Meno kolekcionavimo malonumai ir pavojai

2010 m. vasario 4 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
1233617233Beuys (How To Explain Pictures to a Dead Hare 1965)

Sausio 28 d., Nacionalinės dailės galerijos Auditorijoje vyko pirmasis seminaras, skirtas šiuolaikinio meno kolekcionavimui, kurį surengė neseniai įsikūręs „Meno klubas“. Seminare užsiregistravę (ir sumokėję mokestį) dalyviai galėjo išgirsti tris gana skirtingus pranešimus: ŠMC kuratorius Simon Rees mėgino pristatyti publikai, kas vis dėlto yra šiuolaikinis menas, „Sotheby’s“ instituto meno rinkos studijų vadovas, Iain Robertson, spalvingai ir šmaikščiai komentuodamas sausus skaičius ir diagramas, dalinosi investavimo į meną paslaptimis bei pavojais, o Alistair Hicks, „Deutsche Bank“ meno konsultantas, pateikė nemažai sektinų pavyzdžių apie verslo ir meno bendradarbiavimo naudą.

Simon Rees, pasirinkęs temą  Art is easy (liet. „Menas nėra sunkus“), mėgino įtikinti publiką, kad šiuolaikinis menas iš tiesų yra lengvai prieinamas ir toli gražu ne elitinis reiškinys. Tačiau vos tik konkrečiais pavyzdžiais remiantis ėmus dėstyti šiuolaikiniam menui būdingus bruožus, paaiškėjo, jog tai toli gražu nėra taip „lengva“, kaip galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia, tai, kas savaime suprantama meno kritikui ar kuratoriui, susirinkusiai publikai galėjo nuskambėti kaip aukštosios matematikos uždavinys – Josepho Beuyso performansai, Roberto Rauschenbergo kombinuotoji tapyba ar Meret Oppenheim objektai – visa tai nėra taip nesunkiai paaiškinama pirmą kartą su nesena meno istorija susidūrusiam žmogui. Todėl S. Rees paminėti šiuolaikinio meno bruožai – laikiškumas, glaudus santykis su kasdienybe, socialumas, prieinamumas (populiarumas), referentiškumas, alegoriškumas bei humoras – publikai gana sunkiai siejosi su paskaitos metu pateiktais menininkų darbų pavyzdžiais. Paskaitos pabaigoje (po ekrane parodytų kelių kontraversiškų meno istorijos pavydžių (pvz. Gustave Courbet „Pasaulio pradžia“ bei Robert Mapplethorpe „Vyras pilku kostiumu“)), vienai iš dalyvių uždavus klausimą „Vis dėlto, kaip mums atskirti, pornografija tai ar menas“, lektoriui teko pripažinti, jog tam reikalinga žinoti meno istorijos ir idėjų istorijos kontekstą, kurio, deja, per pusvalandį neišdėstysi. Vis tik, galbūt, pradedantieji meno kolekcininkai imsis aktyviau domėtis minėtais kontekstais ir menas iš tiesų jiems taps lengvai prieinamas. Kitu atveju – konsultacijoms visuomet galima pasitelkti kasmet paruošiamus meno specialistų būrius.

Iain Roberton kalba susirinkusiai publikai, kurią daugiausiai sudarė verslo atstovai, tikriausiai pasirodė kur kas suprantamesnė ir aktualesnė: jis kalbėjo  ne apie idėjas, o apie skaičius. Paskaitos pradžioje pašmaikštavęs apie meną kaip „atliekų ekonomiką“ (kadangi jis perkamas tik iš po jachtų, automobilių, vilų pirkimo likusių pinigų), svečias iš Londono perėjo prie kur kas rimtesnių dalykų – rizikos. Investuoti į meną, pasak lektoriaus, rizikinga dėl kelių svarbių priežasčių: meno kūriniai yra nevienarūšė prekė (kiekvienas iš jų skiriasi vienas nuo kito), įsigyti kūriniai priklauso vienam savininkui, t.y. monopolizuojami, meno kaina stipriai priklauso nuo skonio kaitos, todėl neturi ilgalaikės kainos pusiausvyros, be to, menas negali pasiūlyti piniginio dividendo. Tačiau yra ir kita medalio pusė, dėl kurios meno rinka ir yra viena iš progresyviausių ir įdomiausių iš visų kitų ekonominių rinkų – ji pelninga ir (iki šių metų) nuolat aktyviai besivystanti. Nebūdama itin stipriai susieta  (tiesa, po šių metų krizės nemažai kas pakito ir dar keisis) su kitomis rinkomis, meno rinka net ir per didžiausias pasaulinės rinkos karštliges išsilaikydavo stabili ir netgi pateikdavo teigiamus skaičius. Vienas iš tokių sėkmingo investavimo į meną (valstybiniu lygiu) pavyzdys – Britanijos geležinkelių pensijų fondas, investavęs į meno vertybes ir per dvidešimt metų gavęs vidutiniškai 14 – 17 proc. grąžos.

Be jau gerai žinomų – Picasso, Van Gogho, Damieno Hirsto ar Jeffo Koonso – komercinės sėkmės pavyzdžių, I. Roberton paminėjo du itin įdomius reiškinius, puikiai atspindinčius nenuspėjamos meno rinkos dėsnius: Kinijos šiuolaikinio meno bumą (ir jo žlugimą) bei vidurinįjį karjeros etapą perkopusio tapytojo Peter Doig fenomeną. Šiuolaikinis kinų menas (daugiausia – tapyba) į pasaulinę meno rinką įsiliejęs maždaug 1999-aisiais ir savo apogėjų pasiekęs 2008-aisiais, jau sekančiais metais dėl nepaaiškinamų priežasčių staigiai smuko. Toks menininkas kaip Zhang Xiaogang savo „Giminystės linijos“ tapybos serijos darbus 1999-ais parduodavęs už maždaug 20 – 30 tūkst. JAV dolerių, jau 2008 m. aukcione vieną iš minėtos serijos kūrinių pardavė už daugiau nei du milijonus. Tačiau praėjusių metų aukcionuose kinų menui jau sekėsi gerokai sunkiau ir perkamiausių menininkų sąraše vietas teko užleisti Indijos, JAV ir Didžiosios Britanijos meno atstovams. Pastarosios šalies tapytojas, Peter Doig, dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių įgijo tokią pat staigią komercinę sėkmę kaip ir besitraukiantys kinų menininkai. 2007 m. „Sotheby’s” aukcione Londone žymusis menininko kūrinys „Balta kanoja“ parduota už 5,7 milijonus svarų – kone trigubai daugiau, nei buvo tikėtasi. Vis dėlto, prie šios menininko sėkmės aiškiai prisidėjo ir kitų stambių meno rinkos žaidėjų – Saatchi galerijos, MoMMA muziejaus bei Whitney bienalės Niujorke – palankūs menininkui veiksmai. Visi jie lėmė vėlyvą šio įdomaus tapytojo įsitvirtinimą meno rinkoje (ir, tikriausiai, meno istorijoje).

Po trumpos pertraukos publika puvo pakviesta paskutiniam susitikimui su didžiausią pasaulyje korporatyvinę meno kolekciją turinčio „Deutsche Bank“ meno konsultantu, Alistair Hicks. Iš pažiūros jo darbas – vienas malonumas: ieškoti ir už „valdiškus“ pinigus pirkti gerus šiuolaikinio meno kūrinius. Tačiau viskas ne taip paprasta. Pagrindinis šios kolekcijos kaupimo tikslas (be jau savaime suprantamo investicinio) yra meno kūriniais skatinti darbuotojų motyvaciją ir darbo našumą. O kaip surasti kūrinį, skatinantį motyvaciją kelių šimtų darbuotojų, sėdinčių tame pačiame aukšte priešais tą patį kūrinį? Tai ir yra sunkiausia šios veiklos dalis. Kita – atrinkti kūrinius, kurių kaina neviršija 10 tūkst. eurų…

Nemaža dalis kolekcijos, kurią per trisdešimt kaupimo metų sudaro per 50 tūkstančių objektų, išeksponuota „Deutsche Bank“ administracinėse erdvėse. Viena didžiausių ir įspūdingiausių – Frankfurte esantis dviejų dangoraižių kompleksas. Kiekvienas aukštas pavadintas skirtingų menininkų vardais, nurodančiais į tame aukšte eksponuojamus to menininko kūrinius (tiesa, bankas  labiausiai linkęs rinktis darbus ant popieriaus).  Vestibiuliuose – milžiniški žymiųjų Anish Kapoor, Damien Hirst, Tony Cragg ar James Rosenquist darbai. Paskaitos metu pristatinėdamas kelis menininkus, kurių kūrinius bankas įsigijo pastaruoju metu, A. Hicks švelniai išsidavė savo aistra menui – apie kiekvieną iš jų jis galėjo pasakoti po kelias valandas ir jų kūryboje rasti ir nupasakoti vis naujų ir netikėtų elementų. Gaila, kad svečiui ne iki galo pavyko šia aistra užkrėsti nuo įtempto (anglų kalba)  skaitytų pranešimų klausymosi kiek pavargusią  publiką ir toks šios stambaus banko pasirinkimas – motyvuoti darbuotojus šiuolaikiniu menu – liko kiek neįvertintas. Meno konsultantas tuo pačiu pabrėžė, jog motyvacijos procesas anaiptol nėra greitas ir paprastas – darbuotojai tik pastaraisiais metais vis labiau ima įsitraukti į šiuolaikinio meno pasaulį, o domėtis juo aktyviai padeda ir banko politika, išrūpindama darbuotojams abonementus į meno centrus, meno muges ir įvairias peržiūras. Taip menas jiems tapo ne tik interjero, tačiau ir gyvenimo dalimi.

Lieka tikėtis, jog šis seminaras bus tikrai nepaskutinis formuojant būsimų (šiuolaikinio) meno kolekcininkų būrį ir menas jiems taps ne dekoru, o (malonia) investicija.

Iliustracija viršuje: Joseph Beuys. Kaip paaiškinti paveikslus negyvam zuikiui (Lapkričio 26 d., 1965 m.), performanso, vykusio  “Galerie Alfred Schmela”, Diuseldorfe, dokumentacija.

Peter Doig. Balta kanoja.
Peter Doig. Balta kanoja. 1990-1, aliejus ant drobės, 200.5 x 243 cm.
"Deutsche Bank" dangoraižių kompleksas Frankfurte prie Maino, Vokietija.
"Deutsche Bank" dangoraižių kompleksas Frankfurte prie Maino, Vokietija.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *