Nuogas miestas pasaulio naktyje. Gedimino G. Akstino paroda „Nuogaliai“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

Kiekviename mieste būna bent kelios akimirkos, kai galima pamatyti jį nuogą. Kai kuriuos – beveik nuolat, kituose aprangos protokolas išlieka nepažeidžiamas. Vilnius yra storai apsirengęs miestas. Sluoksniai būtini norint jame išgyventi žiemas, o tada ant jų dedami paspirtukų ratai, fototapetai, kunigaikščių barzdos. Tačiau ir tai įmanoma nurengti – kartais duobėse, vamzdynuose ar kačių akyse šmėkšteli miesto speneliai. Kaip ir visada su jais susidūrus, kartais būna gera, kartais nieko, o kartais tiesiog nejauku.

Gedimino G. Akstino paroda „Nuogaliai“ gilėja kaskart joje lankantis, kol atrodo, kad pasakyti nebėra ką. Jei įsivaizduojame parodą kaip kūną, institucijos yra tarsi plėvė – jos ir saugo, ir kuria atstumą, atskiria santykius, palieka tik kontroliuojamo prisilietimo galimybę, tačiau taip pat neleidžia minkščiausiems organams nukraujuoti gatvėje. Ši serija, kaip ir nemaža dalis Akstino kūrybos, pirmiausia pristatyta ne membraninėse erdvėse – Panerių skulptūrų parke, privačiame interjere, leidinyje. Akstinui būdinga kvestionuoti kasdienybę, bet ne kaip fenomeną, pritvinkusį dvasinių slėpinių, o kaip įprotį, kuriuo visi kažkodėl tikime. Toks metodas jo kūrybą įkurdina sudėtingoje emocinėje erdvėje, kurioje nei juoktis, nei verkti nėra visai tinkama, tarsi susidūrus su tiesa, kurios dar neįmanoma priimti šiandien. Radvilų rūmų dailės muziejuje ši emocinė erdvė sutirštėja, institucinė plėvė įsitempia, apglėbdama kiekvieną kūrinio toną, vargiai nulaikydama skrodžiančią šviesą ir siurbiantį gylį. Ekspozicinį kūną išgražina jo „gatvinė“ kilmė ir tyri ketinimai – net parodų salės planas pakabinamas pačioje pradžioje.

Parodoje pristatomos kelios naujos kūrinių serijos. Be jau minėtų „Nuogalių“, pirmajame aukšte eksponuojamos keturios „Iškarpos“, gyvūnų drabužių brėžiniai, apauginti pušies pluošto popieriumi, naudojant specialią restauracijos techniką. Be tam skirtų technologijų popierius neturėtų taip elgtis, nes mūsų galia baigiasi ties klijais ir žirklėmis. Meno istorija, kurią rašė žmonės su savo technikomis ir motyvais, negalėtų priimti tokio ne-koliažo, kaip ir kažkada nepriėmė moterų ar šunų. Nuo „documentos“ iki sodybų Dzūkijoje, šiandien mes ieškome įvairių būdų grąžinti orumą ir teisėtas vietas rūšims, kurios gali mus palikti. Gyvūno nuogumas – neegzistuojantis reiškinys, tačiau rūbas yra meilės sluoksnis, kurį velkame seniai gamtą palikusiems artimiesiems. Kad nešaltų, nekentėtų ar džiugintų – sulydytos „Iškarpos“ legitimuoja tokį trapų jausmą ir mėšlungišką, neracionalų mūsų ryšį su gyvybe.

Muziejaus rūsyje tiksi du „Laikrodžiai“. Tai besikeičiančių grynų spalvų projekcijos pagal Kenji Hieda stalinio laikrodžio koloritą, pateikiamą Sanzo Wada spalvų žodyne – vienoje iš pirmųjų spalvotyros „špargalkių“. Vienas spalvų ciklas nerangiai apglėbia rūsio sieną, tarsi bandydamas įtikinti ją pasikeisti, kitas beveik degina kolonos apačią, tuo pačiu tirštindamas rūsio tamsą ir joje užsilikusius prisiminimus apie seniau veikusį klubą. Būtent miesto naktyje sutinkame spalvų, nelaukiančių saulės – iškabų, lazerių, lūpdažių. Pasaulio naktyje „Pantone“ metų spalva išrinko sodrią rausvą „Viva Magenta“, žiedų, o ne kraujo atspalvį. Spalvų laikrodis tiksi greičiau, nei spėjame išgyti, pavasaris ateina pirmiau, nei nustojame gedėti žuvusių. Tuo tarpu šalimais stovinti „Louis Ghost“ kėdžių kupeta primena apie nebeskaičiuojamą, bet virtualybėje įšalusį laiką – barokinį, postmodernų, idealistinį ir tą, kuris jau seniai ištrintas iš žmogaus atminties.

Pasakodamas apie parodą, Akstinas remiasi Tedo Chiango mokslinės fantastikos tekstais, pvz. „Exhalation“, nagrinėjančiu antrąjį termodinamikos dėsnį per kolektyvinę kvėpavimo praktiką – kažką, ko visiškai nėra ir vargiai galėtų būti. Atrodo, kad būtent tokių išeičių vis labiau reikia aklavietėse, į kurias esame suvaryti. Vizualizacijų ir statybų aklavietėse, vis mažiau įperkamo gyvenimo vizijose, statomose kartu su parkais, butais, rajonais. Lūkesčių aklavietėse, kuriose pusė langų vis dar tamsūs, o „rinka“ labiau primena išrinktųjų kultą, laikomą visame mieste dygstančių statybinių kranų. Tvinksintys, rūpestingi kūnai bando megzti gyvenimus tarp gipso plokščių ir plieno profilių, kuriuos Akstinas surenka gentrifikuojamų Vilniaus rajonų statybvietėse. Jo taikoma tinkavimo technika nurengia dar vieną esminį „Nuogalių“ dėmenį – darbą, leidžiantį materializuoti ambicijų greitį, turto klases paverčiantį fiziniais statiniais, kuriantį kažkieno kito pelną. Taip pat – ir kitą darbą, reikalingą kasdien renkantis ir palaikant tiesą, kurios šiandien galbūt dar neįmanoma suvokti, bet jau labai reikia saugoti.

Eidama namo naktį, kelias minutes matau nuogą miestą. Jo speneliai kyšo iš po šalimais besiplaikstančio statybinio tento, po kuriuo pamažu sluoksniuojasi būsimi gyvenimai, vis prisukama nauja kažkieno istorijos detalė. Kyšo tiesa, kad net į šitą tamsą tuoj suplūs gyvybė, išmokusi graužti vilnos ir tinko sluoksnius, išsikirtusi sau vietą po kapitalizmo ledu. Tentas plakasi taip garsiai, kad girdžiu pro langus. Kai galiausiai nusirengiu pati, atrodo, kad užmiegu į jį įsivyniojusi. Mano sapnuose kartais gera, kartais nieko, o kartais tiesiog nejauku.

Gedimino G. Akstino paroda „Nuogaliai“ Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veikė 2022 m. gruodžio 16 d. – 2023 m. vasario 12 d. 

Fotografijos: Andrej Vasilenko