.
2015    11    05

Tekstas kaip reportažas* apie reportažą kaip tekstą. Belaukiant Joe Bideno su Vitalijumi Strigunkovu.

Jogintė Bučinskaitė

Vitalijus Strigunkovas_1  

*Šį tekstą kaip reportažą lydi užkadrinis balsas, ataidintis balsais tų, kurie apmąsto televiziją. Taip, tarytum televizija pati konstruotų reportažą apie save ir kalbintų vieną ją dekonstravusį pašnekovą.

Žiūrint į televizijos ekraną, nebelieka būtojo ar būsimojo laiko. Nors ir numanant tų laikų buvimą, tiesioginis santykis ir žvilgsnis televizijoje vis dėlto įdiegia betarpiškos dabarties vaizdą. Televizija gali veikti kaip archyvinės medžiagos katalogas, tačiau vis viena suteiks galimybę praeitį matyti ir pajusti esamuoju laiku. Taip pat lengvai ten prognozuojama ir ateitis, anonsuojant ją taip, tarsi jau būtų vykstanti ar neabejotinai išsipildysianti. Toks televizinio saviįgalinimo ir pa(si)tikėjimo momentas primena Vilemo Flusserio pastebėtą medijų galios prieš jų vartotojus žaidimą. Susiformuoja hierarchinė struktūra: vaizdus kuriantis turi persvarą prieš tuos, kurie tiesiog į juos žiūri. Vadinasi, televizijos raison d’être, kitaip sakant, buvimo prasmė, yra įvaizdinti ir paversti reiškinius reikšmingais, o žiūrovų – tokias reikšmes priimti. Vis tik griežtai surežisuotame nuolatiniame teledabartiškume, kur viską galima atkurti ir sukurti, esti momentų, kai televizija tampa bejėge, ypatingai tada, kai ateitis paslenka savo koordinates. Tiesioginių transliacijų metu, dabartiškumas sustiprinamas maksimaliai ir išsitęsia tiek, jog negali peržengti ateitiškumo teritorijos, nebegali jos kontroliuoti. Apie situaciją, kai televizija nebepajėgi režisuoti ateities, o tik improvizuoti dabarties formomis, pasakoja XII Baltijos trienalėje eksponuotas Vitalijaus Strigunkovo kūrinys „Laukimas“. Darbe panaudotas LRT televizijos įrašas, kuriame užfiksuotas 2014 metų pavasarį vykęs JAV Viceprezidento Joe Bideno sutikimas Vilniaus oro uoste. Tai iki 20 minučių išsitęsusi gyva transliacija, kurios eigoje laukiama iš lėktuvo išlipančio politiko. Pasiruoštas žinių laidos scenarijus sutrikdomas, o išsitęsusiame laukime veriasi kompleksiškas politinis vizito matmuo.

Mane dominantys dalykai gimsta iš mano įsitraukimo į visuomenę. Iš ten, kur gyvenu, ateina, jei ne mintys ir idėjos, tai impulsai. Gyvenu gatvėje, pro kurią visi svarbūs asmenys pravažiuoja vykdami iš oro uosto. Negalėjau nepastebėti ir sumaišties belaukiant į Vilnių atvykstančio JAV Viceprezidento Joe Bideno. Situacija iškalbinga pati savaime, nes tai reikšmingas įvykis tiek politiškai, tiek simboliškai. Netikėtai užtrukęs išlipti iš lėktuvo JAV Viceprezidentas sutrikdė tiesioginės transliacijos scenarijų, nes vėluojant jau turime anomaliją – atvyksta ir vėluoja, atvyksta ir nepasirodo. Jei tuo metu įsijungęs televizorių galvojau „greičiau, išeik“, po keliolikos minučių užplūdo jausmas „tik neišeik, darosi įdomu“. Vedama pažado ir žinių punktualumo paskelbti, be to, paskelbti pirma, naujienų tarnyba skubina įvykius. Tačiau jie netikėtai pakrypsta kita linkme. Tuo pačiu taip formuojama simbolinė politinio įvykio reikšmė. Tačiau savotiškai pralaimima, nes jis nepasirodo. Tuomet pradedi klausti, ar jie pamelavo?

Neilgai trukus pradėjo byrėti reportažo scenarijus, o žurnalistės kalba pasidarė nelogiška ir nenuosekli. Pradėtos nagrinėti politinės temos. Ir vis dėlto, kai po kurio laiko Joe Bidenas pasirodo, transliacijos vedėjai dar kartą paskelbia jo atvykimą. Tuomet supranti, kad pirmas kartas buvo per anksti, o antras – per vėlai. Mes nuolat spekuliuojame, kurdami ateitį pagal mus. Šiuo atveju buvo ką rodyti ir informacija buvo paruošta, bet paskelbta per anksti. Kodėl taip įvyko? Greičiausia dėl to, jog buvo didelis simbolinis laukimas.

Kadras iš videofilmo Laukimas, 2015

Vitalijus Strigunkovas, kadras iš videofilmo „Laukimas“, 2015, 22:40 min.

Pasak Stuarto Hallo, televizijos auditorija yra milžiniška ir norint ją išlaikyti, reikalingi supaprastinti kodai. Taigi, televizija – iššifruotų prasmių tinklas: „subjektyvus televizinis diskursas gali objektyvius faktus ir individualias interpretacijas susieti į bendrą visumą“ (Hall, 2001:173). Subjektyvumą sustiprina tai, kad televizinio ekrano funkcionavimas pagrįstas filtravimu, t.y. tai, kas nepatenka į kadrą, yra pasmerkiamas tarsi visai neegzistuoti. Tokia vaizdinė manipuliacija, o tiksliau, realybės redagavimas reikalauja kitokio žiūrėjimo būdo, nei tikrovėje. Dėl anksčiau išvardytų televizijos charakteristikų, technopesimistams priskiriamas medijų teoretikas Neilas Postmanas ima abejoti, ar tokiu būdu pateikiama informacija apskritai ką nors implikuoja. Televizija, anot jo, simuliuoja žinojimą (Postman, 1985:88).

Aš kreipiu dėmesį į tuos manipuliavimo įrankius, kurie yra parankūs išskleisti situaciją ir problemą. Šiuo atveju tai – voiceover‘is (liet. įgarsinimas). Jis atsirado beieškant distancijos su pirminiu televizinio reportažo įrašu. Diktorius iš kitos televizijos naujai įgarsino visą reportažą. Tokiu būdu pirminis televizinis įrašas buvo nustumtas į foną, kurį preciziškai atkartoja diktoriaus balsas. Tokia situacija man priminė voiceover‘io panaudojimą garsinant vaidybinius ar dokumentinius filmus televizijoje, kai vienu balsu įgarsinamas visas filmas, visi aktoriai. Minimaliai manipuliuodamas televiziniu reportažu padarau savotišką tautologinį gestą, lietuvišką reportažą įgarsinu lietuviškai. Būtent tai leido aktyvuoti kūrinį ir jį suprobleminti. Bežiūrint naujai įgarsintą reportažą sudėtinga atskirti, kas yra surežisuota, o kas nebe, kas yra reportažas, o kas – gyvas įvykis? Skilimas tarp režisūros, improvizacijos ir ne visada sėkmingos vaidybos yra kritiškas, dėl to produktyvus. Tuomet jau (retoriškai) gali klausti, kas čia surežisuota politinių komponentų lygmenyje? Tai kiek poetiška ir net absurdiška, bet absurdas yra produktyvus tuo, kad yra nukrypęs nuo normos, kuri dažniausiai būna surežisuota. Mes režisuojame gyvenimą, bet jis staiga paslysta.

Kadras iš videofilmo Laukimas, 2015_2

Vitalijus Strigunkovas, kadras iš videofilmo „Laukimas“, 2015, 22:40 min.

Šis darbas man atvėrė daug naujų patirčių, supratau, kaip vyksta tam tikri procesai, kurių veikimo principus galėjau tik numanyti. Supratau, kad diktorių balsas, kad ir ką jie besakytų, formuoja nuolatinių žinių laidos jausmą, simuliuoja žinojimą. Žinios yra informacija ir nuo XX a. informatyvumas tik dar labiau skleidžiasi – trumpėja visi tekstai ir žinutės. Informacija yra skirta dabartiniam, momentiniam vartojimui, todėl iš esmės yra priešinga pasakojimui. Buvo įdomu pamatyti, ar manipuliuodamas televiziniu reportažu informaciją galėčiau paversti pasakojimu. Informacija užvaldo mūsų viešąją erdvę ir mes tampame nekalbūs. Ji yra bendratis, už kurios išeiname ir bandome ją paversti praeitimi, ateitimi ar dar kuo nors. Kūrinio vertė yra jo ateitiškume. Tai yra labai pozityvu. Jei interpretuosime, kad skęsti praeityje yra negatyvu, o laukti ateities – pozityvu, šis kūrinys yra labai pozityvus. Vien tai, kad mes tiek daug kalbame apie Joe Bideno atvykimą, kai informacija apie jį jau keliauja iš lūpų į lūpas, informaciją pamažu jau paverčia pasakojimu.

„Dėl noro pranešti apie ateityje vyksiančius įvykius, televizijos turinys pats savaime įgijo „netrukus bus pasenęs“ (angl. soon-to-be-obsolete) statusą“ (Connolly, 2014:4). Aktualumo koeficientas, palyginus su kitomis, nuolat atnaujinimus žadančiomis ir lengvai juos įdiegiančiomis žiniasklaidos priemonėmis, televizijoje sumažėja iki minimumo. Vis labiau ji primena medijavimo fantomą, palaikantį galios prieš žiūrovą pozicijas ir disciplinuojantį programų tinkleliu. Mes esame priversti laukti, kada realybė mus ištiks informacinių žinių pavidalu. Tvarkaraščio reguliuojamoje televizijoje ji ištinka tuo metu, kai pagal reitinginį mąstymą patogu ir naudinga jai pačiai.

Kadras iš videofilmo Laukimas, 2015_3

Vitalijus Strigunkovas, kadras iš videofilmo „Laukimas“, 2015, 22:40 min.

Man buvo įdomu išsaugoti televizinei transliacijai būdingus aspektus. Trienalės kontekste kūrinys buvo rodomas kaip žinios. Jis veikė pagal išorės pasaulio laiką, transliuojamas kas porą valandų tiksliu tvarkaraščiu. Žiūrovas, norėdamas jį pamatyti, turėjo ateiti tiksliu laiku, kitu atveju buvo priverstas laukti kitos transliacijos, arba tiesiog stebėti besisukančio gaublio žinių laidos ekrano užsklandą. Šis screensaver‘is (liet. ekrano užsklanda) tėra pakartota 40 sekundžių kilpa. Kiekvienos, iš naujo rodomos, žinių laidos laukti verčia 105 žemės apsisukimai.

Galvodamas apie laukimą, supratau, kad tai universali būsena. Tačiau laukimas šiandienos visuomenėje yra visiškai neverslus laiko švaistymas. Mes taupome laiką. Nesame pasiruošę pamatyti, kad pasyvus laukimas gali būti kritiškas ir dėl to produktyvus. Apie laukimą galvoju globaliau. Tiek kultūriniu, tiek politiniu požiūriu esame amžinoje laukimo būsenoje, tai viršlaikinis patyrimas, dažnai turintis savo pažadą. Kaip Walteris Benjaminas laukė Charles Lindbergho skrydžio per Atlantą, taip mes laukiame Joe Bideno, tai neišvengiama situacija. Tik klausimas, kokį kasdienybės įvykį išsirenkame ir bandome aktualizuoti per laukimo prizmę. Šiuo atveju aktualybės dėmuo – Viceprezidento atvykimas, tad norėjau pažiūrėti į tai iš laukimo, pavėlavimo, įvykstančio ar neįvykstančio pažado perspektyvos. Jacques Rancière sakė, kad menas ir politika yra atskiros disciplinos, bet kartu labai panašios, nes suteikia geresnio gyvenimo pažadą. Man pažadas buvo svarbus. Tai yra permanentinė situacija, tokia pat neišvengiama kaip laukimas.

Suvokiant save kaip menininką, mano veikla – susidūrimai su aplinkiniais žmonėmis. Norėdamas kažką gauti, turiu susitikti, bendrauti, ieškoti, žiūrėti. Laukimas yra būtent ta atvirumo būsena, kai tu lauki visko, lauki įvykstant viso pasaulio. Laukimas yra kaip konstanta, kaip tolydus būvis ir egzistuoja tik partikuliarūs elementai – į ką fokusuoji žvilgsnį, ko lauki, kam skiri dėmesį, tačiau gali kilti klausimai, kodėl tau tai svarbu, kokį pažadą tau tai suteikia.

Mes kiekvieną akimirką perkeliame koordinačių sistemą, ji juda kartu su mūsų suvokimu, šiuo požiūriu rytojus niekada neateina, o laukimas yra amžinas. Rytojus nusikelia, o kai galiausiai ateina, jis ateina pagal savo scenarijų, o ne pagal tą, kurį režisavome. Mane domina ta simbolinė pasirodančių įvykių vertės ekonomika nuolatos įvykstančiame pasaulyje. Gal mano video darbas yra reakcija į požiūrį, kad mūsų pasaulis šiandien pilnas vaizdų ir daiktų, o vienintelė išeitis yra viską aranžuoti ir perdėlioti iš vienos vietos į kitą.

Net ir eksponuojamas paviršius (televizijoje) yra savaime vertingas. Jis patenkina vaizdinės atminties netvarumą ir negalėjimą dalyvauti ar patirti tiesiogiai. Taip pat kuria įsidėmėtino (angl. memorable) ir vertinamo iš šalies reiškinio įspūdį. Reiškiniams suteikia kitas praktikas ir dar vieną būdą būti. Meno istoriko Davido Joselito nuomone, tam tikrais atvejais pasikartojimas būtent ir gali sukurti aurą (Joselit, 2013:3–23). Reiškinio pa(si)kartojimas (televizijoje) (o techninių galimybių sudarytomis sąlygomis – ir ne vieną kartą), iš esmės akumuliuoja jo egzistavimą.

Darbuose man svarbus pakartojimas kaip problema ir kaip veikimo būdas. Ir tai atsispindi ne tik „Laukime“. Darbe su plytelėmis bandau sulaužyti loginį teiginį, kad nėra dviejų vienodų dalykų. Buvau radęs dvi plyteles. Viena, atremta į sieną, nukrito ir sudužo. Tada sudaužiau antrą ir jos sudužo identiškai vienodai. Galbūt tai žaidimas, kuris ateina iš pakartojimo, bet juk pakartojimas yra dažnas postmodernizmo įrankis. Taigi, dvi plytelės, kurios gal net nebuvo visiškai panašios, tokiomis tapo tik jas sudaužius.

Pakartojimas. Dvi identiškai sudužusios plytelės mano studijoje, 2014

Vitalijus Strigunkovas, „Pakartojimas. Dvi identiškai sudužusios plytelės mano studijoje“, 2014

2013 metais realizuotame kūrinyje „Aš nieko nematau, bet girdžiu balsus, ką turėčiau matyti. (Žiemos peizažas)“ pusantro mėnesio praleidau Nacionalinėje dailės galerijoje atlikdamas edukacinę praktiką, t.y. pusantro mėnesio tapiau lietuvių klasikų kopijas. Tiek dėl simbolinio ir kultūrino kapitalo, tiek dėl vaizdinės atminties netvarumo tokia edukacijos per pakartojimą praktika yra įsitvirtinusi dailės akademijoje ir apkritai yra būdinga edukacinei sistemai. Man buvo įdomu aktualizuoti tą simbolinę vertę, pažadą, kurį tokia praktika konstruoja. Aktualizavimas, įdabartinimas ir perėjimas iš potencialaus būvio į realų pavyko pasitelkus NDG apsaugos kameros įrašą. Įraše pamatai, kad vietoje paveikslų tesimato juodos skylės, o realybėje prie jų tokios pavardės kaip Čiurlionis, Samuolis ar Gudaitis. Stebėdama save NDG išplečia paprastą matymo lauką, bet taip pat kažką slepia. Disonansas tarp numanomo ir matomo telpa į 76 minučių video įrašą.

Kadras iš videofilmo Aš nieko nematau, bet girdžiu balsus pasakojančius, ką turėčiau matyti a.k.a. žiemos peizažas, 2013, 76 min

Vitalijus Strigunkovas, kadras iš videofilmo „Aš nieko nematau, bet girdžiu balsus pasakojančius, ką turėčiau matyti a.k.a. žiemos peizažas“, 2013, 76 min.

Panašiai pakartojimas ir aktualizavimas veikia ir kitame kūrinyje, 2015 metais atliktame „Substitutions“ projekte. Projektas prasidėjo bendradarbiavimu su belgų menininku Franciu Alÿs, gyvenančiu Meksikoje. Tą kartą pasisiūliau papildyti žymaus menininko nuo 90-ųjų metų iš antrinės meno rinkos renkamą ikonografiškai vienodų Fabiolos paveikslų kolekciją, kurią jis grąžino į meno lauko epicentrą. Sėkmingai pasibaigę mainai buvo aktualizuoti inscenizuojant tiesioginį pokalbį tarp manęs, kuratoriaus ir Francio asistento. Pasinaudodamas mūsų elektronine korespondencija sukūriau scenarijų, į kurį įtraukiau ir cituojamus laiškus. Tokiu būdu vaidybinės dokumentikos aspektų turintis darbas turėjo klampų, nuolatos besikartojantį, bet logines sekos neprarandantį scenarijų, kuris balansavo tarp Kortasaro novelių ir Brechto teatro. Pokalbis turėjo tam tikrą seką, nes laiškai buvo išskleisti su prieš tai parašyto turiniu, tad skaitant, pavyzdžiui, antrąjį, reikėdavo perskaityti ir pirmąjį, skaitant trečiąjį, po to vėl sekdavo antrasis ir pirmasis, ir t.t. Tai sukūrė jausmą, kai nebežinai, ar tai buvo tikra, ar ne, ar tai įvyko, ar nebeįvyko, nes skaitymas vis viena baigiasi pirmuoju laišku.

Kodėl man tai buvo svarbu? Nes ta simbolinė vertė yra tokia abstrakti, tokia neaiški, jog tu nebežinai, ar ką nors pasiekei, ar kažką sueikvojai? Ar aš sukuriu vertę, ar nesukuriu, ar aš veiku, ar aš vagiu, ar aš kuriu, ar tarnauju, ar aš tiesiog laukiu?

Substitution, Fabiola, atvirutė 10x15 cm, 2015

Vitalijus Strigunkovas, „Substitution“, Fabiola, atvirutė 10×15 cm, 2015.

Kadrai iš video filmo Substitution, 2015_2

Vitalijus Strigunkovas, kadras iš video filmo „Substitution“, 2015, 07:19 min

Kadrai iš video filmo Substitution, 2015

Vitalijus Strigunkovas, kadras iš video filmo „Substitution“, 2015, 07:19 min

Substitution, video, 2015, NDG Dailės informacijos centras_2

Vitalijus Strigunkovas, „Substitution“, video, 2015, NDG Dailės informacijos centras

Substitution, video, 2015, NDG Dailės informacijos centras

Vitalijus Strigunkovas, „Substitution“, video, 2015, NDG Dailės informacijos centras

Connolly, Maeve. TV Museum: Contemporart Art and the Age of Television. Bristol and Chicago: Intellect Books and University of Chicago Press, 2014. 340 p.

Flusser, Vilém. Toward a philosophy of photography. London: Reaktion Books, 2000. 94 p.

Hall, Stuart. Encoding/Decoding. In Media and Cultural Studies: KeyWorks. M. G. Durham, D. M. Kellner (eds.). MA: Blackwell, 2001, p. 166-176.

Joselit, David. After Art. Princeton and Oxford: Princeton University Press, 2013. 116 p. Postman, Neil. Amusing Ourselves to Death: Public Discourse in the Age of Show Business. USA: Penguin, 1985. 197 p.