandin, Justina Nekrašaitė bei Akvilė Kalinaitė.

Local to local siekia rengti decentralizuojančius ir įvietintus projektus. Nors iš aprašymų ir fotografijų „Kairėje dešinėje“ sunku susidaryti aiškesnį vaizdinį apie buvusius projektus, tačiau vilnietiška parodos dalis paliko įspūdį, kad grupė nevengia žaismingojo požiūrio į meninę kūrybą. Iš dalies tai lemia pasirinktos vietos – ar tai būtų Stambulo sala, kurią renkasi ir turtingesni poilsiautojai, ir alternatyvų gyvenimo būdą praktikuojantys asmenys, ar kaimelis Pietų Tirolyje – abiem atvejais geografinis atstumas iki didelių žmonių susibūrimų vietų mentaliai menininkus nutolina nuo tokių vietų tempo ir įtampos, tuo pačiu atvirukinio grožio gamta pati siūlo dekadentiškus būdus leisti laiką.

Tuo tarpu projekto „Dvina Silo Art Complex“ parodoje Plokštinėje žaismės žymiai mažiau, bet tokioje vietoje ji nelabai ir pritinka. Paroda išdėstyta per kelis Plokštinės kareivinių pastatus, didžioji jos dalis įkurta buvusiame kareivinių klube. Pati raketų bazė metus iki pavasario bus remontuojama, bet parodos atidarymo proga žiūrovams buvo leista žvilgtelti į bedugnę raketos šachtą. Mirtina tyla ir prietema bei šaltis (skvarbesnis pastatų viduje nei lauke). Kraštutinis taškas tame emociniame krūvyje, kurį sukelia Plokštinės kareivinės ir požeminė bazė, pasiekiamas Kviliūno video „Tiesa slypi kažkur anapus“, kuriame Plungės stotyje netyčia sutiktas vietinis asocialus vyriškis bando įtikinti menininkus nekelti kojos į požeminę bazę, nes „ten mirtis yra”. Iš tų, su kuriais 10-to dešimtmečio pradžioje iš (nuo raketų kuro radioaktyvios) bazės jis tonom nešė metalą, gyvų liko nedaug, o ir jam pačiam kraujo vėžys. Kuriam laikui net išsijungia kritinis-analitinis mąstymas ir norisi įsijausti bei gailėti. Kažkas kitas tas raketas įrengė, kažkas kitas vėliau supirko jas kaip metalo laužą. Vietiniams netenka kontroliuoti situacijos.

Gyvybės vietai bandė įkvėpti grupė J.A.K (Jang-Young Jung, Andreas Geisselhardt, Kęstutis Svirnelis) ir iš Vilniaus į Plokštinę pasikvietė riedutininkų komandą. Bet jų šėlsmas, menininkų sumontuotas į video, atrodo apribotas, nugalėtas, beviltiškas. Žaismingiausias pasivaikščiojimo po parodą taškas – Juozo Laivio paminklas „Pasiklydusiam grybautojui“ – vaiskaus žalumo stovyla po medžiu palei kelią. Bet ir ji toje nykumoje (taip apibrėžiu duotąją estetiką, o ne išsakau priekaištą) byloja apie desperaciją.

Tikriausiai daugumai lankytojų didžiausią įspūdį sukėlė mediniame tvartelyje ant dūmų besilaikanti lazeriais atkurta 24 m ilgio R-12 raketa, kurią atkūrė J.A.K. Kažkas tarp minties, kad tų raketų gal net ir nebuvo, kad tai tik priešus gąsdinantis dūmas, ir jausmo, kad galbūt kažkam kažkur kažkada lazeriais atkurta R-12 raketa reiškia tą patį, ką niujorkiečiams reiškė lazeriais atkurti Pasaulio prekybos centro pastatai.

O Justinos Nekrašaitės bei Akvilės Kalinaitės garso ir objektinės instaliacijos įsikūrtos atskirame namelyje, kur po 1978 metų, kai JAV žvalgybos tarnyboms sužinojo apie bazę ir kareiviai buvo išvesti, įkurta pionierių stovykla Žuvėdra. Per tris kambarius išdėstytos instaliacijos „Kontaktas“ ir „Vaikas ir raketa, atominis ginklas ar sprogimas vis tiek yra vaikas ir šaltasis karas“. „Kontakte“ į vokus „sudėlioti“ pastato garsai, o „Vaikas ir raketa“, susidedanti iš visą kambario sieną dengiančios šalia pastato esančių sūpynių ir raketos formos laipynės fotografijos, tvarkingai sukabintų čiūžinių kitame kambaryje ir ant lango išrašyto vaikiško eilėraštuko apie į mėnulį paleistą raketą atskiedžia nykų likusios parodos dalies vaizdinį dekoratyvumu, patenkama į tam tikrą vaizduotės lygmenį – tiesmukiška ideologija, įvilkta į ornamentuotą flanelę.

Nežinau, ar projekto „Dvina Silo Art Complex“ tikslas buvo tiesiog atkreipti dėmesį į Plokštinę kaip istoriškai ir kultūriškai unikalią vietą, ar prikelti ją naujam gyvenimui. Pirmasis mano įvardytas tikslas, manau, gerai įvykdytas, tačiau antrajam nykuma dar ilgai neužleis vietos.

Ilke Yilmaz

Gabriela Oberkofler

Krzysztof Franaszek, Gabriela Oberkofler

Justina Nekrašaitė ir Akvilė Kalinaitė. Vaikas ir raketa, atominis ginklas ar sprogimas vis tiek yra vaikas ir šaltasis karas.

Justina Nekrašaitė ir Akvilė Kalinaitė. Kontaktas.

Juozas Laivys. Paminklas „Pasiklydusiam grybautojui“.

Andrius Kviliūnas. Tiesa slypi kažkur anapus.

Ekspozicijos vaizdas galerijoje „Kairė Dešinė“.