Disleksijos simptomai ir nerimo banalumas

2015 m. lapkričio 25 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Monika Kalinauskaitė
IMG_5081

Mažose meno scenose neišvengiami interesų konfliktai. Ir ne tik tada, kai nusitrina asmeninių ir profesinių santykių ribos, bet ir pačiame kūrinio skaitymo procese. Kai taip paprasta patirti faktiškai viską, ką siūlo teritorija, kūrinius norisi klasifikuoti, kartais nepaisant paties menininko balso. Reiškinys pasaulinis, bet lokaliu mastu tampa ypatingai opus. Jis gali bet kokiam kritiniam diskursui suteikti ūkiško pravartumo. Meninis veiksmas tampa pareiškimu ir vilties inkaru – „gal čia tas pokytis, kurio visada taip reikia“. Aišku, riba tarp sąžiningos interpretacijos, įžūlesnės spekuliacijos ir plieskiančios projekcijos yra tokia pat slidi, kaip tarp tų minėtų (ne)žmogiškų santykių. Tačiau kartais virš reiškinių pakimba toks neadekvatus prasmių fonas, kad jį paaiškinti galima tik disleksijos simptomais.

Šį išvadų debesį nešiojausi jau kurį laiką ir neketinau jam suteikti kūno, kurio pareikalavo vienas konkretus atvejis: Eglės Grėbliauskaitės KOMBINATAS, atrodantis būtent taip, kaip yra užrašytas. Instaliacijos demontavimas reikalauja prie jos grįžti ir prieiti taip, kaip iki tol praeita. Jaučiu, kad mes vis dar suvokiame fizinį matomumą kaip istorijos pabaigą, o daugeliui KOMBINATO prasmių nebe-materialumas labai dėkingas. Norėčiau jas iškelti iš tos institucinės kritikos plokštumos, į kurią darbas buvo suprojektuotas be tolesnių komentarų. Tikslai yra, bet vis tiek bijau, kad Eglės darbas taps mano teksto interesų konfliktu. Aš suprantu autorės tiriamas prasmes, bet turiu sukaupusi per daug meilės tekstui ir skaitymui, ir per daug kartėlio jį supančioms problemoms. Be to, visada prisideda tas emocinių ir intelektinių interesų konfliktas, kuriame susiremia loginė ir vidinė personos. Pavyzdžiui, Eglei rūpintis nerimas: kad ir kiek apie jį skaityčiau, suvokiu pirmiausia savimi –  visgi laukia pirmoji žiema naujame mieste, kuriame neturiu nei pinigų, nei palto. Bet užtenka tų nuokrypių – grįžtu ir bandau leistis iš eilės.

Fizinės KOMBINATO šaknys siekia neseną istorinį laiką ir Vilniaus Savanorių prospekto galą. Jis sudarytas iš buvusio Vilniaus mėsos kombinato iškabos raidžių, kurių rūdys atrodo kaip gamybinis bruožas. Spėju, kad mano karta taip galvoja apie daugelį sovietmečio produktų: lyg jie niekada nebuvo nauji. Kaip ir tie objektai, kombinato sąvoka paveldėta iš tėvų gyvenimų. Juose ji atstovavo stygiaus ir nepasitikėjimo ekonomiką, cirkuliuojančią griežtame represijos rėme. Stygius, pagal Jacques’ą Lacaną, sąlygoja nerimą – tiek kaip pertekliaus sąlygojamas stygiaus stygius, tiek kaip turimo gero netekties grėsmė. Eglė šį nerimą apčiuopia naudodama ne psichoanalizę, o intuiciją ir patirtį. Ji girdi po apgaulingai tylia mėsos kombinato išore žvangančius kapojimo ir pjovimo mechanizmus, nuo kurių neatskirs jokia istorinė distancija. Panašiai kaip bet kokia replika apie „sovietmečio sugadintą mąstyseną“, ieškanti priežasties ir baigtinumo, nenorom slepia faktą, kad kai kurios surūdijusios represijų mašinos neišsijungia. Kombinato sąvoka atpažįstama ir „nebekombinuojančiai“ kartai – taip pat kaip silikatinės plytos, nenuorinti radiatoriai ir kiti reliktai, kurie niekada nebuvo nauji.

Hannah Arendt kaip pagrindinį totalitarinių sistemų bruožą išskyrė visa apimantį terorą. Teroras, nors ir keliantis baimę, yra taip pat susijęs su nerimo sluoksniu, kuriame mus persekioja galima grėsmė. Būtent per nerimą, o ne baimę, teroras priveda prie menkų ir bukų poelgių. Pulsuojanti baimė yra intensyvi ir suvokiama būklė, vedanti į greitą destrukciją. Nerimas neturi vienos sankaupos ir kalba paranojos balsais. Nerimo fonas, leidžiantis visiškai valdyti, turi savo vietą ir neoliberaliuose mechanizmuose. Sianne Ngai naudoja kone infantilią „bjaurių jausmų“ – ugly feelings – sąvoką, verčiančią prunkštelėti tiek loginę, tiek vidinę personą. Tačiau įsigilinus į mašinos mechanizmą akivaizdu, kad tik tokia striuka formuluotė ir gali aprėpti begalinį nerimo banalumą. Kapitalistinėje sistemoje nerimo ir savikritikos įrankiai pasitelkiami kaip pozityvių pokyčių katalizatoriai: būk lankstesnė, socialesnė, pasitempk, prisitaikyk. „Bjaurius jausmus“ – nerimą, irzlumą, paranoją – charakterizuoja jų tęstinumas ir „plokštumas“: jie neturi jokio terapinio pritaikymo ir negali būti išrėkti. Sugrupuoti su begaliniu prisirišimu prie “gero gyvenimo” idėjos ir dusinančio optimizmo, jie tampa lubrikantais sistemos, kuriai iš idėjos turėtų oponuoti. Ir sistema veikia, kaip ir Vilniaus mėsos kombinatas.  

Meno scenoje, beje, nerimą kelia rūgšti kritika. Vos iki sakinio galo siekiančios įžvalgos kuria tokią virtuvinės prieblandos atmosferą, kokioje karta prieš klausydavosi spengiančios stygiaus tylos. Mes visada neturime kažkokios meno produkcijos: vizualios, įdomios (kam?), reakcingos. Tuo pačiu mes meno produkcijos turime net per daug, kaip, tarkim – haha – VDA studentų. Jie sudarė didžiąją dalį auditorijos, iki šių metų spalio galėjusios geriausiai apžiūrėti ir iščiupinėti akademijos prieigose išeksponuotą KOMBINATĄ. Šį kontekstą aprašė Kęstutis Šapoka, kurio institucinės kritikos perskaitymas instaliaciją aptvėrė elektrine tvora.[1] VDA tikrai yra katastrofiškai fragmentuotas darinys, kuriame galima būtų įžvelgti įvairias ekonominės prievartos formas: cechą, manufaktūrą, kasyklą. Kažkur, turbūt ir kombinatą, jei norime leistis į tą amžiną sąjungų ir institutų kritikos ratelį, į kurį patenkama su beretėmis ir vilnoniais kostiumais. Eglė pripažįsta, kad būtų naivu nesitikėti tokio perskaitymo ar neigti jį. Tačiau jis yra tik viena galimybė KOMBINATO problemų lauke, kuris, kažkodėl, taip ir liko atidžiau neišvaikščiotas. Negi tikrai įdomiau yra tie pažįstami, ištrypti plotai? Šapoka žino, kad renkasi tik vieną iš galimų kontekstų, bet vis tiek neatleistinai jį susiaurina: „KOMBINATAS“ jau savaime tampa dar ir šiuolaikinio meno sistemoje populiarių sąvokų „FABRIKAS“ arba „KŪRYBINĖS INDUSTRIJOS“, švelnia parodija[…]” [2]. Nežinau, kokioje „šiuolaikinio meno sistemoje“ – jei išvis įsivaizduojame, kad yra ta viena nerašytų taisyklių sistema – kūrybinės industrijos būtų nuoširdžiai populiari sąvoka. Geriausiu atveju tai yra kabliukas bėgiojantiems politikams ir veikliems vadybininkams. Blogiausiu –  ir dažniausiu – tikrąją kultūrinę produkciją suryjantis talento monetizavimo aparatas, kuris „šiuolaikinio meno sistemoje“ katalizuoja nebent neviltį. Net neatimdama teisės, represija gali sunaikinti orumą –  tarkim, apsunkindama galimybę parduoti meno kūrinį, netinkamą dekoruoti coffeeshopų puodukams. KOMBINATAS yra reportažas, o ne parodija ar panašus auksinis svogūnas.

Nuo atminties stogo nukeltas KOMBINATAS apnuogina surūdijusią nerimo dabartį. Jis turi galią įvairiuose kontekstuose išlikti aktualus ir taip niekada su jokiu kontekstu pilnai nesuaugti. Manau, kad stipriausia kūrinio būklė yra dabartinė: instaliacija demontuota ir kol kas veikia tik kaip įvykio atmintis. Tai geriausiai atskleidžia jos galią, kuri remiasi į nematerialius, bet tikrovėje įtakingus procesus: nerimo mechanizmus, prievartos sistemas, dvigubus fasadus ir dugnus. KOMBINATO pavyzdys atskleidžia, kaip tyli represija susiaurina regėjimo lauką, palikdama vieną konkretų pavidalą vietoj plačios panoramos, kuri galimai –  ir paradoksaliai – atskleistų dar daugiau neaiškumų ir suteiktų dar rimtesnių priežasčių nerimui. O nerimo juk geriau vengti, ar ne, sako banko darbuotojas, tiesdamas pensijų kaupimo sutartį.

Bet aš vis dar sėdžiu ant savo interesų ylos. KOMBINATAS įrodo, kaip faktiškai neturėdami tekstualaus meno tradicijos, mes nemokame skaityti. Žodis yra savarankiškas. Jis gali būti ir artefaktas, ir ready-made, ir autorinė produkcija. Bet tai – praleisto Art&Language etapo, o ne Literatūros ir Meno atskirties reikalai. Su tekstais dirba tik rašytojai, jie turi savo vietą, jie turi žodžių limitus, žanrų ribas ir poezijos pilnus pavasarius. Tačiau kol žodis yra vien amatinė medžiaga – toks rašytojo molis – neišvengiami tie disleksijos simptomai, kurie neleidžia KOMBINATO perskaityti, bet netrukdo jį įvietinti ir aktualizuoti“ labai siaurame lauke. Esant kitoms aplinkybėms, tai turbūt keltų nerimą, bet visada atsiranda kažkas žymiai ūmesnio: rūkyta mėsa, pavyzdžiui, sukelia vėžį, o nebaigti straipsniai neatneša nei pinigų, nei palto.


[1] Kęstutis Šapoka. Kombinatas: Truputis teksto, https://www.artnews.lt/kombinatas-truputis-teksto-egles-grebliauskaites-instaliacija-prie-vda-27240

[2] ibid.

IMG_2453

Vaizdas iš buvusio Vilniaus mėsos fabriko

IMG_2457

Vaizdas iš buvusio Vilniaus mėsos fabriko

Straipsnio autorius:
Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, grafinio romano „The Great Outdoors“ bendraautorė, šiuo metu dirbanti su Šiuolaikinio meno centro skaityklos kolekcija ir programa.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *