„Gal sunkiausia surasti, aptikti dabartį?“ Pokalbis su Egle Ulčickaite

„Meno parko“ galerijoje neseniai vykusi Eglės Ulčickaitės paroda „Laikino vietos (kol manęs čia nebuvo)“ įspraudė lankytoją į atminties vietas, vaizdus, kurie staiga dingsta. Menininkė imasi nagrinėti, kurgi dingsta šie atminties vaizdai. Šį nagrinėjimą Eglė atliko ne tik savo tapybos kūriniais, tačiau ir šiuo interviu – ne tik apie išnykusius vaizdus, tačiau ir apie pačią tapybą, parodų svarbą bei kažkur vis išnyrančias sovietinio interjero detales.

Iš kur kilo noras, idėja surengti šią parodą? Ką norėjote ja pasakyti?  Kodėl pasirinkote būtent šiuos kūrinius?

Parodas greičiau priskirčiau poreikių, o ne norų sričiai. Mano nuomone – tai būtina kūrybinio proceso dalis. Tai, visų pirma, tam tikra peržiūra sau pačiam, galimybė pamatyti paskirus kūrinius vienoje vietoje ir švarioje aplinkoje (tapytojų studijos paprastai labiau primena sandėlius, prikrautus įvairių rakandų), suprasti kur ir kaip esi konkrečiu kūrybinės kelionės metu arba susivokti, jog pasiklydai ar užstrigai. Išnešti savo kūrinius į viešumą netgi sveika, nes lindėdamas studijoje gali daug ką įsivaizduoti, bet tai nebūtinai turės ką bendro su realybe. Žinoma, kartais užklumpa ir noras pasidalinti savo kūrybinių ieškojimų rezultatais su platesne auditorija, užduoti žiūrovui klausimus, į kuriuos atsakymo ieškai ir pats.

Apie šią parodą ėmiau galvoti būdama meno rezidencijoje Diuseldorfe 2014-ųjų rudenį. Tuomet planavau eksponuoti tik ten sukurtus paveikslus ir koliažus. Grįžus į Lietuvą, čia pasitiko anksčiau tapyti ir nebaigti paveikslai, kilo idėjų naujiems. Taip pamažu susikonstravo būsima ekspozicija iš atvykėlių ir vietinių kūrinių. Ši paroda – tai ilgalaikio kūrybinio projekto, užsimezgusio dar magistrantūros studijų metu, tąsa, viena iš stotelių. Prieš metus buvau stabtelėjusi „Kažkur kasdienybėje“ (galerija „Akademija“, Vilnius), kur eksponavau kasdienių maršrutų radinius – ieškojau juose tūnančio [kito] laiko. Šiuomkart man parūpo, kaip tie kasdienybės radiniai ir vietos, kuriose juos randu, (pa)kinta virtę tapytais vaizdais, kaip juos atpažįstam arba neatpažįstam, kas tai lemia – kaip išoriniai vaizdai siejasi su atmintyje susikaupusiais vaizdais. Savęs ir žiūrovo klausiu, ar jie turi galiojimo laiką, o gal yra belaikiai? Renku vietų vaizdus (šioje parodoje susitiko vokiškos ir lietuviškos vietos), taip konstruodama savotišką nuorodų archyvą arba paralelinę kartoteką. Parodoje eksponavau naujausius, dar nerodytus (išskyrus tris paveikslus ) tos kartotekos rinkinius.

Parodos pavadinimas „Laikinos vietos (Kol manęs čia nebuvo)“ daugiasluoksnis – jį galima suprasti ir tiesiogiai (kaip laikiną išvykimą), ir kaip gręžimąsi į neišgyventą laiką, ir vaizdo kaip savotiškos atminties vietos laikinumą. Žiūrovas, priklausomai nuo to, kaip jį veikia (ar neveikia) parodoje eksponuojami vaizdai, manau, susikuria savąjį paaiškinimą.

Esate tokia jauna ir jau dėstytojaujate Vilniaus dailės akademijos tapybos katedroje. Kyla klausimas, kaip spėjate ir tapyti, ir užsiimti dėstytojavimu? Ar nesusikerta prioritetai ir kam šiuo metu daugiau dėmesio skiriate?

Šiaip jau esu tingus žmogus. Apsiimti darbai ir pareigos man yra stimulas judėti (turbūt tai galima pavadinti motyvacijos priklausomybe). Kuomet turiu daug laisvo laiko, judu lėtai ir ne itin produktyviai, kai laiko neturiu, nuveikiu kur kas daugiau ir greičiau. Kūryba reikalauja daug, o tiksliau – viso tavo laiko. Net ir tada, kai esi ne studijoje, net ir nesąmoningai, esi kūrybiniame procese. Įvairios kasdienės patirtys, informacija, bendravimas, buvimas vienumoje – visa tai kažkokiu būdu kartais akivaizdžiai, o kartais nė nepastebimai įtakoja būsimų kūrinių idėjas. Jų galvoje visada pilna, tik kartais reikia jas išnešioti, surasti tinkamą vaizdinį atitikmenį.

Man pasisekė, kad ryte keliuosi dėl savų darbų – tapybos, skaitymo, rašymo (studijuoju meno doktorantūroje) – tai, nors ir kupinas abejonių, bet įdomus būdas būti pasaulyje, kasdien (ar bent jau kas antrądien) atveriantis kažką naujo. Darbas su tapybos studentais yra gyvas procesas, kurio metu ne tik atiduodi, bet ir gauni – daliniesi tuo, ką žinai ir tuopat prapleti tą žinojimą. To jokiu būdu nevadinčiau trigdžiu ar prioritetų susikirtimu. Juolab, turint omeny tai, kad nuolat esu tarp tapybos – savos ir studentų. Nors, žinoma, prioritetas – savo kūrybai.

Savo kūryboje kuriate dialogą su sovietmečiu. Kodėl Jums svarbus šis pokalbis su praėjusia epocha?

Kuriu dialogą su mane supančia aplinka, daiktais. Kalbinu juos tapydama. Kartais tie daiktai iš ties tarsi atkeliavę iš kito laiko. Bet jie esti dabartyje. Jeigu galima sakyti, kad kuriu dialogą su sovietmečiu tik todėl, jog neretai mano motyvais tampa tuo laiku sukurti daiktai (aš ir pati, beje, buvau sukurta anoje epochoje), tuomet kaip turėtume vadinti pokalbius su tėvais ir seneliais, kurie taip pat tuo laiku gyveno? Aš savo kalbinamųjų nebendravardiklinu sovietmečio terminu. Mano pasirenkamų motyvų atrankos kriterijui apibūdinti labiau tiktų žodis (n)esatis: praeities nėra, bet jos buvimu abejoti neleidžia daiktiniai įrodymai.

Tiesa, mano kūryboje aktuali vietos laiko arba laikviečio refleksija neatsiejama nuo istorinio, socialinio, psichologinio konteksto, taigi neišvengiamai čia šmėžteli ir sovietmečio šmėkla. Šioje situacijoje įdomu tai, kad kalbame ne apie natūralų, palaipsnišką vienos valstybės santvarkos peraugimą į kitą, kintant žmonių sąmonei. Santvarka pasikeitė, bet sąmonė (o juolab pasąmonė) nepersiorientuoja taip greit. Daiktai pakeičiami naujais, tapetai keičiami sienų dažais, kliošinės kelnės jau seniai nebemadingos – visa tai tik išorinis sluoksnis. Man įdomu, kas dedasi už jo, ką liudija mūsų pačių konstruojama ir perkonstruojama aplinka, kaip ir kokius pėdsakus, žymes joje paliekame, ką tas savos vietos konstravimas liudija apie (pa)sąmonines struktūras. Rodos, jog bėgte bėgam nuo praeities į ateitį (arba į praeitį, kuri iš šiandienos perspektyvos atrodo didinga). Ateitis ir naujovės ateis neišvengiamai. O kur dabarties vieta? Gal sunkiausia surasti, aptikti dabartį? Tapydama mąstau dabartį praeities kontekste. Manau, tam, kad suvoktum pokytį, kad pats galėtum kisti ir keisti – kad geriau suprastum save ir savo aplinką, reikalinga refleksija.

Nereikia suprasti, jog motyvai, kuriuos tapau yra užslėpto ilgesio išraiška ar kokia (n)ostalgija – nebent tas ilgesys nukreiptas į aiškesnį dabarties suvokimą. Manau, jog pokalbis su praeitimi yra neatsiejamas pokalbio su dabartimi komponentas. Dabartį matau kaip daugialypį darinį. Taip jau sutapo, kad gyvenam metu, kai viena valstybės santvarka pakeitė kitą. Mane domina ne socializmas, o suvokimo ir atminties procesai, vykstantys sąmonei persiorientuojant į kapitalizmą.

Jūsų kūriniai blankūs kaip sovietinių butų interjeras. Tokį neryškumą galima lyginti ir su atmintimi, ir su senomis nuotraukomis. O iš tiesų, kodėl savo kūryboje vengiate ryškių spalvų?

Spalvos išblunka nuo saulės, jos išblukusios regisi ir ūkanotame ore, ir susikaupus dulkių sluoksniui – ne tik sovietiniuose interjeruose. Blankumas man siejasi su daugeliu dalykų. Pirmiausia – su (atpa)žinimo stoka. Laikas išblukina praeities įvykius ir patirtis. Atmintis juos nuspalvina jau kiek kitomis spalvomis (kartais, beje, itin ryškiai). Kas kita – kai nebelieka gyvosios atminties, kuri užmarštin nusineša ne tik spalvas, bet ir kontūrus.

Viena vertus, sąmoningai spalvų neblukinu. Kita vertus, dažniausiai mano akį patraukia ir susidomėjimą kelia motyvai padengti fiziniu arba mentaliu dulkių sluoksniu, išblukinti laiko, tad tapydama šį įspūdį sustiprinu. Ką tik vykusi paroda, lyginant su ankstesne mano kūryba, netgi itin ryški. Tiesiog natūraliai atsirado poreikis draugauti su spalva, nejučia ėmiau tapyti veik grynomis spalvomis ir daug rečiau pirkti baltus dažus. Pilki, pasteliniai koloritai, tiesa, man labiau prie širdies (gal todėl, kad gimiau sausį – sniegas, pūgos…). Tačiau tam, kad nepradėčiau kartoti pati savęs, kad ta pilkuma netaptų vienu tonu, turiu apsukti spalvotą ratą.

Kodėl Jums parūpo, kur dingsta užmiršti vaizdai? Ar tokiu tyrimu norite ir iš savo atminties vėl atnaujinti tam tikrus vaizdus?

O Jums neįdomu, kur jie dingsta? Visų pirma, mane domina vaizdo ir medijos (jo patyrimo terpės) santykis. Vaizdai, kuriuos tapau atkeliauja ne iš atminties, o iš aplinkos. Atmintis praeities įvykius ir potyrius, virtusius vaizdais, abstrahuoja, iškraipo, nukenksmina arba sutirština. Nutapytą vaizdą traktuoju kaip nuorodą. Ji turėtų rezonuoti žiūrovo atminties archyve, sukeldama kokią nors reakciją net tuomet, kai vaizdas neatpažįstamas.

Yra daug atminties lavinimo technikų, prisiminimo būdų (ars memoriae). Yra keletas užmiršimo, užmaršties skatinimo tipų. Materialiąją kultūrą sunaikinti, taip ją ištrinant iš kultūrinės atminties lengviau – griuvėsiai, pelenai, nuolaužos ar perrašyti tekstai tampa nebūties faktu, kuris per laiką apauga kitais kultūriniais sluoksniais. Tačiau kaip yra su sąmonėje ir sieloje atsirandančiais ir išnykstančiais asmeninės atminties vaizdais – aš nežinau. Todėl kūryboje ir nagrinėju šį klausimą.

Kūrinyje „Kuratoriaus kalba“ (vyras su juodais lakuotais batais ir šalia užuolaida, panaši į nuotakos suknelę) – kodėl tai sugretinate?

Daug kam kilo įvairiausių klausimų ir interpretacijų dėl šio paveikslo. Net nežinau, ar turėčiau atskleisti paslaptį, paaiškindama, kaip yra iš tikrųjų ir viską sugadinti – lai žiūrovas kuria savo detektyvinę istoriją. Galiu pasakyti tik tiek, kad neturėjau intencijos (nors kas žino, ką rezga pasąmonė) jame išreikšti nuomonę apie kokią nors diskriminaciją, prievartą ar menininkų užguitumą. Tai – realios situacijos kadras, kurį ir pati traktuoju greičiau kaip klausimą, nei atsakymą. Jau net ir aš suabejojau, ką tie juodi batai primynę – užuolaidą, staltiesę, suknelę ar atmintį.

Daug kur fiksuojate interjerą be žmonių.  Ar todėl, kad atmintyje būtent ir išlieka daugiausiai vaizdai be žmonių ar žmones pašalinate dėl kitų priežasčių?

Žmonių nepašalinu, nes paprastai mano pasirenkamuose motyvuose jų ir nėra. Tačiau daiktai, tušti interjerai – tai, kas lieka, kai išeinam, gali liudyti kur kas daugiau apie ten buvusįjį, nei jo portretas. Mane, kaip jau minėjau, domina aplinka kaip žmogaus konstruktas. Interjerų tuštumas tik sąlyginis. Net nežinau, ar visų atmintyse išlieka vienodi vaizdai – vieni galgi prisimena tik žmones, kiti vietas, o gal ir taip, ir taip. Nevaizduodama žmonių, išvengiu konkretumo, vaizdas tampa universalesnis.

Parodoje kuratorinis sprendimas taip išdėstyti kūrinius tarsi paima žiūrovą už rankos ir vedžioja būtent taip, kaip suplanavote. Ar nesunaikinate lankytojo laisvės pačiam apžiūrėti parodą taip, kaip jis nori?

Siekiau sukurti koliažinę ekspoziciją. Kai kurie motyvai paveiksluose, nors ir būdami iš skirtingų kontekstų, koreliuoja tarpusavy, papildydami viens kitą. Taigi juos sąlyginai susiejau. Tačiau žiūrovui nepateikiu jokio žemėlapio (kūrinių sąrašas su pavadinimais – pasirinktina priemonė) ar konkrečių nuorodų, jis ekspozicijoje gali klaidžioti niekieno, išskyrus savo smalsumą, nevedžiojamas.

Kita vertus, kūriniai parodoje turi turi turėti kokią nors tvarką, sudaryti bendrą struktūrą, kad ir chaotišką. Konstruodama ekspoziciją, į sieną žiūriu kaip į drobę – paveikslai, šiuo atveju, atitinka potėpius. Tad parodos naratyvas – tik vienas iš elementų, lemiančių vienokį ar kitokį kūrinių išdėstymą.

Žinoma, tokiu parodos išdėstymu, nuosekliai kaip planavote, norite pasakoti istoriją? Kokia ji? Apie ką?

Planavau žiūrovą paklaidinti, užduoti jam mįslę, papasakodama ne vieną, o kelias istorijas. Kadangi tos istorijos papasakotos vaizdine, o ne žodine kalba, išvertimas į pastarąją greičiausiai tik iliustruotų vaizdus (įdomu – žodis iliustruoja vaizdą, o ne atvirkščiai). Kaip ir rašiau parodos anotacijoje, vaizdai neturi aiškiai apibrėžto simbolinio žodyno, kitaip nei kalba. Manoji kokio nors vaizdo ar kelių besijungiančių vaizdų žodinė interpretacija gali visiškai neatitikti žiūrovo interpretacijos (kiekvienas su savimi nešiojamės skirtingus patirties ir atminties archyvus). Taigi ne tik pats vaizdas kinta, susitikdamas su vis kitu žiūrovu, kinta ir žiūrovo atmintyje talpinamų vaizdų reikšmės ir prasmės, kuomet jie susiduria su išoriniais tų vidinių vaizdų atitikmenimis. Būtent taip kuriamos naujos istorijos, o ne perpasakojama viena ir ta pati. Galima sakyti, jog apie tai ir yra mano parodos istorija.

Iš kur semiatės sovietinių įvaizdžių? Ar jie jus supa Jūsų artimoje aplinkoje (pečius, spintos (tokia net mano tėvų verandoje yra!), žalios spalvos taburetės, spyruoklinės lovos (dar kai kur randamos net studentų bendrabučiuose) )?

Būtent – motyvus aptinku savo aplinkoje. Kūrenti krosnį išmokau dar būdama maža, leisdama atostogas pas senelius kaime. Beje, pačios krosnies nelaikyčiau konkrečiai sovietiniu įvaizdžiu (jos buvo naudojamos ir anksčiau), turbūt vienintelis jį (jei kalbam apie paveikslą „Krivių g. 54-3“) su anuo laikmečiu siejantis elementas – bordinio molio koklių spalva, kiek primenanti tą kraplaką, kuriuo dažydavo grindis. Bet tokiu atveju ir E. Manet fleitininko kelnės, reiktų suprast, buvo pasiūtos SSRS. Žalioji taburetė – kol kas man mįslė – negalėčiau pasakyti anoj, ar šitoj epochoj ji buvo sukurta. Tačiau jos žalumas tikrai ne okis chrominis (šia spalva anuomet dažydavo sienas, uniformas ir,  teko girdėti – žolę). Tokioje lovoje, kuri vaizduojama paveiksle „Beržynas“ tenka miegoti besisvečiuojant Salų (Rokiškio raj.) dvare. Tarp kitko, tos lovos atvežtos iš Vokietijos – berods, nurašytos iš ligoninių, ant kai kurių iš jų dar galima rasti užklijuotus lapelius su pacientų pavardėmis. Taigi ne viskas, kas mūsų aplinkoje sena, priskirtina sovietinių kombinatų produkcijai.

Tiesa, kai kurie motyvai parodoje – iš ties menantys sovietmetį. Paveikslą su spinta neveltui pavadinau „Laikinu monumentu“ – tokia ne tik mano kambaryje ir Jūsų tėvų verandoje stovi. O „Baseinas“, iš kurio jau senokai nebetrykšta vandens purslai, užkonservuotas „Plastos“ gamykloje, kur šiuo metu turiu studiją.

Akis parodoje užkliūna ir už kūrinių, vaizduojančių tamsiai žalius augalus. Taip pat kituose kūriniuose atsiranda smulkūs, ploni, ilgi potėpiai. Pasirinkote tokią tapymo manierą, primenančią japonų šilko grafiką, tapybą. Iš kur ateina tokie sprendimai?

Niekad pernelyg nesidomėjau japonų tapyba, išskyrus Katsushika Hokusai‘jų. O juolab, niekad neturėjau minties  kopijuoti japoniškos tapybos manierą. Tai labai subtilus menas. O aš, net ir rašydama, rašiklį spaudžiu taip, kad tekstas išsigraviruoja net kitame puslapyje. Tiesa, Jūsų minėti paveikslai greičiausiai buvo tapyti po ilgą laiką trukusio akvarelių laistymo. Tai vėliau turi įtakos ir prisilietimo prie drobės būdui bei dažo konsistencijos (naudojant daug skiediklio) skirtumui.

Be to, kiekvienas motyvas reikalauja kiek kitokio atlikimo, man svarbus tapomų objektų medžiagiškumas. Juk negali ta pačia įtampa tapyti efemeriško vandens paviršiaus ar gyvo augalo ir pasyvaus stalo ar jūros bangų į krantą išskalauto plaukmens. Kai kurie objektai tarsi sustingę laike – jie itin konkretūs, o kai kurie tarsi prabėgantys filmo kadrai – jiems labiausiai tinka eskiziškumas.

Žinoma, atlikimo paprastumas ir lengvumas dažnai priklauso ir nuo to, kiek laiko konkretų paveikslą tapai. Kai kurie kūriniai nutapyti per kelias valandas, kai kurie – per kelias savaites, kai kurie – kelis metus. Kuomet dažo sluoksnis storėja, potėpiai tarsi stingsta jame arba visai niveliuojasi.

Viename kūrinyje vaizduojama maža mergaitė rožiniu drugelio kostiumu („Musė“). Ar ten Jūs pati? Kodėl toks pavadinimas?

Lig šiol esu nutapiusi tris autoportretus. Pirmasis iš jų buvo su auskaru ir kepure su užrašu „Amsterdam“ – Vermeerio „Mergaitės su perlo auskaru“ parafrazė. Antrasis – su plastmasine gėle plaukuose. O paskutinis – su beždžione (rėmiausi vaikystėje daryta nuotrauka Kauno zoologijos sode). Tačiau autoportretas man nėra artimas žanras. „Musė“ – ne aš. Tai veik anoniminis personažas. Bet situacijos atmosfera, jausmas – man labai pažįstamas. Turbūt panašiai jaučiausi, kai pradinių klasių karnavale vaidinau eglę. Arba lapę. Jau nebeprisimenu. Tik tas jausmas kartais užklumpa ar greičiau ištinka ir dabar. Kaip déjà vu.

Taip pat įdomus darbas su stirna-vienaragiu („Vienaragis“). Ant ko jis rieda? Ir kodėl pasirinktas toks vaizdinys? Kvestionuojate dažnai apgaunančią atmintį?

Būdama Diuseldorfe, sendaikčių turguje nusipirkau stirnos kojos iškamšą-pakabą. Tuopat prisiminiau pas senelius virš lovos, šalia Jėzaus Kristaus paveikslo kabančius stirnos ragus (trofėjus). Vėliau atėjo žiema.

Paveiksle vaizduoju žiemos peizažą. Ką tik pripustė. Tuščia ir tyku. Aš ir pati niekaip negaliu suprasti, iš kur čia atriedėjo ta stirna.

Kartais mes patys persekiojame kokius nors vaizdinius, juos sąmoningai aktualizuodami, kartais jie persekioja mus, nežinia iš kur atriedėdami. Kartais gyvenimiškos situacijos, rodos, turi sapno struktūrą. Ir nors būdraujančiai sąmonei sunkiau sukurti tokius erdvinius, laikinius bei siužetinius posūkius, kaip sapne, nė nepastebim, kad mus dažnai apgauna ne tik atmintis, bet ir dabartis, neretai primenanti sapną. Kaip rašė J. L. Borgesas, gyvenimas, net jei ir nėra sapnas, vienądien gali tokiu tapti. Kartais,rodos, ir tampa.

Kūriniai, esantys šioje parodoje, kurti 2014-2015 metais. Kuo šie naujausi kūriniai skiriasi nuo Jūsų ankstyvesnės kūrybos?

Kiekvienas naujas kūrinys skiriasi nuo ankstesniųjų (bent jau norėtųsi, kad taip būtų). Tik tie pokyčiai gal labiau pastebimi pačiam kūrėjui. Būdama Diuseldorfe stengiausi išcentruoti savo matymo ir mąstymo įpročius, pradėjau kurti koliažus. Tai atsiliepė ir vėliau kurtų paveikslų struktūrai, jie kompoziciškai išjudėjo iš centro, šalia kai kurių paveikslų atsirado objektai (tai man visiškai nauja). Ir, kaip jau minėjau, atsirado daugiau spalvų.

Kokie ateities planai? Kokių temų norite imtis?

Galima daug ką planuoti, bet gyvenimas ne visad paiso tavo planų. Stengiuosi kurti sąlyginai abstrakčius planus, o bėgant laikui ir kintant aplinkybėms, jie išryškėja (kaip foto juostelė), sukonkretėja. Kūrybinis kelias įdomus tuo, kad yra kupinas netikėtumų. Kartais, net jei ir turi kuo aiškiausią užmanymą, kūrinys nuveda iš anksto nežinomais keliais – nuo to priklauso ir tolimesnių maršrutų kryptys. Kol kas dar neišvaikščiojau po laiko ir atminties temų teritorijas, manau, jose užsibūsiu, nes čia randu vis naujų ir įdomių pasažų.

Laikas parodys, kas laukia ateityje. O dabar laukiu laiko, kuomet galėsiu keliauti į studiją ir ruošti drobes naujiems kūriniams.

Akimirkos iš Eglės Ulčickaitės parodos „Laikinos vietos (kol manęs čia nebuvo)“ „Meno parko“ galerijoje:

Nuotraukos: Airida Rekštytė.