• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2010    11    11

Milijonas ir viena iliuzija. Paroda „Milijonas ir viena diena“ NDG

Kęstutis Šapoka

_N2V2621

Kino ir video filmų paroda visada pasiteisina, nes judantys vaizdai, nesvarbu ką jie (ne)pasakotų, kaip tai darytų ir kokiais tikslais, užburia ir prikausto savaime, ypač jei esi augęs sovietmečiu, kai vienas pagrindinių „langų“ į pasaulį (kartu ir svajonių fabriku) būdavo televizorius su dviem – vietine ir valstybine (Maskvos) – programomis bei ribotu skaičiumi Vilniaus kino teatrų, iš kurių pora (nebepamenu) „specializuodavosi“ kino produkcijoje vaikams ir paaugliams.

Iš tiesų, teisybė, kad, anot parodos anotacijos, judančių vaizdų  medija – priemonė, efektingai išplečianti nuo seniausių  laikų kultivuojamo pasakojimo galimybes.

Kita vertus, kadangi visos judančių vaizdų medijos sovietmečiu buvo ideologiškai daugiasluoksnės, propagandinės arba naudojančios „ezopo kalbą“, svajonių kaip nesibaigiančio pasakojimo, dėlionių kaip milijono pasakojimų ir abejonių kaip pasakojimų pasakojimuose parodos idėja atrodo visiškai natūrali. Maža to, augintam sovietinės siurrealistinės judančių vaizdų industrijos, gausūs šiuolaikiniai vakarietiški kino ir video pramonės (ideologinės propagandos) pavyzdžiai gali pasirodyti net ganėtinai primityvūs.

Kino ir video medijų žavesys slypi tame, kad jos vienu metu gali generuoti daugybę paralelinių estetinių, etinių, ideologinių, ekonominių naratyvų ir vienu metu, žiūrovui pačiam to net nesuvokiant, aktyvuoti keletą percepcinių, empatinių, psicho-socialinių lygmenų. Paveikslai taip betarpiškai neveikia, todėl judančios medijos kur kas patogesnės ideologinėms manipuliacijoms.

Parodos eksponatai ar jų ištraukos taip pat pasakoja istorijas keletu lygmenų  – menininkai pasakoja istorijas, kino ar video filmai pasakoja savo istorijas, nepriklausomai nuo jų autorių intencijų, galų gale visi šie judančių medijų pavyzdžiai dalyvauja naratyvuose, kurių patys yra nenumatę (pavyzdžiui, atlieka tam tikras edukacines arba propagandines institucijos, kurios dispozicijoje atsiduria, funkcijas).

Žiūrint vieną filmą po kito po truputį trinasi viena tikrovė ir ryškėja kita – ryškesnė, patrauklesnė, tariamai gilesnė… Ši medija labai paveikiai ištrina ribas ir įtraukia. Kaip tik dėl to, keliaujant nuo vieno televizoriaus prie kito, nuo vieno ekrano prie kito, jautiesi praradęs stabilų prasminį ir vertybinį pagrindą po kojomis. Dažnai kyla bendresnio pobūdžio klausimai, pavyzdžiui, kiek judančių vaizdų medijose svarbi ir ar apskritai dar egzistuoja riba tarp to, ką vadiname menu, komercija ar ideologija?

Adam Leech kūrinio Kalbos burbulas „priešistorė tiesiogiai susijusi su ekonominiu finansinio burbulo ir jo sprogimo efekto reiškiniu.“  Kūrinys tarsi kalba dviem kalbomis – vizualiai ir technologiškai paveikia, užburiančia formos kalba ir kartu kelia klausimą kiek šią formą iš tiesų įtakojo šiuolaikinio meno socio-aktualaus įvaizdžio klišės?

Ar paveikiam meno kūriniui sukurti pakanka bet kokios (socialinės) tikrovės užuominos, nuotrupos? Ar šiuolaikinis menas iš tiesų yra socialiai angažuotas ir kritiškas, ar jis tiesiog kiek kitomis formomis nei, sakykime komercinė ar politinė reklama, tarnauja specifiniams tikrovės įvaizdžiams stiprinti?

John Smith video dienoraštyje (iš „Viešbučio dienoraščių“ 2001-2007 serijos) sustingęs kadras ir menininko komentarai už kadro taip pat kelia panašius klausimus. Kuo šie judantys vaizdai, šio filmo visuma specifinė, jei užtenka kelioms minutėms įsijungti bet kurį televizoriaus kanalą ir medijuotos tikrovės (tiksliau jos įvaizdžių) versijų ir perversijų plūstels tarsi sugriuvus užtvankai?

Sakysite, Smitho ar kurio kito menininko filmai demaskuoja šias medijas, priverčia susimąstyti apie jų poveikį. O aš atsakyčiau – nė velnio! Visa tai yra tos pačios nuvertėjusių ir devalvuotų, beprasmiškų vaizdų jūros dalelytė. Socio-ideologine prasme koks kinas ar video menas (ir šioje parodoje), iš esmės atlieka tas pačias komercinės ar ideologinės propagandos funkcijas.

Apie tai iškalbingai byloja išradingas Bill Viola filmukas, kurio pabaigoje išvardijamos visos komercinės potekstės, fondai, firmos, o viskas vainikuojama paties menininko autorinių teisių ženklu. Nebeaišku kam skirtas šis menas, koks jo pranešimas ir ko jis siekia – juk filmo naratyvas tęsiasi iki (visos informacijos išvardijimo) pabaigos. Ir taip video kūrinys skyla į dvi viena kitai prieštaraujančias dalis, į du visiškai skirtingus filmus, kurių vienas išradingai ir paveikiai perša tariamai filosofines potekstes, įtaigiai kalba apie vaizduotės ir technologijos santykį, o antroje („techninės informacijos“) dalyje Bill Viola nedviprasmiškai tėškia – palaukit, brolyčiai, šitą vaizduotės atkarpėlę, kurią jūs tik ką matėte, aš (ir mane finansavusios korporacijos) jau privatizavau! Matote kokių puikių efektų galima išgauti naudojant tokios ir tokios firmos video kamerą! Vartokite, vartokite kuo daugiau vaizdų ir kuo intensyviau! Taigi, skirtumas tarp komercinės, politinės propagandos ir kino ar video meno paviršinis, tiesiog kino ar video menas dažnai spekuliuoja ir simuliuoja ne(be)gyvą „aukštojo meno“ retoriką, nes pastaroji bent kol kas tiesiog maskuoja rinkos totalumą.

Kita vertus, visos šios judančių vaizdų medijos yra pozityvios terapine prasme, nes kai kuriems menininkams (tiems, kurie išsaugoję bent dalelytę naivumo) leidžia susikurti iliuziją, kad jie formuoja „kritinį atstumą“, „apmąsto judančių vaizdų prigimtį“, „demaskuoja medijos kėslus“ ar „išryškina sistemos klaidas“….  Iš esmės, judančių vaizdų medijos tobulai atitinka klasikinės psichoanalizės mistifikacijas ir spekuliacijas, taigi, veikia senu, „patikrintu“ sublimacijos principu, nuolat stimuliuodamos ir palaikydamos infantilų menininkų „kaip prasmių aiškintojų ir dekonstruotojų“, arba fiktyvų jų savasties mitą.

_N2V2614a

_N2V2626

_N2V2635

_N2V2638

_N2V2629a

_N2V2649

_N2V2691

Fotografijos Vaidoto Aukštaičio. Tarptautinė kino ir videomeno paroda „Milijonas ir viena diena”, Nacionalinė dailės galerija