Mirties ir geismo disbalansas. Paroda „Nebaigti reikalai. Apie meninę komunikaciją paštu“ NDG

2019 m. birželio 4 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Monika Kalinauskaitė

Išleisdamas savo vaikystės liekanų kroniką, Christianas Boltanskis įžangoje teigė, kad įvairūs būties pėdsakai ir sistemiškas jų rinkimas yra vienintelis būdas išsigelbėti nuo mirties. Kai suirs mūsų kūnai, gyvensime tik tuose objektuose, kuriuos palikome, ir savo popierių takuose. Todėl skaitmenizavimas sustiprina spaudos galią, o matyti laiškus, piešinius, koliažus pasidaro nepakeliama. Jie yra stiprūs amuletai, turintys nuginti mirtį ir taip įgaunantys šamanišką galią.

NDG pristatyta pašto meno paroda „Nebaigti reikalai“ – gausi ir reikalaujanti atidumo. Nors kuratorės Danutė Gambickaitė, Aistė Kisarauskaitė ir Ieva Pleikienė ją įvaizdina kaip kontekstus ir lūkesčius skrodžiančią „kometą“, suarchyvuoti ir išeksponuoti atvirlaiškiai bei dokumentai panašesni į jau užgesusių kosminių uolienų kolekciją, kažkada naudotą ir langui daužti, bet dabar – tik ritualiniais tikslais. Tai stiprus energetinis laukas, kurį efektyviai tirpdo Roberto Narkaus ekspozicinė architektūra. Nesuvaldomam objektui reikia nesuvaldomos vitrinos. Konstruktyvi siuntinio dėžė išsprogsta į fantastinį interjerą, kuriame spalvos, formos ir įspūdžiai gali laisvai keliauti savo natūraliomis trajektorijomis, rezonuoti su tais kontrastais ir posūkiais, kurie artimiausi jų prigimčiai.

Nors kuratorės išlaiko pagrįstą teminę-techninę ekspozicijos sistemą, ją patogiau suvokti kaip konceptualių nuorodų rinkinį nei vientisą žemėlapį. Parodoje puikiai atskleidžiama pašto medijos teikiama galimybė priešintis ir pokštauti. Yra sąmoningų provokacijų, tokių kaip Sauliaus Paukščio ir NKM „Meilės laiškų paštas“ – „alternatyva monopoliniam Lietuvos paštui“ – arba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijos moksleivių Eikanto Pakalkos, Rudolfo Levulio ir Vytauto Narbuto eksperimentas (netikri adresai ir vokai be ženklų, vis tiek pasiekiantys savo vietas). Ar tai būtų meilė prieš korporaciją, ar svetingas chuliganizmas, menininkų impulsas provokuoti sistemas randa sau vietą įvairiuose popieriuose. Yra ir produktyvių nesusipratimų – tokių kaip Vaido Jauniškio netyčinė „Newsweek“ prenumerata – ir paprasčiausios žinių sklaidos, kaip Konstantino Bogdano ir Coolturisčių laiškai meno bendruomenei bei kultūriniams stereotipams. Politinė gysla jungia tiek paštą kaip priemonę apžvelgiančią parodos dalį, tiek technikoms, temoms ir papročiams (grafika, fotografija, naujametiniai susirašinėjimai) skirtą labirintą. Vokai svarbūs ir tuo, ką išviešina, ir tuo, ką slepia nuo nereikalingų akių, o siuntimas yra aktas, neleidžiantis numirti mums: viešiems asmenims, gyviems individams, pašnekovams ir išdaigininkams, tiek įkalintiems totalitarinėse sistemose, tiek bandantiems neišprotėti laisvės cunamio akivaizdoje.

Kalbant apie aktus – parodoje intriguoja ir geismo potekstė, neišsitenkanti specialioje „erotikos“ kategorijoje. Troškimų, „meilės pašto“ įvaizdžių, siekių ir atsako lūkesčio parodoje daug, ir nereikia aiškinti, kodėl slapti jauduliai pasidaro ypatingi. Tačiau realų erosą drumsčia neartikuliuota pornografinė vaizduotė, kuri šiandien panašesnė į sunkią atgyveną nei bohemos linkėjimus. Kosto Dereškevičiaus, Rasos Dačkutės, Arvydo Šaltenio, Vito Luckaus ir kitų erotiniai atvirukai yra provokacija be lengvumo, draudžiama fantazija, kurios neįmanoma paleisti. Su nuoga oda viskas tvarkoje, bet mėsmalės, puošmenos, kūno gabalai ir neva šmaikštūs, bet grynos meilės stokojantys sugretinimai, atrodo, išaiškina tas seksualumo problemas, kurias vis dar jaučiame šiandien, bandydami gyventi darnoje su savo procesais ir gretimais kūnais. Tarsi tas malonumo aktas, kurio ilgėtasi, visgi buvo užgesintas, kai nebepavyko suvokti, kad tai ne vien fantazijos ar jos paveikslo, bet mūsų pačių esminė dalis. Apžvelgiant eksponatų gausą akivaizdu, kad turbūt labiausiai intriguojantis epistolikos aspektas yra galimybė sulaukti atsakymo, arba, bent jau, sulaikius kvapą jo laukti. Goslių ir viltingų eksponatų liūdnumas atsiskleidžia lyginant juos su lengvomis Fluxus išdaigomis. Net mažiausiam siuntiniui tenka milžiniškas visų įmanomų vilčių krūvis: mechanizmų apgavimo, naujos dailės – ir būtent dailės – gebančios perlipti savo ribas, visų dalykų, galėjusių išsipildyti tik tranzite. Bet dauguma spalvotų paveikslėlių pagimdė tik dar daugiau spalvotų paveikslėlių, o paštas per tą laiką beveik sunyko. Nuo mirties kaip ir pabėgta, tačiau geismas vis dar kažkur užmarinuotas, išgintas iš konservatyvios kasdienybės ir kompromituojamas kartas nuo karto išsprogstančių skandalų.

Ar išsibalansavęs mirties ir geismo santykis gali būti potrauminės būklės požymis? Labai juokiausi pirmą kartą užsirašiusi šitą sakinį, bet kuo toliau, tuo daugiau laiko noriu su juo praleisti. Rašydami savo dailės istorijos pasakojimą turbūt dar ilgai negalėsime atsiriboti nuo to, ko negalėjome, negavome ir neturėjome kažkada, ir tik per tai suvoksime, ką turime, gauname ir galime dabar. Panašu, kad vis dar ginamės amuletais, bet ne nuo mirties, o nuo jos šmėklos, ir geidžiame tirštai, bet tik viena kryptimi. Vėlesniame savo interviu, Boltanskis pats pripažino, kad bandymas įamžinti gyvenimą per katalogą galiausiai nepasiteisino ir virto paprasta fikcija. Turbūt bet koks lindimas į atmintį gali išryškinti joje slypinčias fikcijas ir netikėtas dabarties žaizdas. Nuo jų nepadeda jokie amuletai.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.

Iliustracijoje: paroda „Nebaigti reikalai“ NDG, 2019. Andrej Vasilenko nuotr.

Straipsnio autorius:
Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, grafinio romano „The Great Outdoors“ bendraautorė, šiuo metu dirbanti su Šiuolaikinio meno centro skaityklos kolekcija ir programa.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *