Author Archives: Monika Kalinauskaitė

Straipsnio autorius:
Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, grafinio romano „The Great Outdoors“ bendraautorė, šiuo metu dirbanti su Šiuolaikinio meno centro skaityklos kolekcija ir programa.

Mirties ir geismo disbalansas. Paroda „Nebaigti reikalai. Apie meninę komunikaciją paštu“ NDG

Išleisdamas savo vaikystės liekanų kroniką, Christianas Boltanskis įžangoje teigė, kad įvairūs būties pėdsakai ir sistemiškas jų rinkimas yra vienintelis būdas išsigelbėti nuo mirties. Kai suirs mūsų kūnai, gyvensime tik tuose objektuose, kuriuos palikome, ir savo popierių takuose. Todėl skaitmenizavimas sustiprina spaudos galią, o matyti laiškus, piešinius, koliažus pasidaro nepakeliama. Jie yra stiprūs amuletai, turintys nuginti mirtį ir taip įgaunantys šamanišką galią.

NDG pristatyta pašto meno paroda „Nebaigti reikalai“ – gausi ir reikalaujanti atidumo. Nors kuratorės Danutė Gambickaitė, Aistė Kisarauskaitė ir Ieva Pleikienė ją įvaizdina kaip kontekstus ir lūkesčius skrodžiančią „kometą“, suarchyvuoti ir išeksponuoti atvirlaiškiai bei dokumentai panašesni į jau užgesusių kosminių uolienų kolekciją, kažkada naudotą ir langui daužti, bet dabar – tik ritualiniais tikslais. Tai stiprus energetinis laukas, kurį efektyviai tirpdo Roberto Narkaus ekspozicinė architektūra. Nesuvaldomam objektui reikia nesuvaldomos vitrinos. Konstruktyvi siuntinio dėžė išsprogsta į fantastinį interjerą, kuriame spalvos, formos ir įspūdžiai gali laisvai keliauti savo natūraliomis trajektorijomis, rezonuoti su tais kontrastais ir posūkiais, kurie artimiausi jų prigimčiai.

Nors kuratorės išlaiko pagrįstą teminę-techninę ekspozicijos sistemą, ją patogiau suvokti kaip konceptualių nuorodų rinkinį nei vientisą žemėlapį. Parodoje puikiai atskleidžiama pašto medijos teikiama galimybė priešintis ir pokštauti. Yra sąmoningų provokacijų, tokių kaip Sauliaus Paukščio ir NKM „Meilės laiškų paštas“ – „alternatyva monopoliniam Lietuvos paštui“ – arba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijos moksleivių Eikanto Pakalkos, Rudolfo Levulio ir Vytauto Narbuto eksperimentas (netikri adresai ir vokai be ženklų, vis tiek pasiekiantys savo vietas). Ar tai būtų meilė prieš korporaciją, ar svetingas chuliganizmas, menininkų impulsas provokuoti sistemas randa sau vietą įvairiuose popieriuose. Yra ir produktyvių nesusipratimų – tokių kaip Vaido Jauniškio netyčinė „Newsweek“ prenumerata – ir paprasčiausios žinių sklaidos, kaip Konstantino Bogdano ir Coolturisčių laiškai meno bendruomenei bei kultūriniams stereotipams. Politinė gysla jungia tiek paštą kaip priemonę apžvelgiančią parodos dalį, tiek technikoms, temoms ir papročiams (grafika, fotografija, naujametiniai susirašinėjimai) skirtą labirintą. Vokai svarbūs ir tuo, ką išviešina, ir tuo, ką slepia nuo nereikalingų akių, o siuntimas yra aktas, neleidžiantis numirti mums: viešiems asmenims, gyviems individams, pašnekovams ir išdaigininkams, tiek įkalintiems totalitarinėse sistemose, tiek bandantiems neišprotėti laisvės cunamio akivaizdoje.

Kalbant apie aktus – parodoje intriguoja ir geismo potekstė, neišsitenkanti specialioje „erotikos“ kategorijoje. Troškimų, „meilės pašto“ įvaizdžių, siekių ir atsako lūkesčio parodoje daug, ir nereikia aiškinti, kodėl slapti jauduliai pasidaro ypatingi. Tačiau realų erosą drumsčia neartikuliuota pornografinė vaizduotė, kuri šiandien panašesnė į sunkią atgyveną nei bohemos linkėjimus. Kosto Dereškevičiaus, Rasos Dačkutės, Arvydo Šaltenio, Vito Luckaus ir kitų erotiniai atvirukai yra provokacija be lengvumo, draudžiama fantazija, kurios neįmanoma paleisti. Su nuoga oda viskas tvarkoje, bet mėsmalės, puošmenos, kūno gabalai ir neva šmaikštūs, bet grynos meilės stokojantys sugretinimai, atrodo, išaiškina tas seksualumo problemas, kurias vis dar jaučiame šiandien, bandydami gyventi darnoje su savo procesais ir gretimais kūnais. Tarsi tas malonumo aktas, kurio ilgėtasi, visgi buvo užgesintas, kai nebepavyko suvokti, kad tai ne vien fantazijos ar jos paveikslo, bet mūsų pačių esminė dalis. Apžvelgiant eksponatų gausą akivaizdu, kad turbūt labiausiai intriguojantis epistolikos aspektas yra galimybė sulaukti atsakymo, arba, bent jau, sulaikius kvapą jo laukti. Goslių ir viltingų eksponatų liūdnumas atsiskleidžia lyginant juos su lengvomis Fluxus išdaigomis. Net mažiausiam siuntiniui tenka milžiniškas visų įmanomų vilčių krūvis: mechanizmų apgavimo, naujos dailės – ir būtent dailės – gebančios perlipti savo ribas, visų dalykų, galėjusių išsipildyti tik tranzite. Bet dauguma spalvotų paveikslėlių pagimdė tik dar daugiau spalvotų paveikslėlių, o paštas per tą laiką beveik sunyko. Nuo mirties kaip ir pabėgta, tačiau geismas vis dar kažkur užmarinuotas, išgintas iš konservatyvios kasdienybės ir kompromituojamas kartas nuo karto išsprogstančių skandalų.

Ar išsibalansavęs mirties ir geismo santykis gali būti potrauminės būklės požymis? Labai juokiausi pirmą kartą užsirašiusi šitą sakinį, bet kuo toliau, tuo daugiau laiko noriu su juo praleisti. Rašydami savo dailės istorijos pasakojimą turbūt dar ilgai negalėsime atsiriboti nuo to, ko negalėjome, negavome ir neturėjome kažkada, ir tik per tai suvoksime, ką turime, gauname ir galime dabar. Panašu, kad vis dar ginamės amuletais, bet ne nuo mirties, o nuo jos šmėklos, ir geidžiame tirštai, bet tik viena kryptimi. Vėlesniame savo interviu, Boltanskis pats pripažino, kad bandymas įamžinti gyvenimą per katalogą galiausiai nepasiteisino ir virto paprasta fikcija. Turbūt bet koks lindimas į atmintį gali išryškinti joje slypinčias fikcijas ir netikėtas dabarties žaizdas. Nuo jų nepadeda jokie amuletai.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.

Iliustracijoje: paroda „Nebaigti reikalai“ NDG, 2019. Andrej Vasilenko nuotr.

Čia būti nėra lengva. Kristinos Inčiūraitės paroda „Limbo“ galerijoje (AV17)

Kristinos Inčiūraitės paroda „Limbo“ yra labai efektyvi. Jos poveikis lėtas. Visos sąsajos ir mintys, kilusios dar sukant ratus galerijos (AV17) erdvėse, įstrigo beveik dviejų mėnesių tarpe, vis prasilenkdamos mano vidiniame viešbutyje, neišviliojamos nei stimuliantais, nei abstrakčiais ritmais, turinčiais kurstyti produktyvumą.

Tokios nesėkmės atsitinka. Paklausykite, kiek mes kalbame apie laiką? Turbūt niekada žmonijos istorijoje nesame taip aiškiai suvokę savo tempo, ir pasisakant šia tema įmanoma tik kartotis. Nesinori sulėtėti – norisi sudeginti laikiškumą ir visa, ką jis padaro neišvengiama, norisi niekada neišeiti iš balkono įsikandus cigaretę. Norisi būti „in limbo“. O ta vieta ir būsena kaip niekas kitas priešinasi aprašymui.

Galiu argumentuoti – tai ne vien mano fantazija. Popkultūra įrodo, kas neramina vakarietišką sąmonę. Viename iš šiuo metu populiariausių Netflix serialų „Russian Doll“ kartojama sena laiko netekimo fantazija. Chaotiška herojė miršta ir keliasi, kol sprendimų ir pasekmių kelias pasisuka kitur, nei leidžia įprasta būtis. Vis dar populiari trečiojo „Twin Peaks“ sezono interpretacija jo veiksmą perkelia į budistinį bardo, į neišvengiamą sąmonės kelionę nuo mirties iki atgimimo, kurioje įmanoma patirti ir išgyventos realybės nuskaidrėjimą, ir susidūrimą su tirščiausiais jos šešėliais. Savo 2017 m. bestseleryje „Lincoln in the Bardo“ George’as Saundersas būtent šią būklę pasitelkė kaip fantastinį peizažą, kuriame veikėjai susitaiko su skausmu ir pražūtimi, o literatūrinė vaizduotė – su istorijos konkretumu ir figūrų galia.

Atsiribodami nuo laiko galime vėl pradėti matyti daiktus ir suvokti savo pačių keistumą. Kokie neaiškūs gyvūnai esame – ramūs, bet pasimetę veikėjai amžinuose interjeruose, būtybės su užkoduota baigtimi, kurios vis tiek nesugebame suvokti neatsidūrę ant pačio jos krašto. Inčiūraitė „Limbo“ pradeda nuo to paties pavadinimo filmo, kuriame ši situacija atkurta laboratoriškai, simuliuojant sutrikusios būties sąlygas ir taip įgaunant galią jas kontroliuoti. Filme skrodžiamas tarpiškumas neišsiplečia nei iki gniuždančio nerimo, nei iki skaistykloje neleistino aktyvaus veiksmo. Antroji ekspozicijos dalis abstrakčią filmo patirtį sutraukia ir konkretizuoja. Joje atsiranda prisiminimo ir materialios patirties epizodai, apibrėžiami per kontrastą. Aktuali, užaštrinta menininkės raiška prieš atgyvenusio žanro (bet vis dar skanius!) cukrinius žirniukus. Ta sąmonė, kuri klaidžioja čia, yra nebe daugiabalsė, o asmeninė, galinti sau kelti neišsprendžiamą klausimą: iš ko aš susiformavau? Sunku pasakyti, kuris būties reliktas veda į tvirtesnį „aš“ – laidotuvių epizodas iš gilios vaikystės, ar žvilganti striukė, kuria dabar galiu aprengti dukrą? Savasties sudėtis – nesuvokiama ir neaplenkiama, kaip neaišku ką žyminti neono raidė. Ji šviečia kiekvieno vidiniame viešbutyje, bet neišvengiamame buities limbo turėsime laiko būti tik tuo, kas esame sekundžių tikslumu.

Inčiūraitė pasirenka temą, kurioje sunku išvengti banalybių, ir atskleidžia savo meistriškumą sukurdama sudėtingą, abstraktų darinį, kurio poetiniai ir analitiniai dėmenys sąveikauja konstruktyviai ir rimtai. Tai kiek senamadiška, bet, kaip paradoksalu bebūtų, parodos „Limbo“ visuma yra šiuolaikiškas stiprios menininkės pasirodymas, išvengiantis panašiems projektams gresiančio pretenzingumo. Čia būti nėra lengva ir greitai išeiti nepavyks. Gal net kelis mėnesius. O gal net iki savos skaistyklos pradžios.

Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ galerijoje (AV17) veikė iki vasario 28 d.

Anestezijos folkloras. Ellie Hunter paroda „At Bay“ projektų erdvėje „Editorial“

Kaip toli nusirango paklodėje įkalintas kūnas? Kažkada esu tokį stebėjusi ir prižiūrėjusi ­– jau seniai buvo atsisakyta, kalbant Virginijos Woolf žodžiais, kariauti stačiųjų armijoje. Įvyko natūrali anestezija, bet ji nenumaldė kito, iš įsiūčio ir nevilties drebančio gyvūno, degančio pasipriešinimo mirštančiame kiaute.

Ellie Hunter paroda „At Bay“ – „Apačioje“ – projektų erdvėje „Editorial“ reikalauja truputį susigriauti, atsisakyti išankstinių sutarimų su savo kūnu: kad jis bus vientisas, kad veiks kojos, kad laikas galės būti kažkaip praleistas ir oda visiškai nepūliuos. Kuriama išėjimo iš savęs patirtis, turinti išsamų folklorą: daugybę pasakojimų apie ties operacinės lempomis pakibusias akis, stebinčias apačioje operuojamą kūną. Skrodžiantis mono-spektaklis, dokumentika priešais veidrodį – anatomijos teatruose kažkada būdavo renkamasi mokytis apie skalpelio trajektoriją, bet šita kultūros ir medicinos jungtis visai kitokia. Savaiminė, ezoterinė, liaudiška, paprasta.

Kitose Ellie Hunter instaliacijose medicininiai ir anatominiai elementai dar ryškesni ir nejaukesni, tirpstantys, užgaunantys pasąmoninės baltų chalatų baimės registrus. „At Bay“ dar galima pasišypsoti tvarsčiams: čia yra mažų metalinių žmonių, žaidžiančių su savo horizontalėmis ir išpjovomis, kabo viena kita plona užuolaida, paliekami blausūs langai į daiktų ir judesių pasaulį. Kitaip sakant, galima pasiremti alkūnėmis. Bet gyvybinis įsiūtis vis tiek juntamas – anestezuotas kūnas nebegali pasirinkti, ar malšinti jį šešiolikta cigarete, ar išsakyti, išrašyti garsiai, pajungti debatams apie kūno autonomiją medicinos lauke, galimybę – būtinybę? – rinktis sprendimus ir struktūras, kurios gydo.

Ellie Hunter paroda „At Bay“ projektų erdvėje „Editorial“

Vienas iš keistesnių – net šiek tiek košmariškų ­– skyrių horizontalumo ir medicinos istorijoje yra „twilight sleep“, anestezijos metodas, taikytas Vakarų pasaulyje gimdančioms moterims XX a. pradžioje. Specialus morfino mišinys tik dalinai palengvindavo skausmą, tačiau sukeldavo amneziją, leidžiančią po to jo nebeprisiminti. Toks patirties ir užmaršties derinys šiandien kelia instinktyvų šiurpą – mes renkamės arba palengvinti išgyvenimą, arba visiškai jo atsisakyti, bet nebesileidžiame į kompromisus, galinčius palikti žaizdas sąmonės ribose. Ellie Hunter paroda primena tokią prieblandos zoną: kažką, kas atsitiko ir paguldė, tačiau dabar blėsta ir keičiasi, įgauna perregimas formas, nebegali būti iššifruojama įprastuose erdvės ir kūno ženkluose. Silpnumo atgavimas, leidžiantis perkvėpuoti savo būklę, nesibaigianti gulsčia teritorija, paneigianti mitus apie ligos narvą arba traumos belangę.

Apie horizontalius kūnus taip pat gražiai rašė Raineris Maria Rilkė. Jo gimdyvės, miegaliai ir ligoniai dar klasikiniai, bet visada dinamiški. Jie daug keliauja po savo paskutines lovas, fantazuoja, bijo, prisimena. Jie daug gyvena mirties pakraščiuose. Ellie Hunter dar nenuėjusi taip toli – jos projektas skaičiuoja laiką ir laukia gyvenimo. Bet jo poetinis judėjimas – tikrai panašus. Jame prakaituota paklodė suplonėja iki žydro tinkliuko, o iš tvarsčių ištrūkusios akys pakimba aukštai virš operacinės lubų.

Išsamų fotoreportažą iš Ellie Hunter parodos „At Bay“ projektų erdvėje „Editorial“ žiūrėkite čia.

Amžinai išlikti čia. Gedimino Akstino paroda „Plaustas“ projektų erdvėje „Sodų 4“

Teksto lapas įpareigoja. Kad ir kokios nedidelės būtų parodos, trumpa recenzija vis tiek atrodo kaip pražanga. Negi negali išspausti iš savęs daugiau žodžių, kur tavo kontekstas ir išmintis? Kiekvienas neparašytas paragrafas – skola autoriui, skola kūriniams. Pasidaro sunku.

Gedimino Akstino kūryba veda į nostalgiškus kultūrinių tekstų archyvus. Jurgita Ludavičienė ten rašo taip: „reikia būti čia, kad tuo pačiu metu galėtum ir būti kitur“.[1] Galvodama apie dreifuojantį plaustą „Sodų 4“ projektų erdvėje, noriu šią mintį pratęsti – kartais reikia būti, išjudėti kitur, kad galėtum amžinai išlikti čia. O „čia“ nėra vieta, „čia“ yra žmonės. Klasė – nebe socialinė, o paprasta, mokyklinė – apibrėžiama kūnais ir jų potyriais. Šeima yra sala, bet tik tuomet, kai atsisakai žymėti jos ribą ir dydį. Vaikštai po peizažą, kuriame galima keistis vaikais ir duona, kuriame neįmanoma iki galo nuskursti, kuriame namai nesibaigia per žingsnį už slenksčio, o jūra – trys metrai iki namų.

Ant plausto protas miega. Tai elegantiška žmogaus dedikacija sau ir tiems, kurie nėra kiti. Ten, kur būname, kasdien vyksta daug bandymų optimizuoti, pagreitinti, nugvildenti būvį, imtis tempo, leidžiančio lėkti ir suktis. Šalies – ir, tuo pačiu, jos kultūros – charakteris melancholiškas. Susidūręs su neišsenkančiu našumo arba pasipriešinimo reikalavimu jis nutyla ir pasidaro paprasčiausiai sunkus. Mes esame iš prigimties tankūs žmonės, gilūs kūrėjai, gabūs ir atsparūs, mokantys išgyventi bet ką. Bandydami save lengvinti priaugame visą dvasinę toną ir nebesusirenkame spontaniškam būviui, kuriame galime pasitikėti kiekvienu, sėdinčiu dešinėje. Gyvename su mintimi, kad visada reikia ginkluotis, nes tik rūstumas padės išgyventi tai, kas laukia už kampo – o ten, aišku, netektys, ir problemos, nepavykę projektai, neišlukštentos svajonės. Mums greitai pasidaro sunku.

Manau, kad Gedimino Akstino kūryba nepraranda savo aktualumo jau vien dėl to, kad ji „neužsiparinusi“ ir ypatingai atvira. Spontaniška tuščia lentynėlė primena, kad net tarakonai gali nustoti ėsti vieni kitus ir pabirti į šventę. Akvarelinė tuštuma, dykumos, kokono tyla – ne vien estetika, bet ir atstumas, ta milžiniška distancija, kurią tenka nuplaukti, kad būtum arčiausiai savo laimės pradžios. Kai pasidaro sunku, galima pokštauti, kai pasidaro ankšta, išsivaduojama tik kitų artumu. Kai susipainioji tarp savo šaknų ir pamiršti recenzijos pareigą, prisimeni, ką menininkai sugeba padaryti: pasėti reakciją, ištraukti kito ranką toli už parodos lauko, link tų ir to, ką ji turi paliesti. Ir kritiko vaidmuo pats pasišalina – šiuo metu visa tai netelpa teksto lape.

Todėl manau, kad adekvačiausia Gedimino Akstino „Plausto“ recenzija būtų kiekvieno apsilankiusio asmeninis veiksmas: neįpareigojanti žinutė kažkam iš draugų, mirksnis vaikiškam meilužiui, penkiolika minučių snūduriavimo saulėje ir susitaikymas su kelione, kuri neišvengiama. Veiksmo pratęsimas gyvenimo duonoje ir ryžtingas žingsnis į tą milžinišką jūrinį tolį, kuris vienintelis leis visada ir visapusiškai likti vien čia.

[1] Gediminas Akstinas: būti čia ir būti kitur, http://www.culture.lt/daile/02%281%29/gab.htm

Išsamų fotoreportažą iš Gedimino Akstino parodos „Plaustas“ galite peržiūrėti čia.

Elegancija ir maniera. Paroda „Moi, Non-Moi“ galerijoje „Vartai“

Neseniai atidengus Jeano-Paulio Sartre’o paminklą Nidoje išryškėjo ne tik jau nacionaline tradicija tampantis viešų skulptūrų baisumas, bet ir katastrofiškas santykis su prancūzų kalba. „A le contre le vent“ anekdotas primena dar neseną vilnietišką tendenciją kiekvieną kepyklą vadinti „boulangerie“, o drabužinę – „boutique“, ir vyninėse gerti taures namų acto. Kaip ir Šventinio bankucheno „croissant’aikrusosanai“, daugelio pažįstamų (įskaitant ir šio teksto autorę) burnose parodos „Moi, Non-Moi“ pavadinimas vėlėsi į žemaitiškas skaičiuotes (mua mua mua, bon bon bye, mummiy troll). Kai apie tai pagalvoju, matau mandariną lupančios Louise Bourgeois griežtai sučiauptas lūpas[1]. Ji netoleravo vulgaraus humoro – o mes, kartais pasityčiojantys iš „varliakalbių“, ar turime šansų įvaldyti diplomatiją ir eleganciją?

Elegancija mane ypatingai domina, ypač, kai ji painiojama su manieringumu. Louise Bourgeois (1911 – 2010), Marios Lassnig (1919 – 2014) ir Marios Helenos Vieiros da Silvos (1908 – 1992) darbų ekspozicija iš pirmo žvilgsnio atrodo tvarkinga ir subtili. Menininkių kūriniai – patrauklūs, atviri ir iškalbingi, tvarkingai įrėminti, be priekaištų sukabinti „Vartų“ galerijos erdvėse, papildomi video kūriniais ir dokumentine medžiaga. Piešinys, etiudas yra tam tikras skydas tarp savęs ir piešiamo pasaulio. Jis gali trikdyti savo elegancija ir tikslumu, arba pavergti abstrakcija ir linijų gyvybe, o svarbiausia – jį galima pasidaryti pačiam. Šiandien ši konfrontacija, įvykstanti švarioje salėje žiūrint į patogaus formato darbą, yra ypatingai stipri. Turint omenyje tai, kad menininkės popieriuje fiksavo ne akademinį, o asmeninį kanoną, siekdamos peržengti dabartinio modernizmo (o savo laiku – meninės tikrovės) ribas, galima patirti panašų malonumą kaip gerose fechtavimosi varžybose. Deja, dažnai galima pastebėti, kad kuratoriai nebežino, kaip elgtis su kūriniu, nereikalaujančiu jų intervencijos. Geri norai neleidžia jų palikti ramybėje, neapkraunant kontekstais, pasakojimais ir tuščiais judesiais, netalpinant į keistas fizines arba minties struktūras, kuriančias atvirukų stendo įspūdį. Šios problemos neišvengia ir „Moi, Non-Moi“. Bandymas kontekstualizuoti kūrinius itališkais menotyriniais terminais, apipinti skyrybos ženkliukais ir neaiškia logika išdėstytomis mėlynomis juostomis, tarsi likusiomis po statybų, labiau blaško, negu įžemina ekspoziciją. Kaip architektūra toks sprendimas nepakankamas, o kaip dekoras – nepateisinamas, nes paprasčiausiai nereikalingas. Bandant tris skirtingas ir savarankiškas praktikas įrėminti kito laikotarpio terminija ir standartine gramatika, prasišviečia manieringumo ambicija, metanti šešėlį ant elegantiško kūrinių būvio.

Taip pat blaško ir nesklandus parodos kuratoriaus Amer Abbas tekstas. Šokčiodamas tarp meno istorijos, tematikos ir asmenybių pozicijų, kuratorius nė vienos iš jų taip ir neišryškina kaip tikrosios „Parabel akademijų“ parabolės. Galima nujausti, kad tokia jungtis slypi klampioje visų šių aspektų sankirtoje – tačiau tik nujausti, nes konkreti pozicija pastraipų kratinyje neišryškėja. Peršasi mintis apie seną, bet vis išnyrantį mitą – išaukštintos moteriškos intuicijos ir pasąmoninės jungties legendą. Tą, kurioje mes visos kalbame viena nebylia kalba, susišnekame per skirtingas mokyklas ir šniokščiančius vidinius vandenis. Todėl visada galėsime susitikti tose pačiose istorijose, šeimos ir parodose. Galbūt tuo patikėjusi ir aš išžvejočiau tikrąjį parodos raktą iš savo gimdos? Nenoriu kuratoriui pripaišyti piktų kėslų arba neišmanymo. Tačiau visame, kas liečia moteris – nepamirštant, kad jos nebūtinai apibrėžiamos biologinės prigimties – iškyla ta pati problema. Ten, kur pritrūksta konkretumo, atsiranda vietos prastai ezoterikai. Ja kamšomi tiek kasdieniškiausių – motinystės, darbo, dauginimosi – tiek aptakiausių kūrybos ar teorijos diskursų tarpai. Pasaulyje, kuris prietarus praranda lėčiau nei taisykles, nutylėti kartais yra žymiai pavojingiau nei akcentuoti. Aš suprantu, kad turbūt tiesiausias atsakymas į parodos keliamus klausimus yra asmeninis susidomėjimas ir seni geri tarptautiniai ryšiai, leidžiantys skolintis kūrinius ir keistis dėmesiu. Tačiau pasigendu atidumo – tokio, kokį visos trys kūrėjos skiria savo vidiniam pasauliui, aplinkos garsams ir vaizduojamai tikrovei.

Taip atsiduriame prie etikos. Emmanuelio Levino, iš kurio pasiskolinamas ekspoziciją tituluojantis santykio principas, „moi“ yra ne šiaip aš-kaip-praeivis, o „ego“ atitinkanti sąvoka. Parodoje mums pateikiamas grynas ego su visomis savo problemomis – bet kieno jis? Kuratoriaus? Galerijos? Kažkurios iš menininkių ar visų jų kartu? Kuri pozicija atiduodama žiūrovui? Ar kūrinys verčiamas asmenybe – kas būtų gan makabriškas manevras – ar ignoruojama ir fizinė, ir diskursyvi autorių mirtis? Ši sąvoka galėtų tapti solidžiu parodos pamatu, jei būtų išsamiau analizuojama, išgryninama ir pagrindžiama. Palikta interpretacijai ji suskamba kaip dienoraščio atvartas – dailus, iškvėpintas ir turbūt užrašytas plunksna. Kitaip sakant – manieringas.

Net ir nemokėdama nei prancūziškai, nei piešti, jaučiu ypatingą džiaugsmą susidurdama su kokybiškų ir įdomių kūrinių paroda. Mėgaujuosi Lassnig klausimais apie pinigus („Ist Geld sexy?“, 1999), Vieiros da Silvos kaulų studijomis (Desenho Anatómico“, 1926) ir provokuojančią lovą primenančia švente („Un jour de fête à Sienne“, 1950), o galiausiai – ir paauglystės deivės Bourgeois „HANG ON“ (2004 m.) serija. Tačiau jų estetinė ir asmeninė prigimtis, nors ir labiau akcentuojama ekspozicijoje, daug mažiau įdomi nei radikalus potencialas ir užkoduotas pasipriešinimas. Sėkminga gynyba turi daug elegancijos, jeigu ją lydi ne poza, o darbas. Pagilinus kalbą ir žvilgsnį, parodos taip pat gali nusmailėti kaip špagos, o ne nusėsti kaip minkšti kepyklų kruasanai.

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Moi, Non-Moi“ galerijoje „Vartai“ galite peržiūrėti čia.

Ploni barjerai

 

Miela skaitytoja,

Prisirpęs persikas yra vienintelė rankinė granata. Beje, vienoje iš daugybės savo pradžių, pirmasis granatmedžio vaisius irgi buvo bomba, mesta į besituokiančią porą. Ji nesprogo, ir jaunavedžiai iš jaučio kraujo balos susirinko sėklas. Mes mainų ir lentynų sistemose renkamės švarius, bekvapius vaisius – sunokę tarp kūnų, jie mus saugo ir maitina.

Tokiu etiudu pradėjau savo laišką būsimiems šio Artnews.lt numerio autoriams. Baigiantis vieneriems metams, tai buvo vienintelis būdas galvoti apie kitus, o dabar atrodo vienintelis būdas kreiptis į tave. Asmeniškumas – kalėjimo kamera, ir mielai nestatyčiau tavęs į šią padėtį, bet mes dar labai neįgudę, ir akis į akį tebėra geriausias kelias link daug daugiau dalyvių ir veiksmų.

Ploni barjerai yra delno oda, prezervatyvo sienelė, kalkinis popierius, kūrybinė krizė, trapi sveikata, aršus artumas, pavojaus paviršius – ir tai tik keli. Įvertinus šių membranų būklę, išmuštą dabarties ir istorinių puolimų, nuvilnijo kolektyvinio skausmo banga. „To be able to think, one must first have been a friend, a lover“[1] – intelektas ir intuicija gyvena tame pačiame name, bet kiekvienam tokiam namui gresia pavojus, kol įmanoma mirti nuo AIDS, policininko kulkos, vyro kumščio ar institucinės klaidos.

 Ši pavojaus nuojauta ir emocinės mobilizacijos poreikis atsispindi ne tiek konkrečiuose menininkų darbuose – jie jau seniai iššaukiami, jei neparodo sąžinės – kiek kalbose, paieškose ir rūpesčiuose. Visų mūsų informacijos šaltinis e-flux sudarė vadovėlį – rinktinę „What’s Love (or Care, Intimacy, Warmth, Affection) Got to Do with It?“. Joje pasakyta viskas, ko labiausiai reikia: kad vienintelis kelias į Marsą – beribė vienatvė; [2] kad savininkiškai, net jei artimai, dviejų taškų sueičiai pribrendo metas tapti takiu, visa smelkiančiu trans-intymumu;[3] kad dauguma mums pažįstamų rezistencijos formų, oponuojančių našumo prievartai, pačios yra itin energingos, nuvertinančios tylėjimo ir neveiklos efektą;[4] o galiausiai – ir gražiausiai – kad menas yra įsimylėjęs aštuonkojis, mąstantis – ne vien veikiantis – visomis savo galūnėmis.[5]

Tų minčių jungtis dar neįvardinta nei pavadinime, nei čia, bet ji yra tas svarbus ir keistas dalykas, leidžiantis jausti nebe kitą, o kitam. Empatija suvokiama ne tik kaip būklė, bet instrumentas, net pati sau darbas – kažkas, kas gali pastatyti visus ant rizikos briaunos, o atvirumą ir nuovargį paversti galingiausia pasipriešinimo jėga. Jeigu ateitis visgi priklauso ne kodo eilutėms ir robotų anatomams, o emocinio ir tarpžmogiško darbo klasei,[6] tai menininkų laukia įdomūs laikai. Kita vertus, vis dar aktualus tas koktus kalambūras, kad dirbtinis intelektas prakiša organiškam kvailumui, tad ateitis gali būti ir labai nerami. Juolab, kad yra ko mokytis: VDA galerijoje „5 malūnai“ veikiančioje Žygimanto Augustino studentų parodoje „Empatija / Apatija“ yra labai gražių darbų, atsidūrusių sekliame pasakojime, kuriame ši stipri ir problemiška galia vis dar suvokiama kaip metaforų šokdynė ar emocinė labdara.

Bet ateitis yra ir tai, ką jau išgyvename kaip dabartį, ir čia ne man vienai aktuali Jenny Holzer. „We are not surprised“ galima kartoti per miegus. „It is in your self interest to find a way to be very tender“ – galėčiau irgi, bet nenoriu moralizuoti. Verbalinės jungtys neteks prasmės, jei iš jų gaminsime minios skanduotes, vaikai niekada neužaugs mokomi, kaip tai turėtų daryti. Kol rašau tau, Sky Hopinka „vdrome“ platformoje pristato savo filmą „Dislocation Blues“, kuriame asmeniškai ir kūniškai fiksuoja Stovinčios uolos protestą prieš naftotiekio tiesimą Šiaurės Dakotoje. Menininkas oponuoja dokumentikos objektyvumo ambicijai, užkraunančiai ant ir taip marginalizuotų veikėjų pečių nepakeliamą reprezentacijos naštą. „Čia mums“, sako jis, naujų faktų tikrai neišmoksite – bet daug svarbiau tai, kad visada galite prisijungti.[7]

Panašiai, miela skaitytoja, jaučiuosi pristatydama šį, save dar pildantį Artnews.lt numerį. Nors dėjome visas pastangas, kad nebūtų išvengta informacijos, kažkas liko visiškai mums, sau, glotnaus ir reikalingo – kažkas, už ką nebesusimokėsi valstybine valiuta. Uždarumo pripažinimas gelbėja labiau, nei pretenzija į viską, kas vienoda bei atvira, artumas mus izoliuoja, bet išmoko kvėpuoti pro žaizdas. Net kai pati jaučiuosi kaip išskrosta žuvis, guodžia ant stalo gulinti pernokusi pitaja – minkšta, sodri, raudona ir sultinga kaip širdis. Vieną dieną mokėsiu ją išlukštenti nebenaudodama peilio.

Jei mūsų laukia neramūs laikai, pasitikime juos su persikais rankose.

[1] Byung-Chul Han, „Agony of Eros“, The MIT Press, 2017, p. 53

[2] Hu Fang, „Dear Navigator“, in: „What’s Love (or Care, Intimacy, Warmth, Affection) Got to Do with It?“, e-flux journal & Sternberg Press, 2017, p. 66

[3] Tavi Meraud, „Iridescence, Intimacies“, in: „What’s Love (or Care, Intimacy, Warmth, Affection) Got to Do with It?“, e-flux journal & Sternberg Press, 2017, p. 146

[4] Jan Verwoert, „Exhaustion and Exuberance: Ways to Defy the Pressure to Perform“, in: „What’s Love (or Care, Intimacy, Warmth, Affection) Got to Do with It?“, e-flux journal & Sternberg Press, 2017, p. 192

[5] Chus Martinez, „The Octopus in Love“, „What’s Love (or Care, Intimacy, Warmth, Affection) Got to Do with It?“, e-flux journal & Sternberg Press, 2017, p. 253

[6] Livia Gershon, „The Future is Emotional“, in: https://aeon.co/essays/the-key-to-jobs-in-the-future-is-not-college-but-compassion ; [tikrinta 2017 01 22]

[7] Sky Hopinka kalbina Carly Whitefield, http://www.vdrome.org/, [tikrinta 2017 01 22]

 

 

Pasilikti bėdoje ir nepasiduoti sonograminėms mašinoms: Santa Fe skaitymo grupė


„Santa Fe“ feminizmo skaitymo grupė – nereguliariu grafiku Santariškių mikrorajone susiburianti bendruomeninio skaitymo iniciatyva, jungianti kolektyvinio studijavimo praktiką su neformaliu, draugišku dialogu apie moterų, pasaulio, kūrybos ir tekstų problemas. Tokią iniciatyvą sunku aprašyti glaustai ir išvengiant akademinių spąstų. Grupės siekius, lūkesčius, tematiką ir rūpesčius aptarėme su jos iniciatore Justina Zubaite.

Numerio tema – „Visi taškai ant „ė“ – lyg ir verčia laikytis krypties, bet Santa Fe ir mūsų pokalbis yra labiau apie moteris kasdienybėje. Ir ne tik moteris, bet ir vaikus, kaimynus, skaitymą, šnekėjimąsi bei kitas būtybes ir būties formas. Kai galvoju apie Santa Fe susibūrimus, veriasi kažkokia alternatyvi bendruomeninė realybė. Iš to kyla konkretūs klausimai:

 Kaip atsirado Santa Fe Santariškėse? 

Mintis apie Santariškių feminizmo skaitymo grupę kilo 2016 m. pavasarį, bet mezgėsi jau anksčiau, kai laukiausi ir pildžiau “Pregancy Notes #1, 2” – paprastus moleskinus, kuriuose greta formalių laukimo detalių įterpdavau nuorodas į tekstus ir kūrinius, kurie tuomet pasirodė įdomūs. Tai buvo vienas iš tų retų laikotarpių, kai neskubrus, dėmesingas skaitymo, rašymo ir pastabų žymėjimosi spalvotais pieštukais procesas buvo įmanomas, nes tiesiog atostogavau.

Tuo metu aptikau daug tekstų ir kūrinių apie motinystės diskursą šiuolaikinio meno lauke. Omeny turiu Timo Feldhaiso ir žurnalo „Spike“ tuo metu (2015 m.) pradėtą pokalbių seriją „Kids in the Art World“ (pokalbiai su DIS, Isabelle Graw, Chus Martínez) bei Hope Svenson ir Roberto Snowdeno Portlando šiuolaikinio meno centre kuruotą parodą „Mommy“ (2015). Joje gilintasi į įvairius tikrus ir menamus iššūkius, kuriuos atveria motinystė meninėje praktikoje, taip pat į vis kultūriškai primetamą arba primenamą motinystės ir karjeros priešpriešą. Manau, kad užkliuvimas už šių ir panašių tekstų nebuvo atsitiktinis: jaučiausi nesaugiai, buvau ką tik pradėjusi dirbti Šiuolaikinio meno centro skaitykloje ir ėmusi abejoti viskuo, ką maniausi išmananti, galinti ir norinti daryti.

Pradėjau domėtis parodoje „Mommy“ pristatytomis menininkėmis, ypatingai Lutz Bacher, Anne-Mie Van Kerckhoven ir Barbara T. Smith. Pastaroji savo 1965-1966 m. kūriniais pasakoja alternatyvią xeroxinės spaudos ir jos paplitimo meno lauke istoriją (priešingai, pvz., išimtinai vyriškai legendinio Seth Siegelaub 1968 m. projekto “The Xerox Book” sudėčiai). 1965 m. legendinė Los Andželo spaustuvė „Gemini G.E.L.“ atsisakė gaminti litografinius jos kūrinių atspaudus. Smith, tuo metu auginusi tris mažamečius vaikus, įsigijo daugiafunkcinį 914 Xerox kopijavimo aparatą ir įkūrė studiją savo namuose Pasadenoje. Taip ši spauda tapo jos galimybe užsiimti menine veikla ir sykiu rūpintis atžalomis, o artimoji aplinka (vyras, vaikai, jos pačios kūnas, santykiavimo aktai ir kt.) tapo integralia savileidybos projekto dalimi.

Kita vertus, gimus Baltrui patekau į socialinio nuobodulio situaciją – praktikavau naujus, tačiau dar svetimus motinystės ritualus, mėgdžiojau mamų pasivaikščiojimų choreografijas, tryniausi priemiesčio kvartale, stebėjau save ir visas kitas mamas. Viena jų, palikusi man įspūdį, laukdamasi ant klubo nešėsi stipriai pravirkusį dvimetį ir pūtė lūpinę armonikėlę, ramindama save ir jį.

Kartais pasidalindavau su draugais savo skaitiniais ir planais. Taip Audriaus Pociaus dėka Santariškių feminizmo skaitymo grupė ir įgavo Santa Fe pavadinimą. Tikiuosi, kad jis ne tik veikia kaip akronimas, bet ir padeda išryškėti pasirenkamoms temos, tekstams bei pokalbiams. Kaip rašiau pirmajame kvietime prisijungti, skaitiniai nuo vakarinio JAV kranto – Kalifornijos, Oregono –leidosi žemyn į Naująją Meksiką. Norėjau kalbėti apie besilaukiančiųjų kūnus, putlius kūnus, turkiškas vonias ir moterų krūtis, pogimdyminius liūdesius ir mamas, stebinčias tolyn skuodžiančią jų atžalų kūdikystę. Ilgainiui, kolektyviai panorus, prisijungė visai kitos temos, bet apie jas – vėliau. Labai džiaugiuosi, kad Santa Fe perėjo į bendruomenės ir “drauguomenės” rankas. Nedrįsčiau sakyti, kad tai mano projektas, nes tuo pačiu jis ir Rūtos Junevičiūtės, Gailės Pranckūnaitės, Viltės Girdzijauskaitės, Nicholo Matrangos ir daugelio kitų – santariškiečių ir jų svečių.

Ką pastebi susibūrimuose? Kaip ir kokie žmonės skaito, ką jie atsineša ateidami į „feministinių skaitymų“ grupę? 

Kol kas įvyko šešios įprastos Santa Fe sesijos ir keli proginiai susitikimai, pvz. su bičiuliu, poetu CA Conradu. Jam viešint Vilniuje skaitėme mane maloniai nustebinusį turbūt vienintelį poetės Rosalie Moore eilių rinkinį „The Grasshopper’s Man“ (1949) ir stabtelėjome ties Eileen Myles eilėraščiu „What Tree Am I Waiting“.

Galiu pristatyti kelis fragmentus iš buvusių susitikimų, nes kiekvienas jų pasiūlo tolimesnių pokalbių kryptį. Trajektorija turbūt tiesiasi nuo konkrečių moteriškų patirčių pasaulio link, t.y. link klausimų, kaip orientuotis ir aktyviai veikti šiuolaikybės krizių akistatoje. Pirmojo susitikimo metu skaitėme Maggie Nelson „auto-teorinio“ teksto „The Argonauts“ (2015) fragmentus ir CA Conrado somatinį pratimą „M.I.A. Escalator; I Hope I Am Loud When I Am Dead“. Abu tekstai tuo metu man pasirodė įdomūs, nes sekė laukimo pėdomis.

Pirmajame Nelson pasakoja patirtis laukiantis sūnaus Iggy ir stebi savo vingrios lyties (angl. fluid gender) partnerio (n.b. – mūsų kalbos heteronormatyvumas) Harry Dodge’o hormonų terapiją ir mastektomijos procedūrą. Antrąjame CA Conradas prabyla apie ultragarso aparatą, sulytinantį ir savaip interpeliuojantį dar negimusius. „M.I.A. Escalator“ Conradas nupasakoja savo pasivažinėjimus Filadelfijos liftais, kurių metu bendrakeleiviams rodė savo nuotrauką, klausdamas: „ATSIPRAŠAU, ar jūs matėte šį žmogų?“. „AR TAI NE TU?“, klausdavo jie – „Ne, dauguma žmonių galvoja kad aš atrodau kaip JI, bet ar tu matei JĄ?“.

Apie sonografines mašinas yra rašiusi ir filosofė, feminizmo tyrinėtoja Karen Barad, kurios tekstas “Diffracting Diffraction: Cutting Together Apart” (2014) tapo centriniu antrosios sesijos skaitiniu, puikiai pristatytu Viltės Girdzijauskaitės. Ši sesija, manau, buvo vienas sėkmingiausių skaitymo drauge pavyzdžių, sujungęs performatyvius elementus, kolektyvinį studijavimą ir puikius pokalbius terasoje. Tokia buvo mūsų susitikimų pradžia.

Santa Fe yra pirmiausia skirta Santariškių bendruomenei ir, nors būta siūlymų persikelti arčiau miesto centro, kur daliai dalyvių būtų patogiau atvykti, kol kas aš laikausi įsikibusi priemiesčio skaitymo grupės formato. Tikiu, kad Santa Fe gali tapti integralia rajono kultūrinės veiklos dalimi ir labai to noriu. Kita vertus, ne paslaptis, kad įtraukti santariškiečius nėra taip paprasta. Nors sulaukiu nemažai virtualaus entuziazmo, labai nedaug kaimynų dalyvauja skaitymuose – o kaskart nusėjame rajoną bei centrinį jo „IKI“ plakatais ir kitais spaudiniais apie būsimus susitikimus. Spėju, kad prie vangaus kaimynystės įsitraukimo prisideda ir tai, ką vadinu „dvigubu mazgu“: viena vertus, šiems susitikimams aš atveriu savo namų duris – nesu tikra kas, kokiais tikslais ir kokių įsitikinimų vedami panorės sudalyvauti. Kita vertus, kaimynams dalyvauti jiems galimai nepažįstamų tekstų (o gal ir diskurso!) skaitymuose privačioje namų erdvėje, matyt, irgi neatrodo labai jauku. Iš tikrųjų aš nežinau, kaip šiuos mazgus išregzti – mėgaujuosi neįpareigojančia namų aplinka, buities nebijančiu feminizmu, užkandžių ir pavakarių gaminimu svečiams. Dar daugiau, Santariškėse (konkrečiai – miegamajame rajone gilyn už Klinikų) nėra daug viešų erdvių, kurias būtų galima panaudoti mūsų susitikimams: tik pieva ir miškas, keli vaikų darželiai, ligoninė, prekybos centras. Bet artimiausiu metu planuoju dalį Santa Fe veiklų iškelti ant pievos ar į kitas erdves ir pabandyti atidžiau palukštenti kaimynystės lūkesčius.

Kuo tau unikalus skaitymas kaip bendravimo būdas? 

Pastaruosius kelerius metus, tiek dirbdama ŠMC skaitykloje, tiek vystydama mūsų nedidelį art&theory knygyną www.sixchairsbooks.lt, save vadinu knygininke, t.y. dirbančia su leidiniais, skaitiniais, spaudiniais ir kitomis knyginėmis praktikomis. Šis vaidmuo, kuris artimas tarpininkavimui tarp leidinių, jų kūrėjų ir skaitytojų, mane kol kas tenkina. Kita vertus, neretai išgirstu, kad tokia veikla, sekant įvairialypio ir vingraus diskurso įgeidžius, galbūt atrodo nepakankama; kad gal vertėtų nutrūkti arba į rašymo, vertimo praktikas, arba leidybinę ar net parodinę veiklą. Vis dėlto, šiuo metu man įdomiau svarstyti apie vietinio konteksto leidybinės (ir savileidybos) aplinkos sąlygas. Kodėl esant tokiam aktyviam šiuolaikinio meno laukui Lietuvos miestuose per pastaruosius dešimtmečius nesusikūrė tvari meninės leidybos tradicija? Kodėl tiek nedaug VDA absolventų savo studijas vainikuoja savileidybos kūriniais? Kodėl vienas iš nedaugelio mieste esančių neinstitucinių rizografų yra taip vangiai naudojamas? Kita vertus, atsakymas galbūt toks, kad tiesiog stinga leidybinės infrastruktūros: edukacinių praktikų, meno leidyklų, platintojų tinklo, šiuolaikinio meno knygynų. Bet toks atsakymas pats primena pirmąjį klausimą.

Truputį nukrypau nuo pokalbio apie skaitymo ir bendravimo praktikas. Santa Fe buvo sumanyta kaip grupinio skaitymo, kolektyvinio studijavimo ir rajono pasiūlytų problemų aptarimo projektas. Kaip ir minėjau, iš pradžių mane užkabino motinystės diskursas ir feministiniai tekstai, kuriuose sekama laukimo, gimdymo, pogimdyminio bliuzo pėdomis, pvz. praėjusios vasaros skaitinys Adrienne Rich “Of Woman Born: Motherhood as Experience and Institution” (1976). Pamažu man pasirodė, kad tokie kolektyviniai skaitymai, vis dėlto, savo prasmę įgauna tik tada, kai yra nukreipti į išorę, t.y., kai provokuoja nenuspėjamas akistatas su šiuolaikinio pasaulio krizėmis, įvairialypiai veikia kasdienines praktikas, padeda įsipainioti į daugiasluoksnius, aktyvius laiko, vietos, materijų ir reikšmių santykius – „pasilikti bėdoje“ (angl. Staying With the Trouble), kaip tai formuluoja Donna Haraway. Atrodo, kad tai veikia ir naujausias Santa Fe temas bei pačius susitikimus: vasaros planuose, greta įprasto formato skaitynių, yra suplanuotos kolektyvinės nevienareikšmio (pagal šiuolaikybei būdingą paradoksą, kai kūrėjai taikosi į feministinę mintį, tačiau tuo pačiu nuo šio diskurso atsiriboja „humanistiniu“ gestu), pagal Margaret Atwood romaną kuriamo serialo „A Handmaid’s Tale“ (2017) peržiūros viename iš Santariškių vaikų darželių, taip pat komposto dirbtuvės ir kom-posto (angl. com-post, Haraway) diskusijos su santariškiečiais bei keliais jaunais menininkais.

Santa Fe #3 plakatas. Autorė: Rūta Junevičiūtė

Man asmeniškai įdomu tai, kad Santa Fe – toks šviesus projektas, ir ne dėl to, kad tematika “cukrinė”. Manau, nereikia aiškinti, kuo koktūs lietuviški motinystės ir moterystės naratyvai, nuo kurių kartais sunku atsiplėšti net ir įsivaizduojant, kad turi distanciją. Įspūdis toks, kad Santa Fe siūlo paprastą, labai atvirą alternatyvą, kuri daugelyje kitų kontekstų jau yra tapusi norma: inkliuzyvų, buities nebijantį feminizmą, leidžiantį ir gyventi su savo situacija, ir ją transcenduoti. Ar yra konkreti teorija, tekstas, kuris paskatino ieškoti tokio susibūrimo? 

Jau užsiminiau, kad pradžia tapo vienu metu šiuolaikinio meno lauke pasirodžiusi gausybė tekstų skirtų aptarti motinystės ir moterystės klausimus – prie jų priskiriu ir tokius „cukrinius“ kaip „You Can Be a Mother and Still Be a Successful Artist“ (Artsy, 2016). Man pasidarė smalsu, kodėl būtent tuo metu ši problema taip aktyviai buvo traukiama iš užančio. Taip pat suintrigavo ir kiti, neoliberaliai akcelaracijai nepaklūstantys tekstai: motinystės diskursas queer kontekste arba pasidavimo, o ne pergalių pasakojimai. Griebiausi Nelson „Argonautų“ ir nusprendžiau, kad tai bus tekstas, nuo kurio Santa Fe atsispirs. Taip pat prisiminiau taro burtus su CA Conradu, man „iškritusią“ kosminės morkos kortą ir pasiūlymą nepasiduoti sonograminėms mašinoms.

Ką Santa Fe reiškia priemiestis, suburbija? Man atrodo, kad Lietuvoje tai aktuali, bet nereflektuojama erdvė. Žmonės priemiestyje „tik gyvena“, ten dažniausiai nėra infrastruktūros ar glaudžių bendruomenių. Tuo pačiu nėra ir tam tikro vakaruose pastebimo prietaringumo, kuomet „priemiestinis“ gyvenimas neva numarina intelektualinį. Ką tu įžiūri rajonuose, kokie ten pasakojimai, ko ilgimasi? 

Santa Fe yra dedikacija mano rajonui. Savo ruožtu, Santariškių kasdienybė – vienas stipriausių įkvėpimo šaltinių. Visgi, šis priemiestis yra pakankamai netipinė vieta į bendruomenę orientuotoms kultūrinėms iniciatyvoms. Amerikietiškas baltųjų tvorų (angl. white picket fences) gyvenamųjų namų suburbijas primenantis kvartalas su savo santykiniu brangumu ir gan homogeniška, “kultūringa” aplinka, ilgainiui tapo labai uždaru, nepageidaujančiu įsileisti socialiai pažeidžiamų grupių ir, žinoma, kolektyviai diskutuoti socialinėmis ar politinėmis temomis. Nenorėčiau daryti grubių apibendrinimų, tačiau, pvz., „Saugios kaimynystės“ programa Santariškėse, regis, virto akylu sutartinų išvaizdos, elgesio ir laisvalaikio pomėgių modelių neatitinkančių žmonių įtarinėjimu.

Kitas įdomus aspektas, galbūt būdingas ir kitiems miegamiesiems rajonams – viso bendruomeninio gyvenimo organizavimas aplink šeimos ir vaikų poreikius. Pagrindiniai kaimynystės susibūrimo taškai yra vaikų žaidimų aikštelės (kur dienas su vaikais leidžia mamos, o vakarus – tėčiai) ir net trys vaikų darželiai. Iš pirmo žvilgsnio, dažni šeimų pasivažinėjimai riedučiais, dviračiais ar riedlentėmis, tinklinio, krepšinio ir futbolo žaidimai aikštynuose, kaimynystėje vykstantys jogos, pilates ir kitokių mankštų užsiėmimai išduoda aktyvų kaimynystės įsitraukimą į bendruomenines veiklas. Kita vertus, kitokio tipo kultūrinių užsiėmimų akivaizdžiai stinga. Tavo minėtas Santa Fe inkliuzyvumas yra kvietimas susiburti skaitymams, pokalbiui ir diskusijai, kuri išryškintų šios bendruomenės įvairialypumus. Spėju, kad santariškiečiai savo poreikius diskutuoti įkurdina arba privačioje namų-draugų aplinkoje, arba palieka „mieste“ prieš grįždami namo. Norėtųsi, rajonas irgi taptų ne „vien gyvenimo“, bet ir diskusijų apie gyvenimus ir išgyvenimus šiuolaikybėje platforma.

Santa Fe #5 plakatas. Autorė: Gailė Pranckūnaitė

Tuo pačiu galima pakalbėti ir apie tas temines „moteris mene“ – kaip tau atrodo, ką tokia frazė dabar reiškia? Kokie tie aštriausi moterų reikalai mene, tekstuose, gyvenime? 

„Moterų mene“ tema buvo pirmasis Santa Fe užkabinęs klausimas: man buvo smalsu, kaip sulytinamos meninės praktikos bei kas ir kokiais būdais tai įtvirtina (meno istorijos kanonas, o gal pačios feministinės strategijos?). Kita vertus, ši tema galiausiai pasidaro slidi, nes apibendrintai įvardija skirtingas menines ir kuratorines praktikas: nuo lyties pagrindu kuriamų parodų arba „moteriško“, tačiau nuo feministinės teorijos atsiribojančio meno, iki diskursyvius socio-politinius klausimus gnaibančių parodų. Pateiksiu vieną pavyzdį iš naujausios Donnos Haraway knygos „Staying With The Trouble: Making Kin in The Chthulucene“ (2016), kur, tarp viso kito, svarstoma, kodėl #BlackLivesMatter, ir kodėl tai – anaiptol ne tas pats, kas teigti, jog #AllLivesMatter. Anot Haraway, giminingumų kūrimas (angl. making kin) yra neatsiejamas nuo ypatumų įvardijimo, prioritetų sudėliojimo ir vikraus veikimo pripažinimo. Bendrysčių kūrimas visados yra ir inkliuzyvus, ir ekskliuzyvus, ir to nereikia bijoti pripažinti. Kaip tik, reikėtų bandyti išvengti universalizuojančių, humanistinio diskurso siūlomų apibendrinimų ir susitelkti ties singuliaria istorija (ar problema, pasakojimu, bendryste). Nes, kaip sekdama Alicia Garza, teigia Haraway: „kaip išsilaisvins #BlackLivesMatter, taip išsilaisvins kiekvienas, tačiau kad tai pasiektume, visą savo dėmesį turime pirmiausia sutelkti ties jų gyvybėmis (…)“.

Nuojauta kužda, kad tema „moterys mene“ per daug panašėja į šūkį #AllLivesMatter.

Santa Fe #6 plakatas. Autorius: Nicholas Matranga

Iliustracija viršuje: Santa Fe #1 plakatas. Autorius: Nicholas Matranga

Neįmanoma nežinoti: idėjų higiena, faktai ir kompozicijos pamokos

IMG_8447

Reikia pradėti faktais. Indrės Šerpytytės paroda Patyrimo nebuvimas Šiuolaikinio meno centre atsidarė š. m. vasario 3 d. Ją lydėjo menininkės paskaita, kurioje ji komentavo įvairius kūrybinius motyvus ir pasirinktą tematiką: tą vojeristinį žiaurumo patyrimą, kurį siekiama panaikinti ir nukenksminti. Kūrinį sudaro penkios monumentalios šviesdėžės su abstrakčiomis kompozicijomis, sukurtomis pagal lėtai užsikraunančius Google vaizdų paieškos sistemos rezultatus užklausai ISIS beheadings (ISIS galvų kirtimai).

Klaiku, kaip aišku. Niekam nėra geras metas – ryžtas interpretuoti ir nuoširdus smalsumas laikosi sunkiai. Visi taip jaučiasi: kažką prisižaidėme. Reikia griežtos geometrijos, antraščių, konkretumo ir kasti bunkerį. Kalbėti labiau apie orą ir žinias, nei širdį ar būklę. Kol ieškau naujų reakcijos ir protesto formų, teorija kondensuojasi ant langų, putojasi aplink lūpas, krenta į dienos pietus. Traukiame visus tyrimo įrankius, kuriuos turime, tačiau lėkšto chaoso sąlygomis taip pat sėkmingai galėtume iš jų susikurti laužą ir kelią atgal rasti per samanas. Primityvi navigacija kartais padeda orientuotis. Norėčiau į Guliverio kelionę: prasidedančią nelaime, pasibaigiančią išgelbėjimu, o tarp jų – gyvas absurdas, tikrovė pradurta ten, kur pralįsdama išsiverčia į koralų rožę. Ginčai apie kiaušinių galus ir saulės spindulių lukštenimas iš agurkų turi nei daugiau, nei mažiau prasmės nei visa kita, kai pirmas gyvenimo dešimtis praleidai skrajojančioj Laputos pily, o dabar guli pilna burna žemių.

Nemanau, kad tiesa išties mirė taip pat, kaip kadaise dievas ir tapyba. Kasdienybė primena, kad visi buvome ir esame linkę į tiesas, kurios nėra pilnai tiesos. Į prietarus, burtus, triušių kepenų tabletes, horoskopus. Ir čia tik tos, kurios dar būna įdomios, kartais veža ar juokina. Toksiški elementai sukibę su jomis viena ar kita naivumo jėga, ir juos naikinti tenka nuolat. Aišku, lįsti pro mikroskopu skausminga, ten matosi visos seksizmo dulkės, visos senų rasistų pleiskanos ant megztinio. Internetas seniai atėmė paskutines dingstis nesirūpinti idėjų higiena, bet kartais pamirštu net nusiplauti rankas.

Saugus gyvenimas dažniausiai vadinamas burbulu, bet mane vis tiek domina didesni mastai: tie virš žemiškųjų kolonijų sklendžiantys sąmonės rūmai, akivaizdus, bet vis tiek distancinis santykis. Jis tinka ne vienai vakarų pasaulio istorinei būklei, kai nusileidžiama „daryti tvarkos“ ar pasiskolinti skaičių ir iškasenų. Prisimenu ir ką kita, t.y. vaikystę: kilimą, ant kurio sugulusios penkios trečiokės pakaitomis kala Mortal Kombat. Pūkuotos pižamos ir ploni greiti pirštai, viena laimi prieš kitą ir nindzė ekrane nupjauna kitam nindzei galvą. Liejasi raudonas, žalias arba juodas kraujas, mes klegame. Užaugusi ir sužinojusi, kad gyvas kaklas šitaip neplūsta, noriu pamiršti net kilimą.

Kompozicija – svarbi ISIS egzekucijų dalis. Aukšta ir tamsi figūra prieš parklaupusią ir nuteistą: vaizdas, turintis ir mitologinę šaknį, ir geimeriui atpažįstamą hypergalios potencialą. Amfetamininis džiaugsmas, patiriamas virtualybėje, unikalus, ir jei neskaitai jo ženklų, jie tuojau pat perskaito tave. Kraujas, pikseliai, ritualas ir kamera tampa kruopščiai kuruota visuma, su kuria sunku elgtis. Simone Molin teisingai pastebi, kad nors ISIS siaubas ir įvardinamas kaip peržengiantis viso, ką matėme, ribas, iš tikrųjų matome palyginus nedaug: egzekucijos filmuojamos net mažiau grafiškai nei dauguma panašių mirties video.[1] Tai erotizuojanti strategija, kurios poveikis tik stiprėja sulaukus politinio dėmesio, balansuojančio tarp cenzūros ir poreikio sukonstruoti bei išlaikyti priešą. ISIS egzekucijų įrašus lydinti politinė retorika ne ką mažiau pornografiška, nei jie patys, ir jos klausantis sunku nesimėgauti flirtu su teroro medžiaga.

Šerpytytės atliekamas smurto abstrahavimas yra tiesmukas, koktus, beveik keliantis pyktį. Tai vienas iš tokių kūrinių, kurie ir gilūs, ir plokšti vienu metu – lygiai taip pat kaip didelė, karinga, į teisybę pretenduojanti kalba. Tačiau toks darbas visada reikalingas. Jis grąžina abstrakcijai jos gimtą kalbą, poveikio jėgą ir ryšį su realybe, kuri yra viskas viename: patetiški Google stačiakampiai, jauni vyrai prie kompiuterių ir peilių, visos pasaulio kančios netalpinančios parodų salės ir kiti paskiri pikseliai, rišami jėgų, kurios žeidžia, džiugina, kutena ir virkdo ir niekada nebus neproblemiškos. Ikonoklastai, bandantys pasiversti ikonomis, redukuojami į šviečiančias plytas, konkrečias, neįdomias ir reikalingas kaip faktai. Iš jų susideda tanki ir problemiška monolitų eilė, galinti išprovokuoti asociacijas su pačia žmonijos pradžia, bet šiaip primenanti: net ten, kur nėra patyrimo, išlieka žinojimas.

[1] http://dpsa.dk/papers/Simone%20Molin%20Friis_Beheading%20videos.pdf

Išsamų fotoreportažą iš Indrės Šerpytytės parodos Šiuolaikinio meno centre galite peržiūrėti čia.

Anachroninės fantazijos ir žmogaus užsiėmimai. Paroda „Anachronikos“ ŠMC

5_juliaus

Entropija ir laikas yra tos absoliučiosios jėgos, kurios matomos tik tada, kai liečia daiktus ir žmones. Mūsų kūnai jas sugeria ir raukšlėjasi, dėvisi, trinasi. Nuo to žinojimo mes bėgame chroniškai, nesustodami bandome prapjauti dabarties audinį. Žinojimas mus randa ir raukšlės rangosi toliau. Tada kažką išmokstame, spėju. Vieną dieną pamirštame persukti laikrodžius. Ir bėgame jau šiek tiek rimčiau. Anachroniškai.

Ūlos Tornau ir Astos Vaičiulytės kuruojama grupinė paroda „Anachronikos“ Šiuolaikinio meno centre pozicionuoja save kaip pauzę – entropinę „tariamai sustojusio laiko“ kišenę,  kurioje veikia perteklius ir neapibrėžtumas, o penkių menininkų kūriniai kuria architektūrą lūkuriavimui. Adekvatu: visgi vis kultūra reikalauja laiko, neturinčio greitos naudos kasdienybei. Kultūra yra pauzė net ir tiems, kuriems tai – darbas. Nekalbu net apie „greitą gyvenimo tempą“, kuriame kiekviena pauzė yra maišto aktas prieš trinančius kasdienybės rankogalius. Nuo jų, jei turime jėgų, irgi bėgame anachroniškai, nors geresnė protesto taktika tikriausiai būtų tyliai ir kantriai nueiti.

Tokia tematika būna slidi. Kvantinė metafizika ir entropinė ezoterika jau tapo populiariais įvairių kliedesių tropais, įjungiančiais pirmąją vaizduotės pavarą ir absoliučiai nieko daugiau. Bet kokį ambicingesnį sumanymą tai greitai sudrožtų, bet Anachronikos supranta savo žinojimo ribas ir kuklumas čia tampa meistryste. Ūlos Tornau ir Astos Vaičiulytės kuruojamos grupinės parodos turi itin savitą braižą. Jos visada apie kažką neišsakyta arba neišsakoma, apie procesų lydinius, o ne kategorijų kartotekas. Plačiame, bet vientisame ŠMC repertuare jos pateikia neradikalią, bet reikalingą alternatyvą vienos institucijos išlaikomam meno diskursui. Ir tai ne principinė kova, o būdas patirti kultūrinį miestą, kuriame yra daugiau komercinių galerijų, prekiaujančių ne vien tapyba. Būdas patirti pauzės nuo pertekliaus iliuziją.

Recenzuojamos tokios takiaformės parodinės konstrukcijos provokuoja ne analizę, o literatūrinius vaizdinius. Tarkim, tokius: yra žmogus, tikriausiai turintis vardą. Jis seniai pasitraukė iš visuomenės ir gyvena kaime – ne vietovardiniame sodžiuje, o kosmogonijų hektaruose, amžinai atsinaujinančiame liaudies žodyno lape. Jis turi pašiūrę, kurioje konstruoja ne-laiko mašiną iš juvelyrinių atliekų ir čia pat kieme iškasto molio. Nors ir išgyvendamas faktinę sezonų kaitą, jis visur įpučia spalio vėsos ir tyliai, nepastebimai dalyvauja politikoje.

Po žmogaus kiemą tikriausiai vaikšto Mercedes Mühlheisen apleistoji kalba, niekaip neperžengianti savo begalinės būties kontūro. Tai charakteringas menininkės videodarbas, išnaudojantis jos pamėgtas priemones: kreivą lipdybą, vaidybinį judesį, deformuotą balsą, griozdišką sapniškumą. Jas jungiantis minties gylis kuria įžūliai autsaiderišką, nenuginčijamą rezultatą, primenantį Mary Reid Kelley klasikinius maskaradus. O žmogaus žvilgsnis viską supranta, nes jis mato, kaip kalba išeina pasivaikščioti kiekvieną dieną, ir šiaip savarankiškai egzistuoja tarp mūsų, kartais net su kupra, megztiniais ir veidu kaip bulvė.

Geras žmogaus užsiėmimas yra Mįslių spėjimas, neturint joms raktų, kurį praktikuoja Koenraadas Deodobbeleeris. Dažyto metalo figūra su nedideliu schematiniu priedu užima nedidelį plotelį šviesos ir tuo pačiu – visą krūtinės ląstą. Proceso komplikacijos ir nepaneigiamas smagumas konstatuojamas metalo jungtyse, perveriančiose tiek erdvę, tiek žodį. Kaip ir kiti menininko pateikiami kalbiniai priekaištai, ši abstrakcija neužsiima manierizmu ir nelenda į niekieno sąžinę: mums pasiūlytas užsiėmimas, o į akis ir veiksmus pasižiūrėsime patys.

Tuo tarpu Chiaros Camoni Noktiurnai grafito kalneliuose ištirpdo tą amžiną laiką, kuriame vaikai auga, o suaugusieji sustoja. Daugeliui mūsų naktis yra tas vienintelis pjūvis būties audinyje, pro kurį gauname gerti ir šokti, kurį pralipę sustingstame glėby ar sapne. Kiti rašome, piešiame, dirbame ir ryte save susirenkame iš dvidešimt keturių gabalų, kaip paukščių kiaušinius kieme. Ninesės, renkasi intuityvų aklumą ir vieną iš amžinų siužeto linijų, kurioje žmogus duoda molį, o deivės – formą. Rezultatas pats iš savęs juokiasi ir net nebando būti tiesa.

O tiesa turbūt tokia, kad kosmogonijų hektaruose vis dar gyvena žmogus, tikriausiai turintis vardą, jam pavyko sukonstruoti ne-laiko mašiną, ir netenka nuo nieko anachroniškai bėgti. Mes, tuo tarpu gyvename mieste, kuriame nėra daug komercinių galerijų, prekiaujančių ne tik tapyba. Ir gyvendami lūkuriuojame: kol ateis naktis, kol baigsis gyvenimas, kol dar viena paroda sulydys proto ir rankų darbą, o žmogus į ją atsiveš skulptūrų, molio ir kelis skaidrių projektorius, ir galbūt mums perleis ne-laiko mašinos brėžinius.

1 2 3 4 5_juliaus 6 7 8 9 10 11 12 13

Iliustracija viršuje: Juliaus Balčikonio nuotr. Visos nuotraukos: Andrej Vasilenko

Tvarkingi susirašinėjimai. Paroda „Laiško kūnas“ projektų erdvėje „Sodų 4“

13_the_body_of_the_letter_vitalijus_strigunkovas

Jei galvotume vien metaforiškai, tai laiškų kūnai nedaug kuo skiriasi nuo mūsų. Kai kurie iš jų sunkūs ir metų metus nepakyla nuo rašomųjų paviršių, kiti beveik be masės ir zuja greičiau už kulkas. Bet tai slidinėjimas, o ne tendencijų tyrimas, kurį atskleidžia grupinė paroda Laiško kūnas projektų erdvėje „Sodų 4“.

Parodos kuratoriai Jogintė Bučinskaitė ir Jurijus Dobriakovas bando apibrėžti šiuolaikinio meno epistoliariją, pasitelkdami paprastą laiško elementų semiotiką. Tiesmukas angliškojo body of a letter vertimas tampa priemone kalbėti apie adresatui siunčiamo realaus kūno pakaitalą. Raidinio kūno idėja pavojingai romantiška, bet gerai artikuliuojama. Mane, aišku, vėl sudomino jos metaforinis potencialas. Tarkim, kokie gražūs yra nykstantys senelių laiškai – tie kūnai, kurie į viešumą išeina su segėmis ir žinodami, ką palikti post scriptum. Arba elektroninė komunikacija: prasideda nuo kreipinių ir „nuoširdžiai jūsų“ kostiumėlių ir ilgainiui perauga į nekantrų ok, kasdienį apsimėtymą rašteliais. Kaip kintanti laiško forma ir vis sunkiau apibrėžiamas jo etiketas koreliuoja su tendencija vis dažniau skleistis ir matomumo siekti tiems kūnams, kurie anksčiau laikyti slėptinais ir nenorminiais. Laiškai yra savaime diskursyvūs objektai, apie kuriuos paprasta turėti daug minčių. Todėl džiugu, kad kuratoriai raidinio kūno anatomijos ėmėsi ne įsilauždami į kokią pašto meno dėžutę, o surinkdami ir eksponuodami skirtingas jo interpretacijas. Rezultatas ­– elegantiška ir rimta paroda, kurios estetinį patyrimą jaukia nebent kelios „Sodų 4“ erdvės problemos: klaustrofobiškas, bet suvaldytas plotas ir visur įkyrėjusios plytelinės grindys.

01_the_body_of_the_letter

Arnas Anskaitis, N, video, 2016, 8 min

Pirmame „Sodų“ aukšte eksponuojami darbai primena laiško odą. Geistės Kinčinaitytės fotoatspauduose ji lygi ir pablyškusi, Andrew Gryf Paterson siuntinuke – sveikai ištrinta bakterijų rašalu. Eksponatai dailūs ir įdomūs ne savo gyliu, o įvairove. Jie efektyviai perteikia apraše artikuliuojamą intymumo įtampą, kylančią žodžių kūnui liečiant visus gyvojo registrus. Jaudulingas tirtėjimas perbėga Žygimanto Augustino pacituotais Barboros Radvilaitės žodžiais. Vitalijaus Strigunkovo Pakaitalas, Fabiola siūlo atviruke išsinešti šventintą kūno paslaptį. Oda: humanitarinės erudicijos ir žmogiškųjų susitarimų paviršius, daug žadanti ir slepianti kūno riba. Arno Anskaičio lėta N ją vizualiai ir idėjiškai prapjauna, įkalindama mus netikėtoje žaizdoje. Autoriaus santykis su laišku matematiškas ir tikslus, paliekantis didžiulį lingvistinį potencialą. Ten, kur su didžiausiu kruopštumu rašomos ir trinamos raidės, susidaro momentinė duobė, įveikiama tik atsargiai sugraibant kelią iš gimstančio laiško gelmių.

 

10_the_body_of_the_letter_andrew_gryf_paterson

Andrew Gryf Paterson, Vasara 2016, rankų darbo objektas, iš tęstinio projekto Bakterijų meilės laiškai

Kalbant apie duobes… Rūsio aukšte rodomi Francisco Janes videodarbai veikia kaip atskira ekspozicija. Tai jau kitokia epistoliarija, norom nenorom užrašanti ne tik savo, bet ir pasaulinio bei pasąmoninio Kito kūną. Žiūrovą apsupantys videodarbai užima keistą teritoriją tarp dokumentikos ir natūralumo. Jų neįmanoma suvokti neatsižvelgiant į tai, kad kiekviena kelionė – savaime žanras. Galbūt tai tik eksponavimo įtaka, bet šie kūriniai nebeturi bendrų eilučių su ankstesniais. Juose vyksta atviras, net buitiškas susirašinėjimas, kuriame net tai, kas nutylėta, nėra paslaptis – laiško kūnas nuogas šmėkščioja namuose. Izoliuotas šių kūrinių eksponavimas nubrėžia akiračio skirtį tarp parodos „viršaus“ ir „apačios“ kontekstų. Viršutinis žvilgsnis gilus, bet tiesus, susijęs su istorija, tikėjimu, viltimi ir norma. Tai jėgos, dažniausiai gimdančios darbus be prasmės arba trūkumų. Išėjus už pasaulio ašies, matymas pakrinka, bet grįždamas parsiveža klausimų.

19_the_body_of_the_letter_francisco_janes

Francisco Janes, Grįžimas namo, Korea Town, 2013, 12 min, Būti ten, Tailandas, 2013, 8 min ir Last Chance Range, Benton Way, 2011, 8 min. Video filmai iš serijos Balti laiškai

Laiško kūnas – labai klasikinis. Jam pakanka stiliaus pojūčio ir suvokimo gylio, bet trūksta akibrokšto ir potencialo chuliganizmui. Kuratorių sugauta ir išeksponuota raidinio kūno įtampa galėtų žagtelti kokią nesąmonę, kaip kad kartais iš voko išropoja ne laiškas, o voras. Tai nėra pirma paroda Vilniuje, kurioje pasigendu tokio žaismingo atsainumo, be baimės pradeginti skylę lape. Ir kalbu ne apie liaudies anekdotus, o kuratorinį darbą, kuris kartais būna sėkmingas žongliravimas batais. Galbūt tai net ne mažos grupinės parodos reikalas, nes dar daug laiškų gali būti aptarta: ištatuiruotos žinutės, sulankstyti rašteliai, kuriuos atima mokytoja, grupinių susirašinėjimų katastrofos ir mafijos siunčiamos arklių galvos. Atsispyrus nuo norminės anatomijos, galima pereiti prie chimerinių gyvybių su savomis abėcėlėmis.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.