Ar įmanoma „suqueerinti“ Lietuvą? Pokalbis su Artūru Tereškinu

2012 m. liepos 27 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Romas Zabarauskas

Pastaruoju metu Lietuvoje netyla diskusijos apie LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių) asmenų teises. Vis dar galioja homofobiškas nepilnamečių apsaugos įstatymas; neseniai buvo bandoma pakeisti ir Konstituciją „prastumiant“ konservatorišką šeimos koncepciją. Šiurpina atskirų politikų komentarai bei neapykantos kupini apklausų rezultatai. Akivaizdu, kad Lietuva – homofobiška šalis, todėl reikia dar daug aktyvizmo bei viešumo, kad situacija pasikeistų. Tačiau akademinėje bei meninėje terpėje LGBT aktyvizmas dažnai sukritikuojamas iš queer perspektyvos, konfrontuojančios su „tapatybės politika“ (identity politics) bei pačių LGBT aktyvistų normatyvumu.

Neseniai įkaitusi diskusija užvirė Facebooko „Feminizmo“ grupėje.

Ta proga nusprendžiau padiskutuoti su queer teorijos pradininku Lietuvoje, Artūru Tereškinu – Harvardo universiteto doktorantu ir Vytauto Didžiojo Universiteto profesoriumi. Būtent šio autoriaus monografijos „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001), „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas“ (2007), „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“ (Vilnius: Baltos lankos, 2011) bei sudaryta knyga „Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje“ (2002) pionieriškai ir išsamiai supažindino su queer teorija ir pritaikė ją lietuviško konteksto analizei.

Ką reiškia queer? Gal galima išskirti tris dalykus: queer teoriją, istorinį queer aktyvizmą (Queer Nation, Act Up) ir dabartinį queer aktyvizmą/„tapatybę“?

Taip, išskirtini visi tavo minėti dalykai ir dar daugiau. Kartais queer susiaurinamas tik iki lyčių ir seksualinės politikos. Tačiau iš esmės queer – terminas, apibūdinantis ne tik tuos, kurie įgyvendina nenormatyvinį seksualumą, bet ir tuos, kurie priešinasi visoms galios hierarchijoms ir priespaudos formoms. Tai reikštų, kad kalbant apie queer turimas galvoje ne tik idėjų apie seksualumą rinkinys, bet ir platus kitų problemų, tokių kaip
pakenčiamas gyvenimas, vartojimas, globa, bendruomeninis sambūvis ir pan., arealas.

Queer asmenys savo elgsena prieštarauja ne tik vyraujančios kultūros hegemonijai, bet ir LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų) kultūros tapimui mainstreamu. Queer kultūra ar tiksliau subkultūra yra konfrontacinė: ji priešinasi tiek kultūros heteronormatyvui, tiek homonormatyvumui.

Tačiau anglų kalboje queer naudojama ne tik teorijai, tapatybei ar aktyvizmui apibūdinti. Dabar terminas “queer” yra tapęs veiksmažodžiu. Suqueerinti kažką reiškia mėginti destabilizuoti dominuojančias vieno ar kito reiškinio sampratas, parodyti, kad nieko nėra įgimto ir nekintamo.

Lietuvoje terminas „queer“ lipdomas kur reikia ir nereikia. Gal gražu pasivadinti queer, sukurti internetinę grupę ir dalintis rasistiniais, seksistiniais ir homofobiškais video, kaip tai daro kažin kokia lietuviška queer grupė Facebooke. Kuo ši grupė queer, kokia jos nenormatyvinė ideologija, taip ir lieka neaišku. Dalijimasis erotinėmis vaikinų nuotraukomis ir jų komentavimas toli gražu nėra queer veiksmas, tapatybė ar aktyvizmas.

Na, grupė, kurią mini, yra skirta išskirtinai jaunimui ir, viena vertus, gerai, kad egzistuoja tokia saugi necenzūruojama erdvė. Bet sutinku, kad žodis queer netinka daugelio jos narių apibūdinimui, ir, tiesą sakant, neseniai dėl šių priežasčių nuo jos atskilo nauja grupė žmonių, kurie iš tikrųjų vienaip ar kitaip sieja save su queer.

Per daug nenukrypstant į slaptas Facebook’o grupes – tenka pripažinti, kad queer nuovoka visur yra skirtinga. Pasak vieno niujorkiečio draugo, kuris save identifikuoja kaip queer, su šia sąvoka tapatinasi labai įvairūs žmonės. Jis išskyrė queer anarchistus, queer homo nacionalistus ir queer teoretikus – dekonstrukcionistus. Gal galime šiek tiek išsiplėsti apie šias tris skirtingas variacijas ir jų atitikmenis/galimybes Lietuvoje?

Tavo minėtame Niujorke visai kitokia queer padėtis: ten egzistuoja, kaip pats minėjai, ne viena, o keletas queer subkultūrų, yra skirtingų queer judėjimų ir aktyvizmo formų. JAV labai išplėtota ir queer teorija. Kasmet išleidžiamos dešimtys knygų apie tai. Lietuvoje, deja, apie queer subkultūrą ar queer aktyvistų grupuotes kalbėti beveik negalima.

Matomos tik atskirų asmenų pastangos veikti queer vardu arba imti ir suqueerinti liūdną nacionalinės hipochondrijos ir smurto persmelktą viešąją erdvę. Kai LGBT politika kol kas nėra labai išplėtota, sunku kalbėti apie kažką panašaus į amerikietišką grupę Queer Nation, vienijusią visus asmenis, kurie jautėsi keisti, skirtingi, iškrypę ir kurie kūrė savo tapatybę kaip priešpriešą ne tik dominuojančioms seksualumo normoms, bet ir politiškai įtvirtintoms ir kartu normalizuotoms gėjų bei lesbiečių tapatybėms.

PROBLEMOS

Pirma problema

 Lietuvoje egzistuoja toks pavojus: queer kartais laikomas antru žingsneliu arba tiesiog geresne LGBT aktyvizmo versija, todėl kai kurie aktyvistai tarsi bando prašokti iškart prie queer. Bet tai problematiška, nes pats queer yra sukurtas kaip reakcija… Tačiau Lietuvoje tarsi ir nėra į ką reaguoti.

Pirma, manau, reaguoti yra daug į ką…

Na taip, bet turiu omeny, nėra to išvystyto LGBT aktyvizmo ir „homonormatyvumo“, kuris būtent ir iššaukė queer…

Nesutinku dėl homonormatyvumo. Jis labai stiprus LGBT bendruomenėje. Štai tavo nurodytoje Facebook‘o diskusijoje aiškinama, kad biseksualai kaip socialinė grupė neegzistuoja, o apie homoseksualius santykius kalbama tarsi jie būtų plėtojami kažkokioje beorėje erdvėje ar Marse ir juose neveiktų panašūs galios santykiai ir galios hierarchijos (aktyvus/pasyvus, stipresnis/silpnesnis, butch/lipstick, jaunas/pagyvenęs ir t.t.), kaip ir heteroseksualiuose santykiuose. Tačiau daugeliu atveju homoseksualūs santykiai tik imituoja heteronormatyvius plačiosios visuomenės elgesio modelius.

Kita vertus, egzistuoja daugybė problemų, į kurias reikia reaguoti, – pirmiausia susijusių su lyties, seksualumo, intymumo suvokimu ir įgyvendinimu. Pvz. ar kas nors Lietuvoje kada nors klausė ar analizavo, kokį vaidmenį romantinė meilė ir poravimosi naratyvai vaidina įtvirtinant ir palaikant represinę neoliberalią tvarką? Galbūt, tik man neteko nei girdėti, nei skaityti apie tai. Antra, abejoju, ar queer aktyvizmas laikomas geresne LGBT aktyvizmo versija. Manyčiau, kad paprasčiausiai kitokia.

Kaip ne vienas LGBT politikos tyrinėtojas yra pastebėjęs, jau ne vieną dešimtmetį ši politika (čia kalbu apie JAV ir Vakarų Europą) koncentruojasi ties labai konservatyviais socialiniais projektais, kurių tikslas – integruoti LGBT žmones į tradicinį tautos ir šeimos gyvenimą, paversti juos mainstreamo dalimi. O queer politika, mano manymu, išlieka arba turėtų išlikti radikali pirmiausia savo nenoru asimiliuotis ir nuolatiniu heteronormatyvumo ir homonormatyvumo, kurie labai giliai įsišakniję ir LGBT bendruomenėje, kritika. Queer aktyvistai kelia nepatogių klausimų apie normatyvinį intymumą, todėl daugeliui, net ir LGBT bendruomenėje, jie atrodo įtartini ir grėsmingi.

Labai abejotina, ar queer politika šiuo metu galima Lietuvoje, kurioje homofobija ir neapykanta LGBT žmonėms ypač stipri. Tokioje situacijoje LGBT aktyvistai telkiasi prie labai pragmatiškų tikslų, pvz. tolerancijos ir LGBT bendruomenės matomumo skatinimo, teigiamų LGBT asmenų gyvenimo pavyzdžių platinimo. Negali reikalauti iš LGBT aktyvistų ypatingos vaizduotės ir utopistinių naujos, skirtingos visuomenės vizijų. Juolab sunku tikėtis ir to, kad LGBT aktyvistai ims kvestionuoti normatyvinį hetero ar homoseksualumą tuo metu, kai labiausiai norima, kad plačioji visuomenė priimtų LGBT žmones kaip tokius pat, normalius, niekuo neišsiskiriančius, negrėsmingus, kaip gerus ir padorius Lietuvos Respublikos piliečius.

Antra problema

Kai diskutuojame apie queer, ypač Lietuvoje, diskutuojame apie avangardo ir pop kultūros skirtumus. Šiandien jau žinoma, kaip avangardą gentrifikuoja ir naudoja pati sistema, jei taip galima sakyti, arba kaip avangardas tampa elito ir aukštesnės klasės ženklu be jokios prasmės. Tuo tarpu pop kultūra jau irgi nebėra ta 70-ųjų patriarchalinė Tėvo diktatūra…

Queer yra tarsi avangardinė pozicija, oponuojanti visai sistemai – bet dėl savo neefektyvumo toks avangardas kartais atrodo tiesiog naivus. Galbūt galvojant apie realių pokyčių galimybes, neverta nurašyti pop kultūros, pasiekiančios didesnę ir, beje, klasine prasme įvairesnę auditoriją.

Įdomūs tavo samprotavimai, tačiau, žiūrėdamas į platesnį kontekstą, nematau pop kultūros ir avangardo (ar queer) priešpriešos. Tiek pop kultūra, tiek avangardas (queer) gali arba patvirtinti, arba griauti kultūrines normas, t.y. tarnauti ir sistemos, ir anti- sistemos interesams. Kita vertus, pop kultūra labai gudriai ir išmoningai naudojasi queer subkultūromis, jas suvalgo, suvirškina ir pelningai parduoda. Čia galiu kalbėti tik
apie man geriau žinomą JAV kontekstą, kur queer subkultūras atstovaujančių žmonių, reiškinių ir produktų pop kultūroje labai daug (nuo tokių televizijos serialų kaip L World ir Queer as Folk iki Johno Camerono Mitchello filmų Hedwig and the Angry Inch ir Shortbus).

Čia įsiterpsiu – Mitchello „Hedwig and the Angry Inch“ nebuvo pelningas filmas ir gal labiau tapo kultinės, o ne pop kultūros dalimi. „Shortbus“ buvo nekompromisinis tuo atžvilgiu, jog matėme realius aktorių sekso aktus, bet tai jau buvo žingsnis į pop kultūrą, ir, žinoma, galima sakyti, kad šis uždirbtas įvaizdis Mitchellui atvėrė kelią į „Triušio uolą“ su Nicole Kidman, „Dior“ reklamas ir t.t. Vis dėlto tai yra slidus dalykas, ir, tiesą sakant, kiekvienoje tokioje diskusijose riba tarp „teisingos“ pop kultūros ir „neteisingos“ lengvai išslysta.

Kaip bebūtų, Lietuvoje, manau, didesnė problema yra tai, kad vyraujantis kalbėjimas apie pop kultūrą vis dar remiasi itin neigiama Adorno ir Horkheimerio nubrėžta masinės kultūros perspektyva, kai pop kultūra suvokiama tik kaip manipuliacijos varguolių sąmonėmis įrankis. Kai kurie dar prisimena Jeaną Baudrillardą, rašiusį, kad masinė kultūra kuria pasyvią žmonių, atomizuotų, niekuo nesidominčių individų masę. Šiuose suvokimo rėmuose queer avangardas atrodo kaip iš pieno plaukęs kūdikis, kurį „intelektualai“ pagarbiai nešioja savo Hugo Boss švarkų kišenėse. Tačiau šis avangardas gali būti ir būna toks pat manipuliacinis, vienmatis ir neįdomus kaip ir dalis pop kultūros.

Kad ir kritikuotiną, bet gerokai visapusiškesnį požiūrį į pop kultūrą pateikia Birmingamo šiuolaikinių kultūrinių studijų centrui priklausę mokslininkai arba tokie tyrinėtojai kaip Johnas Fiske ir Carla Freccero. Jų nuomone, naudojantis pop kultūra ne tik manipuliuojama, bet ir aktyviai kuriama.

Trečia problema

Būtent! Ir, kita vertus, jeigu vertintume queer poziciją kaip radikalų avangardą, tada atvirkščiai – aš pasigendu radikalumo. Pavyzdžiui, queer niša Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje parodoksaliai sugeba prašokti radikalumą – viskas iš karto pateikiama padoria ir priimtina forma. Kitaip tariant, queer gudriai deseksualizuojamas, per teorinius dalykus apeinama nešvari, įkaitusi queer pozicijos pusė, kuri anglų kalboje akivaizdi dėl paties žodžio etimologijos.

Galbūt tu ir teisus. Apskritai Lietuvoje labai trūksta radikalios minties, teorizavimo, todėl ir queer teorizavimas yra nežinia kam priklausantis, neturintis kur prisiglausti. Kalbant apie meną, tas queer – dažnai tik būdvardis ir veiksmažodis, kurie „užmetami“ ant skirtingų meno objektų juos suqueerinant, t.y. naudojamasi ta pačia teorinio žvilgsnio galimybe sugriauti pastovias reikšmes ir atverti tam tikras paslėptas poreikšmes. Todėl vargu, ar galima kalbėti apie queer nišas mene. Sakyčiau, kad tai veikiau lyčių studijų įkvėpta ir lyčių klausimus šiuolaikiniame mene kelianti lentyna. Queer požiūris tiek mene, tiek teorijoje turėtų būti dekonstruktyvesnis, drąsiau ir energingiau kvestionuoti subjekto, žinojimo, visuomenės pamatus ir siekti atverti naujų galimybių socialinei analizei ir politiniam aktyvizmui.

Visos šios problemos, tik šiek tiek kitaip įkontekstintos, egzistuoja ir bendrame pasauliniame kontekste. Kyla klausimas, ar apskritai queer teorija nesuvalgė savęs ir kas gali būti po queer?

Ne, nesuvalgė. Queer teorija atsigamina vis naujais, kad ir pavargusiais pavidalais, nors patys teoretikai dažnai klausia, ar ši teorija ir queer tyrinėjimai vis dar aktualūs. Esu tikras, kad taip. Seksualumo, kuris yra svarbus queer sąvokos dėmuo, tyrimai ypač aktualūs šiuo metu, stiprėjant represyvioms neoliberalistinėmis ir neotradicionalistinėmis kultūros tendencijoms. Intensyviai leidžiamos knygos apie queer subkultūras (kad ir
Judith Halberstam paskutinių metų knygos ir straipsniai) ir queer seksualumą. Mėginimai queer žvilgsniu pažiūrėti į kanonizuotus kultūros reiškinius rodo, kad queer kaip kultūros reiškinys ir analitinė kategorija vis dar svarbūs. Kiek intensyvus ir svarbus išlieka queer aktyvizmas – dėl to galima ginčytis. Į šį klausimą galėtum atsakyti pats, visus metus praleidęs Niujorke.

JAV queer teoretikai ir empirikai užsiėmę ilgalaikiu projektu – užrašyti, archyvuoti ir interpretuoti queer kultūros apraiškas, kartu atveriant šios kultūros visapusiškumą ir įvairovę. Tai, kaip jau minėjau, sėkmingai daroma. Ar Lietuvoje yra ką užrašinėti ir archyvuoti? Tikriausiai taip. Bet ieškant tų giliai pasislėpusių queer subkultūros reiškinių ir juos interpretuojant, svarbu ir patiems ją kurti naudojantis tiek teorinėmis platformomis, tiek šiuolaikinio viešojo meno teikiamomis galimybėmis.

Mano reziumė, o gal net asmeninis motto būtų toks: reikalingas visa apimantis LGBT aktyvizmas ir apskritai siekis išlaisvinti bet kokį seksualumą įskaitant tuos pačius heteroseksualius vyrus. O dėl politinės vizijos, tikriausiai pasaulį gali išgelbėti žemdirbystė, nes tai vienintelis „avangardas“, kurio neįmanoma paversti elitiniu – paprasčiausiai valgai savo, o ne sistemos pomidorus, ir tiek. Vis dėlto kartu reikia pripažinti pop kultūros progresyvią galią, bei naudojantis naujomis technologijomis siekti kuo daugiau viešumo ir lokalaus bei globalaus aktyvizmo, nuo dingusio žmogaus paieškos per „Facebook’ą“ iki „WikiLeaks“ ir „Occupy“…

Be abejo, Lietuvos kontekste kol kas tinkamiausias yra visa apimantis LGBT aktyvizmas, susietas su žemdirbyste (juokiasi). O jei rimtai, tikriausiai šis pragmatiškas ir savotiškai konservatyvus aktyvizmas labiausiai ir tinka dabartinei padėčiai. Bet kitur jau senokai abejojama tokio aktyvizmo galimybėmis. Kiek tenka skaityti kritinių straipsnių apie LGBT aktyvizmą JAV, matyti, kad ten LGBT rubrika yra praradusi gyvybingos politinės programos statusą ir tapusi išsikvėpusiu skirtingų idėjų apie LGBT žmonių teises ir matomumą rinkiniu.

Pastebėti tapatybės politikos ribotumai, todėl judama link panašumo/giminingumo politikos (angl. politics of affinity). Šia politika pripažįstama, kad ir kokie skirtingi bebūtume, tam tikru laiku galime sutarti su kitais dėl specifinių problemų, kurios mus suartina ir paverčia giminingais. Panašumo/giminingumo politika yra lankstesnė nei tapatybe grįsta politika, ji leidžia aktyvistams rasti bendrų sąlyčio taškų su grupėmis, kurių įsitikinimai ir problemos yra panašios, nors ir neidentiškos. Šia prasme queer aktyvizmas, vienijantis labai skirtingus žmones (pvz. feministes, anarchistes, antirasistes, transgenderistes, žaliąsias ir t.t.) kaip tik ir vadovautųsi šia panašumo/giminingumo politika.

Kalbant apie queer aktyvizmą ir politiką, dažnai teigiama, kad joje labai svarbus ne galutinis rezultatas (pvz.: queer revoliucija), bet kasdienių lokalinių praktikų plėtra ir kaita. Jeigu nori gyventi kitokiame pasaulyje, turi reflektuoti ir griauti hierarchijas, išnaudojimą, priespaudą, atskirtį ir marginalizavimą savo kasdieniniame gyvenime. Tai daryti labai sunku. Pavyzdžiui, tos pačios LGBT bendruomenės viduje Lietuvoje, kiek tenka pastebėti žvelgiant iš šalies, daug trinties, nesusikalbėjimo, pavydo, neapykantos, nekūrybingumo. Beprotiškai daug netolerancijos, lyčių stereotipų ir heteroseksizmo. Niekaip nesugebama susitvarkyti su skirtingais žmonėmis ir skirtingomis nuomonėmis visus siunčiant konsultuotis į kažkokį aukščiausią vienos ar kitos organizacijos politbiurą. Visa tai, manau, atspindi ir heteroseksualioje Lietuvos visuomenėje vykstančias galios kovas ir varžybas dėl išgyvenimo.

Pabaigai priminsiu „Queer Nation“ aktyvistų šūkį: “We’re here! We’re queer! Get used to it!”.

Straipsnio autorius:
Romas Zabarauskas yra kino režisierius, rašantis apie kiną ir meną savo (ir kitų) malonumui. R. Zabarausko trumpo metražo debiutas „Porno Melodrama“ buvo pristatytas Berlinalėje 2011 ir šiuo metu tęsia kelionę po tarptautinius festivalius. Studijavo kiną Paryžiaus Saint-Denis universitete, o šiuo metu studijas tęsia Hunter College, Niujorke.

Komentarai

  1. BS

    Aš perskaičiau interviu, buvo įdomu ir viskas beveik o.k., bet likau nelabai supratęs, kodėl visa tai buvo įdėta į artnews. Ta prasme, vienas klausimas su šiuolaikinio queer meno užkabinimu, kiti apie kultūrą, bet daugelis – apie pačią queer sąvoką ir (tikriausiai) kintančias (homo)seksualias tapatybes. Čia daugiau ne pastaba, kad ne į temą kanalo požiūriu, bet patarimas tokius straipsnius dėti į ten, kur juos perskaitys daugiau žmonių, kuriems tai aktualu ir rūpi.

  2. Romas Zabarauskas

    Hai,

    Kritikuojant siūlau pasirašinėti, bus įdomiau. : ]

    BS – iš dalies sutinku, kita vertus man asmeniškai atrodė svarbu publikuoti artnews.lt nes būtent šiuolaikinio meno kūrėjų/gerbėjų tarpe Lietuvoje yra nemažai tokio noro “atsikrapštyti” nuo bet kokių etikečių, įskaitant seksualines – norėjosi pakalbėti iš queer teorijos perspektyvos, kiek/kada/kodėl tai gali būti prasminga, o kada gal ir ne. O šiaip kaip suprantu čia tokia teorinės krypties skiltis, o queer teorijos subjektu laisvai gali būti menas, nors eksplicistiškai apie tai nekalbėjom. O kur jums geriau šis straipsnis tiktų?

  3. Pushkinas

    kas tie gejai ir is kur jie atsirado- pirma visiems papasakokite, o paskui savo bezdziu akcijas darykit ir zmones homofobais vadinkit.
    kai visi vaikai zinos jog gejus yra zmonijos klaida, o ne gamtos sukurtas drugelis su vaivorykstes spinduliais akyse, tada ir kalbesim kaip su sia pasekme sugyventi tolerantiskai, kolkas visi “homofobai” tik jaucia kad tai yra blogai ir ne pagal gamtos plana…
    pavirsiumi menas niekad netekejo. ir menas niekad neturi ginti, uzglaistinet zmonijos klaidu, jis turi jas israut i pavirsiu ir parodyti, kad ir brutalia, bet tiesa.
    visi mes zmones su jausmais, bet jei jau pradedat klasifikuot juos pagal penitraciju tipa, tai malonekit placiau. o ne “va gejus- nezinia is kur jis toks, lietuviai homofobai- reik kazka keist, liberalizuotis”- neveiks taip niekas, nebent jega isprievartausit, baudomis, ta tolerancija, nes viduje normalaus zmogaus visad bus atmetimo reakcija panasiems nukrypimam nuo gamtos plano…
    P.S.: neskaiciau straipsnio, bet pamaciau kad gejus reklamuojat tai pasisakiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *