Jauniems fotomenininkams diagnozuotas pamazgų perteklius

2010 m. liepos 16 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Valdas Jugendas
old-photographer

Jauniesiems Lietuvos menininkams labai pasisekė, nes jie turi daug rūpestingų tėvelių ir senelių (suprask, išmintingų vyresnių kolegų), kurie saugo juos nuo įvairių paklydimų ir tėviškai pabara, kai reikia. Vienas tokių senelių yra žinomas nuogų moteriškų kūnų tyrinėtojas Skirmantas Duchavičius. Pastaruoju metu garbusis menininkas sunerimęs: jaunųjų darbuose per daug vulgarumo ir beprasmybės. Be to, anot Duchavičiaus, akivaizdžiai matomas ir pamazgų perteklius jų sielose.

„Jeigu pilame pamazgas ant kitų, tai liudija, kad turime jų perteklių savyje.

Iki kiekvieno dalyko reikia priaugti. Pavyzdžiui, tą stalą (rodo į kambaryje stovintį stalą) gali su pjūklu nupjauti ir prikalti. O gali palyginti, pašlifuoti, papoliruoti… Taip ir mes save…

Tikslas yra ne plikumą parodyti – grožį, harmoniją. Menas yra vidinė išraiška. Tiek tapyboje, tiek literatūroje, tiek fotografijoje.“

Be abejo, S. Duchavičius yra įsitikinęs, kad visos problemos kyla dėl paaugliško noro būti moderniais ir žalingos biologines euro-šiukšles mums atvežančio Vakarykščio Meno Centro įtakos.

„Dabar visi nori būti modernūs, visi nori būti šiuolaikiški. Net Fotomenininkų sąjungos leidiniuose iki ko buvo prieita… Atsiverti antrą trečią puslapį, o ten fekalija per visą puslapį. Pasaulis yra ne tuo negeruoju dugnu į viršų. Taip, jame daug visokio purvo matome, bet kam jį, tą purvą, biologinį pradą taip rodyti? Storas albumas apie Lietuvos fotografiją ir šitaip pradedamas…

Ir taip visur – ne tik fotografijoje. Pasižiūrėkite, ką VMC atveža. Šiukšlynus, Europos šiukšlynus atgabena mums. Perša neskanius, patologinius, biologinius reiškinius. Visiškas suvulgarėjimas. Protu nepaaiškinama. Man tai yra absoliučiai svetima.“

Kliuvo ir pagrindiniam maestro darbo įrankiui – moteriškėms. Auksiniais laikais jos esą buvo labiau dorovingos, net ir aktams pozuodavo tik nesulaukusios pilnametystės, o dabar didžiąją mergaičiukių daugumą negrįžtamai sugadino cigariukų dūmas.

„Tada pozavo ne moterys – ten mergaitės, mergaičiukės buvo. Penkiolikos, šešiolikos, septyniolikos, aštuoniolikos metų. Tada jos save nuogas buvo mačiusios tik prieš veidrodį. Dabar visi žurnalai užversti visokiomis šiukšlėmis.

Anksčiau moterys buvo drovesnės, kuklesnės, nuolankesnės, tokios mielesnės. Dabar jos išanglėjo, suchamėjo, suvulgarėjo. Tarybiniais laikais nė vienos panelės su cigariuku nebuvo. O dabar… Eini gatve, iš kiekvieno kampo cigariuko dūmas pučia.“

Pranešama, kad po tokios dvasingos ir už širdies griebiančios foto-patriarcho kabos savo noru iš gyvenimo pasitraukė keli jauni fotomenininkai, patyrę baisią gėdą. Tuomet S. Duchavičius susinepatogino ir kiek sušvelnino savo kritiką.

„Galvoju, gal man metai savo daro. Anksčiau mes į tokius vyresnius žmones su ironija žiūrėdavome – dabar aš pats toje ironijos zonoje atsiradau. Gal iš tikro nesuvokiu, kas yra kas.“

Gal iš tikro…

Straipsnio autorius:
Valdas Jugendas yra iš Karibų salų kilęs karingai nusiteikęs, bet jautrus jaunuolis, vardan kultūros galintis surengti teroro aktą.

Komentarai

  1. praeivis

    gal Dichavičius kai kur ir nuskambėjo pernelyg autoritetingai ar “pakylėtai”. tačiau kritikuoti kito poziciją reikia mokėti, ko ir norisi palinkėti infantilokam rašinėlio autoriui.

  2. teisybe

    teisybe tevukas pasake..labai akivaizdžia džia..na kaip šūde plaukiančiam šudumyžalųcentro atstovui gali nekvepeti šudas a?

  3. Agni

    Ir teisingai senukas sako, ir visai nesvarbu, kad autorius ironizuoja. Kuo daugiau reakcijų, tuo, reiškia, opesnė tema užkabinta.
    Pilnai pritariu, kad mene pilna šūdo, nes ir visuomenėj jo ne ką mažiau. O dorovės temą palietus, tai, manau, reikėtų kažką daryt, o ne sėdėt užsiraukus, kai trečdalis vaikų pornografijos Europoje – iš Lietuvos ir kai esame viena pagrindinių prostitutes tiekiančių šalių. Tas ir mene matosi.
    Nors pati akademijoj studijuoju, bet ŠMC lenkiuosi, nes žinau, kad dažniausiai ten nuėjus paprasčiausiai supykins.
    Nesakau, kad reikia tepliot vien saldainius, bet pati labiau esu linkusi juodų dienų darbus kur nukišti, nes kai gyvenimas kartais būna šūdinas…kam daugiau šūdų į sielą pilt ir sakyt, kad neva švietiesi, kultūriniesi…
    čia tas pats kaip ir su konstruktyvumu – ne bet kas paneša, kai reikia kažką sukurti, sukurpti, iš širdies ištraukti teigiamo, o spjaudytis, trankytis ir taškytis negatyvu daug kas gali. Lengviau…nes ir eilinis lietuvis labiau linkęs bėdoti, nei tiesiog kažką ir formoj, ir idėjoj šviesaus nudirbti ir savo darbu džiaugtis ir dalintis tuo džiaugsmu su kitais.
    Rašau taip, nes norisi atsverti tą svarstyklių lėkštę, pilną purvo. Kartais ir purvo reikia dėl vienokių ar kitokių priežasčių, bet kai jau varva per kraštus ir baigia mūsų vadinamam elitui akis užlieti, tai vis aiškiau jaučiasi, kad reikia kažką pasakyti, parašyti ar paprasčiausiai duot į snukį. Vardan elementariausio balanso.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *