Skaudučio pranašystės ir trumpas įvadas į terminologiją

Kriticzeski-sabotaž jau gana ilgą laiką neteko susidurti su oficialiu antikinės karto menininko/ės parypavimu apie šiuolaikinio meno demonus ir  vis labiau gendančios „vartotojiškos visuomenės“ kvapus. Tačiau vakar sabotažnikus pradžiugino didžiausiame Marijos žemės dienraštyje „Lietuvos vakaras“ išspausdintas Mynk-tauko Skaudučio pranašystė, kurią tikriausiai iššaukė ilgas peržiūrų maratonas Sostinės Amatų Akademijoje (SAA). Čia grynakraujis dailininkas susidūrė su tikraisiais šių dienų parazitais – šiuolaikiniais menininkais. Siaubą sukėlę jų trumpalaikiai, menkaverčiai dirbiniai ne tik vis labiau menkina Marijos žemės kultūros lygį, tačiau ir linksmina nuobodžiaujančią visuomenę. Skaudučiui paširdžius ėmė diegti klausimas – „Kas, vis dėlto, yra menas?“ Sėdėdamas savo dirbtuvėje dailininkas mėgino iškvosti atsakymą iš savo paveikslų juos čiupinėdamas, klausydamas ir šnopuodamas tiesiai į jų paviršių.

„Pridedu ranką prie paveikslo – jokios šilumos, prikišu ausį – jokio garso, pauostau – tik lako kvapas. Padarau dvi išvadas: arba nesugebu jausti meno, arba jo čia iš viso nėra.“

Kadangi savo nejautrumo Skaudutis pripažinti sau neleido, padarė trečią, kompromisinę išvadą:

„Žodis „menas“ tėra paprasčiausias reklaminis triukas, naudojamas tam, kad brangiau parduotum prekę.“

Kriticzeski-sabotaž negalėjo patikėti, kad Skaudutis, kaip senosios kartos dailininkas pamažu išmoko skirti terminus – „dailė“, „menas“ ir „amatas“. Iki šiol visi Amžinųjų dailininkų sąjungos nariai ir kiti mohikanai įraudę, šnopuodami piktinosi, jog jų nebeįsileidžia Vakarykščio meno centras, teisindamasis tuo, kad jų kūryba yra dailė, o ne menas.  Pranašystės autorius drąsiai ir teoriškai eina dar toliau, skelbdamas, jog:

„Iš esmės profesionalioji dailė Lietuvoje jau baigia savo dienas, netekome vieno iš svarbių tautos tapatumo ramsčių – vaizduojamosios dailės.“

Ir tuoj pat paaiškina, kur yra šios meno piktžolės sėkla:

„Dailės akademija nerengia dailininkų profesionalų, ji rengia menininkus. O menininkams tautiškumas rimuojasi su debiliškumu, todėl jie orientuojasi į Niujorko meno rinką. Gyvename laisvoje šalyje, galime daryti, ką norim.“

Taip, sunku, kai naujieji kūrėjai žvelgia taip toli, už vandenyno, kai galėtų dairytis į Rumštiškes, Cukrinininkus, ar kitą nuostabų Marijos žemės kampelį. O jei jau nori būti šiuolaikiniais – bent jau į dešinįjį Neršties krantą…
Bet ne – mūsų menininkai  tarnauja amerikietiškos Mcdocklando kultūros įsigalėjimui, pasitelkdami visas savo genijų galias:

„Reklamą kuria patys talentingiausi menininkai, ir tai daro didžiulę įtaką šiuolaikiniam menui. Visas menas, kuris pretenduoja į šiuolaikiškumą, turi būti skirtas išimtinai tik estetiniams išgyvenimams. Šiuolaikinis menas negali turėti jokio tikslo, jeigu kūrinys skirtas kokiam nors tikslui, vadinasi, jis atlieka tam tikrą funkciją ir jo negalima vadinti menu. Jauni žmonės nori būti šiuolaikiški ir kuria tik avangardinį meną.“

Va čia net ir sabotažnikai susimaišė terminuose tarp „avangardinio“ ir „šiuolaikinio“ meno apibūdinimų. Ką gi, Skaudučiui dar yra ko pasimokyti terminologijoje, nors jis ir pats prisipažįsta:

„Sėdžiu dirbtuvėje, žiūriu į savo paveikslus ir peršasi mintis, kad dailininkas – tai profesija, o menininkas – diagnozė.“