Amžinai išlikti čia. Gedimino Akstino paroda „Plaustas“ projektų erdvėje „Sodų 4“

Teksto lapas įpareigoja. Kad ir kokios nedidelės būtų parodos, trumpa recenzija vis tiek atrodo kaip pražanga. Negi negali išspausti iš savęs daugiau žodžių, kur tavo kontekstas ir išmintis? Kiekvienas neparašytas paragrafas – skola autoriui, skola kūriniams. Pasidaro sunku.

Gedimino Akstino kūryba veda į nostalgiškus kultūrinių tekstų archyvus. Jurgita Ludavičienė ten rašo taip: „reikia būti čia, kad tuo pačiu metu galėtum ir būti kitur“.^[1] Galvodama apie dreifuojantį plaustą „Sodų 4“ projektų erdvėje, noriu šią mintį pratęsti – kartais reikia būti, išjudėti kitur, kad galėtum amžinai išlikti čia. O „čia“ nėra vieta, „čia“ yra žmonės. Klasė – nebe socialinė, o paprasta, mokyklinė – apibrėžiama kūnais ir jų potyriais. Šeima yra sala, bet tik tuomet, kai atsisakai žymėti jos ribą ir dydį. Vaikštai po peizažą, kuriame galima keistis vaikais ir duona, kuriame neįmanoma iki galo nuskursti, kuriame namai nesibaigia per žingsnį už slenksčio, o jūra – trys metrai iki namų.

Ant plausto protas miega. Tai elegantiška žmogaus dedikacija sau ir tiems, kurie nėra kiti. Ten, kur būname, kasdien vyksta daug bandymų optimizuoti, pagreitinti, nugvildenti būvį, imtis tempo, leidžiančio lėkti ir suktis. Šalies – ir, tuo pačiu, jos kultūros – charakteris melancholiškas. Susidūręs su neišsenkančiu našumo arba pasipriešinimo reikalavimu jis nutyla ir pasidaro paprasčiausiai sunkus. Mes esame iš prigimties tankūs žmonės, gilūs kūrėjai, gabūs ir atsparūs, mokantys išgyventi bet ką. Bandydami save lengvinti priaugame visą dvasinę toną ir nebesusirenkame spontaniškam būviui, kuriame galime pasitikėti kiekvienu, sėdinčiu dešinėje. Gyvename su mintimi, kad visada reikia ginkluotis, nes tik rūstumas padės išgyventi tai, kas laukia už kampo – o ten, aišku, netektys, ir problemos, nepavykę projektai, neišlukštentos svajonės. Mums greitai pasidaro sunku.

Manau, kad Gedimino Akstino kūryba nepraranda savo aktualumo jau vien dėl to, kad ji „neužsiparinusi“ ir ypatingai atvira. Spontaniška tuščia lentynėlė primena, kad net tarakonai gali nustoti ėsti vieni kitus ir pabirti į šventę. Akvarelinė tuštuma, dykumos, kokono tyla – ne vien estetika, bet ir atstumas, ta milžiniška distancija, kurią tenka nuplaukti, kad būtum arčiausiai savo laimės pradžios. Kai pasidaro sunku, galima pokštauti, kai pasidaro ankšta, išsivaduojama tik kitų artumu. Kai susipainioji tarp savo šaknų ir pamiršti recenzijos pareigą, prisimeni, ką menininkai sugeba padaryti: pasėti reakciją, ištraukti kito ranką toli už parodos lauko, link tų ir to, ką ji turi paliesti. Ir kritiko vaidmuo pats pasišalina – šiuo metu visa tai netelpa teksto lape.

Todėl manau, kad adekvačiausia Gedimino Akstino „Plausto“ recenzija būtų kiekvieno apsilankiusio asmeninis veiksmas: neįpareigojanti žinutė kažkam iš draugų, mirksnis vaikiškam meilužiui, penkiolika minučių snūduriavimo saulėje ir susitaikymas su kelione, kuri neišvengiama. Veiksmo pratęsimas gyvenimo duonoje ir ryžtingas žingsnis į tą milžinišką jūrinį tolį, kuris vienintelis leis visada ir visapusiškai likti vien čia.

^[1] Gediminas Akstinas: būti čia ir būti kitur, http://www.culture.lt/daile/02%281%29/gab.htm

Išsamų fotoreportažą iš Gedimino Akstino parodos „Plaustas“ galite peržiūrėti čia.