Įspūdžiai iš “Šiuolaikinis Lietuvos menas – naujai” parodos Klaipėdos parodų rūmuose

2009 m. gegužės 19 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Gytis Skudžinskas


Klaipėdos dailės parodų rūmuose pavasaris atėjo su paroda ambicingu pavadinimu – “Šiuolaikinis Lietuvos menas – naujai”. Lenkų kuratoriaus Krzysztof Stanisławski surinkta lietuviško meno kolekcija visų pirma iškėlė drąsius ir net provokatyvius, nors ir gan populistinius klausimus. Koks yra šiuolaikinis lietuvių menas? Ar įmanomas nešališkas ir analitinis žvilgsnis į šiandienę lietuviško meno hierarchiją? Kuratorius, nesusaistytas su vietinėmis institucijomis, atrodo neblogai pažįstantis Lietuvos meno sceną (Stanisławski’s kuravo ir pirmąją Šiuolaikinės lietuvių dailės kvadrienalę), o tai avansu žadėjo nuotykį parodoje.

Autorių sąraše visų pirma pasigendu autorių, standartiškai lietuviško meno kontekste siejamų su šiuolaikiniu menu, tikiuosi, jog tai sąmoningas kuratoriaus žingsnis, ir tai nesugadina pavasariškos nuotaikos. Pravėrus salės duris pasitinka K. Grigaliūno sukonstruoti J. Mekas ir J Mačiūnas, vėliau seka A. Jonkutės intymiai minimalistinės drobės, E. Markūno jau kelerius metus plėtojama to paties objekto multiplikavimo strategija. Ridikaitė, Gasiūnas, Obcarskas, Vaitkūnas, Bartkevičius, Lukys, Trimakas, Gelguda, Barilaitė ir t.t. Dauguma kūrinių jau matyti ir tose pačiose Klaipėdos dailės parodų rūmų salėse, jie atrodo lygiai taip pat gerai, kaip ir žvelgiant į juos pirmą kartą. Kartojimas mokslų motina, bet kokiai progai pasitaikius kartodavo kažkuri mokytoja mokykloje. Deja, pamažu pavasariškas entuziazmas apleidžia. Atrodo, puikūs autoriai ir darbai, kuriuos galima žiūrėti dar ir dar kartą, bet vienintelė juos jungianti gija – visi lietuviai ir gyvena šiuo metu – neatrodo savipakankama.

Darau prielaidą, jog kuratorius sąmoningai norėjo parodyti itin skirtingus autorius ir atskleisti išraiškos priemonių įvairovę. Tokiu atveju pasigendu energingų minties šuolių, stiprių kontrastų ir spontaniškų klaidų.

Parodoje gal šiek tiek ir sudrebinamos lietuviško šiuolaikinio meno hierarchijos kopėčios, bet naujumo ir suformuluotos hipotezes pasigendu. Tarp atskirų kūrėjų dažniau įsiterpia daugtaškis, nei užsimezga konstruktyvus dialogas. Kažkur pasimeta ir afišoje išdidžiai skambėję žodžiai “šiuolaikinis” ir “naujai”, tiesiog jie tampa formaliais laiko apibūdinimais.

Uždarydamas rūmų duris galvoju, kam reikalinga tokia paroda? Kuratoriaus ir autorių CV, savivaldybėms, ministerijoms, Žalgirio mūšio laikams prisiminti. Dominuoja viduriniosios kartos lietuvių meno herojai, keletas tarptautinių žvaigždžių, vienas kitas net Lietuvoje mažai girdėtas vardas – receptas kaip sukurti parodą, nuostabiai atrodančią “popieriuje”.

Eimutis Markūnas. Išeinantys/Įeinantys. Instaliacija, 2008. Fone: Agnė Jonkutė. Iš ciklo Neegzistavimo faktai, 2005 - 2006
Eimutis Markūnas. Išeinantys/Įeinantys. Instaliacija, 2008. Fone: Agnė Jonkutė. Iš ciklo “Neegzistavimo faktai, 2005 – 2006”
Gintautas Trimakas. Iš ciklo Sidabrinis - dangus, 2007
Gintautas Trimakas. Iš ciklo “Sidabrinis” – dangus, 2007
Jūratė Kazakevičiūtė. Žydraakės, 2002. Fone: Laima Oržekauskienė. Proporcija 2, 2007.
Jūratė Kazakevičiūtė. Žydraakės, 2002. Fone: Laima Oržekauskienė. Proporcija 2, 2007.

Visos nuotraukos: Gytis Skudžinskas.

Komentarai

  1. danguole

    Keistas straipsnio autoriaus klausimas – Kam reikalinga tokia paroda? Juk paroda, visų pirma, buvo skirta Lenkijos žiūrovui supažindinti su šiuolaikiniu lietuvišku menu. Ji apkeliavo visą Lenkiją. Be to reikia atkreipt dėmesį, kad visas šis lietuviško meno propogavimasatliktas už lenkiškus pinigus – Lietuvos indėlio čia jokio nėra. man rodos pirmiausiai reikėtų dėkoti, kad populiariną lietuvišką meną, o tie ar ne tie autoriai pasirinkti, čia jau kuratoriaus pasirinkimo laisvė.

    Manau, reikia atkreipt dėmesį, kad ir Lietuvoje ne taip dažnai pamatysi tuos darbus – juk muziejaus nėra. Nesvarbu, kad kažkada buvo rodyta – priauga nauja karta, o ir iš senosios kai kas naujai susidomi menu. Ar vien švietėjiškas parodos aspektas šiais laikais, kai meno nėra kur pažiūrėti, jau nebėra svarbus argumentas? Susidaro vaizdas, kad pats menas jau ir nelabai svarbus – svarbu, tik ar kuratorius sudėlios įdomų pasiansą :)

  2. skaitovas

    Jei rasanciajam jau visa tai matyta tai nereiskia, kad matyta Klaipedos ziurovui. Man autoriaus teksto deliojimo stilius taip pat labai primena primityvu apzvalgininko stiliu. Zmogau nesugebi analizuoti meno eik dirbti i “Paparacu” laida. Neuztenka is vardinti pavardes ir stiliu. Siuolaikinio meno atstovu truksta? Pateik juos straipsnyje ir paaiskink kuo ju kuriniai butu papilde paroda. Bijai rasyti ka galvoji, nerasyk

  3. GyS

    to danguole

    Tikrai nemačiau, kaip ši paroda atrodė Lenkijoje, galbūt ten per tris skirtingas erdves, atskirose ekspozicijose buvo pasiektas didesnis nuoseklumas, ko, jei kalbėtume apie edukacinius parodos tikslus, labiausia pritrūko šiuo atveju. Švietėjiška ar muziejinė ekspozicija kaip tik reikalautų dar didesnės kuratoriaus kompetencijos ir kaip įmanoma minimizuoti asmenines nuostatas. Nuoširdžiai džiaugiausi, kad gausi lietuvių paroda pristatoma Lenkijoje, deja, atrodo ji gavosi nei žuvis, nei mėsa (t.y. nei “kuratoriaus sudėliotas įdomus pasiansas”, nei išsamus bent vieno žanro pristatymas).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *