Anestezijos folkloras. Ellie Hunter paroda „At Bay“ projektų erdvėje „Editorial“

2019 m. sausio 2 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Monika Kalinauskaitė

Kaip toli nusirango paklodėje įkalintas kūnas? Kažkada esu tokį stebėjusi ir prižiūrėjusi ­– jau seniai buvo atsisakyta, kalbant Virginijos Woolf žodžiais, kariauti stačiųjų armijoje. Įvyko natūrali anestezija, bet ji nenumaldė kito, iš įsiūčio ir nevilties drebančio gyvūno, degančio pasipriešinimo mirštančiame kiaute.

Ellie Hunter paroda „At Bay“ – „Apačioje“ – projektų erdvėje „Editorial“ reikalauja truputį susigriauti, atsisakyti išankstinių sutarimų su savo kūnu: kad jis bus vientisas, kad veiks kojos, kad laikas galės būti kažkaip praleistas ir oda visiškai nepūliuos. Kuriama išėjimo iš savęs patirtis, turinti išsamų folklorą: daugybę pasakojimų apie ties operacinės lempomis pakibusias akis, stebinčias apačioje operuojamą kūną. Skrodžiantis mono-spektaklis, dokumentika priešais veidrodį – anatomijos teatruose kažkada būdavo renkamasi mokytis apie skalpelio trajektoriją, bet šita kultūros ir medicinos jungtis visai kitokia. Savaiminė, ezoterinė, liaudiška, paprasta.

Kitose Ellie Hunter instaliacijose medicininiai ir anatominiai elementai dar ryškesni ir nejaukesni, tirpstantys, užgaunantys pasąmoninės baltų chalatų baimės registrus. „At Bay“ dar galima pasišypsoti tvarsčiams: čia yra mažų metalinių žmonių, žaidžiančių su savo horizontalėmis ir išpjovomis, kabo viena kita plona užuolaida, paliekami blausūs langai į daiktų ir judesių pasaulį. Kitaip sakant, galima pasiremti alkūnėmis. Bet gyvybinis įsiūtis vis tiek juntamas – anestezuotas kūnas nebegali pasirinkti, ar malšinti jį šešiolikta cigarete, ar išsakyti, išrašyti garsiai, pajungti debatams apie kūno autonomiją medicinos lauke, galimybę – būtinybę? – rinktis sprendimus ir struktūras, kurios gydo.

Ellie Hunter paroda „At Bay“ projektų erdvėje „Editorial“

Vienas iš keistesnių – net šiek tiek košmariškų ­– skyrių horizontalumo ir medicinos istorijoje yra „twilight sleep“, anestezijos metodas, taikytas Vakarų pasaulyje gimdančioms moterims XX a. pradžioje. Specialus morfino mišinys tik dalinai palengvindavo skausmą, tačiau sukeldavo amneziją, leidžiančią po to jo nebeprisiminti. Toks patirties ir užmaršties derinys šiandien kelia instinktyvų šiurpą – mes renkamės arba palengvinti išgyvenimą, arba visiškai jo atsisakyti, bet nebesileidžiame į kompromisus, galinčius palikti žaizdas sąmonės ribose. Ellie Hunter paroda primena tokią prieblandos zoną: kažką, kas atsitiko ir paguldė, tačiau dabar blėsta ir keičiasi, įgauna perregimas formas, nebegali būti iššifruojama įprastuose erdvės ir kūno ženkluose. Silpnumo atgavimas, leidžiantis perkvėpuoti savo būklę, nesibaigianti gulsčia teritorija, paneigianti mitus apie ligos narvą arba traumos belangę.

Apie horizontalius kūnus taip pat gražiai rašė Raineris Maria Rilkė. Jo gimdyvės, miegaliai ir ligoniai dar klasikiniai, bet visada dinamiški. Jie daug keliauja po savo paskutines lovas, fantazuoja, bijo, prisimena. Jie daug gyvena mirties pakraščiuose. Ellie Hunter dar nenuėjusi taip toli – jos projektas skaičiuoja laiką ir laukia gyvenimo. Bet jo poetinis judėjimas – tikrai panašus. Jame prakaituota paklodė suplonėja iki žydro tinkliuko, o iš tvarsčių ištrūkusios akys pakimba aukštai virš operacinės lubų.

Išsamų fotoreportažą iš Ellie Hunter parodos „At Bay“ projektų erdvėje „Editorial“ žiūrėkite čia.

Straipsnio autorius:
Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, grafinio romano „The Great Outdoors“ bendraautorė, šiuo metu dirbanti su Šiuolaikinio meno centro skaityklos kolekcija ir programa.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *