Milijonas ir viena iliuzija. Paroda „Milijonas ir viena diena“ NDG

2010 m. lapkričio 11 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka
_N2V2621

Kino ir video filmų paroda visada pasiteisina, nes judantys vaizdai, nesvarbu ką jie (ne)pasakotų, kaip tai darytų ir kokiais tikslais, užburia ir prikausto savaime, ypač jei esi augęs sovietmečiu, kai vienas pagrindinių „langų“ į pasaulį (kartu ir svajonių fabriku) būdavo televizorius su dviem – vietine ir valstybine (Maskvos) – programomis bei ribotu skaičiumi Vilniaus kino teatrų, iš kurių pora (nebepamenu) „specializuodavosi“ kino produkcijoje vaikams ir paaugliams.

Iš tiesų, teisybė, kad, anot parodos anotacijos, judančių vaizdų  medija – priemonė, efektingai išplečianti nuo seniausių  laikų kultivuojamo pasakojimo galimybes.

Kita vertus, kadangi visos judančių vaizdų medijos sovietmečiu buvo ideologiškai daugiasluoksnės, propagandinės arba naudojančios „ezopo kalbą“, svajonių kaip nesibaigiančio pasakojimo, dėlionių kaip milijono pasakojimų ir abejonių kaip pasakojimų pasakojimuose parodos idėja atrodo visiškai natūrali. Maža to, augintam sovietinės siurrealistinės judančių vaizdų industrijos, gausūs šiuolaikiniai vakarietiški kino ir video pramonės (ideologinės propagandos) pavyzdžiai gali pasirodyti net ganėtinai primityvūs.

Kino ir video medijų žavesys slypi tame, kad jos vienu metu gali generuoti daugybę paralelinių estetinių, etinių, ideologinių, ekonominių naratyvų ir vienu metu, žiūrovui pačiam to net nesuvokiant, aktyvuoti keletą percepcinių, empatinių, psicho-socialinių lygmenų. Paveikslai taip betarpiškai neveikia, todėl judančios medijos kur kas patogesnės ideologinėms manipuliacijoms.

Parodos eksponatai ar jų ištraukos taip pat pasakoja istorijas keletu lygmenų  – menininkai pasakoja istorijas, kino ar video filmai pasakoja savo istorijas, nepriklausomai nuo jų autorių intencijų, galų gale visi šie judančių medijų pavyzdžiai dalyvauja naratyvuose, kurių patys yra nenumatę (pavyzdžiui, atlieka tam tikras edukacines arba propagandines institucijos, kurios dispozicijoje atsiduria, funkcijas).

Žiūrint vieną filmą po kito po truputį trinasi viena tikrovė ir ryškėja kita – ryškesnė, patrauklesnė, tariamai gilesnė… Ši medija labai paveikiai ištrina ribas ir įtraukia. Kaip tik dėl to, keliaujant nuo vieno televizoriaus prie kito, nuo vieno ekrano prie kito, jautiesi praradęs stabilų prasminį ir vertybinį pagrindą po kojomis. Dažnai kyla bendresnio pobūdžio klausimai, pavyzdžiui, kiek judančių vaizdų medijose svarbi ir ar apskritai dar egzistuoja riba tarp to, ką vadiname menu, komercija ar ideologija?

Adam Leech kūrinio Kalbos burbulas „priešistorė tiesiogiai susijusi su ekonominiu finansinio burbulo ir jo sprogimo efekto reiškiniu.“  Kūrinys tarsi kalba dviem kalbomis – vizualiai ir technologiškai paveikia, užburiančia formos kalba ir kartu kelia klausimą kiek šią formą iš tiesų įtakojo šiuolaikinio meno socio-aktualaus įvaizdžio klišės?

Ar paveikiam meno kūriniui sukurti pakanka bet kokios (socialinės) tikrovės užuominos, nuotrupos? Ar šiuolaikinis menas iš tiesų yra socialiai angažuotas ir kritiškas, ar jis tiesiog kiek kitomis formomis nei, sakykime komercinė ar politinė reklama, tarnauja specifiniams tikrovės įvaizdžiams stiprinti?

John Smith video dienoraštyje (iš „Viešbučio dienoraščių“ 2001-2007 serijos) sustingęs kadras ir menininko komentarai už kadro taip pat kelia panašius klausimus. Kuo šie judantys vaizdai, šio filmo visuma specifinė, jei užtenka kelioms minutėms įsijungti bet kurį televizoriaus kanalą ir medijuotos tikrovės (tiksliau jos įvaizdžių) versijų ir perversijų plūstels tarsi sugriuvus užtvankai?

Sakysite, Smitho ar kurio kito menininko filmai demaskuoja šias medijas, priverčia susimąstyti apie jų poveikį. O aš atsakyčiau – nė velnio! Visa tai yra tos pačios nuvertėjusių ir devalvuotų, beprasmiškų vaizdų jūros dalelytė. Socio-ideologine prasme koks kinas ar video menas (ir šioje parodoje), iš esmės atlieka tas pačias komercinės ar ideologinės propagandos funkcijas.

Apie tai iškalbingai byloja išradingas Bill Viola filmukas, kurio pabaigoje išvardijamos visos komercinės potekstės, fondai, firmos, o viskas vainikuojama paties menininko autorinių teisių ženklu. Nebeaišku kam skirtas šis menas, koks jo pranešimas ir ko jis siekia – juk filmo naratyvas tęsiasi iki (visos informacijos išvardijimo) pabaigos. Ir taip video kūrinys skyla į dvi viena kitai prieštaraujančias dalis, į du visiškai skirtingus filmus, kurių vienas išradingai ir paveikiai perša tariamai filosofines potekstes, įtaigiai kalba apie vaizduotės ir technologijos santykį, o antroje („techninės informacijos“) dalyje Bill Viola nedviprasmiškai tėškia – palaukit, brolyčiai, šitą vaizduotės atkarpėlę, kurią jūs tik ką matėte, aš (ir mane finansavusios korporacijos) jau privatizavau! Matote kokių puikių efektų galima išgauti naudojant tokios ir tokios firmos video kamerą! Vartokite, vartokite kuo daugiau vaizdų ir kuo intensyviau! Taigi, skirtumas tarp komercinės, politinės propagandos ir kino ar video meno paviršinis, tiesiog kino ar video menas dažnai spekuliuoja ir simuliuoja ne(be)gyvą „aukštojo meno“ retoriką, nes pastaroji bent kol kas tiesiog maskuoja rinkos totalumą.

Kita vertus, visos šios judančių vaizdų medijos yra pozityvios terapine prasme, nes kai kuriems menininkams (tiems, kurie išsaugoję bent dalelytę naivumo) leidžia susikurti iliuziją, kad jie formuoja „kritinį atstumą“, „apmąsto judančių vaizdų prigimtį“, „demaskuoja medijos kėslus“ ar „išryškina sistemos klaidas“….  Iš esmės, judančių vaizdų medijos tobulai atitinka klasikinės psichoanalizės mistifikacijas ir spekuliacijas, taigi, veikia senu, „patikrintu“ sublimacijos principu, nuolat stimuliuodamos ir palaikydamos infantilų menininkų „kaip prasmių aiškintojų ir dekonstruotojų“, arba fiktyvų jų savasties mitą.

_N2V2614a _N2V2626 _N2V2635 _N2V2638 _N2V2629a _N2V2649 _N2V2691

Fotografijos Vaidoto Aukštaičio. Tarptautinė kino ir videomeno paroda „Milijonas ir viena diena”, Nacionalinė dailės galerija

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. Etsuj

    Jack Smith gal ir ne geriausias darbas pateiktas. Siu metu Berlyno bienales kontekste galima buvo lengvai nuskaityti sio video darbo socialine ir politine zinute. Darbas, be to, nebalansavo ant verksmingo patoso ribos. Sustinges tv vaizdas beveidziame viesbutyje, isitempes politiko veidas ir galbut issisokusios kraujagysles yra pasiruoshusios tuoj tuoj sprogti ziniomis (bet ar tikrai tai yra zinios?)

    P.S. prie pusiau video stills/pusiau televizoriaus ekrano fotografiju galbut verta prideti ir autoriu pavardes ir darbo pavadinimus. Kitaip tai tik NDG patalpu nuotraukos.

  2. asvile

    kritinis diskursas kritiniu diskursu. bet is kur tiek neigiamu emociju? straipsnyje paliesta daug svarbiu ekrano meno aspektu, taciau, velgi, is kur tas kartelis. deja, neturiu galimybes apsilankyti parodoje, taciau drisciau gincytis, kad video darbu paroda padaryti yra lengviau ne misrios medijos paroda. todel jeigu autorius sugebejo vienu ypu apeiti bent dauguma eksponuojamu video ir kino darbu ir dar kritiskai juos suvirskinti – slove kuratoriams ir architektams

  3. Etsuj

    Atrodo, čia kalba eina ne apie parodos kuravimo strategiją, ne apie darbus. Gal autorius kalba apie video qua video, o gal ir apie institucinės kritikos negalimumą video mene kuris prodiusuotas pačių institucijų ir dar to neslepia.
    Tačiau ta neaiški autoriaus pozicija tampa neadekvati dėl paties JMVMC centro, kuriame taip pat dažnai eskponuojamas video menas, prodiusuotas ir neprodiusuotas, įsigytas/parduotas įvairių institucijų. O dar daugiau, JMVMC juk direktorius kažkada žadėjo, kad “sieksime jį padaryti Rytų Europos, o gal net ir pasaulio kultūros traukos centru.” Manau, tamsiame šio pažadėjimo šešėlyje neabejotinai atsiduria pats JMVMC, o ir ŠMC, kai NDG organizuoja tokias aktualias bet ir aiškiai pristatytas parodas, kaip “Milijonas ir viena diena”.

  4. Mat

    nesu nei meno nei kuravimo strategiju zinovas, bet man paroda patiko. ir sis tekstas nieko. bet pritarsiu etsuj, jis labiau ne apie paroda.

  5. Omer Fast

    This notion of manipulation is one that I don’t care for. It implies a sinister operation and a cynical understanding of the media and I don’t really have that because I accept that the media presents narratives – that is what it does – and in order to present narrative you have to form it. Of course there are political dimensions and commercial interests that shape naratives but I want to set the notion of manipulation aside. it is not about removing veil from people’s eyes and suggesting that what they see in the media is constructed. I think people know that, so for me the notion of manipulation is not very interesting, manipulation is part of what you do even when you talk, when you tell a story. When you’re editing, you’re trying to make it as linear and honest as possible. I keep getting asked, is this work media critique? As if it would help in any way: “Oh yes, it’s media critique, let’s all breathe a deep sigh of relief’. but that is not what it is. Of course these critical analyses have been important in fashioning our understanding of the media, but I think all that talk tends to obscure something which is extremely important in the media, and that is pleasure. It took me a while to be comfortable with that and to say that I want to make things that are pleasurable, regardless of their relationship to social dynamics and to current events, history and to the media.

    Art Monthly, October ’09, interviewed by Marcus Verhagen

  6. Romas Zabarauskas

    Kadangi tiek parodos, tiek recenzijos tekstai atrodo [pavojingai] lengvai suprantami, leidžiu sau prisidėti prie komentarų.

    Kurie iš esmės įdomūs, bet ar tikslinga kaltinti Bill Viola, kad jis neįgyvendino parodos kuratorių [galimų] intencijų? Čia jau turbūt ne jo bėda – iš tiesų gal ne visi menininkai kuria norėdami [terapiškai ar ne] demaskuoti “rinkos totalumą” ar pan. Gal tas Violos filmas sukurtas labiau “meno menui” principu, ir todėl nėra nei gėdinga nei labai stebėtina įvardinti kūrinio mecenatus. Nes kad ir atrodo, jog tai kapitalizmo baisumo įrodymas, iš tiesų taip buvo jau Antikoje.

    O dėl parodos, tai buvau gana sutrikęs dėl Michael Moore, JLG ir pan. filmų ištraukų. Nelabai matau, ką gero atneša jų žiūrėjimo patirtis parodos kontekste. Manau naudingiau juos pažiūrėti individualiai ir nuo pradžios iki galo, o norint kažkokio “naujo” interpretacijos kampo tiesiog perskaityti teorinį straipsnį, o ne tris kuratorių ant sienos prirašytus stulpelius. Tiesiog stebina, nes tie filmai nėra nei reti nei nežinomi, kad juos būtų įdomu “atrasti” parodoje.

    Man tarkim būtų buvę įdomiau, jei darbai būtų sudėlioti pagal naratyvinio kino / video meno / eksperimentinio kino santykius, būtent išryškinant skirtingus kontekstus ir intencijas, o ne pritempiant skirtingiausių temų darbus prie naratyvo santykio su realybe apmąstymo.

    Ir dar reikia pasakyti, kad eksperimentinis kinas ir apskritai bet koks kinas galerijose retai rodomas dėl to, kad tiesiog nėra labai pagarbu kino salei skirtą filmą rodyti per televizorių.

    Sorry už kritiką,
    RZ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *