• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2012    02    15

Trijų dalių pokalbis su menininke Jurgita Žvinklyte

Danutė Gambickaitė

Pokalbį su menininke Jurgita Žvinklyte pradėjome virtuvėje. Galbūt apie tokius buitinius dalykus kalbėti nederėtų, bet Jurgitą pažįstu gana seniai ir mūsų pokalbiai visada vykdavo panašioje neįpareigojančioje aplinkoje (abi gyvenome VDA bendrabutyje), dažniausiai dar šį bei tą veikiant. Tad ir šį kartą nusprendžiau(ėme) nebandyti priverstinai įsikūnyti į apklausiamojo ir klausiančiojo vaidmenis, o tiesiog kalbėtis, tik šįsyk gal kiek trumpiau. Visgi pokalbis susiklostė gana ilgas, tad pateikiama sutrumpinta versija, kurioje pakankamai informatyviai apibūdinamos jaunos ir įdomios menininkės mintys, pomėgiai. Pokalbis susideda iš trijų dalių, kurios buvo įrašytos su keliomis pauzėmis, per vieną jų buvo einama pasivaikščioti apsnigtomis Vilniaus pamiškėmis. Tarp pirmosios ir antrosios bei antrosios ir trečiosios pokalbio dalių rasite kelių minučių trukmės garso įrašus, įrašytus šiek tiek atsitraukus ir skirtus šiek tiek atsitraukti. Malonaus skaitymo ir klausymo!

I dalis (apie sudegintas knygas ir potyrių rimus)

Įsivaizduok, kad aš tavęs nepažįstu, ką pasakytum prisistatydama?

Kaip sunku, turbūt pasimesčiau.

Na, galiu suvaidinti menotyrininkę, tada, pavyzdžiui, paklausčiau: kaip pradėjote savo kūrybinį kelią?

Kažkaip vakar visi klausinėjo (menininkė turi omenyje dalyvavimą „Vartų“ galerijos ketvirtadienio peržiūrose – aut. past.), tai matyt išsisėmiau, nesinori vėl tą patį kartoti. Na, šiuo metu gyvenu Utenoje.

Ką ten veiki?

Mokau vaikus ir tyrinėju miestą, nes pasirodo, kad daug ko apie jį nežinojau. Įdomu viskas: gamta, žmonės, istorijos. Man svarbus grįžimo momentas, nors lyg ir turėčiau eiti link kokios nors naujos pradžios (Jurgita praėjusiais metais baigė skulptūros magistrantūros studijas H. B. Anderseno klasėje – aut. past.), bet tarsi bandau grįžti į praeitį. Toks ratas.

O nepasiilgsti kultūrinio pulso, judėjimo?

Iš pradžių viskas buvo labai gerai, bet paskui visgi supratau, kad trūksta ryškesnių išgyvenimų, emocijų. Na tokio, pavyzdžiui, elementaraus ėjimo į spektaklius, parodas ar pašnekesių su draugais. Tada tą trūkumą ėmiau kompensuoti skaitydama knygas, žiūrėdama filmus. Kūrybine prasme tokia situacija gal net geresnė. Iš pradžių, norėdama gauti emocijų, išgyvenimų bandžiau juos susikurti, todėl nuolat kažką planuodavau, ieškodavau, kažkuo domėjausi, taip iš dalies kompensuoti emocijų susijusių su bendravimu trūkumą.

Atsimenu, kad paskutiniu metu buvai susidomėjusi krikščionybe.

Tai irgi turbūt susiję su tuo grįžimo momentu. Aš nežiūriu į krikščionybę siaurai, domiuosi įvairiais aspektais, pavyzdžiui, dabar skaitau apie šventųjų gyvenimus. Susipažinau su tikybos mokytoja, kuri man daug pasakoja, pataria ką skaityti – tai irgi įdomi patirtis. Tam tikra prasme aš ieškau šventumo.

Šventumo?

Taip, šventumo, maldos, ritualų, bet čia turbūt tokia banga. Pavyzdžiui, pernai eidavau į A. Beinoriaus paskaitas klausytis apie budizmą, buvau labai užsidegusi. Šiais metais štai pradėjau domėtis krikščionybe. Tiesiog man labai įdomūs visi religiniai dalykas, bet ne tiek iš praktinės, kiek  dažniausiai iš mokslinės pusės. Paraleliai vyksta tam tikri atpažinimai, susiję su identitetu, istorija, žmonėmis, pavyzdžiui, mano herojai yra Milašius, Valančius, dar labai domiuosi  Maironiu, Marcinkevičiumi, Strazdu. Man įdomios „kunigėlių“, palaikančių lietuvybę, tapatybės. Ieškau tokių asmenybių istorijų, kurios prasiskverbia pro visus kultūrinius sluoksnius ir išlieka ryškios bet kokiame laike ir kontekste.

Panašiomis temomis domėjaisi dar studijuodama VDA keramiką.

Na tiesiog tuo metu buvau tokioj situacijoj, terpėj, kai aplink buvo daug new age‘o žmonių. Bet tada per daug klausiausi ką sako kiti. Atsimenu, kad domėjausi indėnų kultūra, dariau visokias močikų pupeles, kol ketvirtam kurse įvyko kažkoks virsmas. Ir jis buvo susijęs su Fluxus, John‘u Cage‘u, institucine kritika, na, pavyzdžiui, pasidarė labai įdomūs meno streikai Alytuje, pradėjau deginti knygas.

Sudegintos knygos buvo tavo bakalaurinio darbo dalis ar ne? Tau buvo svarbu kokias knygas deginti? Papasakok apie tai daugiau.

Na knygų turinys buvo nebuvo svarbus. O kalbant apie bakalaurinį, tai atsimenu, kad iš pradžių sakiau, kad darysiu nieką arba lipdysiu tylą, arba tiesiog tai, kas man išeina. Čia vėl Cage‘as ir kad reikia atsiverti, naikinti sistemas. Išėjo viskas taip, kad užsinorėjau į kūrybinį procesą įvesti daugiau veiksmo, performatyvumo ir sugalvojau deginti knygas. Labai nenorėjau lipdyti kokybiškų dirbinių iš kokybiško molio, tai tiesiog pasiėmiau knygų, kažkokio prasto molio ir tepiau jį tarp puslapių. Atsiverti vieną ir užtepi, atsiverti kitą ir vėl užtepi – toks malonus jausmas. Tada sumeti viską į krosnį, išdegi ir lieka tarpai, molis ir šiek tiek raidžių.

Papasakok apie perėjimą iš keramikos į skulptūrą, tiksliau, H. B. Andersen‘o klasę.

Kai pradėjau studijuoti magistrantūroje, Andersenas, sužinojęs iš kur atėjau, pasakė, kad „ne, ne, jokios keramikos“. Pirmą mėnesį buvo sunku, visai nežinojau ką daryti. Po kurio laiko Andersenas per vieną iš susitikimų paklausė, kas man patinka, priėjo prie lentos ir pradėjo rašyti, ką sakiau: „man patinka šokti, man patinka balsas, šnekėjimas, man dar labai patinka matematika“ – dar kažką sakiau, bet jau nepamenu. Taip bendrom jėgom sugalvojom, kad reikia daryti kažką susijusio ir su šokiu, ir su matematika. Tada staiga supratau, kad visą laiką mano studijavimas buvo bandymas atitikti. Kai tu nežinai kas esi, kažką bandai, kažko klausai, važiuoji ten, eini šen – na vis bandai kažkur pritikti, kažką atitikti. O paprasčiausia tiesiog garsiai pasakyti tai, kas tau patinka. Tada jau žinojau ką darysiu ir situacija, kai gali daryti ką nori, bet nežinai ko nori, buvo bedingstanti.

Atsimenu jog sakei, kad negalvojai ir negalvoji, kad darai performansus. 

Negalvojau aš kas yra performansas ir ką daryt, kad tai būtų pavadinta performansu, bet žinojau kas yra choreografija ir kas yra šokis. Tai ką dariau vadinau tiesiog kompozicijomis, bet performanso sąvoka persekiojo, nes taip mano veiksmus vadino kiti.

O kaip pavadintum, pavyzdžiui, tą eksperimentą, kai sekiojai paskui Vilniaus gatvėmis vaikštančius turistus, bandydama atkartoti jų judesius, tiksliau judėti panašiai.

Čia buvo šiaip toks eksperimentas, kurį norėjau pristatyti Gintaro Makarevičiaus paskaitai. Tas eksperimentas toks su Fluxus įtaka, išlikusia dar iš bakalauro. Tuo metu norėjosi poezijos. Poezija man labai patinka.

Kokie autoriai patinka?

Išvardinti?

Išvardink tai, ką dabar atsimeni.

Rimvydas Stankevičius, Fernando Pessoa, Jonas Mekas, R. Tagorė. Na daug kas, kartais ne visada atsimenu autorius. Rengdavau poezijos skaitymo vakarus su aktoriumi Gediminu  Storpirščiu, kuriuose jis pristatydavo daug įdomių poetų. Tai taip išėjo, kad tie, kuriuos pristatydavo, tapdavo mano mėgstamiausiais. Iš lietuvių dar patinka Patricija Šmit – labai gera. Kas dar?

Kaip poezija buvo susijusi su sekiojimu?

Tai nebuvo sekiojimas, o labiau bandymas atitikti einančiųjų judesius, ėjimo ritmą. Tik žinojimas, kad esi filmuojama trikdė ir veikė sąmonę, kiek išbalansuodavo mėginimą sutapatinti ėjimo ritmus. Čia labai svarbus savo ir kito ritmų patyrimas, o kamera to neužfiksuosi, na atsiranda toks neapibrėžtumo pojūtis. Pradėjau tame neapibrėžtume ieškoti poezijos, kažkokių estetinių ritmų.

Gerai pasakyta – estetiniai ritmai. Dar galima pasakyti ir estetiniai rimai arba dar – judesių ir potyrių rimai.

Garso takelis nr.1

II dalis (apie Minklę, poeziją ir matematiką):

Antrąją dalį Jurgita pradėjo komentaru-atsiminimu į pirmojoje minėtą mėgiamą poeziją.

Poeziją mėgstu dar ir todėl, kad vaikystėje mano tėtis labai dažnai netikėčiausiose situacijose, pavyzdžiui, kasant bulves, vis ką nors padeklamuodavo, man tai būdavo nuostabios akimirkos.

Gal ką nors atsimeni ir gali padeklamuoti?

Atsimenu, bet…

…diktofono scenos baimė?

Aha, diktofono scenos baimė. Tie eilėraščiai gal nėra ypatingi, tokie jumoristiniai-fantastiniai, pavyzdžiui, kaip autorius laimi Nobelio premiją ir t.t. Man labiau įsiminė tėvo povyza juos deklamuojant, bet pabandysiu, jei jau taip nori, prisiminti, pavyzdžiui, toks:

Man nereikia gyvenimų dviejų,
Apsieisiu, žinoma, be jų.
Antro neprašysiu niekada,
Nes ir pirmas kaip gili žaizda.

Neprašau aš talentų dviejų,
Apsieisiu, žinoma, be jų.
Antro neprašysiu niekados,
Nes ir pirmas eina be naudos.

Neprašau aš mylimų dviejų,
Apsieisiu, žinoma, be jų.
Antroji, aišku, gal lauks, rymos,
Bet vis ieškau, ieškau dar pirmos.

Puikus.

Mano tėvas juos visada pritaikydavo prie situacijos.

Tai irgi mėginimas atitikti, pritikti, įtikti. Papasakok kodėl tau svarbi matematika?

Iš tiesų, tai matematikos visiškai nesuprasdavau iki dešimtos klasės, vėliau ėmiau ir kažką supratau, taip „pagavau kaifą“ spręsti uždavinius, braižyti. Svajojau būti architekte, bet paskui persigalvojau. Pradėjau studijuoti keramiką, o magistrantūroje vėl prisiminiau matematiką. Į rankas pateko Douglas‘o Hofstadter‘io knyga„Gödel, Escher, Bach: An Eternal Golden Braid“ (1979). Joje apjungiama ir muzika, ir vaizduojamieji menai, ir matematika, ir kas tik nori, ir dar pridedama į tai šiek tiek transcendencijos. Man visa tai siejasi su pasaulio struktūra, kasdienybe. 

Bet ar šioje situacijoje ir kalbėjime matematika netampa estetiniu objektu? Na, kuriuo tu labiau grožiesi tarkim kaip piešiniu?

Gal iš dalies, bet vien toks žiūrėjimas neįdomus, man labai patinka tas sprendimo momentas. Na, pavyzdžiui, atsimeni kaip mes vakar braižėm. Tas piešinys (menininkė turi omenyje piešinį, šiuo metu esantį galerijoje „Vartai“) nėra grynai pasąmonės srautas, jis turi taisykles, pati matei.

Jurgita Žvinklytė „Minklė: kur žemės vidurys? Atsakymas: kur pats stovi“, 2011

Papasakok apie „Minklė: kur žemės vidurys? Atsakymas: kur pats stovi“ (2011), kaip ji susiklostė, išsikristalizavo?

Visų pirma žinojau, kad jokiu būdų nieko nedarysiu studijoje. Šiaip man gyvenime dažnai viskas prasideda nuo pajuokavimų, panašiai buvo ir šį kartą. Juokavau, kad darysiu kažką labai ypatingo, didelėj erdvėj, kurioje privalės būti cementuotas ar asfaltuotas grindinys, kad šokdama galėčiau iki kraujo nusibrozdinti kelius. Paskui, aišku, surimtėjau, bet vis tiek visuose darbuose yra ir šiek tiek išsidirbinėjimo.

Bet tas išsidirbinėjimas neturi neigiamų konotacijų, kurias dažniausiai neša šis žodis, čia jis toks labai teigiamas, tampantis vienu svarbesnių tavo kūrinių sandų, katalizatorių, išsukantis iš nuobodulio. Braižai struktūrą ir kažkuriuo metu pasidaro nuobodu, nemiela, tada imi juokauti, žaisti su projekcijų šešėliais ir vaizdais, kuriuose taip pat braižai, imi judėti pagal linijas ir iš tų judesių susiklosto šokis. Atsiranda tokių neapčiuopiamų, bet stiprių momentų, tas neapibrėžtumas, žaidybiškums ir lengva savikritika turbūt irgi iš Fluxus bei poezijos.

Aha, kartais mintyse apie „Minklę“ pagalvoju – o čia gerą bajerį skėliau, lauke papaišiau su kreidele, o žmonės šalia rimtai dirba, moka didelius pinigus, panašus išsidirbinėjimas buvo ir keramikos bakalaure. Visgi galvojau ir ruošiausi daug.

Nežinant virtuvės reikalų, pagalvotum, kad investavai nemažai finansinių išteklių, juk vyksmai truko dešimt dienų, kiekviena diena buvo filmuojama, užsakyta vieta. Papasakok kaip jausdavaisi per tas dešimt minučių, kurios realiame kalendoriuje tapdavo ir 11, ir 17? 

Iš pradžių ramybės nedavė techninės kliūtys, viską reikėjo gerai apgalvoti, suorganizuoti, nusistatyti kažkokius principus, susikurti planą, nes kaip kitaip magistro darbui pateikti improvizaciją. Iš pradžių manęs net nenorėjo leisti gintis, tad teko pasinervinti. Galų gale, pirmą kartą gyvenime patyriau tokį stiprų kūrybos laimės jausmą. Gal kad viskas vyko lauke, gal kad pasitaikė geras oras, švietė saulė, buvo daug geros šviesos, energijos. O kitą dieną, kai viskas buvo pasibaigę, liūtis nuplovė piešinį. Minklėje, kaip jau sakiau, buvo nemažai improvizacijos, bet daug ir taisyklių, pavyzdžiui, tas devynių dienų repetavimas, bandymas įtilpti į dešimties minučių intervalą. Visada pradėdavau dešimtą valandą ryto ir judėdavau pagal Kalnų parko estradoje esančias dainų šventės šokėjams skirtas žymas. Nuostabus sutapimas ir tai, kad tarpai tarp jų puikiausiai atitiko mano kūno matmenis: rankų, kojų ir viso kūno ilgius.

Truputį improvizacijos, truputį taisyklių, truputį intuicijos ir sutapimų, truputį teksto, truputį konteksto, truputį bendravimo, truputį pagalbos. Tavo kūriniuose yra toks puikaus balanso, pavyzdžiui, tarp išmanymo ir intuicijos, kiekis. O minklės atveju dar ir tas persekiojantis tobulumo, užbaigtumo skaičius 10, kurį tu vis bandai kažkaip atitikti, prieiti iš įvairių perspektyvų. Mintyse man iškyla toks erdvinis brėžinys, modelis su vertikalėmis ir horizontalėmis. Vertikalės tarsi žymi tokį kiek idealistinį siekį atitikti primestas ar/ir pačios susikurtas taisykles, o horizontalės sudaro ne visai artikuliuotą ir kiek neaiškų aplinkybių ir sutapimų tinklą, kuriame, pavyzdžiui, galima su šiokia tokia ironijos gaidele replikuoti kalendoriui, nes svarbesniu tampa pamažu nyrantis vidinis laikas, kuriame dešimt minučių galbūt yra 14, ar 7, o gal net ne minutės. Man labai įdomus tas momentas.

. …bet tą vidinį laiką galima išsiugdyti, kažkaip sinchronizuoti.

Galima, bet tik iš dalies, be paklaidos juk ir šiaip jokių laikrodžių nesusinchronizuosi, o ką jau kalbėti apie vidinį ir tas jo gaivalas labai žavus.

Garso takelis nr.2

III dalis (apie Hugh Grantą ir Skambančią Nerį)

Trečioji pokalbio dalis buvo įrašyta po įžangoje minėto pasivaikčiojimo. Daugiausiai kalbėjomės apie pavasarį projekte „Editing spaces“ (nuoroda:http://www.editingspaces.org/index.php?/concept/ ) pristatytą Jurgitos eksperimentą „Hugh Granto savirefleksija“, norint geriau jį suprasti rekomenduočiau pasižiūrėti/prisiminti filmus „Būti Džonu Malkovičiumi“(1999) arba „Matrica:Perkrauta“(2003).

Papasakok apie „Hugh Granto savirefleksiją“(2011).

Nežinau, o pasakot man tą visą virtuvę?

Kodėl gi ne, kad jau ir šiaip esame virtuvėje.

Iš pat pradžių tai irgi buvo tikrų tikriausias išsidirbinėjimas, toks atsipalaidavimo bajeris, kurį vėliau pritaikiau „Editing Spaces“ projektui. Tuo metu rašiau magistrinį darbą ir niekaip negalėjau susikaupti, žinai kaip būna. Pradėjau užsiiminėti pašaline veikla, pavyzdžiui, žiūrėti visokius „Bridžitos Džouns dienoraščius“, kai reikia rašyti magistrinį darbą, tokie filmai staiga įgauna neįtikėtiną „fainumą“,čia ir įsiminė aktorius Hugh Grant‘as. Pradėjau „gūglinti“, skaitinėti, pagalvojau, kad pabandysiu paieškoti jo anketos facebook‘e, labai nustebau kaip tarp paieškos rezultatų pamačiau šimtus Hugh Grantų. Nustebau ne todėl, kad būčiau nesitikėjus, bet tiesiog ta akimirka sukrėtė. Pasidarė įdomu, koks tai jausmas – būti fanu.

Jurgita Žvinklytė, Hugh Grant’o savirefleksija, 2011

Tie pamėklinių profilių, blogų, fanų puslapių etc. kūrimai susiję ne tik su saviraiška, bet ir su vienišumu. Neseniai klausiausi diskusijos apie ACTA susitarimą ir vienas iš klausančiųjų pasakė, (tiksliai neatkartosiu), kad jei iš paauglių bus atimta tokios (ir panašios) saviraiškos teisė internetinėje erdvėje, gali stipriai išaugti savižudybių skaičius. Na tokia ne nauja ir kontraversiška mintis, bet šiuo atveju visai tinkanti.

Iš dalies, bet kartais tai iš tiesų tik pasilinksminimai, pokštavimai, nors būna visko. Tai pirmiausia susikūriau paštą: amihughgrant@… su slaptažodžiu: „iamnothughgrant“. Tada susikūriau Hugh Granto anketą facebook‘e ir pradėjau kviesti draugauti kitus Hugh Grantus, su jais bendrauti. Kurdavau albumus, kuriuose talpindavau patikusius still‘us iš filmų, kuriuose vaidino Hugh Grantas. Pasitaikydavo įdomių atvejų kai draugauti kviesdavo ne Hugh Grantai, pavyzdžiui, viena mergina kviesdavo draugauti visus Hugh Grantus ir tarp savo tikrų draugų turėjo bent keliasdešimt Hugh Grantų. Kita moteris vis rašinėjo, nes buvo įtikėjusi, kad aš tikrasis Hugh Grantas. Negalėjau jai atrašyti, nes susikūriau tokias taisykles, kad bendrausiu tik su Hugh Grantais. Dar kita mergina labai susidomėjo pačia idėja ir siūlėsi padėti ieškoti daugiau Hugh Grantų, bet vėl dėl tos grynos savirefleksijos siekio negalėjau jai atrašyti.

Papasakok apie vyksmą „Skambanti Neris“ (2011) ir dalyvavimą vienos dienos projekte gegužės7 (nuoroda: www.geguzes7.lt).

Etnologė Gražina Kadžytė pasakoja apie XX a. pradžioje kitoje Neries pusėje dainavusį jaunimą

Na tiesiog išgirdau tą etnologės Gražinos Kadžytės papasakotą istoriją apie upe valtimi plaukiantį ir dainuojantį jaunimą ir tai, kad jų balsų iš savo rūmų klausydavosi Vileišiai ir pamėginau tą situaciją atkartoti. Tiesiog patikrinti ar vis dar galima išgirsti balsus iš kitos pusės, juk kelią užtvėrė kalbotyros institutas, o ką jau kalbėti apie eismo srautų keliamą triukšmą. Pasikviečiau etnomuzikos grupę „Kaukoras“, kad jie padainuotų kitoje Neries pusėje esantiems gegužės7 dalyviams ir lankytojams. Balsai girdėjosi tuo galima įsitikinti pažiūrėjus šią videodokumentaciją (nuoroda: http://vimeo.com/25684621). Na šis vyksmas buvo tokia nauja patirtis, nes dar nesu kvietusi kažko kito, kas atliktų tam tikrus veiksmus vietoj manęs. Dar svarbu, kad nuo gegužės7 man pasidarė įdomios tos pokalbio pradžioje minėtos per istorijas kuriamos tapatybės, identiteto temos, su kuriomis tenka susidurti ir mokykloje dirbant su vaikais.

Na turbūt jau reikėtų bandyti tarti paskutinį žodį.

Nežinau ar šis pokalbis bus įdomus skaitytojui, gal reikėjo daugiau išminties, įžvalgų, bet buvo smagu pasikalbėti.

Tikrai taip.

Ačių už pokalbį!

Iliustracija viršuje: Jurgita Žvinklytė prie savo kūrinio. Vaizdas iš ketvirtadienio peržiūros „Vartų“ galerijoje, 2012. Vitalio Vitaleus nuotrauka.

Vaizdas iš ketvirtadienio peržiūros „Vartų“ galerijoje, 2012. Vitalio Vitaleus nuotrauka.

Vaizdas iš ketvirtadienio peržiūros „Vartų“ galerijoje, 2012. Vitalio Vitaleus nuotrauka.

Vaizdas iš ketvirtadienio peržiūros „Vartų“ galerijoje, 2012. Vitalio Vitaleus nuotrauka.