Siūloma Mekčiūnų meną įkalinti Lukiškėse, o Guglenchaime rengti „bobelių parodas“

Panašu, kad senas kaip pasaulis ginčas apie tai, ką rodyti naujai pastatytame Vilniaus Guglenchaimo muziejuje, pagaliau gali būti baigtas. Vakar įkaitinto miesto plėtros komisijos posėdžio metu mėgėjiškų erotinių filmų režisierius Vytenis Damuševičius damušė kitus posėdžio dalyvius, paskelbdamas savo genialią idėją, kuri senokai sklandė ore, tačiau buvo pagauta ir tinkamai apdorota tik jo. Pasak p. Damuševičiaus, niekam nežinomų meno chuliganų, fliuksuojančių išeivių Žoržo ir Džono Mekčiūnų šiukšlių meno naujame muziejuje eksponuoti nederėtų – esą tai galėtų išprovokuoti tradicinio meno šedevrų mėgėjų protestus ir netgi riaušes.

„Tai per prabangus pastatas fluxusui ir Mekčiūnams. Įsivaizduokite, kas yra Ž. ir Dž. Mekčiūnai pasaulio meno kontekste. Net Liurlionis yra sagos dydžio, kalbant atvirai. Iš provincinio mąstymo atsiranda šitas muziejus“, – tikino įtūžęs režisierius, aiškinęs, kad Lietuva neturi, ką tokiame muziejuje eksponuoti.

V. Damuševičiui antrino viešojo transporto stotelių architektė Neringa Birkevičienė, tvirtinanti, jog Mekčiūnų eksponavimui Guglenchaime būtina surasti realią alternatyvą, leisiančią apsaugoti visuomenę nuo įžūlios šiukšlių meno invazijos. Anot jos, tokių alternatyvų tikrai esama.

„Pavyzdžiui, Lukiškių kalėjimas, kuris yra iškraustomas, Mekčiūnų kunstkamerai – ideali vieta“, – dievagojosi p. Birkevičienė.

Tačiau Foto-grafų ir foto-hercogų asociacijos garbės narys Boleslovas Šnibždas, pats to nežinodamas, tą pačią dieną paneigė V. Damuševičiaus nuogąstavimus, esą Guglenchaime Lietuva neturėtų ką rodyti. Atidarydamas tarptautinę foto-grafaičių parodą „Tyli evoliucija, arba Owned by My Own Identity“ „Aveniu galerijoje“, savo iškilmingoje sveikinimo kalboje B. Šnibždas tyliai pasidžiaugė maloniu faktu, kad pastaruoju metu suklestėjo „bobelių parodos“ žanras.

„Ši graži ir minkšta tarptautinė paroda, talpinanti jaunų bobelių tylius identiteto tyrinėjimus, vaizdžiai parodo, kad dar galima pakovoti estetiško vizualumo fronte. Jūs tik pažiūrėkite: jos visos jaunos, visos ieško atsakymų į įvairius joms aktualius klausimus (pavyzdžiui, kaip paslaptingiau atrodyti autoportretinėje nuotraukoje), bet jų darbuose nėra vienodumo! Vargu ar pamatysime tai kitose parodose. Tokiam menui vieta Guglenchaimo muziejuje“, – susižavėjęs šnibždėjo garbingas foto-grafas. Jo pasiūlymą entuziastingai palaikė marga įvairiaamžė publika.

Belieka tikėtis, kad tylios evoliucijos balsas bus išgirstas ten, kur priimami lemtingi sprendimai.