Skausmas padeda išgyventi pasakoje. Grupinė paroda „Šaudyklė ir ruoželis“ Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“

Folkloras nėra skirtas silpniems. Jis pilnas blusų ir prieštaravimų, prakeiksmų ir gimdymų, išmargintas syvais, kurių neįveikia net propagandos balikliai. Jame nėra pasterizuoto pieno, nuskausminamųjų ar SPF50 – ugnis ryja trobas, upės plūsta skenduoliais, herojai kaimo šokiuose vemia. Kai kurie patyrimai tokie baisūs, kad jų negalima užrašyti – tik perduoti burna burnai, skobti ir austi, košmarą įprasminti darbu.

Paroda „Šaudyklė ir ruoželis“ atsidarė kaip liaudies pasaka. Tušti kostiumai, gėrimai keistuose induose, trys audėjos (atidarymo performansą atlikusios Živilė Krupickaitė, Dalia Stiklerienė ir Liepa Žukauskaitė), kūrinių blyksniai draugų minioje, vingrus ir šventiškas aprašas – viskas, kas pagal geriausias folkloro tradicijas sustingsta arba pranyksta dienos šviesoje. Kaip įprasta pasakoje, grįždama į ekspozicija virtusią šventę jaučiausi turinti misiją – kitokią nei įprasta kultūrinė pareiga. Pradėjus sustingusias plokštumas skaityti audimo kryptimi atsivėrė platus žaizdynas, išsikerojęs spalvingoje galerijos tuštumoje.

Kai kurios žaizdos jau užsitraukusios – kaip ir žiūrėdami į tamsų dangų, šiandien susiduriame tik su jų šviesa. Parodoje sujautrinami liaudies dirbiniai, kurių autorystė nusitrynė istorijos eigoje. Atrodo, kad į rankšluosčius, rankoves, prijuostes grįžta kūnai ir galūnės, galimai – besiruošiantys savo buičiai ir šventei. Anastazijos Tamošaitienės Sekminėse matome juos jau pasipuošusius, sustingusius į beveik komišką besisukančių porų portretą. Kad ir ką liudija ar slepia mūsų daiktai, ateities pasakojimai sudėlios reikiamą atvaizdą iš jų šukių – net mūsų kaulai gali būti iškasti ir įmūryti į paminklus.

Atviros žaizdos prasideda kruopščiuose Mortos Jonynaitės darbuose. M.J. yra gyvenimą su partneriu kuriančios merginos inventorius, kažkodėl nestebinantis savo kuklumu – ne vienos moters nuosavas turtas vis dar baigiasi akiniais ir nagų žirklutėmis. K+R ir B+J dokumentuoja neįgalų vaiką auginančios mamos kasdienybę ir susituokti negalinčių moterų porą – veikėjas, kurioms neatsirado vietos pasakoje. Šią vietą Jonynaitė sukuria įausdama jas atgal, tarsi sukraudama užgintą kraitį su klostėse paslėptais ašmenimis.

Eglės Jauncems kūriniuose laisvė plinta kaip uždegimas. Jis toks intensyvus, kad kelia lengvą euforiją – tokia kančia tikrai yra gera žinia. Džiugus ir autentiškas moters būvis vis dar pasiekiamas darant skaudžius pasirinkimus, atsisakant privilegijų ir, galbūt, netgi laimingos pabaigos. Palinkėjimai vietoje rūbų, nesibaigianti mėlynių pievelė priešaky – tokia tikriausiai yra kasdienybė protagonistės, bandančios atsukti nugarą pasakai, išsilupti sau kažką įdomesnio nei siūlo teisiniai ir reklaminiai užkalbėjimai.

Didžiausia žaizda plūsta žodžiais. Ievos Rojūtės instaliacija Pinasi liežuvis yra grynas liaudies pluoštas. Samprotavimų, anekdotų ir buitinės ezoterikos kaskadoje atsiskleidžia tai, kas tarpsta nerišliausiuose mūsų sąmonės sluoksniuose. Šita žaizda negali būti susiūta filosofiniu siūlu, ji pūliuoja nuo chaotiško gydymo – tai dėmesiu, tai koncentruotu gyvenimo keitimo eliksyru. Ir čia nėra jokios magijos – tik pasaka be galo, sekama sau ir būsimoms kartoms, nutraukiama nebent kažkuriai iš jų pasiryžus leistis į kovą prieš savo šešėlius.

Tokia gryna pasaka – viena iš sunkiausiai virškinamų folkloro formų. Literatūra gali ją praskiesti ir moralizuoti, sukurti vaizdinių tirpalą, padedantį žiaurumui ir prietarams tarpti giliai venose. Tačiau pačiam gyvenimui virtus chaotiška pasaka su kalbančiais siurbliais, skraidančiais žmonėmis ir nemirtingomis gyvybės formomis, pradedame atryti net ir šį skiedinį. Naują folklorą kuria skaitmeninės kartos šūkiai ir protesto plakatai, o pro sparčiai yrančias herojinio epo siūles kyšo smailas audėjos pirštas, pasisukantis tai į šventę, tai į jos kaltininkus. Panašu, kad svarbiausias parodos kuratoriaus Pauliaus Andriuškevičiaus darbas buvo žengti žingsnį atgal, kad šis galėtų pats įsisiūbuoti ir į žiūrovą smigti netikėčiausiu metu. Jei liksite perverti, patariu neskubėti žaizdos gydyti. Šis skausmas padeda išgyventi pasakoje – stotis prieš savo ir kitų šešėlius užburiančiame pasterizuoto pieno, SPF ir siurblių robotų pasaulyje.

Grupinė paroda „Šaudyklė ir ruoželis“ Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“(Dominikonų g. 15, Vilnius) veikė iki kovo 31 d.

Fotografijos: Visvaldas Morkevičius