Salome, Peter, Monique. Dviejų projektų pasakojimai

Šiame įraše publikuojami tekstai, sukurti dviems projektams Petro Cvirkos aikštėje Vilniuje. Tekstas „Salome and Peter“ skirtas Eglės Grėbliauskaitės instaliacijai „Į šaltą mūrą atsirenkus / Iš savo sapno nubudau“, pavadintai pagal Salomėjos Nėries – dar vienos skausmingos istorinės figūros – eilėraščio eilutę. 2018 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais E. Grėbliauskaitė įkurdino šviesdėžę su S. Nėries atvaizdu Pylimo ir Islandijos gatvių kampe, sukurdama žvilgsnių „tiltą“ tarp dviejų istorijos antiherojų. Tuo tarpu šalia S. Nėries gimnazijos, prie poetei skirto paminklo, dienos metu leistas jos eilėraščių popuri, įgarsintas aktorės Nelės Savičenko ir atskleidžiantis naujas žaizdas jau pažįstamuose lyriniuose epizoduose. Tekstas „Monique“ kurtas instaliacijai „Nepamiršime nebeprisiminti“, E. Grėbliauskaitės įgyvendintai kartu su Agne Gintalaite 2021 m. lapkritį. Tačiau dar iki jam pasirodant projekto darbai buvo sustabdyti ir skulptūra „nurengta“ nuo ją uždengti turėjusių dirbtinių samanų. Šie du lydraščiai publikuojami dabar, kai P. Cvirkos paminklas jau pašalintas iš aikštės. Jie yra praeiviai – liudininkai sudėtingų miesto emocijų ir potyrių, kiekvieną dieną vykstančių tarp statulų akių.

Eglė Grėbliauskaitė, instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“, E. Grėbliauskaitės nuotrauka

Salome and Peter

Tarp akių visada kažkas vyksta. Vokai iki vokų ištempia lyną, kurį užkliudžius įsijungia spąstai. Man ant galvos krenta praeitis ir sunkus močiutės žvilgsnis. Į mane, mamą, seserį, mokyklą ir kitas svarbias moteris.

Į ką žiūri žmonės, priimantys keistus sprendimus? Kažką kieto ir nepaneigiamo, kaip nauda, ar religingo ir saldaus – kaip jų vaikų skruostai? Kokius akinius reikia užsidėti, kad parašytum eilėraštį apie kažką nuobodaus ir negailestingo, kaip kad lyderis arba dešra? Ar tada žmonės žiūri į save, veidrodžius, pavojus, nešvarias grindis? Tai nėra klausimas, į kurį atsako poetai ar mokytojos. Šiandien gal bus naujas mylimasis ar senas veidas, o rytoj – istorijos bėda ir nusikaltimo duobė.

Žmonės-herojai, dainiai ir didvyriai, kilnios širdys, daug nekaltųjų. Ranka rašo istoriją, bet vis tiek neaplenkia klaustukų. Kodėl Regina, mano močiutė, įstojo į komunistų partiją? Yra daug atsakymų, kuriuos galima atspėti, bet nė vieno, kurį įmanoma žinoti. Kai užaugsi, suprasi, kad žmonės tiesiog kažką daro. Panašiai veikia ir mokyklos papročiai, kurie suvokiami tik tuo lemtingu metu, kai kažkas griežtai žino, ką daryti – tabu, bet tavo daiktus vis tiek mėto po klasę. Vienintelis man suvokiamas Reginos sprendimo padarinys yra iki šiol puikiai veikianti mikrobangė iš Vakarų Berlyno. Bet net ir tai mums nepadėjo sutarti. Kaip ir vienas kraujas, gimininga kilmė, ar netgi – bendra mokykla.

Mokykla galėtų padėti sutarti. Mokykla galėtų padėti susitaikyti, padėti išmokti gyventi su problemomis ir klausimais, nuo kurių šiaušiasi autoritetai ir bėga jų pavaldiniai. Kodėl Salomé žiūrėjo į kažkieno ūsus kaip kad šiandien žiūri į Peter staiga atsivėrusioje miesto aikštėje? Kodėl taip sunku su tuo susitaikyti, netgi trisdešimt metų valius žaizdas, stebėjus, kaip bando gyti tėvai ir jų būstai, kaip nepranyksta viltis, kad kažkada baigsis gedulas? Mokykla galėtų būti tas klausimų ir ginčų laukas, iš kurio išeiname guvesni ir stipresni, paskiepyti ne tik nuo hepatito, bet ir nuo baimės, kalbantys tomis kalbomis, kurios leidžia suprasti visų vardų neapibrėžtumą, visų vaidmenų sąlygiškumą, visų mūsų valios ypatingą trapumą ir svarbą atsidūrus tarp žiaurių, klastingų ir katastrofiškų reikalų. Nes, priešingai, nei teigia didvyrių mitai, valiai palaužti nereikia net kirvio – užtenka sutrikti, pavargti, pasimesti, susilaukti vaikų, įsimylėti, išalkti, neišsimiegoti. Stuburas yra tik vienas iš mūsų organų, ir kartais jis negali atlaikyti net smegenų.

Keisčiausia istorijoje yra būtent tai, kad žmonės tiesiog daro sprendimus, ir lemtingiausią sekundę už jų nestovi nei šeima, nei tėvynė. Esame juokingi padarai, stuburiniai, apraizgyti blakstienų erkučių ir nervų jungčių. Signalas keliauja į akis, kreipia jas, fiksuoja, primerkia, temdo, atveria – sunku pasakyti. Regina jau pati nebežino, ar mato, o aš turbūt pirmą kartą žinau. Šitas žmogus, kurio pasirinkimai ilgainiui privedė ir prie mano gyvenimo, neturėjo didžiųjų sąvokų ar kilnumo ligos. Neturėjo, tuo metu, ir tėvo, vaikystės, vienos brolio kojos ir rankos, auklės dukrai, nuotraukų, praeities – tik buką, nepalaužiamą valią, kuri liepė griebtis, o ne ieškoti išeities.

Salomé. Peter. Šita mokykla moko kalbų. Salomé, Peter, visų mūsų istorija, dvi vietinės problemos, du pasauliniai vardai. Šventi ir biblijiniai. Šitos knygos ypatingai ploni puslapiai. Šito eilėraščio posmai gali maišytis kaip kažkieno minčių cirkas, kuris istorijai yra paslaptis. Liežuvis ir nerimas gali susipinti taip, kad padės nebent teismo kardas. Bet aš nežinau, kas dar gali padėti Reginai arba Salomé. Jos jau tame pasaulyje, kuriame gali būti tik personažas, kuriame su sprendimais nebebus susitaikyta, kuriame veiksmai turi reikšmę ne vieneriems metams, ir kažkas tikrai mušis į krūtinę, kad šitiems – labiausiai. Nebėra vardo, tik amžinas ženklas. Kažkam – klausimo polius, kažkam – klaikiausia bausmė.

Sunku įsivaizduoti tą bausmę, sėdint saulėtoje ir nugyventoje miesto aikštėje. Sunku norėti išvis taikyti bausmę, stebint potencialo pilnas kuprines ir sąžiningai nuvalomus langus ir labai tikintis, kad vieną dieną žaizda bus perrišta paskutinį kartą. Sukandusi dantis aš keičiu Reginos tvarstį, sukandę dantis jie kemša vatą į istoriją, kurią reikėtų tepti jodu ir grūdinti jūros druska. Salomé ir Peter, tuo tarpu, mezga kažkokį kitą romaną. Jų žvilgsnių spąstai ne tokie baisūs, kaip močiutės ar propagandos. Jų žvilgsnių spąstai – dar viena karti mokykla.

Eglė Grėbliauskaitė, instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“, filmavo Andrius Seliuta von Rath

Eglė Grėbliauskaitė, instaliacija „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“, fotografavo Agnė Gintalaitė

Eglė Grėbliauskaitė, Agnė Gintalaitė. Instaliacija „Nepamiršime nebeprisiminti“, Eglės Grėbliauskaitės nuotrauka

Monique

Tarp akių visada kažkas vyksta. Užkulisiniai susitarimai, biurokratiniai ir istoriniai procesai. Dabar tarp mano akių sproginėja fejerverkai. Aš sėdžiu priešais parlamento langus ir matau juose vaivorykštę, kurios iš tikro nėra, ir artimiausiu metu nebus. Bet šiandien mes sukirtome rankomis ir surijome po lapelį rūgšties, ir dabar aš pasakoju apie save nematomam miestui.

Aš esu Monique. Mane pagimdė mama, bet šiaip, kaip ir bet kuris kitas žmogus, esu kilusi iš įvairių prieštaringų istorijų, siekiančių iki pirmos moters kaulų. Šiuo metu mano veidas panašus į teatro kaukę, įsčios tuščios, perkamoji galia menka. Aš esu toje miesto dalyje, kuri primena pyragaitį, kurioje pastatai nudažyti, o pasimetę gyvūnai išgaudomi. Netoli nuo čia yra ir kitos zonos, kuriose įvairūs stačiakampiai kyšo iš miško ir visos virtuvės mažos, kvepiančios ataušusiais blynais ir stogo derva. Savo nublizgintoje vaikystėje jas matydavau retai, bet įsimindavau ilgam. Turėjau gerą atmintį, ir tuo metu tai atrodė svarbu. Mes darydavome atminties pratimus: jungdavome žodžius į netikėtas poras, įsivaizduodavome klaidžias oranžerijas, kuriose laikydavome pirkinių sąrašus. Atmintis buvo raumeninga vaizduotės sesuo, įsikūrusi šiek tiek arčiau žemės. Kiekvienas jos portretas palikdavo vis mažiau subtilumų, bet mintyse ji vis dar atsisukdavo su keista, bet elegantiška išraiška – tarsi visais jausmais sustingusiais vienu metu.

Apie visa tai galvoju būdama laisva, pakeitusi savo gyvąją chemiją, į kurią dar neleidžiama kištis. Aš esu iš šalies, kurioje nieko daryti negalima. Ne draudžiama, o tiesiog negalima, maždaug nuo tada, kai tave ištraukia iš kito žmogaus ir pamato, kad tu turi skylę. Gali praeiti daugiau nei dvidešimt metų, bet tau vis dar negalima gyventi šitaip, susikibirkščiavusiais plaukais ir burokine išraiška, perdėm tvirtomis kojomis ir taip nusitašius, kad tik cukriniai avinėliai išlaižys ryte iš balos. Negalima gyventi taip, kaip gali vyrai moderniojoje literatūroje. Rūgštus protas, rūgščios mintys, rūgštūs žodžiai, rūgštus lietus gatvėse be ugnikalnių. Rūgštus jausmas žiemą, draugai geria antidepresantus, mėnulis kažkoks papilkėjęs. Kol aš pyragaityje dėlioju šokio žingsnius, miškas laukia savo eilės po palangėmis rajonų, vakarų vaizduotėje virtusių Černobylio portretu. Miškas, kurio nemylime, leidžia mums žaisti miestą, namus, civilizaciją, ta pačia ranka rašyti moralės kodeksus ir manifestus. O kai miegame, jis auga ir plečiasi tiek į matomus, tiek į nematomus miestus.

Matote, ką aš suprantu dabar, šią minutę, tai kad kiekviename mieste yra dešimtys kitų miestų. Jie nenukabinėti herbais, neužgriozdinti statulomis. Jie yra tie krebždantys, tekantys, nuo žvilgsnio išsisukantys klejonių ir įpročių miestai, margi žiaurumo nasrai, sugriebę pasirinkimo neturinčius kūnus. Net apie šį miestą, aš dar rašysiu kaip apie daugybę kitų dalykų. Apie drakono urvą videonuomos punkte, apie nėščios katės sapną, kraujuojančią koją, tėčio ūsus. Bet nėkart – apie vilnijantį vardą, kurį ištarti reikštų, kad žemiškos kilmės. O jos aš niekada taip ir nesupratau. Mano asmeninės žaizdos visada buvo skaudesnės nei tos, kurias reikėdavo dalintis, kad ir kaip stengdavausi. Kai kažkas sakydavo „tiesa ir šviesa“, galvodavau apie berniukus ir kramtomą gumą. Kai reikėdavo kelti vėliavas ir dėkoti gynybai, man būdavo liūdna, kad kažkam buvo šitaip baisu. Dėl to kai tik galėjau, susidėjau su visais, darančiais kažkokias nesąmones ir gyvenančiais nematomuose miestuose – tuose, apie kuriuos leidžiama žinoti, bet negalima skelbti.

Nematomuose miestuose veisiasi istorijos. Mūsų gatvėse jos dažnai sukelia problemas, anksčiau ar vėliau jas tenka sukišti į muziejus ar kapines, į almanachus ar statulas. Bet vis tiek – o ką tada daryti su tais, kurie jas pasakoja? Kai kurie iš jų, kaip ir aš dabar, mėgsta pakeisti savo chemiją ir žiūrėti į vaivorykštes parlamento languose. Pro fejerverkus galvoje girdžiu beveik viską, bet vis tiek – nieko, ko prašytų gimtinė. Kuri, galiausiai, yra tik ta pati atmintis. Šitas vilnijantis miestas reikalavo iš manęs net mažiau nei mama, kuriai ir aš galėdavau būti gyvas priekaištas. Tačiau „gimtinei“ mes vis tiek duodame ir duodame, reikia ar nereikia, lyginame jos profilį, kol lieka tik geliantys kampai, nutaikyti į nuogiausią žiaurumo nasruose spurdančių kūnų vietą – sąžinę. „Gimtinėje“ negali būti nematomų miestų, tik akivaizdūs, mūriniai, didingi, netinkantys nei gyventi, nei gydytis. Istorijos irgi juose neprigyja, kol gyvos žiemoja gatvėse, o jei laiku miršta, jų kaulais sutvirtinami paminklai.

Užmiegu vis dar galvodama apie visa tai. Galvoje tyla paskutinės petardos, parlamento langai tamsūs, naktį pasiima miškas. Jis siurbia girtuoklių žingsnius ir nematomą atminties miestą, sodrų ir keistą, nepasiduodantį bronzai, pilną ištuštėjusių oranžerijų su pamirštais pirkiniais. Savo rūgščiuose sapnuose aš renku istorijų kaukoles su keista išraiška – tarsi sustingusias su visais jausmais vienu metu.

Išardžius instaliaciją „Nepamiršime nebeprisiminti“. Eglės Grėbliauskaitės nuotrauka

Iliustracija viršuje: Eglė Grėbliauskaitė, Agnė Gintalaitė. Instaliacija „Nepamiršime nebeprisiminti“, fotografavo Andrius Seliuta von Rath