Žvelgiant iš jūros į krantą: kaip pamėgti liminalumą ir kaitą. Simpoziumas „Interformatas: smėlio tėkmė ir vandens ekosistemos“, 2014 m. gegužės 22-25 d.

2014 m. rugpjūčio 15 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Jurij Dobriakov
interformatas1

Ketvirtasis „Interformato“ simpoziumas neabejotinai buvo visos VDA Nidos meno kolonijos bendradarbiaujant su kitomis Baltijos jūros regiono ir tolimesnėse šalyse veikiančiomis institucijomis rengiamų kasmetinių simpoziumų serijos aukščiausias taškas. Sunku tiksliai nustatyti tai lemusį veiksnį, bet esu linkęs manyti, kad tai buvo produktyvus rezonansas tarp vyksmo vietos, supančio kraštovaizdžio ir simpoziumo turinio. Pagrindinės renginio temos – tarpiniai vandenys, smėlio tėkmė, gamtos liminalumas, apysūris vanduo (angl. brackish water), žmogaus suformuoti kraštovaizdžiai, ekosistemų tvarumas ir nestabilumas – sukuria kone tinkamiausią idėjinį kontekstą tokiai vietai kaip Nida ir provokuoja diskusijas, kurios peržengia šios vietovės turistinį egzotiškumą bei įgyja didesnį universalų aktualumą.

Taip pat reikia pastebėti, kad Nidoje vykstančių simpoziumų (bei kitų renginių ir projektų) teminis ir estetinis turinys smarkiai skiriasi nuo daugumos Lietuvos meno scenoje vykstančių įvykių ir procesų. Simpoziumų programoje nėra įkyrių svarstymų apie tai, kas menas yra (gali būti) ar nėra (negali būti), arba nesibaigiančios elitistinės autoreferentiškos retorikos, kuri pašaliniam žmogui tėra neiššifruojamas kodas. Vietoj to čia įvyksta iš tiesų tarpdisciplininis atviras dialogas, sutelktas pirmiausia į supančio pasaulio, o ne baltojo kubo problemas. Be to, simpoziumuose vyrauja tam tikra futurizmo ir vizionieriško mąstymo dvasia (dažnai susijusi su įvairiomis ekologijos ir technologijų sankirtomis), kurios aš labai pasigendu likusioje Lietuvos meno pasaulio dalyje, tarsi įstrigusioje praeities (ypač sovietinės) permąstymų rate. Taigi, Nidos meno kolonijos atmosfera pati savaime yra gana savita ekosistema.

Jei turėčiau suformuluoti kertinę ketvirtojo simpoziumo idėją, ji skambėtų taip: mes turime sąmoningai suvokti ir kritiškai įvertinti savo poveikį ekosistemoms ir atvirkščiai, bet tuo pačiu turėtume pakeisti savo požiūrį į gamtą ir jos nuolatinį kismą į labiau liminalią ir posthumanistinę (postantropocentrinę) perspektyvą. Ši žinutė buvo ypač ryški vandens ekologo Artūro Razinkovo-Baziuko įvadinėje paskaitoje, skirtoje tarpinių vandenų (pavyzdžiui, Kuršių marių ir panašių vandens telkinių, esančių tarp gėlo ir sūraus vandens ekosistemų) reiškiniui. Mums įprasta antropomorfizuoti gamtą (tikriausiai dėl tos priežasties taip intensyviai ją formuojame) ir suvokti jos pokyčius, vykstančius mūsų gyvenimo trukmės rėmuose, kaip iš esmės neigiamą procesą. Mes norime matyti savo mėgstamus kraštovaizdžius nepaliestus ir nesikeičiančius. Tačiau tam, kad iš tiesų suprastume, kaip veikia gamta, turime persiorientuoti į pačios gamtos laiko skalę ir suvokti, kad kai kurie mums sunykimą reiškiantys pokyčiai yra kažkas, kas gamtoje vyksta nuolat – vieni dalykai išnyksta, tačiau tuoj pat atsiranda kiti.

Ši idėja įvairiais pavidalais ataidėjo kai kuriuose kituose simpoziumo pranešimuose ir veiksmuose, pavyzdžiui, po Rugilės Barzdžiukaitės ir Dovydo Petravičiaus kuriamo filmo „Acid Forest“ („Rūgšties miškas“) ištraukų peržiūros sekusioje diskusijoje. Dokumentinis filmas fiksuoja sezoninį konfliktą tarp šalia Juodkrantės įsikūrusios invazinės paukščių rūšies – kormoranų – kolonijos, sengirės ir žmonių. Kormoranų išmatose esantys fermentai naikina senus medžius, tad šį procesą stebintys žmonės, žinoma, stoja pastarųjų pusėn, nes vertingo miško masyvo nykimas žmogui neišvengiamai atrodo kaip kažkas destruktyvaus ir iš esmės anomalaus. Taigi, žmonės imasi visų įmanomų priemonių siekdami sumažinti „svetimų“ paukščių populiaciją, nes tai suvokiama kaip mažesnis blogis palyginus su miško naikinimu (kurį, paradoksaliu būdu, vykdo pati gamta). Tačiau, kaip minėjau, tai yra grynai žmogiška įvykių intepretacija; pati gamta šioms nepaliaujamai vykstančioms transformacijoms yra visiškai abejinga. Negyva mediena tampa energijos šaltiniu kitoms gyvybės formoms, kurios gyvena žemės paviršiuje ar po juo, ir nesibaigianti materijos circuliacija tęsiasi.

Tam, kad susitaikytume su gamtos kintamumu ir perjungtume savo suvokimą į gamtos mastelio režimą, turime pakeisti savo žiūros kryptį ir patalpinti savo sąmonę į tam tikrą liminalią situaciją. Pavyzdžiui, galime liautis žvelgę į jūros vaizdą (kuris lieka bemaž toks pat per amžius) iš kranto ir pažiūrėti į nuolat besikeičiantį pajūrio ruožą iš jūros perspektyvos. Vokiečių menininkų Gabrielio Hensche, Anos Romanenko ir Björno Kühno sukonstruotas „Liminal Dome“ („Liminalus kupolas“, juoda oro kamera iš plastiko, plūduriojanti jūroje netoli kranto) yra graži tokio žiūros apvertimo metafora. Šis kupolas, atrodantis tiek kaip nežinomas technologinis objektas, tiek kaip mįslingas gamtos reiškinys, turėjo dezorientuojančio ir sąmonę pakeičiančio poveikio tiems, kas išdrįsdavo nukeliauti į paplūdimį penktą valandą ryto ir nuplaukti iki jo (bei panerti po juo) vilkint nardymo kostiumą. Be to, šis mažas juodas kupolas priminė man milžinišką nematomą kupolo formos jėgos lauką, atkirtusį mažą miestelį nuo pasaulio viename iš Steveno Kingo naujausių romanų, „Under the Dome“ („Po kupolu“), ir sukėlusį katastrofiškų įvykių virtinę be jokios protu suvokiamos priežasties. „Liminalus kupolas“ Nidoje padarė kažką panašaus: jis atkirto po juo esantį nuo įprastos žmogiškos perspektyvos ir logikos ir priartino jį prie abejingo, nesuvokiamo ir svetimo gamtos būvio, kuriame nelieka pažįstamų antropocentrinių koordinačių.

Kai kurios simpoziumo dalyviams pasiūlytos veiklos, priešingai, siekė priartinti ar prisijaukinti šią neaprėpiamą kintančią esybę, kurios dalimi mes esame ir nuo kurios sėkmingai nutolome. Pavyzdžiui, panašu, jog šiuo principu buvo paremti Briano Degerio (Didžioji Britanija / Australija) kūrybinės dirbtuvės, kurių dalyviai turėjo degustuoti apysūrį Baltijos jūros vandenį ir savo rankomis surinkti planktono „bestiariumą“. Tačiau man pasirodė, kad šiame mikro lygmenyje iš akiračio išslysta kažkas svarbaus. Tokie „vorkšopologiniai“ (paties menininko sugalvotas terminas, kilęs iš angliško žodžio workshop – kūrybinės dirbtuvės) tyrinėjimai, bent jau kai yra įsprausti į riboto laiko formatą, nepasižymi nei ypatinga menine, nei aukšta moksline kokybe, nors ir pretenduoja tapti tarpdisciplinine ir performatyvia abiejų sričių samplaika. Astridos Neimanis (Kanada / Švedija / Latvija) paskaita pajūryje apie vandens veikimą (arba mąstymą per vandenį ir kartu su juo), nors ir buvo gerokai labiau metaforiška ir poetiška, atskleidė daug daugiau svarbių dalykų apie šį tuo pat metu pažįstamą ir nepažinų objektą, ir todėl pasirodė nepalyginamai labiau vykusi ir sklandi. Žinoma, eksperimentai gali nepavykti ir nepateikti jokių įspūdingų rezultatų. Elektromagnetinę spinduliuotę siunčiantis aitvaras, susietas su generatyviniu garso algoritmu (Juano Duarte Regino (Meksika / Suomija) performansas paplūdimyje) gali viso labo išprovokuoti nenuspėjamo meno tingiame pajūryje nesitikinčių paprastų poilsiautojų susierzinimą. Theo Janseno kinetinės skulptūros „Strandbeast“ („Pakrantės padaras“) kopija, sukonstruota Estijoje gyvenančio kanadiečių menininko Justino Tylerio Tate’o, gali nepagauti vėjo gūsio ir likti nejudri. Panašios gamtos pergalės prieš mus yra savaime iškalbingos. Jos sustiprina liminalumo patyrimą ir primena, kad gamtoje nėra apibrėžtų galutinių taškų – viskas joje yra tarsi nesibaigianti smėlio tėkmė.

Pats Kuršių nerijos kraštovaizdis didžiąja dalimi yra bandymų prisijaukinti ir sutvarkyti gamtą, kaip dar kartą priminė Kuršių nerijos nacionalinio parko administracijos Linos Dikšaitės pranešimas. Iš dalies tai diktuoja grynai praktiniai išgyvenimo motyvai: judantis smėlis turi būti sutvirtintas ir apribotas, kad neužpustytų žmogaus gyvenviečių (XIX a. jos dėl šios grėsmės buvo nuolat perkeliamos, palikdamos po savęs tik mirusius kapinėse, antrą kartą palaidotus po slenkančiais smėlynais). Tačiau šalia to yra ir labiau efemeriška kraštovaizdžio suvaldymo priežastis. Šiandien tam, kad laukinė, „pirmykštė“ gamta egzistuotų ir tuo pačiu būtų pasiekiama žmonėms, ji turi būti sąmoningai projektuojama, prižiūrima (kaip pademonstravo Theuno Karelse (Nyderlandai) ekskursija ir performansas) ir saugoma kaip paminklas (pavyzdžiui, kaip UNESCO Pasaulinio kultūros paveldo sąrašo objektas Kuršių nerijos atveju). Kitaip tariant, jos „laukinis“ statusas yra nustatomas ir palaikomas žmonių, tad ji tampa keistu dirbtinumo ir autentiškumo deriniu, kartu ir svetimu, ir pažįstamu kraštovaizdžiu.

Tačiau tokio pobūdžio kraštovaizdžio dizainas atrodo nekaltai palyginus su labiau grėsminga pastarojo atmaina, apie kurią savo vizualioje prezentacijoje papasakojo Grit Ruhland (Vokietija). Jos „metafizinė skaidrių peržiūra“ atskleidė, kokiais būdais šiandien yra atgaivinamos buvusios urano kasyklų ir perdirbimo gamyklų vietovės Tiuringijoje (Rytų Vokietija). Ironiškai, atgaivinimo projektus vykdo ta pati urano gavybos bendrovė, kadaise neatpažįstamai pakeitusi šio krašto reljefą. Labiausiai trikdantis šio atkuriamojo proceso aspektas yra tai, jog po iš pažiūros idilišku girių, sodų, laukų ir upelių kraštovaizdžiu, kuriame išsibarstė miesteliai ir kaimai iš tiesų yra paslėpti milžiniški radioaktyvių ir toksiškų atliekų kapinynai. Bet toks žemės „kimšimas“ grėsmingu įdaru, pasirodo, negali būti visiškai užmaskuotas. Atokesniuose regiono kampeliuose net ir po atliktos „plastinės operacijos“ vis dar galima aptikti apie radiacijos pavojų įspėjančius ženklus iš ankstesnių laikotarpių, o kartais galima pastebėti ir nežinomos paskirties transporto priemones, atvykusias atlikti kažkokius požeminius darbus. Net vandens spalva upeliuose liudija, kad dirvoje vyksta kažkas įtartino. Paskutiniu patvirtinimu tampa Geigerio skaitiklio parodymai. Tačiau galbūt dar labiau trikdo faktas, kad regiono gyventojų tarpe pastebima ir keista nostalgija ankstesniam regiono kraštovaizdžiui, kuomet radioaktyvių medžiagų gavybos pramonės išvagotas reljefas buvo jo pagrindinis ir atpažįstamas skiriamasis bruožas.

Kas nutiktų, jei kažkas panašaus, paslėpto po žeme tarsi tiksinti Pandoros skrynia, staiga išsiveržtų iš savo kraštovaizdžio dizaino priemonėmis sukonstruoto narvo ir negrįžtamai bei neatpažįstamai pakeistų ar net sunaikintų visą ekosistemą? Šiuos klausimus savo paskaitoje apie ryšį tarp klimato kaitos ir kalbos gvildeno Sophia David (Didžioji Britanija). Anot jos, „eko-romanai“, pavyzdžiui, Johno Christopherio „The Death of Grass“ („Žolės žūtis“), Dono DeLillo „White Noise“ („Baltasis triukšmas“) ar Cormaco McCarthy „The Road“ („Kelias“) demonstruoja, kad gamtinės ekosistemos sunykimas neišvengiamai lemia kalbos ekosistemos susitraukimą. Kitaip tariant, mūsų žodynas tampa skurdesnis lygiagrečiai žodžių žymimų natūralių reiškinių nykimui. Ši įžvalga yra gąsdinanti ir verčianti susimąstyti: suvokimas, kad mūsų kalba, ši nepaprastai sudėtinga sistema, kuria taip didžiuojamės, nėra tokia autonominė, kaip mums atrodo, neišvengiamai trikdo. Tačiau kartu jis primena, kad kalba yra gyva ekosistema, organiškai susieta su mūsų aplinka, tad simbolinė tvarka iš tiesų nebūtinai labai atitolina mus nuo gamtos. Vis dėlto, kaip savo pranešime teigė Sophia David, kalba dažnai nepajėgia užčiuopti ir išreikšti tikruosius tokių aplinkos procesų, kaip globali klimato kaita, mastą ir laiko skalę, todėl mūsų priklausomybė nuo kalbos kaip priemonės išreikšti mūsų patyrimus padaro mums meškos paslaugą ir trukdo mums adekvačiai reaguoti į tai, kas vyksta gamtoje planetos mastu.

Panašią įtampą tarp kalbos/prezentacijos ir patirties (ar veikiau jos nebuvimo) patyriau simpoziumo „olandiškos dienos“ metu. Už šią renginio dieną buvo didžiąja dalimi atsakinga viena iš simpoziumą organizavusių partnerių, olandų institucija „Satellietgroep“. Kadangi nesu susidūręs su savotišku (ir labai stipriai žmogaus suformuotu) Nyderlandų kraštovaizdžiu, prie Olandijos krantų ir šios šalies pajūryje gyvenančių žmonių problemų taip ir nepavyko priartėti. Nors aptariamos temos iš pirmo žvilgsnio atrodė pakankamai artimos specifiniams Kuršių nerijos iššūkiams, visgi neapčiuopiau ryškesnių sąsajų, ir svečių iš Nyderlandų pranešimai bei menininkų prisistatymai labiau priminė smarkiai kitokio konteksto demonstraciją. Galbūt būtų galima suartinti du skirtingus kontekstus iškasus kanalą per vokišką Jutlandijos pusiasalio dalį, kad Baltijos ir Šiaurės jūros susitiktų per vidurį, kaip Janas de Graafas (Nyderlandai) pasiūlė dieną prieš tai. Kita vertus, ši kitybė sustiprino bendrą jausmą, kad gamtoje (tiek autentiškoje, tiek sukonstruotoje), ypač tolimajame krante, yra kažkas nepažinaus ir nepagaunamo, kažkas, kas lieka iki galo nepasiekiama nepaisant visų pastangų priartėti.

Tačiau yra būdų nutiesti tiltą per nepažinumo prarają ir paversti šį liminalų, kintantį neaprėpiamumą šiek tiek jaukesniu ir savesniu, bent jau iki tam tikro lygio ir tam tikram laikui. Pavyzdžiui, tyliai stebėti su jautriu kompanjonu, kaip naktinė jūra įkvepia ir iškvepia, arba dainuoti airių jūreivių dainas kiek didesnėje kompanijoje tuščiame paplūdimyje, taip pat sutemus. Sustyguoti iš įprastų namų apyvokos objektų pusiau autonominę, kvaziorganinę kinetinę ekosistemą, kaip tai padarė savo performanse olandų menininkas Edwinas Deenas, arba panaudoti pigią pasenusią įrašymo įrangą poetiškam lo-fi (žemos kokybės) jūros bangų tyrinėjimui, kurį britų menininkas Johnas Hartley’is atliko savo „instrumentuoto plaukimo“ metu. Sukonstruoti „pasidaryk pats“ picos kraštovaizdį ir patikrinti, ar jis yra tvarus, iškepus picą kolonijos rezidentų Martinkos Bobrikovos ir Oscaro de Carmeno (Ispanija / Slovakija / Norvegija) pastatytoje krosnyje, arba sumažinti gamtą iki žmogiškesnio mastelio improvizuotoje laikino gėjų baro „The Beaver Mat & The Faggot Shack“ (instaliuoto kanadiečių menininkių Helen Reed ir Hannos Jickling dueto studijoje) queer ekosistemoje. Galiausiai, tiesiog atlikti Neringos Bumblienės simbolinę intervenciją ir pasakyti „Aš, Neringa“, ir tokiu bekompromisiu būdu susitapatinti tiek su Neringos miestu, tiek su mitine Kuršių neriją sukonstravusios milžinės figūra.

interformatas3

Astridos Neimanis (Kanada / Švedija / Latvija) performatyvi paskaita „The Work of Water“

interformatas2

Edwino Deeno (Nyderlandai) performansas „physical experiments live #5“

interformatas4

Briano Deggerio (Didžioji Britanija / Australija) biokonceptuali ekskursija „Sipping brackishness while talking about the waters (Sea <> Lagoon)“

interformatas5

Justino Tylerio Tate’o (Kanada / Estija) sukurtos Theo Janseno (Nyderlandai) kinetinės skulptūros kopijos „DIY Strandbeast“ pristatymas paplūdimyje

interformatas6

Marinuso van Dijke (Nyderlandai) pranešimas „– a dune valley as a working place – a dune valley as a play garden – a dune valley as a place to sense –“

interformatas7

Helen Reed ir Hannos Jickling (Kanada) laikinas gėjų baras menininkių studijoje Nidos meno kolonijoje

interformatas8

„Pasidaryk pats“ pica, iškepta kolonijos rezidentų Ernesto Truely (JAV / Estija) ir „Kitchen Dialogues“ (Martinka Bobrikova ir Oscaras de Carmenas, Slovakija / Ispanija / Norvegija) sukonstruotoje krosnyje

interformatas9

Juano Duarte Regino (Meksika / Suomija) performansas „Pulsar Kite“

interformatas10

Johno Hartley’io (Didžioji Britanija) „instrumentuoto plaukimo“ performansas „Sea, Sand and Lagoon: Eco-oscillations registered on technologies of decline“

interformatas11

Annos Romanenko, Gabrielio Hensche ir Björno Kühno objektas „Liminal Dome“ (nuotr. Natacha Paganelli)

 

Straipsnio autorius:
Jurijus Dobriakovas yra šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas, eseistas ir vertėjas. Publikuoja tekstus kultūrinėje spaudoje ir meno projektų leidiniuose. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *