Aštuoni klausimai Jolantai Mikulskytei. Paroda „Sapnų mašina/Dream Machine” galerijoje „Kairė-dešinė“

2010 metų vasario 2 – 20 dienomis Galerijoje „Kairė-dešinė“ buvo rodomas jaunos grafikės Jolantos Mikulskytės instaliatyvus grafikos projektas „Sapnų mašina/Dream Machine (grafinis kaleidoskopas)”. Nors paroda jau baigėsi, skaitytojų dėmesiui – vienos Jolantos atsakymai į kitos Jolantos klausimus apie grafikos rėmų peržengimą ir išardytus ir vėl suklijuotus sapnus.

Tavo paroda sulaukė nemažai dėmesio, girdėjau nemažai teigiamų vertinimų iš lankytojų. Pasirodė kontrastingų recenzijų internetiniuose kultūros tinklapiuose, kas vienaip ar kitaip rodo, jog paroda abejingų nepaliko. Smalsumą daugeliui sužadino pati Sapnų mašina. Kokiomis aplinkybėmis gimė „Sapnų mašinos” parodos idėja? Kuo šis prietaisas ir jo veikimas patraukė, įkvėpė?

Sapnų mašina atsirado neatsitiktinai – kelerius metus vis svarsčiau, kaip kuo tikslingiau įgyvendinti iliuzionistinį, tarp sapno ir realybės persipynusį, šiek tiek simbolistinį, besiužetį, kaleidoskopinį, labai melancholišką sumanymą. Tad kertiniu objektu po ilgokų svarstymų pasirinkau paprastai veikiantį, rašytojo, keliautojo, alchemiko Brion Gysin kartu su matematiku Ian Sommervill sukurtą mechanizmą.

Man labai svarbus vaizdo interaktyvumas, galimybė žiūrovui palikti pačiam galimybę matyti kitokį vizualinį vaizdą, tokiu būdu skirtingai matyti mano grafiką. Mano manymu, langų tamsinimas naudojant išdidintas detales, lėtai besisukanti karuselė su iškadruotais vaizdinių motyvais, prislopinta statiška, šiek tiek teatrališka šviesa ir ritmingi stroboskopiški sapnų mašinos šviesos ruožai – labai vykę įrankiai pasiekti tikslą. Tai yra Sapnų mašinos mechanizmo pagalba sukurti nesamus (hipernetikroviškus?) interaktyvius kaleidoskopinius vaizdinius–paveikslus.
Man buvo itin svarbu visą erdvę paversti ištisiniu vieniu – kad nebūtų estampų ekspozicija – vienaip, objektai – antraip, galerijos interjeras – dar kitaip. Iš to ir atsirado instaliatyvus eksponavimas.
Pasikartosiu: mano tikslas – esamų paveikslų skaidymas ir naujų vaizdų kūrimas iš jau sukurtų grafinių kompozicijų (skaidant ir interpretuojant naujai turimą vaizdą) iki visiškai naujo ir sunkiai atpažįstamo vizualinio vaizdo. Juk niekas nematėte tų paveikslų dienos šviesoje, tiesa? Toje situacijoje jie visiškai kitokie su visiškai kitokiu pranešimu.

Ar parodoje pristatyta grafika žymi kokį nors naują kūrybos etapą? Interviu Meno Duobei minėjai, kad mėnesį prieš parodą supratai, kad toks kūrybos būdas (juoda-balta) Tau visai nebūdingas, tačiau atspindi siekius. O gal jie buvo vienkartiniai – tik šiai parodai?

Nedrįsčiau to įvardinti kaip naujo etapo, nors, kas žino… Dabar man atrodo, jog tai tebuvo šio sumanymo įgyvendinimas ir tiek. Stengiausi ir stengsiuos nepainioti grafinės raiškos priemonių su idėja. Visų pirma man, kaip ir daugeliui menininkų, yra svarbiausia idėja, sumanymas, o tik paskui apgalvoju, kokias tikslingiausias priemones to sumanymo realizavimui reiktų pasirinkti.

Tas juoda-balta ne tiek, kad buvo nebūdinga… O siekius tikrai atspindėjo – man labai reikėjo grafinės švaros, tad tas monochromizmas buvo pats tas. Nežinau, kaip kitų žmonių, bet mano sapnai retai būna spalvoti. Ši paroda buvo labai melancholiška, rami.

Aistė Paulina Virbickaitė į sapnų mašinos panaudojimą parodoje reagavo kritiškai, įvardydama ją kaip efektingą parodos aksesuarą be kultūrinio ir meninio konteksto. Kaip pati vertini tokią įžvalgą? Ar domėjaisi sapnų mašinos panaudojimu kituose meniniuose projektuose?

Labai gerbiu Aistės Paulinos Virbickaitės nuomonę, bet pati taip nemanau. Žinoma, kad domėjausi. Aišku, jog šiais laikais sunku būtų atrasti ką nors, kas dar būtų nepanaudota, tad net neabejoju, kad ta pati Sapnų mašina dar bus begales kartų eksplotuojama pačiuose įvairiausiuose projektuose.

Buvau parodoje kelis kartus. Pirmąjį kartą lankiausi viena, galerijoje nieko nebuvo, tik grojo švelni muzika ir tavosios mašinos šviesos melodingai sukosi, sukurdamos iš tiesų raminantį efektą. Net nepatogiai priklaupusi pabandžiau patikrinti, ar ji tikrai veikia. Antrąjį kartą buvau su būriu lankytojų, ir efektas buvo visiškai kitoks – tas šviesų mirguliavimas erzino ir kėlė nerimą. Nežinau, ar kiti patyrė panašius potyrius, tačiau smalsu, ar domėjaisi „blogąja“, „tamsiąja“ sapnų mašinos (pa)veikimo puse? Kokių potyrių sukėlimas žiūrovui buvo Tavo tikslas?

Dėkoju už atrastą laiką ir parodytą dėmesį – labai įdomu išgirsti įvairius atsiliepimus ir pasakojimus. Žmonės labai skirtingi, skirtingai nusiteikę lankosi parodose, patys neša skirtingą emocinį krūvį, tad nei kiek nesistebiu girdėdama vienokius ir kitokius įspūdžius. Tikrai nei kiek netroškau ištransliuoti kokį nors neigiamą krūvį. Labiausiai norėjosi sukurti ramybės, neskubėjimo, atmosferą, juk dabar daugumai to taip trūksta.

Kokiu principu kūrei grafikos motyvus, detales? Iš kur ir ką Tau reiškia moteriški korsetai, fotelis, erkė ir kt.? Nejučiomis jie prašosi pamatomi klasikiniu „moters pasaulio problemų“ aspektu. Negana to, sapnų mašinos veikimo dėka jie įgauną „košmarišką“ toną. Kiek Tau rūpi ši tema, kuri akivaizdžiai atsispindinti darbuose  „Žaidimų aikštelė“, „Žaidimų aikštelė II“?

„Išardžiau“ savo nepapasakojamus sapnus, atrinkau pačius svarbiausius motyvus, detales, šiek tiek suironizavau. Neneigiu to „moters pasaulio problemų“ aspekto – juk ničnieko negalėčiau pasakyti apie „vyrų pasaulio problemas“.

Pabrėžtas moteriškumas ir liaunas liemuo man tuo metu, kai kūriau grafikos lakšus, buvo ypatingai tolimas – tuo metu laukiausi vaiko. Neneigsiu, tuo metu pasikeitusi hormonų pusiausvyra irgi turėjo įtakos. Visi tie simboliai žymi ramybę, bet tuo pačiu erzina ir provokuoja, kelia tam tikras emocijas, transliuoja savo žinią –  mano nepapasakotas istorijas.

Interviu Meno Duobei minėjai, kad sąmoningai nenorėjai kurti darbuose jokių istorijų, akcentavai siužeto svarbos nebuvimą. Tačiau kai kurių motyvų pasikartojimas vis viena peršą mintį apie tai, kad yra kažkas vienijančio. Taigi ar yra darbus vienijanti tema? Problema? Ar tai irgi šiame projekte nebuvo Tavo tikslas? Kodėl?

Labai nenorėjau vaizduojamojo/pasakojamojo meno, tad atsikračiau siužeto pasakojimo. Taip, detalių labai daug, jos numanomai gali pasufleruoti vienokį ar kitokį scenarijų, gal net tapti įrankiu žiurovui kuriant savąją istoriją ar vaizdinį. Toje parodos instaliatyvioje visumoje grafinis pasakojimas būtų buvęs visai ne laiku ir ne vietoje. Todėl sąmoningai rinkausi dekoratyvumą, simbolius, išgryninimą, pilkumą. Palikau daug erdvės žiūrovui, stengiausi jo nevarginti, nezysti.

Kas tau svarbiausia pačiame kūrybos procese? Ko labiausiai reikalauji iš savęs ir tikiesi iš žiūrovo?

Nieko naujo nepasakysiu. Kaip ir daugeliui svarbiausia sumanymas. Išgryninimas. Įgyvendinimas. Esu sau labai reikli, kartais gal net pernelyg. Reiktų išaugti iš tokio maksimalizmo.Iš žiūrovo visada tikiuosi tolerancijos ir supratingumo.

Ar jau turi idėjų, kaip galėtų atrodyti (norėtum, kad atrodytų) kita tavo paroda?

Turiu šiokių tokių sumanymų, o kas iš jų išsirutulios, dar sunku numanyti, reikia laiko.

Lauksime naujų projektų, ir ačiū už pokalbį.

Nuotrauka viršuje: menininkė Jolanta Mikulskytė.

Parodos fragmentas: „Žaidimų aikštelė II“.

Parodos fragmentas: „Poilsis“.

Ekspozicijos vaizdas.

Pirmos trys nuotraukos: Karolis Sabeckis.

Paskutinioji: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.