Author Archives: Monika Kalinauskaitė

Straipsnio autorius:
Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, šiuo metu dirbanti VDA Nidos meno kolonijoje.

Salome, Peter, Monique. Dviejų projektų pasakojimai

Šiame įraše publikuojami tekstai, sukurti dviems projektams Petro Cvirkos aikštėje Vilniuje. Tekstas „Salome and Peter“ skirtas Eglės Grėbliauskaitės instaliacijai „Į šaltą mūrą atsirenkus / Iš savo sapno nubudau“, pavadintai pagal Salomėjos Nėries – dar vienos skausmingos istorinės figūros – eilėraščio eilutę. 2018 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais E. Grėbliauskaitė įkurdino šviesdėžę su S. Nėries atvaizdu Pylimo ir Islandijos gatvių kampe, sukurdama žvilgsnių „tiltą“ tarp dviejų istorijos antiherojų. Tuo tarpu šalia S. Nėries gimnazijos, prie poetei skirto paminklo, dienos metu leistas jos eilėraščių popuri, įgarsintas aktorės Nelės Savičenko ir atskleidžiantis naujas žaizdas jau pažįstamuose lyriniuose epizoduose. Tekstas „Monique“ kurtas instaliacijai „Nepamiršime nebeprisiminti“, E. Grėbliauskaitės įgyvendintai kartu su Agne Gintalaite 2021 m. lapkritį. Tačiau dar iki jam pasirodant projekto darbai buvo sustabdyti ir skulptūra „nurengta“ nuo ją uždengti turėjusių dirbtinių samanų. Šie du lydraščiai publikuojami dabar, kai P. Cvirkos paminklas jau pašalintas iš aikštės. Jie yra praeiviai – liudininkai sudėtingų miesto emocijų ir potyrių, kiekvieną dieną vykstančių tarp statulų akių.

Eglė Grėbliauskaitė, instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“, E. Grėbliauskaitės nuotrauka

Salome and Peter

Tarp akių visada kažkas vyksta. Vokai iki vokų ištempia lyną, kurį užkliudžius įsijungia spąstai. Man ant galvos krenta praeitis ir sunkus močiutės žvilgsnis. Į mane, mamą, seserį, mokyklą ir kitas svarbias moteris.

Į ką žiūri žmonės, priimantys keistus sprendimus? Kažką kieto ir nepaneigiamo, kaip nauda, ar religingo ir saldaus – kaip jų vaikų skruostai? Kokius akinius reikia užsidėti, kad parašytum eilėraštį apie kažką nuobodaus ir negailestingo, kaip kad lyderis arba dešra? Ar tada žmonės žiūri į save, veidrodžius, pavojus, nešvarias grindis? Tai nėra klausimas, į kurį atsako poetai ar mokytojos. Šiandien gal bus naujas mylimasis ar senas veidas, o rytoj – istorijos bėda ir nusikaltimo duobė.

Žmonės-herojai, dainiai ir didvyriai, kilnios širdys, daug nekaltųjų. Ranka rašo istoriją, bet vis tiek neaplenkia klaustukų. Kodėl Regina, mano močiutė, įstojo į komunistų partiją? Yra daug atsakymų, kuriuos galima atspėti, bet nė vieno, kurį įmanoma žinoti. Kai užaugsi, suprasi, kad žmonės tiesiog kažką daro. Panašiai veikia ir mokyklos papročiai, kurie suvokiami tik tuo lemtingu metu, kai kažkas griežtai žino, ką daryti – tabu, bet tavo daiktus vis tiek mėto po klasę. Vienintelis man suvokiamas Reginos sprendimo padarinys yra iki šiol puikiai veikianti mikrobangė iš Vakarų Berlyno. Bet net ir tai mums nepadėjo sutarti. Kaip ir vienas kraujas, gimininga kilmė, ar netgi – bendra mokykla.

Mokykla galėtų padėti sutarti. Mokykla galėtų padėti susitaikyti, padėti išmokti gyventi su problemomis ir klausimais, nuo kurių šiaušiasi autoritetai ir bėga jų pavaldiniai. Kodėl Salomé žiūrėjo į kažkieno ūsus kaip kad šiandien žiūri į Peter staiga atsivėrusioje miesto aikštėje? Kodėl taip sunku su tuo susitaikyti, netgi trisdešimt metų valius žaizdas, stebėjus, kaip bando gyti tėvai ir jų būstai, kaip nepranyksta viltis, kad kažkada baigsis gedulas? Mokykla galėtų būti tas klausimų ir ginčų laukas, iš kurio išeiname guvesni ir stipresni, paskiepyti ne tik nuo hepatito, bet ir nuo baimės, kalbantys tomis kalbomis, kurios leidžia suprasti visų vardų neapibrėžtumą, visų vaidmenų sąlygiškumą, visų mūsų valios ypatingą trapumą ir svarbą atsidūrus tarp žiaurių, klastingų ir katastrofiškų reikalų. Nes, priešingai, nei teigia didvyrių mitai, valiai palaužti nereikia net kirvio – užtenka sutrikti, pavargti, pasimesti, susilaukti vaikų, įsimylėti, išalkti, neišsimiegoti. Stuburas yra tik vienas iš mūsų organų, ir kartais jis negali atlaikyti net smegenų.

Keisčiausia istorijoje yra būtent tai, kad žmonės tiesiog daro sprendimus, ir lemtingiausią sekundę už jų nestovi nei šeima, nei tėvynė. Esame juokingi padarai, stuburiniai, apraizgyti blakstienų erkučių ir nervų jungčių. Signalas keliauja į akis, kreipia jas, fiksuoja, primerkia, temdo, atveria – sunku pasakyti. Regina jau pati nebežino, ar mato, o aš turbūt pirmą kartą žinau. Šitas žmogus, kurio pasirinkimai ilgainiui privedė ir prie mano gyvenimo, neturėjo didžiųjų sąvokų ar kilnumo ligos. Neturėjo, tuo metu, ir tėvo, vaikystės, vienos brolio kojos ir rankos, auklės dukrai, nuotraukų, praeities – tik buką, nepalaužiamą valią, kuri liepė griebtis, o ne ieškoti išeities.

Salomé. Peter. Šita mokykla moko kalbų. Salomé, Peter, visų mūsų istorija, dvi vietinės problemos, du pasauliniai vardai. Šventi ir biblijiniai. Šitos knygos ypatingai ploni puslapiai. Šito eilėraščio posmai gali maišytis kaip kažkieno minčių cirkas, kuris istorijai yra paslaptis. Liežuvis ir nerimas gali susipinti taip, kad padės nebent teismo kardas. Bet aš nežinau, kas dar gali padėti Reginai arba Salomé. Jos jau tame pasaulyje, kuriame gali būti tik personažas, kuriame su sprendimais nebebus susitaikyta, kuriame veiksmai turi reikšmę ne vieneriems metams, ir kažkas tikrai mušis į krūtinę, kad šitiems – labiausiai. Nebėra vardo, tik amžinas ženklas. Kažkam – klausimo polius, kažkam – klaikiausia bausmė.

Sunku įsivaizduoti tą bausmę, sėdint saulėtoje ir nugyventoje miesto aikštėje. Sunku norėti išvis taikyti bausmę, stebint potencialo pilnas kuprines ir sąžiningai nuvalomus langus ir labai tikintis, kad vieną dieną žaizda bus perrišta paskutinį kartą. Sukandusi dantis aš keičiu Reginos tvarstį, sukandę dantis jie kemša vatą į istoriją, kurią reikėtų tepti jodu ir grūdinti jūros druska. Salomé ir Peter, tuo tarpu, mezga kažkokį kitą romaną. Jų žvilgsnių spąstai ne tokie baisūs, kaip močiutės ar propagandos. Jų žvilgsnių spąstai – dar viena karti mokykla.

Eglė Grėbliauskaitė, instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“, filmavo Andrius Seliuta von Rath

Eglė Grėbliauskaitė, instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“, fotografavo Agnė Gintalaitė

Eglė Grėbliauskaitė, Agnė Gintalaitė. Instaliacija „Nepamiršime nebeprisiminti“, Eglės Grėbliauskaitės nuotrauka

Monique

Tarp akių visada kažkas vyksta. Užkulisiniai susitarimai, biurokratiniai ir istoriniai procesai. Dabar tarp mano akių sproginėja fejerverkai. Aš sėdžiu priešais parlamento langus ir matau juose vaivorykštę, kurios iš tikro nėra, ir artimiausiu metu nebus. Bet šiandien mes sukirtome rankomis ir surijome po lapelį rūgšties, ir dabar aš pasakoju apie save nematomam miestui.

Aš esu Monique. Mane pagimdė mama, bet šiaip, kaip ir bet kuris kitas žmogus, esu kilusi iš įvairių prieštaringų istorijų, siekiančių iki pirmos moters kaulų. Šiuo metu mano veidas panašus į teatro kaukę, įsčios tuščios, perkamoji galia menka. Aš esu toje miesto dalyje, kuri primena pyragaitį, kurioje pastatai nudažyti, o pasimetę gyvūnai išgaudomi. Netoli nuo čia yra ir kitos zonos, kuriose įvairūs stačiakampiai kyšo iš miško ir visos virtuvės mažos, kvepiančios ataušusiais blynais ir stogo derva. Savo nublizgintoje vaikystėje jas matydavau retai, bet įsimindavau ilgam. Turėjau gerą atmintį, ir tuo metu tai atrodė svarbu. Mes darydavome atminties pratimus: jungdavome žodžius į netikėtas poras, įsivaizduodavome klaidžias oranžerijas, kuriose laikydavome pirkinių sąrašus. Atmintis buvo raumeninga vaizduotės sesuo, įsikūrusi šiek tiek arčiau žemės. Kiekvienas jos portretas palikdavo vis mažiau subtilumų, bet mintyse ji vis dar atsisukdavo su keista, bet elegantiška išraiška – tarsi visais jausmais sustingusiais vienu metu.

Apie visa tai galvoju būdama laisva, pakeitusi savo gyvąją chemiją, į kurią dar neleidžiama kištis. Aš esu iš šalies, kurioje nieko daryti negalima. Ne draudžiama, o tiesiog negalima, maždaug nuo tada, kai tave ištraukia iš kito žmogaus ir pamato, kad tu turi skylę. Gali praeiti daugiau nei dvidešimt metų, bet tau vis dar negalima gyventi šitaip, susikibirkščiavusiais plaukais ir burokine išraiška, perdėm tvirtomis kojomis ir taip nusitašius, kad tik cukriniai avinėliai išlaižys ryte iš balos. Negalima gyventi taip, kaip gali vyrai moderniojoje literatūroje. Rūgštus protas, rūgščios mintys, rūgštūs žodžiai, rūgštus lietus gatvėse be ugnikalnių. Rūgštus jausmas žiemą, draugai geria antidepresantus, mėnulis kažkoks papilkėjęs. Kol aš pyragaityje dėlioju šokio žingsnius, miškas laukia savo eilės po palangėmis rajonų, vakarų vaizduotėje virtusių Černobylio portretu. Miškas, kurio nemylime, leidžia mums žaisti miestą, namus, civilizaciją, ta pačia ranka rašyti moralės kodeksus ir manifestus. O kai miegame, jis auga ir plečiasi tiek į matomus, tiek į nematomus miestus.

Matote, ką aš suprantu dabar, šią minutę, tai kad kiekviename mieste yra dešimtys kitų miestų. Jie nenukabinėti herbais, neužgriozdinti statulomis. Jie yra tie krebždantys, tekantys, nuo žvilgsnio išsisukantys klejonių ir įpročių miestai, margi žiaurumo nasrai, sugriebę pasirinkimo neturinčius kūnus. Net apie šį miestą, aš dar rašysiu kaip apie daugybę kitų dalykų. Apie drakono urvą videonuomos punkte, apie nėščios katės sapną, kraujuojančią koją, tėčio ūsus. Bet nėkart – apie vilnijantį vardą, kurį ištarti reikštų, kad žemiškos kilmės. O jos aš niekada taip ir nesupratau. Mano asmeninės žaizdos visada buvo skaudesnės nei tos, kurias reikėdavo dalintis, kad ir kaip stengdavausi. Kai kažkas sakydavo „tiesa ir šviesa“, galvodavau apie berniukus ir kramtomą gumą. Kai reikėdavo kelti vėliavas ir dėkoti gynybai, man būdavo liūdna, kad kažkam buvo šitaip baisu. Dėl to kai tik galėjau, susidėjau su visais, darančiais kažkokias nesąmones ir gyvenančiais nematomuose miestuose – tuose, apie kuriuos leidžiama žinoti, bet negalima skelbti.

Nematomuose miestuose veisiasi istorijos. Mūsų gatvėse jos dažnai sukelia problemas, anksčiau ar vėliau jas tenka sukišti į muziejus ar kapines, į almanachus ar statulas. Bet vis tiek – o ką tada daryti su tais, kurie jas pasakoja? Kai kurie iš jų, kaip ir aš dabar, mėgsta pakeisti savo chemiją ir žiūrėti į vaivorykštes parlamento languose. Pro fejerverkus galvoje girdžiu beveik viską, bet vis tiek – nieko, ko prašytų gimtinė. Kuri, galiausiai, yra tik ta pati atmintis. Šitas vilnijantis miestas reikalavo iš manęs net mažiau nei mama, kuriai ir aš galėdavau būti gyvas priekaištas. Tačiau „gimtinei“ mes vis tiek duodame ir duodame, reikia ar nereikia, lyginame jos profilį, kol lieka tik geliantys kampai, nutaikyti į nuogiausią žiaurumo nasruose spurdančių kūnų vietą – sąžinę. „Gimtinėje“ negali būti nematomų miestų, tik akivaizdūs, mūriniai, didingi, netinkantys nei gyventi, nei gydytis. Istorijos irgi juose neprigyja, kol gyvos žiemoja gatvėse, o jei laiku miršta, jų kaulais sutvirtinami paminklai.

Užmiegu vis dar galvodama apie visa tai. Galvoje tyla paskutinės petardos, parlamento langai tamsūs, naktį pasiima miškas. Jis siurbia girtuoklių žingsnius ir nematomą atminties miestą, sodrų ir keistą, nepasiduodantį bronzai, pilną ištuštėjusių oranžerijų su pamirštais pirkiniais. Savo rūgščiuose sapnuose aš renku istorijų kaukoles su keista išraiška – tarsi sustingusias su visais jausmais vienu metu.

Išardžius instaliaciją „Nepamiršime nebeprisiminti“. Eglės Grėbliauskaitės nuotrauka

Iliustracija viršuje: Eglė Grėbliauskaitė, Agnė Gintalaitė. Instaliacija „Nepamiršime nebeprisiminti“, fotografavo Andrius Seliuta von Rath

„Lewben Art Foundation“ pristato: Į geresnį rytojų be jokių genijų

Rašyti sunku. Ruošiantis straipsniui, teko prisiminti viską, ko nemėgstu: seksualinį smurtą, bohemos kronikas ir Lietuvos tapybos istoriją. Ir dabar mane blaško ne skausmas, o triukšmas. Kaip pasakyti kažką skaidraus, kai mintyse dumblas?

Rašydama apie kūrinius iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos, daug kartų naudojausi jais kaip pretekstu kalbėti apie kažką kita. Bandymas šiais laikais pristatyti tik-meną yra komplikuotas, nes stiprūs kūriniai dažniausiai apima kelias teritorijas ir tik nelabai vykę arba konteksto nuskriausti stingsta kultūros šventovėse. Eglės Karpavičiūtės darbas „Tapytojas, netekęs ausies. J. Gasiūnas“ (2018, drobė, aliejus) mane suparalyžiavo. Tiesą sakant, niekas man jame nepatinka: nei technika, nei personažas, nei kontekstas, nei simbolika. Ir tai net nėra kritika kūriniui – dažniausiai lietuvių tapybos pamėgti aš nesugebu. Ji atrodo ir techniškai, ir politiškai ribota, kartojanti paveldėtus potėpius ir narpliojanti smulkias vietines intrigas. Tačiau bet kokia tapyba leidžia žiūrovui užmegzti ypatingai sodrų santykį su jos subjektu – šviesa visgi atsimuša į plokštumą. Staigiau veikti gali nebent fotografija, bet ji paveikesnė kontekstui ir ideologiniams tikslams. Lietuvos tapyba yra galingas anachronizmas. Panašiai kaip tradicija per šermenis žiūrėti į velionio veidą karste, nes daugiau jo nepamatysi. Ištisoms kartoms tai leido ištverti skausmą, kuris tik man ataidi triukšmu. Todėl su tokia tradicija aš taikstausi.

Taip pat iš pagarbos skausmui, kurio nenoriu versti triukšmu, praleisiu ir J. Gasiūno nusikaltimų liudijimus, kurių koliažą vis peržvelgdavau ruošdama teksto juodraštį. Manau, kad jie ir taip per daug eksploatuoti kaip „skandalingos istorijos“, atplėšiamos nuo brutalios tikrovės: patyrusių panašias smurto ir patyčių atakas yra daugiau, nei aprėptų septyniasdešimt tyrimų. Ir tai ne abstraktus psichologinis teroras, o ta pati patriarchalinė agresija, pažeidžianti mūsų kūnus, nusavinanti mūsų darbus, sudeginanti saugias buveines ir atimanti galimybę planuoti rytojų. Tai vis dar viešai ir net teisiškai ginama galimybė skintis kelią „vyriškais“ būdais, daužant ir dulkinant nevyrišką Kitą tol, kol mes pačios atsisakysime savo paskutinių teisių ar resursų. Neturint ypatingų turtų ar talento, už tokį elgesį dar įmanoma sulaukti bausmės. O turint keletą nuopelnų, galima ne tik likti saugiose struktūrose, bet ir užsitarnauti užuojautą dėl „susidorojimo“.

2019 m. spalį kuravau Aurelijos Bulaukaitės ir Eglės Grėbliauskaitės parodą „Mes turime būti ypatingai atsargūs“. Tarpusavyje vadinome ją siaubo kambariu, ir manau, kad žiūrovai tikrai gavo galimybę pasijusti patekę į tamsų galios akligatvį. Parodos pavadinimas ištariamas viename iš rodytų kūrinių, kalbėtojai bandant suteikti neegzistuojančių niuansų akivaizdžiai situacijai – refleksijai apie mokyklą, iš eksperimentų terpės virtusiai lageriu. Tačiau kartu tai – pozicija, kurios tenka laikytis patriarchalinės agresijos pasaulyje. Neatsargūs judesiai kainuoja daug jėgų ir gali užtraukti pavojų. Tenka žaisti galios žaidimą, kurio taisyklės visada priešingoje pusėje. Vienas iš pasikartojančių tokio žaidimo oponentų – būtinai koks nors genijus, neliečiamas talento ir nuomonės šviesulys, mitinių aukštųjų vertybių ambasadorius. Genijui leidžiama kankinti kitus ir save, jo nusikaltimai laikomi ekscentriškais, o veiklos rezultatai pateisina poelgių menkumą. Tokia situacija nebūtinai palanki pačiam genijui, kurio realias ir ūmias problemas aikčiojanti visuomenė gali ignoruoti iki prideramai tragiško mirties momento. Tačiau liūdnesnės pasekmės visada laukia genijaus aukų.

The Rooster Gallery paroda Big moving picture. Nuotrauka: Rytis Šeškaitis

Vienas žinomiausių genijaus atvaizdų – Vincento van Gogho autoportretas be ausies, iškankinto, bet nepasiduodančio menininko figūra. Jo biografija perrašyta ne kartą: nuo tiesmukos romantinės legendos iki įvairių priklausomybių išvarginto individo exposé. Dabar ją pagaliau bandoma konstruoti empatiškai, akcentuojant sužalotos psichikos kančias – juk žmonės, keliantys ranką prieš save, paprastai turi tam skaudžių priežasčių. O kaip žmonės, keliantys ranką prieš kitus? E. Karpavičiūtės darbe tapytojas be ausies įkurdinamas šioje portretinėje „nesuprasto genijaus“ klišėje. Ir užuojautos ji nekelia. Kelia stiprų vizualinį triukšmą, verčiantį manyti, kad mes nesuprantame net tų vaizdų, kuriuos patys kuriame. Smurtautojas be ausies įkurdinamas kultūros kankinių gretose. Remiantis tapybiniais precedentais galima įtarti, kad reikia tai perskaityti ironiškai – kaip komentarą savotiško sakralumo šiai figūrai suteikusiam spaudos ir skeptikų ažiotažui. Totalitarinių represijų slegiamame pasaulyje ironija buvo vienintelis būdas sakyti tai, kas svarbu, ir iki šiol įvairūs vieši Lietuvos balsai jos griebiasi kaip patikimo retorinio įrankio. Ironiškas tonas mums iškart signalizuoja, kad turinys – svarbus ir drąsus ir, negana to, apsaugotas nuo ironijos neiššifruojančių ar nepriimančių kvailių. Tačiau būtent ironija šiandien neleidžia mums gyti: ieškoti ne individualaus pasitenkinimo ar galimybės atkeršyti, o būdų kurti visuomenę, kuri neuždaužys Kito už savo paslėptas žaizdas. Įsivaizduodami, kad šaržuojame lyderius, labiausiai pašiepiame savo skausmą ir liekame su triukšmingomis ribotomis tradicijomis – tapybos, santykių, mąstymo ir politikos.

Manau, kad E. Karpavičiūtės sukurtas tapytojo portretas šiandienos kontekste yra manipuliatyvus ir neatsakingas kūrinys, galintis per lengvai atsidurti ne tose rankose. Norėčiau, kad Lietuvos tapybos vizualinė kalba ir tikslai radikaliai pasikeistų. Bet šįkart esu linkusi ir tikėtis, kad gal tai tik dar viena šermenų tradicija, kurios aš nesuprantu. Gal šitas verksmas tik man primena triukšmą, o kažkam jis – kelias į rytojų be gedulo. Gal net į geresnį pasaulį be jokių genijų.

Iliustracijoje: Eglė Karpavičiūtė. Tapytojas netekęs ausies. J. Gasiūnas, 2018. „Lewben Art Foundation“

„Lewben Art Foundation“ pristato: Neturėti žodžių tikrovei

Šis tekstas baigiamas spalį, artėjant Helovinui. Nuo vaikystės nesuprantu Lietuvoje šią šventę lydinčio pasipiktinimo – man visada patiko šiurpai. Ypač kai jie dar buvo nekalti, tokie kaip skeletai ir vaiduokliai, o ne realios suaugusio žmogaus baimės: artimųjų nelaimės, skurdas, karas. Mirtis šypsojosi iš išskobto moliūgo ir man neatrodė, kad vieną dieną ji gali būti iš tikrųjų baisi.

Amerikiečių menininko Hugh Haydeno kuriamos skulptūros ir instaliacijos kartais atrodo kaip iš šmėklų apnikto namo. Iš pažiūros nekalti baldai kėsinasi perverti šeimininkus („America“, 2018; „Honorary Natives and the elephant in the middle of the room“, 2020), ketaus keptuvėse išnyra veidai tuščiomis akiduobėmis („The Cosby’s“, 2020). Menininko kūriniai vadinami amerikietišku košmaru – priešingybe amerikietiškajai svajonei[1]. Dabar kaip niekada akivaizdu, kad būtent tokiame košmare gyvena didelė dalis JAV gyventojų. Iš daugumos jų istorija ilgam buvo atėmusi ne tik svajones, bet ir pamatines žmogaus teises. Figūratyvi gotiška Haydeno kūryba tikrai tinka Amerikai: joje nuodugnus medžiagų, ypač vietinės amerikietiškos medienos, išmanymas skleidžiasi fantastiniuose vaizdiniuose tarsi sankirtoje tarp Holivudo ir MIT, „Coca-Colos“ ir prerijų išminties.

Hugh Hayden. America, 2018. Vaizdo nuosavybė menininko

Lietuvoje vis dar galima išgirsti argumentų, kad rasės problematika mums svetima ir neaktuali. Kaip dar vienas Helovinas, nelimpantis baltosioms vėlėms. Prieš kelis mėnesius turėjau galimybę prisidėti prie grupės menininkų ir aktyvistų išversto lietuviško antirasizmo sąvokų žodyno – atviro dokumento, parengto reaguojant į Georgo Floydo nužudymą ir skirto nesuvokiamiems reiškiniams aptarti suprantama kalba[2]. Noriu tikėti, kad toks veiksmas užpildė bent vieną lietuviškų antirasistinių resursų spragą. Tačiau bandydama sugalvoti atitikmenį tokiems terminams, kaip blackface, aš eilinį kartą stipriai nusivyliau lietuvių kalbą norminančiomis institucijomis. Nepamenu nė vieno atvejo, kad jos, užuot medžiojusios klaideles ir anglicizmus, būtų pasiūliusios pagalbą norintiems šioje kalboje gyventi ir apgyvendinti kitą. Būtent žodžiuose pagalbos reikia pirmiausia, nes iš jų klojame teisinius pagrindus ginti kitų žmogiškumui ir archetipinius pasakojimus, kurie juos lydės. Neturėjimas žodžių savo tikrovei yra išskirtinis košmaras, kuriame viskas, kuo bandai remtis ar gintis, virsta skausmu.

Hugh Hayden. 40 Acres and a Mule, 2019. „Lewben Art Foundation“ kolekcija

Skausmas instinktyviai perveria ir žiūrint į Haydeno kūrinį „40 Acres and a Mule“ (2019). Jo pavadinimas – tai JAV Pilietinio karo pabaigoje priimta reforma, pagal kurią iš vergovės paleistų juodaodžių šeimoms buvo išdalyta po 40 akrų (apie 16 hektarų) buvusios konfederatų žemės ir kariuomenės mulai. Tačiau po prezidento Abrahamo Lincolno nužudymo sklypai buvo grąžinti juos praradusiems konfederatams, o jau įsigyvenę juodaodžiai dirbama žeme priversti dalytis su buvusiais vergvaldžiais. Šį žiaurų istorinį paradoksą įkūnija atpažįstami vizualūs elementai. Amerikietiškojo futbolo šalmas – daugybės šį grubų, jėgos reikalaujantį žaidimą profesionaliai žaidžiančių juodaodžių uniforma. Būtent šios sporto šakos atstovas Colinas Kaepernickas 2016 m. pirmasis pademonstravo tarp atletų paplitusį protesto ženklą – priklaupė grojant JAV valstybiniam himnui. Toks protestas prieš istorinę ir įstatyminę neteisybę sulaukė tulžingų ir liaudies, ir politikų komentarų. Kaip ir žaidžiant patiriamos sunkios traumos, šie žodžiai šalmą perveria vinimis, paversdami jį kankinimo instrumentu. Be pušies medienos ir metalo detalių, kūrinyje naudojamos ir su juodaodžių kultūros istorija susijusios medžiagos: batų tepalas, baltųjų naudotas vaidinant karikatūriškus tamsiaodžius personažus, ir kakavos sviestas, minimas egzotizuojant tamsią odą ir jos priežiūrą. Tokie pagrindiniai Haydeno kūrybos elementai – akivaizdi forma ir sudėtinga istorija. Ir dar kažkas, kas vis motyvuoja juos sujungti.

Olu Oguibe. Trayvon’s Ladder, 2016. Vaizdo nuosavybė „Documenta“ ir menininko

Poetė, eseistė, dramaturgė Claudia Rankine cituoja vieną iš savo draugių: „Gyvenimiška juodaodžių būklė yra gedulas.“[3] Gedima istorinės atminties, gedima įsijungus žinias, gedima artimųjų, pražudytų jėgos struktūrų ar medicininės diskriminacijos. Gedima iš anksto suvokiant, kad tavo vaikas gali būti nušautas, jei laikydamas rankas kišenėse kažkam pasirodys įtartinas. Gedima tokio gyvenimo, kuris daug kam vis dar nepasiekiamas. Kol baltųjų kalbose rasė aptarinėjama kaip žavus „margo pasaulio“ skirtumas, realybėje, susipynusi su neturto ir lyties keliamomis kliūtimis, ji gali tapti ir viso gyvenimo nuosprendžiu. Iš Nigerijos kilusio menininko Olu Oguibe kūrinyje „Trayvon’s Ladder“ (2016), pavadintame nužudyto 17-mečio Trayvono Martino vardu, žiūrovą į viršų veda neįmanomos kopėčios. Jų viduriniai skersiniai išimti kaip dar viename košmare, kuriame kabintis galima tik į tuštumą. O dar kiek gedulo paveldėta nuo tų laikų, kai į vergovę plukdomi žmonės buvo metami per bortą, kad tik laivai plauktų greičiau? Ellen Gallagher savo serijoje „Watery Ecstatic“ (pradėta 2001 m.) atkuria iš šios kraupios praktikos išaugusią afrofuturistinę Drexciyos legendą – pasakojimą apie juodaodžių miestą po vandeniu, kurį pastatė skęstančioms nėščiosioms gimę vaikai. Storame popieriuje išraižyti elegantiški moliuskai, dumbliai ir veidai sūriu vandeniu plauna mirtį. Ir ji nebesišypso.

Hugh Hayden. The Cosby’s, 2020. Vaizdo nuosavybė „Lisson gallery“

Vardai ir kūriniai, paminėti šiame tekste, – tik maža dalis įvairių tautybių juodaodžių menininkų ir jų kūrybos krypčių. Nenoriu jos interpretuoti ar lyginti su Lietuvos menininkų darbais. Per dažnai mes „kito“ patirtį priimame tik pritempę ją prie saviškės, pasistengę, kad ji taptų nors kiek „savesnė“. Per dažnai jos net neišklausome skubėdami paklausti – o bet tai kaip aš? Meno patyrimas reikalauja empatijos ir lankstumo, jis gali mus nuvesti ten, kur būti nepakeliama. Į brutaliausius istorijos epizodus, vis dar pasikartojančius kasdien. Į jėgą ir grožį, leidžiantį išgyventi ir įprasminti gedulą, laikytis išdidžiai net tada, kai viltis kainuoja brangiai, o ateitis atrodo uždaryta karste. Tai šiurpu. Ir visai nebevaikiška. Bet kai vinių prismaigstytas šalmas gelia, svarbu galvoti ne apie save, o apie tą, kuris jį nešioja. Nes šitas skausmas gali vesti į supratimą – netgi tokios tikrovės, kuriai žodžių nėra.

Hugh Hayden. Honorary Natives and the Elephant in the Middle of the Room, 2019. Vaizdo nuosavybė „Lisson gallery“

 

[1] Elvira Dyangani Ose, „Hugh Hayden: Questions of Authenticity“, in: Ocula [virtualus], prieiga:

https://ocula.com/magazine/conversations/hugh-hayden/?fbclid=IwAR3uahKgYWIxOdAwoSccXkxKPi6bWDTbNs0A81LPUCw78ZzulyPMxTJZ350, [paskutinį kartą tikrinta 2020-10-30].

[2] Simona Balkauskaitė, Monika Janulevičiūtė, Paulius Kaliačius, Monika Kalinauskaitė, Ulijona Odišarija, Gerda Paliušytė, Karina Simonson, Anastasia Sosunova ir kt., „Rasizmas: Sąvokos ir paaiškinimai“, [virtualus], prieiga: https://docs.google.com/document/d/1o-4Zv14MpQRRl0FcChQuNzJzzWOd9LrJtiF8xphgD0A/edit [pildoma; paskutinį kartą tikrinta 2020-10-30]. Spausdintą versiją išleido ir nemokamai platino Šiuolaikinio meno centras Vilniuje 2020 m. rugpjūtį.

[3] Claudia Rankine, „The condition of black life is one of mourning“, in: The New York Times, 2015 m. gegužės 22 d. [virtualus], prieiga: https://www.nytimes.com/2015/06/22/magazine/the-condition-of-black-life-is-one-of-mourning.html, [paskutinį kartą tikrinta 2020-10-30].

Iliustracija viršuje: Menininkas Hugh Hayden. Vaizdo nuosavybė William Jess Laird ir menininko

Miegančios kaltės malonumai. Lauros Kaminskaitės paroda „Double Double“ ŠMC

Lauros Kaminskaitės parodą norisi recenzuoti jos pačios žodžiais, pradedant nuo labiausiai rūpinčio klausimo: kaip atrodo žodžių bučinys („Abstraktuolis“, 2015)? Turbūt panašiai kaip skamba melodinga baladė ištuštėjusiame vestibiulyje. Bučinius, kaip ir balades, vertiname ne už originalumą, o recenzijose kaip tik ilgimės kažko, ko dar nepasakė kitas.

O kaip pasakyti, ką aš galvoju, kad tai būtų, ką tu jauti? Rašydama apie Lauros darbus turiu manipuliuoti meile. Būtų galima tai daryti subtiliai, kaip dažnai apibūdinama jos kūryba. Tačiau tai tik paviršius, po kuriuo kompromisų nėra. „Double Double“ pasaulyje net naktinėtojai laikosi griežtos disciplinos („Night Shifter“, 2019–2020), o tingūs barų rėmai konfrontuoja „[Visus dalykus], apie kuriuos verti mane kalbėti“ (2020). Korporacinio dydžio parodos ženklas negaili trapaus neono vamzdelio („Dar nepavadintas (lūpos)“, 2020), o legendinį Šiuolaikinio meno centro salių šaltį įeinant skrodžia karščio banga. Lauros kūrinių subtilumas yra ne taškas komplimento gale, o aštrus instrumentas, naudojamas kerpant užančius – kėslų ir vilčių laikymo erdves.

„Double Double“ pilna ilgesingų tabu: saldumo, kvailumo, meilumo, rausvumo. Viena iš jos pagrindinių medijų – „Sugar Entertainment“ (2011), parodas sugeriantis cukrus, kurio įrašas pateikiamas skysta forma. Tai modifikuotas guilty pleasure – miegančios kaltės malonumas, kurio nestabdo nei priekaištai, nei kariesas. Miegančiai kaltei net „kritiškumas galbūt yra tik dar viena meilės išraiška“ (2021), įkūnijama atlikėjos Ievos Tarejevos, liečiančios parodą ir krečiančios pokštus be sąžinės priekaištų. Tai primena mūsų darbą, kuriame kantriai žaidžiame, laukdami ryto kaip prasmės pokalbyje ir judindami dar tik užsimezgusius daiktus.

Laura Kaminskaitė, Kritiškumas galbūt yra dar viena meilės išraiška, 2021. Performansas (atlikėja Ieva Tarejeva). Nuotr. Ugnius Gelguda

Tokio darbo privilegija yra grožis. Žmonės sustiprėja, galėdami tiesiogiai džiaugtis grožiu: turėti turčių daiktus, turčių kūnus, turčių orumą. Daug žiaurumo ir propagandos pasitelkiama, kad šios tirpios galios „žemyn“ nuvarvėtų kuo mažiau. Mieste, kuriame kičas yra stipri institucija, gera dekoratyviuose žodžiuose smile laugh sashay matyti revoliucines spalvas („Suktinis šypsena juokas sašė pokalbis šypsena juokas iššokanti šypsena juokas pokalbis“, 2017), o kokteilių taurėmis matuoti laiką, per kurį jos tapo demokratiškais slidžių pokalbių indais („Du kišeniniai skėčiai“, 2021). Provokatoriai „Yeses“ (2021) ir „O“ (2021) primena, kad emancipacija yra stipriausias orgazmas: ribos tarp daiktų ir ketinimų plonos, o jas peržengę rizikuojame sublizgėti. Visas šias gijas sumezga „Šiandien“ (2017) meilužio vardas ir pančiai, pakeliantys nuo žemės, bet vis tiek pririšantys prie lubų. Ten, kur kičas yra norma, grožiu spindi transgresijų pasaulis, įtraukiantis negrįžtamai ir kainuojantis brangiai.

Savo transgresijas reikia apsaugoti dokumentais. Jais tampa plokštuminiai „Double Double“ darbai. Kaip ir tikri dokumentai, jie susistemina takius procesus: rezultatyvų judesį („Vaiduokliai“, 2019), informacijos rinkimą (Be pavadinimo, 2017), medijavimą ir kopijavimą („Pomintės“, 2020). Sudėtingas, bet savas „Exhition“ (2013) tekstas veikia kaip tokios teisės žodynas, o ekrane besivartantis „Something Something“ (2016) elektroniniu parašu sertifikuoja parodos autentiškumą dar net nenusipirkus bilieto. Čia jaučiu Post Brothers kuravimo indėlį: atsakomybę legitimuoti ir įgalinti autorės darbą, o ne atlikti perteklinį kūrybinį veiksmą. Ir tai atrodo labai toli nuo pradžios – žodžių bučinio. Tačiau teisė galbūt yra dar viena nuasmeninta meilės išraiška, kurią ypač juntame jos pritrūkę. Nemažai tokios meilės „Double Double“ nukreipia ir į patį Šiuolaikinio meno centrą, nežinia, ar dar pajėgų atsakyti tuo pačiu – kartu minti šį dvigubai dvigubą kelią, grįstą neklusnumu.

Laura Kaminskaitė, Exhition, 2013. Rašalinė spauda, A4 formato popierius, flomasteris. Nuotr. Ugnius Gelguda

Dvejinasi ir „Naktinis pasivažinėjimas“ (2021), turintis prasmę tik dėl to, kad yra svetimas, ar „Visa tai atsiskleidžia kitur“ (2019) – vieta tam, kas ne čia. Arba „Amžinos atostogos“ (2021) po „asmeniniu dangumi“, kai kuriose nuo stygiaus gali gintis tik pertekliumi. Lauros Kaminskaitės paroda „Double Double“ suteikia tvirtumo šventiškiems argumentams ir judrumo tuštumai. Ji yra vieša, elegantiška ir erdvi. Ji yra tai, ko nori, kai tavo žodžiai nebesibučiuoja ir kaltė negali užmigti – lipti plačiais laiptais į sieną, palikusi pasaulį klysti užnugary.

Išsamų fotoreportažą iš Lauros Kaminskaitės parodos „Double Double“ Šiuolaikinio meno centre galite peržiūrėti čia.

Heavy Metal

4 a. m.

Ačiū tau, kad buvai minkšta
Galėjau tave kimšti
Grūsti dusinti užmušti
Ačiū, kad tenkinai mano poreikius.
Su tavimi aš prisiminiau blogį
Tu esi mano purvinas gabalas
Maža mėsa ir truputį mėšlas
Jei turėčiau būti tu, nusižudyčiau.
Ačiū, kad galėjau tau pasakyti ne
Ir klausytis kaip tavo tuščioje galvoje aidi
Tomis gražiomis balsėmis
Kol tu šokai svajojai aš galėjau važiuoti.
Ačiū, kad mačiau kaip bandei būti augti
Taikei į tai kuo nelemta nes tu šūdų krūva
Tu ne mano kvėpuojantis gėris
Aš tau sakiau, kad gyvenime tau ne vieta
Nes gyvenimą aš turiu
O tu tik suteiki galimybę
Suleisti į burną ir išeiti su pabaiga.
Kaip tu iš viso galėjai drįsti
Su savo subine ir draugais
Kažkokiom viltim ir katytėm
Kvailesnė už savo vidinį vaiką
Turėtum džiaugtis, kad pamokiau tave.
Ačiū už tai, kad esi nesveika iki galo
Gyveni ir žiūri pro žaizdas
Ir kai nebegali tave pramuša
Kaip buvo gražu mūsų rimta jautriai tikrai
Kaip tipo kartais nebūna paprasta
Kaip tau kažką reiškė ir ėmei pasiilgai
Kaip tau tviskėjo visomis spalvomis
Kai ieškai ir nerandi akių, iki šiol akina
Taip kruvinai akina
Kad sėdi keikies draskaisi
Kemši mane šitais nedovanotinais žodžiais, maže
Tikėdamasi, kad taip gal išeisi su pabaiga.

 

Radioshow

Šitie žodžiai bėga
Kalboje, kurioje nėra lengvo
Kalboje, kurioje skandinasi moterys
Kurioje sunku pasakyti
Kur liežuvis pats lenda –
LOL į greitakalbę ar klumpes.
Vaikams tik ledai o tau motin konkrečiai švinas.
Su manim šitoje kalboje davai pagyvenkim
Pagimdysime vaiką užauginsime šunį
Padarysime visas procedūras kaip komisijai stovi
Atstovėsime visas laidotuves kaip drėksta patriotai
Ir mua mua miau miau nebus nieko tokio
Tik po pleduku prie arbatos eilėmis himno
Biblijos, LRT ar kokių parulskių
Teisingų diedų pilvuose rūgstantis džiazas
Normalių bičių tritaškiuose copywritten jėga –
Pala, o kiek metų gauna prieštaraujantys geriausioms mūsų poezijos tradicijoms?
Taip varyti tikrai kažkoks faršas
Niekas nelaiko uždaręs literatūroj
Bet pagalvokim dabar su manim kaip per kokią provokuojančią laidą:

Ką paskutinį gero turėjai burnoj?
Turiu omeny
Ką įsikandę jūs iš viso užmiegat:
Blaivūs ministrai, kokio skonio būtų ATSIPRAŠAU?
Vaikų netvirkintojai, ar pažįstat GEIDŽIU?
Ir viską, kas po to seka, tai padaręs negali pykti
Nes kalbi kitom lūpom ir kartais ne po vieną iškart.
Ta tipo gydytoja, ką ji ten turi be krupniko
Jei ji gali taip žostkai man NIEKAS JUMS NEPADĖS NEPASTOTI
Tavo mintys embrioninės, ateitis – ląsteliena
Laikykis žodžio tęsk reikalus
Suskėsk tas jobanas kojas ir sėdėk su bėda.

Tikrai negražu gaunasi kai šitaip pareina
Bet vis tiek nesutinku, kad gražiau stačias vyras ant arklio
Ar bet kokia kita kamufliažo giesmelė
Herojinis heroinas pelenai tikintiems
Kad pas juos burnoj tas saldusis TIESA IR ŠVIESA.
Taip varau tik šitoje kalboje sorry
Bet kai čia nesu čiūvas negaliu būt maladiec
Vienas iš tų kurie šitoje kalboje mato iš aukšto
Ir šitoje kalboje bet kada gali
Atsistot išsiskėst paleist savo žodžius bėgti
Kalbėti ant mūsų kūno miesto ir darbo
Ant mūsų BIJAU, IEŠKAU gal MYLIU
Ant mūsų TIKRAI LABAI NEŽINAU
Ant mūsų kai tylim
Kartais burna į burną
Godžiai siurbdamos vieną orą
Tą švarų orą
Kurio nesiekia kalba

 

Ibumetin

Valanda kabo
Kur kiti miega
Kur kiti saugūs
Keičiasi vanduo
Labai skauda žiūrėti tuo metu
Labai skauda žiūrėti kur baigiasi viskas:
Baigiasi labanakt du kūnai
Baigiasi kažkieno vaikas
Baigiasi tirtanti baimė
Baigiasi kaip labai noriu –
Tai yra kažkokia kitokia tyla ir tuo metu vanduo keičiasi.
Aš atsigulu į lovą neužgesinusi šviesos
Einu į vonią pažiūrėti kas liko:
Ten auga plaukai
Ten trisdešimt metų
Ten pilvo sąlygos
Ir skausmas, kuris yra kūnas, aiškina:
Nėra tokios medijos, kurioje būtų galima tave padaryti
Nėra mašinos, kuri tau atleistų
Nėra tokios pakibusios valandos, kurioje tu vis dar būtum kažkas gero.
Tu man labiau patinki, kai neturi balso –
Tada klausausi Jenny ir Lucios ir Kazės
Klausausi kaip viena draugė laukiasi o kita valgo čipsus
Ir kaip pilvas diktuoja mums sąlygas
Mušdamas pakibusią valandą
Kur kiti miega
Kur kiti saugūs
Kur skauda žiūrėti kaip vanduo keičiasi
Kur skauda keistis
Kaip dūstant po vandeniu

Mirties ir geismo disbalansas. Paroda „Nebaigti reikalai. Apie meninę komunikaciją paštu“ NDG

Išleisdamas savo vaikystės liekanų kroniką, Christianas Boltanskis įžangoje teigė, kad įvairūs būties pėdsakai ir sistemiškas jų rinkimas yra vienintelis būdas išsigelbėti nuo mirties. Kai suirs mūsų kūnai, gyvensime tik tuose objektuose, kuriuos palikome, ir savo popierių takuose. Todėl skaitmenizavimas sustiprina spaudos galią, o matyti laiškus, piešinius, koliažus pasidaro nepakeliama. Jie yra stiprūs amuletai, turintys nuginti mirtį ir taip įgaunantys šamanišką galią.

NDG pristatyta pašto meno paroda „Nebaigti reikalai“ – gausi ir reikalaujanti atidumo. Nors kuratorės Danutė Gambickaitė, Aistė Kisarauskaitė ir Ieva Pleikienė ją įvaizdina kaip kontekstus ir lūkesčius skrodžiančią „kometą“, suarchyvuoti ir išeksponuoti atvirlaiškiai bei dokumentai panašesni į jau užgesusių kosminių uolienų kolekciją, kažkada naudotą ir langui daužti, bet dabar – tik ritualiniais tikslais. Tai stiprus energetinis laukas, kurį efektyviai tirpdo Roberto Narkaus ekspozicinė architektūra. Nesuvaldomam objektui reikia nesuvaldomos vitrinos. Konstruktyvi siuntinio dėžė išsprogsta į fantastinį interjerą, kuriame spalvos, formos ir įspūdžiai gali laisvai keliauti savo natūraliomis trajektorijomis, rezonuoti su tais kontrastais ir posūkiais, kurie artimiausi jų prigimčiai.

Nors kuratorės išlaiko pagrįstą teminę-techninę ekspozicijos sistemą, ją patogiau suvokti kaip konceptualių nuorodų rinkinį nei vientisą žemėlapį. Parodoje puikiai atskleidžiama pašto medijos teikiama galimybė priešintis ir pokštauti. Yra sąmoningų provokacijų, tokių kaip Sauliaus Paukščio ir NKM „Meilės laiškų paštas“ – „alternatyva monopoliniam Lietuvos paštui“ – arba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijos moksleivių Eikanto Pakalkos, Rudolfo Levulio ir Vytauto Narbuto eksperimentas (netikri adresai ir vokai be ženklų, vis tiek pasiekiantys savo vietas). Ar tai būtų meilė prieš korporaciją, ar svetingas chuliganizmas, menininkų impulsas provokuoti sistemas randa sau vietą įvairiuose popieriuose. Yra ir produktyvių nesusipratimų – tokių kaip Vaido Jauniškio netyčinė „Newsweek“ prenumerata – ir paprasčiausios žinių sklaidos, kaip Konstantino Bogdano ir Coolturisčių laiškai meno bendruomenei bei kultūriniams stereotipams. Politinė gysla jungia tiek paštą kaip priemonę apžvelgiančią parodos dalį, tiek technikoms, temoms ir papročiams (grafika, fotografija, naujametiniai susirašinėjimai) skirtą labirintą. Vokai svarbūs ir tuo, ką išviešina, ir tuo, ką slepia nuo nereikalingų akių, o siuntimas yra aktas, neleidžiantis numirti mums: viešiems asmenims, gyviems individams, pašnekovams ir išdaigininkams, tiek įkalintiems totalitarinėse sistemose, tiek bandantiems neišprotėti laisvės cunamio akivaizdoje.

Kalbant apie aktus – parodoje intriguoja ir geismo potekstė, neišsitenkanti specialioje „erotikos“ kategorijoje. Troškimų, „meilės pašto“ įvaizdžių, siekių ir atsako lūkesčio parodoje daug, ir nereikia aiškinti, kodėl slapti jauduliai pasidaro ypatingi. Tačiau realų erosą drumsčia neartikuliuota pornografinė vaizduotė, kuri šiandien panašesnė į sunkią atgyveną nei bohemos linkėjimus. Kosto Dereškevičiaus, Rasos Dačkutės, Arvydo Šaltenio, Vito Luckaus ir kitų erotiniai atvirukai yra provokacija be lengvumo, draudžiama fantazija, kurios neįmanoma paleisti. Su nuoga oda viskas tvarkoje, bet mėsmalės, puošmenos, kūno gabalai ir neva šmaikštūs, bet grynos meilės stokojantys sugretinimai, atrodo, išaiškina tas seksualumo problemas, kurias vis dar jaučiame šiandien, bandydami gyventi darnoje su savo procesais ir gretimais kūnais. Tarsi tas malonumo aktas, kurio ilgėtasi, visgi buvo užgesintas, kai nebepavyko suvokti, kad tai ne vien fantazijos ar jos paveikslo, bet mūsų pačių esminė dalis. Apžvelgiant eksponatų gausą akivaizdu, kad turbūt labiausiai intriguojantis epistolikos aspektas yra galimybė sulaukti atsakymo, arba, bent jau, sulaikius kvapą jo laukti. Goslių ir viltingų eksponatų liūdnumas atsiskleidžia lyginant juos su lengvomis Fluxus išdaigomis. Net mažiausiam siuntiniui tenka milžiniškas visų įmanomų vilčių krūvis: mechanizmų apgavimo, naujos dailės – ir būtent dailės – gebančios perlipti savo ribas, visų dalykų, galėjusių išsipildyti tik tranzite. Bet dauguma spalvotų paveikslėlių pagimdė tik dar daugiau spalvotų paveikslėlių, o paštas per tą laiką beveik sunyko. Nuo mirties kaip ir pabėgta, tačiau geismas vis dar kažkur užmarinuotas, išgintas iš konservatyvios kasdienybės ir kompromituojamas kartas nuo karto išsprogstančių skandalų.

Ar išsibalansavęs mirties ir geismo santykis gali būti potrauminės būklės požymis? Labai juokiausi pirmą kartą užsirašiusi šitą sakinį, bet kuo toliau, tuo daugiau laiko noriu su juo praleisti. Rašydami savo dailės istorijos pasakojimą turbūt dar ilgai negalėsime atsiriboti nuo to, ko negalėjome, negavome ir neturėjome kažkada, ir tik per tai suvoksime, ką turime, gauname ir galime dabar. Panašu, kad vis dar ginamės amuletais, bet ne nuo mirties, o nuo jos šmėklos, ir geidžiame tirštai, bet tik viena kryptimi. Vėlesniame savo interviu, Boltanskis pats pripažino, kad bandymas įamžinti gyvenimą per katalogą galiausiai nepasiteisino ir virto paprasta fikcija. Turbūt bet koks lindimas į atmintį gali išryškinti joje slypinčias fikcijas ir netikėtas dabarties žaizdas. Nuo jų nepadeda jokie amuletai.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.

Iliustracijoje: paroda „Nebaigti reikalai“ NDG, 2019. Andrej Vasilenko nuotr.

Čia būti nėra lengva. Kristinos Inčiūraitės paroda „Limbo“ galerijoje (AV17)

Kristinos Inčiūraitės paroda „Limbo“ yra labai efektyvi. Jos poveikis lėtas. Visos sąsajos ir mintys, kilusios dar sukant ratus galerijos (AV17) erdvėse, įstrigo beveik dviejų mėnesių tarpe, vis prasilenkdamos mano vidiniame viešbutyje, neišviliojamos nei stimuliantais, nei abstrakčiais ritmais, turinčiais kurstyti produktyvumą.

Tokios nesėkmės atsitinka. Paklausykite, kiek mes kalbame apie laiką? Turbūt niekada žmonijos istorijoje nesame taip aiškiai suvokę savo tempo, ir pasisakant šia tema įmanoma tik kartotis. Nesinori sulėtėti – norisi sudeginti laikiškumą ir visa, ką jis padaro neišvengiama, norisi niekada neišeiti iš balkono įsikandus cigaretę. Norisi būti „in limbo“. O ta vieta ir būsena kaip niekas kitas priešinasi aprašymui.

Galiu argumentuoti – tai ne vien mano fantazija. Popkultūra įrodo, kas neramina vakarietišką sąmonę. Viename iš šiuo metu populiariausių Netflix serialų „Russian Doll“ kartojama sena laiko netekimo fantazija. Chaotiška herojė miršta ir keliasi, kol sprendimų ir pasekmių kelias pasisuka kitur, nei leidžia įprasta būtis. Vis dar populiari trečiojo „Twin Peaks“ sezono interpretacija jo veiksmą perkelia į budistinį bardo, į neišvengiamą sąmonės kelionę nuo mirties iki atgimimo, kurioje įmanoma patirti ir išgyventos realybės nuskaidrėjimą, ir susidūrimą su tirščiausiais jos šešėliais. Savo 2017 m. bestseleryje „Lincoln in the Bardo“ George’as Saundersas būtent šią būklę pasitelkė kaip fantastinį peizažą, kuriame veikėjai susitaiko su skausmu ir pražūtimi, o literatūrinė vaizduotė – su istorijos konkretumu ir figūrų galia.

Atsiribodami nuo laiko galime vėl pradėti matyti daiktus ir suvokti savo pačių keistumą. Kokie neaiškūs gyvūnai esame – ramūs, bet pasimetę veikėjai amžinuose interjeruose, būtybės su užkoduota baigtimi, kurios vis tiek nesugebame suvokti neatsidūrę ant pačio jos krašto. Inčiūraitė „Limbo“ pradeda nuo to paties pavadinimo filmo, kuriame ši situacija atkurta laboratoriškai, simuliuojant sutrikusios būties sąlygas ir taip įgaunant galią jas kontroliuoti. Filme skrodžiamas tarpiškumas neišsiplečia nei iki gniuždančio nerimo, nei iki skaistykloje neleistino aktyvaus veiksmo. Antroji ekspozicijos dalis abstrakčią filmo patirtį sutraukia ir konkretizuoja. Joje atsiranda prisiminimo ir materialios patirties epizodai, apibrėžiami per kontrastą. Aktuali, užaštrinta menininkės raiška prieš atgyvenusio žanro (bet vis dar skanius!) cukrinius žirniukus. Ta sąmonė, kuri klaidžioja čia, yra nebe daugiabalsė, o asmeninė, galinti sau kelti neišsprendžiamą klausimą: iš ko aš susiformavau? Sunku pasakyti, kuris būties reliktas veda į tvirtesnį „aš“ – laidotuvių epizodas iš gilios vaikystės, ar žvilganti striukė, kuria dabar galiu aprengti dukrą? Savasties sudėtis – nesuvokiama ir neaplenkiama, kaip neaišku ką žyminti neono raidė. Ji šviečia kiekvieno vidiniame viešbutyje, bet neišvengiamame buities limbo turėsime laiko būti tik tuo, kas esame sekundžių tikslumu.

Inčiūraitė pasirenka temą, kurioje sunku išvengti banalybių, ir atskleidžia savo meistriškumą sukurdama sudėtingą, abstraktų darinį, kurio poetiniai ir analitiniai dėmenys sąveikauja konstruktyviai ir rimtai. Tai kiek senamadiška, bet, kaip paradoksalu bebūtų, parodos „Limbo“ visuma yra šiuolaikiškas stiprios menininkės pasirodymas, išvengiantis panašiems projektams gresiančio pretenzingumo. Čia būti nėra lengva ir greitai išeiti nepavyks. Gal net kelis mėnesius. O gal net iki savos skaistyklos pradžios.

Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ galerijoje (AV17) veikė iki vasario 28 d.

Anestezijos folkloras. Ellie Hunter paroda „At Bay“ projektų erdvėje „Editorial“

Kaip toli nusirango paklodėje įkalintas kūnas? Kažkada esu tokį stebėjusi ir prižiūrėjusi ­– jau seniai buvo atsisakyta, kalbant Virginijos Woolf žodžiais, kariauti stačiųjų armijoje. Įvyko natūrali anestezija, bet ji nenumaldė kito, iš įsiūčio ir nevilties drebančio gyvūno, degančio pasipriešinimo mirštančiame kiaute.

Ellie Hunter paroda „At Bay“ – „Apačioje“ – projektų erdvėje „Editorial“ reikalauja truputį susigriauti, atsisakyti išankstinių sutarimų su savo kūnu: kad jis bus vientisas, kad veiks kojos, kad laikas galės būti kažkaip praleistas ir oda visiškai nepūliuos. Kuriama išėjimo iš savęs patirtis, turinti išsamų folklorą: daugybę pasakojimų apie ties operacinės lempomis pakibusias akis, stebinčias apačioje operuojamą kūną. Skrodžiantis mono-spektaklis, dokumentika priešais veidrodį – anatomijos teatruose kažkada būdavo renkamasi mokytis apie skalpelio trajektoriją, bet šita kultūros ir medicinos jungtis visai kitokia. Savaiminė, ezoterinė, liaudiška, paprasta.

Kitose Ellie Hunter instaliacijose medicininiai ir anatominiai elementai dar ryškesni ir nejaukesni, tirpstantys, užgaunantys pasąmoninės baltų chalatų baimės registrus. „At Bay“ dar galima pasišypsoti tvarsčiams: čia yra mažų metalinių žmonių, žaidžiančių su savo horizontalėmis ir išpjovomis, kabo viena kita plona užuolaida, paliekami blausūs langai į daiktų ir judesių pasaulį. Kitaip sakant, galima pasiremti alkūnėmis. Bet gyvybinis įsiūtis vis tiek juntamas – anestezuotas kūnas nebegali pasirinkti, ar malšinti jį šešiolikta cigarete, ar išsakyti, išrašyti garsiai, pajungti debatams apie kūno autonomiją medicinos lauke, galimybę – būtinybę? – rinktis sprendimus ir struktūras, kurios gydo.

Ellie Hunter paroda „At Bay“ projektų erdvėje „Editorial“

Vienas iš keistesnių – net šiek tiek košmariškų ­– skyrių horizontalumo ir medicinos istorijoje yra „twilight sleep“, anestezijos metodas, taikytas Vakarų pasaulyje gimdančioms moterims XX a. pradžioje. Specialus morfino mišinys tik dalinai palengvindavo skausmą, tačiau sukeldavo amneziją, leidžiančią po to jo nebeprisiminti. Toks patirties ir užmaršties derinys šiandien kelia instinktyvų šiurpą – mes renkamės arba palengvinti išgyvenimą, arba visiškai jo atsisakyti, bet nebesileidžiame į kompromisus, galinčius palikti žaizdas sąmonės ribose. Ellie Hunter paroda primena tokią prieblandos zoną: kažką, kas atsitiko ir paguldė, tačiau dabar blėsta ir keičiasi, įgauna perregimas formas, nebegali būti iššifruojama įprastuose erdvės ir kūno ženkluose. Silpnumo atgavimas, leidžiantis perkvėpuoti savo būklę, nesibaigianti gulsčia teritorija, paneigianti mitus apie ligos narvą arba traumos belangę.

Apie horizontalius kūnus taip pat gražiai rašė Raineris Maria Rilkė. Jo gimdyvės, miegaliai ir ligoniai dar klasikiniai, bet visada dinamiški. Jie daug keliauja po savo paskutines lovas, fantazuoja, bijo, prisimena. Jie daug gyvena mirties pakraščiuose. Ellie Hunter dar nenuėjusi taip toli – jos projektas skaičiuoja laiką ir laukia gyvenimo. Bet jo poetinis judėjimas – tikrai panašus. Jame prakaituota paklodė suplonėja iki žydro tinkliuko, o iš tvarsčių ištrūkusios akys pakimba aukštai virš operacinės lubų.

Išsamų fotoreportažą iš Ellie Hunter parodos „At Bay“ projektų erdvėje „Editorial“ žiūrėkite čia.

Amžinai išlikti čia. Gedimino Akstino paroda „Plaustas“ projektų erdvėje „Sodų 4“

Teksto lapas įpareigoja. Kad ir kokios nedidelės būtų parodos, trumpa recenzija vis tiek atrodo kaip pražanga. Negi negali išspausti iš savęs daugiau žodžių, kur tavo kontekstas ir išmintis? Kiekvienas neparašytas paragrafas – skola autoriui, skola kūriniams. Pasidaro sunku.

Gedimino Akstino kūryba veda į nostalgiškus kultūrinių tekstų archyvus. Jurgita Ludavičienė ten rašo taip: „reikia būti čia, kad tuo pačiu metu galėtum ir būti kitur“.[1] Galvodama apie dreifuojantį plaustą „Sodų 4“ projektų erdvėje, noriu šią mintį pratęsti – kartais reikia būti, išjudėti kitur, kad galėtum amžinai išlikti čia. O „čia“ nėra vieta, „čia“ yra žmonės. Klasė – nebe socialinė, o paprasta, mokyklinė – apibrėžiama kūnais ir jų potyriais. Šeima yra sala, bet tik tuomet, kai atsisakai žymėti jos ribą ir dydį. Vaikštai po peizažą, kuriame galima keistis vaikais ir duona, kuriame neįmanoma iki galo nuskursti, kuriame namai nesibaigia per žingsnį už slenksčio, o jūra – trys metrai iki namų.

Ant plausto protas miega. Tai elegantiška žmogaus dedikacija sau ir tiems, kurie nėra kiti. Ten, kur būname, kasdien vyksta daug bandymų optimizuoti, pagreitinti, nugvildenti būvį, imtis tempo, leidžiančio lėkti ir suktis. Šalies – ir, tuo pačiu, jos kultūros – charakteris melancholiškas. Susidūręs su neišsenkančiu našumo arba pasipriešinimo reikalavimu jis nutyla ir pasidaro paprasčiausiai sunkus. Mes esame iš prigimties tankūs žmonės, gilūs kūrėjai, gabūs ir atsparūs, mokantys išgyventi bet ką. Bandydami save lengvinti priaugame visą dvasinę toną ir nebesusirenkame spontaniškam būviui, kuriame galime pasitikėti kiekvienu, sėdinčiu dešinėje. Gyvename su mintimi, kad visada reikia ginkluotis, nes tik rūstumas padės išgyventi tai, kas laukia už kampo – o ten, aišku, netektys, ir problemos, nepavykę projektai, neišlukštentos svajonės. Mums greitai pasidaro sunku.

Manau, kad Gedimino Akstino kūryba nepraranda savo aktualumo jau vien dėl to, kad ji „neužsiparinusi“ ir ypatingai atvira. Spontaniška tuščia lentynėlė primena, kad net tarakonai gali nustoti ėsti vieni kitus ir pabirti į šventę. Akvarelinė tuštuma, dykumos, kokono tyla – ne vien estetika, bet ir atstumas, ta milžiniška distancija, kurią tenka nuplaukti, kad būtum arčiausiai savo laimės pradžios. Kai pasidaro sunku, galima pokštauti, kai pasidaro ankšta, išsivaduojama tik kitų artumu. Kai susipainioji tarp savo šaknų ir pamiršti recenzijos pareigą, prisimeni, ką menininkai sugeba padaryti: pasėti reakciją, ištraukti kito ranką toli už parodos lauko, link tų ir to, ką ji turi paliesti. Ir kritiko vaidmuo pats pasišalina – šiuo metu visa tai netelpa teksto lape.

Todėl manau, kad adekvačiausia Gedimino Akstino „Plausto“ recenzija būtų kiekvieno apsilankiusio asmeninis veiksmas: neįpareigojanti žinutė kažkam iš draugų, mirksnis vaikiškam meilužiui, penkiolika minučių snūduriavimo saulėje ir susitaikymas su kelione, kuri neišvengiama. Veiksmo pratęsimas gyvenimo duonoje ir ryžtingas žingsnis į tą milžinišką jūrinį tolį, kuris vienintelis leis visada ir visapusiškai likti vien čia.

[1] Gediminas Akstinas: būti čia ir būti kitur, http://www.culture.lt/daile/02%281%29/gab.htm

Išsamų fotoreportažą iš Gedimino Akstino parodos „Plaustas“ galite peržiūrėti čia.

Elegancija ir maniera. Paroda „Moi, Non-Moi“ galerijoje „Vartai“

Neseniai atidengus Jeano-Paulio Sartre’o paminklą Nidoje išryškėjo ne tik jau nacionaline tradicija tampantis viešų skulptūrų baisumas, bet ir katastrofiškas santykis su prancūzų kalba. „A le contre le vent“ anekdotas primena dar neseną vilnietišką tendenciją kiekvieną kepyklą vadinti „boulangerie“, o drabužinę – „boutique“, ir vyninėse gerti taures namų acto. Kaip ir Šventinio bankucheno „croissant’aikrusosanai“, daugelio pažįstamų (įskaitant ir šio teksto autorę) burnose parodos „Moi, Non-Moi“ pavadinimas vėlėsi į žemaitiškas skaičiuotes (mua mua mua, bon bon bye, mummiy troll). Kai apie tai pagalvoju, matau mandariną lupančios Louise Bourgeois griežtai sučiauptas lūpas[1]. Ji netoleravo vulgaraus humoro – o mes, kartais pasityčiojantys iš „varliakalbių“, ar turime šansų įvaldyti diplomatiją ir eleganciją?

Elegancija mane ypatingai domina, ypač, kai ji painiojama su manieringumu. Louise Bourgeois (1911 – 2010), Marios Lassnig (1919 – 2014) ir Marios Helenos Vieiros da Silvos (1908 – 1992) darbų ekspozicija iš pirmo žvilgsnio atrodo tvarkinga ir subtili. Menininkių kūriniai – patrauklūs, atviri ir iškalbingi, tvarkingai įrėminti, be priekaištų sukabinti „Vartų“ galerijos erdvėse, papildomi video kūriniais ir dokumentine medžiaga. Piešinys, etiudas yra tam tikras skydas tarp savęs ir piešiamo pasaulio. Jis gali trikdyti savo elegancija ir tikslumu, arba pavergti abstrakcija ir linijų gyvybe, o svarbiausia – jį galima pasidaryti pačiam. Šiandien ši konfrontacija, įvykstanti švarioje salėje žiūrint į patogaus formato darbą, yra ypatingai stipri. Turint omenyje tai, kad menininkės popieriuje fiksavo ne akademinį, o asmeninį kanoną, siekdamos peržengti dabartinio modernizmo (o savo laiku – meninės tikrovės) ribas, galima patirti panašų malonumą kaip gerose fechtavimosi varžybose. Deja, dažnai galima pastebėti, kad kuratoriai nebežino, kaip elgtis su kūriniu, nereikalaujančiu jų intervencijos. Geri norai neleidžia jų palikti ramybėje, neapkraunant kontekstais, pasakojimais ir tuščiais judesiais, netalpinant į keistas fizines arba minties struktūras, kuriančias atvirukų stendo įspūdį. Šios problemos neišvengia ir „Moi, Non-Moi“. Bandymas kontekstualizuoti kūrinius itališkais menotyriniais terminais, apipinti skyrybos ženkliukais ir neaiškia logika išdėstytomis mėlynomis juostomis, tarsi likusiomis po statybų, labiau blaško, negu įžemina ekspoziciją. Kaip architektūra toks sprendimas nepakankamas, o kaip dekoras – nepateisinamas, nes paprasčiausiai nereikalingas. Bandant tris skirtingas ir savarankiškas praktikas įrėminti kito laikotarpio terminija ir standartine gramatika, prasišviečia manieringumo ambicija, metanti šešėlį ant elegantiško kūrinių būvio.

Taip pat blaško ir nesklandus parodos kuratoriaus Amer Abbas tekstas. Šokčiodamas tarp meno istorijos, tematikos ir asmenybių pozicijų, kuratorius nė vienos iš jų taip ir neišryškina kaip tikrosios „Parabel akademijų“ parabolės. Galima nujausti, kad tokia jungtis slypi klampioje visų šių aspektų sankirtoje – tačiau tik nujausti, nes konkreti pozicija pastraipų kratinyje neišryškėja. Peršasi mintis apie seną, bet vis išnyrantį mitą – išaukštintos moteriškos intuicijos ir pasąmoninės jungties legendą. Tą, kurioje mes visos kalbame viena nebylia kalba, susišnekame per skirtingas mokyklas ir šniokščiančius vidinius vandenis. Todėl visada galėsime susitikti tose pačiose istorijose, šeimos ir parodose. Galbūt tuo patikėjusi ir aš išžvejočiau tikrąjį parodos raktą iš savo gimdos? Nenoriu kuratoriui pripaišyti piktų kėslų arba neišmanymo. Tačiau visame, kas liečia moteris – nepamirštant, kad jos nebūtinai apibrėžiamos biologinės prigimties – iškyla ta pati problema. Ten, kur pritrūksta konkretumo, atsiranda vietos prastai ezoterikai. Ja kamšomi tiek kasdieniškiausių – motinystės, darbo, dauginimosi – tiek aptakiausių kūrybos ar teorijos diskursų tarpai. Pasaulyje, kuris prietarus praranda lėčiau nei taisykles, nutylėti kartais yra žymiai pavojingiau nei akcentuoti. Aš suprantu, kad turbūt tiesiausias atsakymas į parodos keliamus klausimus yra asmeninis susidomėjimas ir seni geri tarptautiniai ryšiai, leidžiantys skolintis kūrinius ir keistis dėmesiu. Tačiau pasigendu atidumo – tokio, kokį visos trys kūrėjos skiria savo vidiniam pasauliui, aplinkos garsams ir vaizduojamai tikrovei.

Taip atsiduriame prie etikos. Emmanuelio Levino, iš kurio pasiskolinamas ekspoziciją tituluojantis santykio principas, „moi“ yra ne šiaip aš-kaip-praeivis, o „ego“ atitinkanti sąvoka. Parodoje mums pateikiamas grynas ego su visomis savo problemomis – bet kieno jis? Kuratoriaus? Galerijos? Kažkurios iš menininkių ar visų jų kartu? Kuri pozicija atiduodama žiūrovui? Ar kūrinys verčiamas asmenybe – kas būtų gan makabriškas manevras – ar ignoruojama ir fizinė, ir diskursyvi autorių mirtis? Ši sąvoka galėtų tapti solidžiu parodos pamatu, jei būtų išsamiau analizuojama, išgryninama ir pagrindžiama. Palikta interpretacijai ji suskamba kaip dienoraščio atvartas – dailus, iškvėpintas ir turbūt užrašytas plunksna. Kitaip sakant – manieringas.

Net ir nemokėdama nei prancūziškai, nei piešti, jaučiu ypatingą džiaugsmą susidurdama su kokybiškų ir įdomių kūrinių paroda. Mėgaujuosi Lassnig klausimais apie pinigus („Ist Geld sexy?“, 1999), Vieiros da Silvos kaulų studijomis (Desenho Anatómico“, 1926) ir provokuojančią lovą primenančia švente („Un jour de fête à Sienne“, 1950), o galiausiai – ir paauglystės deivės Bourgeois „HANG ON“ (2004 m.) serija. Tačiau jų estetinė ir asmeninė prigimtis, nors ir labiau akcentuojama ekspozicijoje, daug mažiau įdomi nei radikalus potencialas ir užkoduotas pasipriešinimas. Sėkminga gynyba turi daug elegancijos, jeigu ją lydi ne poza, o darbas. Pagilinus kalbą ir žvilgsnį, parodos taip pat gali nusmailėti kaip špagos, o ne nusėsti kaip minkšti kepyklų kruasanai.

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Moi, Non-Moi“ galerijoje „Vartai“ galite peržiūrėti čia.