Apie permainas ir nepermainas „Jaunojo tapytojo prize“

2010 m. 27 spalio d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

JTP_2010_10

Kaip sakė Pierre Bourdieu: „Turbūt nėra didesnės netekties, didesnio stygiaus nei tas, kurį patiria pralaimėjusieji simbolinę kovą dėl pripažinimo, dėl patekimo į socialiai pripažintą visuomenės būtį, trumpai tariant, į žmoniją“.  Ypač didelė netektis, jei toks likimas ištinka menininką.

Sovietmečiu jaunais tapytojais bent iš dalies pasirūpindavo valstybė, skirdama muziejams pinigų pirkti naujus paveikslus. Po nepriklausomybės atgavimo kilnią meno mecenavimo misiją tęsė „Soroso“ pinigai. Na, o dabar, šalyje, kurioje nėra meno rinkos, menininkas pasmerktas išgyventi iš tiesų mistiniu būdu. Studijuojant Dailės akademijoje ar kur kitur dar gali leisti sau gyventi fantazija ir tikėjimu, kad jei būsi atsidavęs savo pašaukimui ir tyliai dirbsi kamputyje, tave tikrai kas nors pastebės, kur nors pakvies, o jei pasiseks – gal ir kiek nors sumokės. Tačiau jei dar studijų metu taip neatsitinka, nespėjai įsisukti į kokį nors ratelį, žiūrėk jau ir stovi darbo biržoje arba dirbi kokius nors nereikšmingus pavienius darbelius. Artėjant trisdešimtmečiui galimybės būti pastebėtam tolydžio senka. O būti atrastam jaunystėje visada geriau nei senatvėje ar po mirties.

Todėl „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas toks aktualus. Kad menininkams jo reikia, o visuomenei įdomu jį stebėti, buvo matyti ir pernai, tačiau šiemetinis konkursas tai tik patvirtino. Jei pernai norą dalyvauti pareiškė 28 menininkai, šiemet rinktis teko net iš 46 jaunų tapytojų. Be to, kad jauno menininko įsitvirtinimo tema aktuali parodė ne per seniausiai surengtos parodos „Illusion of inclusion/Inclusion of illusion“, „Zugzvang“.  „Jaunojo tapytojo prizas“ – puiki galimybė būti ne tik pastebėtam, bet ir sužibėti, gauti piniginį paskatinimą, metus laiko didžiuotis misterio ar misės statusu. Ir vis dėl to žiūrint į išrinktųjų dešimtuko parodą „Titanike“ bei finalinius darbus „Pamėnkalnio“ galerijoje, pritariamai linkčioji galvą Aistei Paulinai Virbickaitei ir konstatuoji: taip, tikrai – atradimų nėra.

Į finalą patekę menininkai (išskyrus klaipėdietę Astą Stasionytę ir kaunietę Mildą Gailiūtę) jau kurį laiką šmėkščiojo įvairiose parodose Vilniuje. Jų braižas ir temos puikiai pažįstami. Kai kurie per pastaruosius metus suspėjo surengti Vilniuje autorines parodas (Indrė Ercmonaitė, Eglė Karpavičiūtė, Linas Jusionis), sudalyvauti grupinėse parodose. Tad tikėtis konkurse išvysti kažkokius esminius jaunųjų tapytojų kūrybos poslinkius – būtų naivu. Juk jiems prireikia tikrai daugiau negu metų, o ir šis konkursas – ne naujų triukų demonstravimas.

Nuoseklus pasirinktos temos ar raiškos vystymas – tai ne bėda, o normali kiekvieno menininko kūrybinio kelio raidos dalis. Bėda užčiuopiama kiek kitur. Ji net turi skambų pavadinimą– „eurostandartas“. Neteko girdėti, kad šis tam tikros tapybos apibūdinimas būtų  įtrauktas į meno žodyną, tačiau neformaliuose pokalbiuose jis pasitaiko vis dažniau. „Eurostandartu“ vadinama tapyba, kurios įtakos šaknys – ne Lietuvos tautiniame ekspresionizme, o bendruose Europos, ypač Vokietijos, 8-9 deš. meno istorijos kloduose. Vaizdavimo būdas dažnai būna paremtas kinematografu ar užuominuomis į skaitmeną, motyvai pasirenkami iš žurnalų ar televizijos, problemos – dažniausiai virtualybės, komercijos, kapitalizmo liūnas. (Žinoma, kiekvienas randa prie to individualų priėjimą.) Koloritas asketiškas ir nuosaikus, potėpiai lygūs ir sutramdyti. Iš kurio kampo bepažiūrėsi – tai tapyba, praradusi nacionalinio charakterio bruožus (jei vis dar tikime, kad tokie egzistuoja). Šitą pretenzingą naujadarą galima pritaikyti bent keliems į dešimtuką patekusiems dalyviams. Tikiu, kad tarp nepatekusių jų buvo ir daugiau. Tačiau nemanau, kad teisinga teisti „eurostandartą“. Tai savailaikis lietuviškos tapybos raidos etapas, atspindintis labiausiai ne ką kitą, o pasikeitusius akademinio dėstymo metodus, įtakos šaltinius ir kokia tapyba yra skatinama.

Laimėtojų trejetukas: Jolanta Kyzikaitė – I vieta už darbą „Miško muziejus“ (2010); Milda Gailiūtė – II vieta už „Ištrintą erdvę“ (2010); ir Adomas Danusevičius – III vieta už „Don‘t ask, don‘t tell (Iš ciklo Karminas)“ (2010). Įdomu, kad pastarasis autorius tarsi simboliškai pakeitė pernai trečią vietą užėmusią Aliną Melnikovą. Abu tapytojai eksplotuoja panašias temas, turinčias queer estetikos bruožų.

Tam tikra tendencija matyti publikos balsavime. Pernai  daugiausiai balsų pelnė Kristina Kurilionok, šiemet – Asta Stasionytė. Žiūrint į abiejų darbus konkurentų kontekste jie atsiskleidžia kaip labiausiai žiūroviški. Deja, nuotraukose paveikslai atrodo daug geriau nei natūroje. Abiems trūksta kokybiško atlikimo, o Stasionytės drobei – didesnio mastelio. Tačiau „An Unexpected System Error Occured I“ (2010) temos ir atlikimo prasme vis vien lenkia pernykštį „Paprastą stebuklą“ (2009).

Iš šiemetinių dalyvių, kurie nebuvo įvertinti jokia prizine vieta, norisi išskirti Liną Jusionį. Teko girdėti, kad konkursui pateiktas darbas buvo tarsi lietuviškos publikos išbandymas. „Disciplina“ (2010) labai patiko vienam jo dėstytojui Vokietijoje, tačiau santūri, griežta kūrinio kalba, nepateikianti jokių patogesnių kabliukų prie vaizdinių efektų, naratyvo ar socialinių temų įpratusiam žiūrovui, liko tarsi nepastebėta. Ir vis dėl to daugelis pamatę finalinį ir kitus Jusionio darbus gyvai, kardinaliai pakeitė nuomonę. Jusionio tapyba išsiskiria tiek formaliais, tiek konceptualiais bruožais, taip pat patirtomis įtakomis. Jokio tautinio ekspresionizmo užuominų, jokio polinkio į vadinamą „eurostandartą“. Šiokių tokių panašumų galima rasti, palyginus su Vokietijos geometrinės abstrakcijos mokykla, Kazio Varnelio estetika, Davido Hockney, Helmuto Newtono kūryba, tačiau apskritai matyti jauną autorių turint unikalų braižą.

Atskiro žvilgsnio nusipelno autorinė 2009 metų konkurso pirmos vietos laimėtojo Andriaus Zakarausko paroda „Peizažo nutapymo būdų tapyba“  „Titanike“. Nesutinku su „7meno dienose“ pasirodžiusio straipsnio apie konkursą autore Dovile Aleksandravičiūte, kuri teigia, kad Zakarausko paroda  „labai naujo ir kitokio autoriaus kūrybos rakurso lyg ir nepasiūlė“. Yra priešingai. Jei anksčiau autoriaus darbai buvo manifestaciško pobūdžio, griežti ir retoriški, tai šioje parodoje ryškiau atsiskleidžia jo kaip tapytojo savireflektyvumas. Į tapytojo-potėpio-paveikslo trijulę įsileidžiamas dar vienas narys – peizažas. Nors jo užuomazgų būta ir anksčiau, tačiau užčiuopiama vaizdavimo transformacija. Reflektuojamas klasikinis tapytojo-peizažisto vaizdinys: Zakarauskas tapo save kaip peizažą, kaip tapytoją, kaip žiūrovą. Kartu autorius naudoja ir natiurmortų tapymo „abėcėlę“ – išgaubto arba įgaubto lęšio principą. Taigi peizažo linija tampančius savo alter ego vaizduoja dar ir kaip natiurmorto objektus (su apšviesta ir neapšviesta puse).

Dar kitokį permainų kampą galima įžvelgti Zakarausko koliažuose. Vasarą, svečiuodamasis pas draugus senoje sodyboje, menininkas aptiko sovietinių dailės žurnalų su spalvotomis ir nespalvotomis tapybos reprodukcijomis. Sukarpydamas iliustracijas į paskirus potėpius ir konstruodamas iš jų naujus motyvus, arba išsaugodamas kitų autorių darbų motyvus daugmaž „sveikus“, jis sukūrė keliasluoksnius darbus, iš esmės tęsiančius tapyboje plėtojamą peizažo tapymo temą. Pavyzdžiui, vaizduoja vyresniosios tapytojų kartos kūrinių fragmentus kaip savarankiškus paveikslus, kabančius subtiliai akvarele nužymėtoje, efemeriškoje, menamoje galerijos erdvėje.  Kitų autorių tapybos dekonstravimas (pavyzdžiui, tokių kaip Jano Mateikos „Žalgirtio mūšis“) mezga pokalbį su tapybos istorija. Tuopat metu plečia idėją apie mistifikuotą, didingą tapytojo virtuvę – studiją, kuri tapymo proceso metu virsta peizažu, paveikslo tęsiniu, kartais pačiu tapytoju.

Įvyko jau du „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursai. Jei jie iš tiesų tęsis toliau bei pavirs tradicija, šią iniciatyvą bus galima pradėti vertinti ne tik kaip  meno gyvenimo kraujo apytakos skatintoją bei simbolinį tapytojo trampliną į matomumą ir pripažinimą.  Kartu šis konkursas pretenduoja tapti savotišku jaunosios Lietuvos tapybos būklės diagnozės punktu.

Akimirkos iš „Jaunojo tapytojo prizo“ įteikimo vakaro ir Andriaus Zakarausko parodos „Titanike“:

JTP_2010_2 JTP_2010 JTP_2010_3

Šių metų konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ nugalėtoja – Jolanta Kyzikaitė.

JTP_2010_4 JTP_2010_6 JTP_2010_7 JTP_2010_zakarauskas JTP_2010_zakarauskas2

Komentarai

  1. valentinas

    as tai visgi sutikciau su tuo „labai naujo ir kitokio autoriaus kūrybos rakurso lyg ir nepasiūlė“. maziau zakarauskai pusk.
    apskritai, kiek nusivyliau konkursui atrinktais darbais. akademijoje per perziuras yra suzmezave ir keli idomesni. gal autoriai nedalyvavo atrankoje…

  2. *

    akademija kasmet baigia apie 20 tapybos bakalauru ir magistru..jau nekalbant apie kitu specialybiu menininkus-o paraisku tik 46? kodel taip neaktyviai dalyvaujama?
    p.s. tekstas geras.

  3. ten

    o tai jei Zakarauskas būtų pradėjęs tapyti savo mamą ar meškiukus, ada naujas posūkis būtų akivaizdus ar ne? Aš sutinku, kad “pasiūlė”, tik nereikia norėti to “pasiūlymo” tokio akivaizdaus ir atitrukusio nuo ankstesnės kūrybos koncepcijos. nebūna gi taip, perėjimai visad esti laipsniški ir niuansuoti.

  4. Situacija

    Situacija siaubingesne nei gali pasirodyti medijoj. isvis sitas puslapis man kuo toliau tuo labiau primena pravda arba hardcore.lt. Sveikinu kuriant savo subkultura.

  5. hudoznik

    Andriau, jei pradesi su Jolanta, nu ta pati kaip paveiksluose frikcijas ir bangas vibruot, zodziu pats supranti ka, tai ziurek, kad laikinai einantis vedejo pareigas nepamatytu, nes tada situacija tikrai is esmes pasikeis…

  6. kerpius

    Ei, nepavydekit tam Zakarauskui, kiek galima ant zmogaus vaziuot uz tai, kad jam tiesiog savo laiku pasiseke? juk ir buvo uz ka pasisekti, gera ta jo tapyba ir ta sunku paneigti. ko vaziuot ant zmogaus ir ieskot visokiu slieku, vos tik kazkas apie ji paraso gera zodi? cia jau nei kritikos, nei menininko problema, o buku pavyduoliu. dalyvaukit ir jus konkurse, laimekit, tai nereiks cia nesamoniu rasyt apie visokias vibracijas ir frikcijas. Visi gudrus anonimiskai spjaudytis vienas ant kito

  7. bum bum

    :)) pritariu kerpiui
    kiek drasos yra internete kai nesuzinosi kas parase.. i akis lenda i subine (atsiprasau) o uz akiu stumia. jei zakarauskui sekasi ar jum gaila, matyt jis geras … ar jusu mazieji menininkai niekas neivertino? man jusu gaila matyt esat per prasti menininkai

  8. aaa

    Pirma karta matau konkursa, kuriame tie patys autoriai gali dalyvauti antrus metu is eiles, ypac pirmo konkurso laureatai (pvz. Kyzikaite, gal ji kitais metais vel dalyvaius?)! Jokio kito konkurso su tokiom taisyklem neegzistuoja, taip kad keiskite dalyvavimo taisykles, nes tikrai labai juokinga darosi. Bent jau is pradziu pasidometumete kaip tokie konkursai Europoje vyksta! O tai nori lietuviai kaip geriau padaryt, o iseina kaip visada…

  9. to aaa

    2009,u prizo laimetojas yra vienas A.Zakarauskas ir jis 2010u JTP nedalyvavo. 2010 prizo laimetoja J.Kyzikaite ir 2011 JTP dalyvauti negales. Visi kiti, iki 30 metu amziaus, dalyvauti gales. Jei patinka Europos konkursai, tai pasidomekite jais ir bandykite ten dalyvauti.

  10. tai kad

    Julija (viena kuratoriu) apskritai, kiek teko susidurti – simpatiska, bet zioploka. ner ko ir tiketis europiniu palyginimu. galima butu pradeti nuo anglu kalbos…

  11. o gi

    pritariu situacijai. artnews tampa vis maziau ir maziau idomus. dar viena savisaviems grupele. maza ir trumpam reiksminga. bet gerai, pabande.
    lauksim kitu iniciatyvu.

  12. Situacija

    CITATA:
    “Bent jau is pradziu pasidometumete kaip tokie konkursai Europoje vyksta!”

    <

    Nereikia niekur ziuret, kokios taisykles tokios, nera cia daug dalyvaujanciu, kad atmesti praeitus dalyvius, kita vertus patys dalyviai gali pasiulyti visai kitus dalykus. Tavo taisykle tiek pat nuobodi kaip ir tavo ta sudievinta Europa

  13. juokinga

    niekas cia nedievina tos europos. elementarus muzieju, galeriju, kuratoriu, rinkos palyginimas. lietuva yra mirusi salis. neapgaudinekime saves.

  14. juokinga

    niekas europos nedievina. palygink kitu saliu muziejus, galerijas, kuratorius, vadyba, rinka su mumis. kas tu, uzsilikes patriotas?

  15. Situacija

    As neesu patriotas, bet daryti taip kaip visi daro tai reiskia buti niekam neidomiam. Uzsidaryk savo kambary isivesk kabeline ir buk europietis. Man patinka Europoje parodos- super, bet nebutina pakartoti uz 10 metu to pacio, kas vyksta ten dabar.

    Tiesiog atkreipiau demesi i sakinio struktura:

    bent jau ispradziu pasidomekite, kaip tokie konkursai Europoje vyksta < tik kvailys gali taip sakyti

  16. aaa

    Darosi vis juokingiau! Jei kam nepatinka “Europa”, tai galite “Pasauliu” pakeisti.
    Galiu tik pridurti, kad ieskotumete talentu, o nekistumete tuos pacius dalyvius kiekvienais metais! Teisingai tik tai sakot, kad patys ” dalyviai gali pasiulyti visai kitus dalykus”, bet ju kazkodel nesiulo. Bet cia jau mastymo arba mentalitelo/intelekto stoka (vadinkit kaip norit)…

  17. aaa

    to ++++++: ne atsokes, o blaiviai mastantis. O jei mastyt taip, kaip jus mastot, gerb. ++++++, tada kyla klausimas – kam is viso reikalingas sitas prizas bei kokia jo prasme, jei niekas nenori ieskot talentu.

  18. oo

    Idomi diskusija, ir visiskai beprasme.
    Visais laikais visi pavydedavo talentingiems ir ka nors darantiems zmonems. Butu nugaleje kiti butu taip pat toliau pikta jau ant ju :) matyt aaa ir yra vienas is tu nepatekusiu i desimtuka…
    Pats straipsnis primena mokyklos laikus, is katalogo sutrumpino savo pacios rasyta rasineli ir pridejo keleta sakiniu apie kitus ir valio atsiskaiciau. O tas “euro standartas” juokingai atrodo, cia kaip Kinijoj ar Japonijoj jie turi vakarietiska tapyba :) nors kai paziuri i ju ta “vakarietiska” ji vis tiek lieka labai autentiska ir tikrai skirias nuo tos Vakarietiskosios, su lietuviu tapyba manau tas pats, kol savam katile verda visiems ji labai eurpietiska, gal laikas turuputeli atsitraukt ir paziuret is sono.

  19. aaa

    To OO: tikrai net nebandziau dalyvauti siame konkurse :), nes jau seniai manes tokie konkursai nedomina. Jau labai seniai nebegyvenu Lietuvoj, ir puikiai zinau kaip tokie konkursai pravedami Amerkoj ar Europoj. Taip kad OO, kaip tu sakai, ziuriu i si konkursa “atsitraukus ir is sono”. Ir jis “atrodo “zalias”. Tendencija gera daryt tokius konkursus, bet reikia gal daugiau smegenys pasukti sio konkurso organozatoirams, kad nebutu i ji juokinga is sono ziureti.

  20. Situacija

    aaa tu esi tobulas/a
    jo, as su tavim sutinku, visi kas isvaro i amerika ar europa iskarto pamato kas negerai namie. Beje ar girdejai kad ten nera korupcijos

  21. to aaa

    :))) juokingas tu aaa. O komentarai – nesubrendusio žmogaus.
    Viskas čia yra gerai su tuo konkursu. Neieškok “razinkų”.
    Ir organizatoriai, ir dalyviai, ir tie,kurie duoda pinigus prizams yra maladiec. Daugiau tokių. O tobulumui ribų nėra.
    Negaliu pakęst tokių verksnių kaip aaa. Kažkas negerai? Darai,kad būtų gerai? Ne-tai apie ką kalba? Komentuodamas tik pats sau atrodai geresnis. Žiųriu į aaa komentarus “atsitraukęs ir is sono” ir tematau kažkuo nusivylųsį žmogų. Neveziot,a?

  22. aaa

    Na jei cia viskas gerai su tuo konkursu, tai ko gi visada velkames is paskos, a lietuviai? Neveziot turbut tam , kuris geresniu dalyku nera mates ir naiviai tikisi, kad cia “Viskas čia yra gerai su tuo konkursu.” Truksta issilavinimo ar patirties, a?

  23. plyta

    perskaiciau visus komentarus ir supratau,kad pavydas cia kalba. neva kai kurie raso: “ieskokit talentu, nes tai ka suradot tai shudas”,- kitaip tariant “ieskokit manes, as genijus”. NIEKAS “taves” ar “jusu” neiskos, turi pats save pateikti, parodyti ir busi ivertintas. daug dirbk zmogau ir galbut tave kas nors pastebes, bet nepamirsk kad save dar ir pateikti publikai turi. nes tavo kaimynas taip pat nemiega, daug dirba ir gal but geriau save pateiks nei tu. nebukit tinginiais ir pavydziais niurzgliais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *