Čia būti nėra lengva. Kristinos Inčiūraitės paroda „Limbo“ galerijoje (AV17)

Kristinos Inčiūraitės paroda „Limbo“ yra labai efektyvi. Jos poveikis lėtas. Visos sąsajos ir mintys, kilusios dar sukant ratus galerijos (AV17) erdvėse, įstrigo beveik dviejų mėnesių tarpe, vis prasilenkdamos mano vidiniame viešbutyje, neišviliojamos nei stimuliantais, nei abstrakčiais ritmais, turinčiais kurstyti produktyvumą.

Tokios nesėkmės atsitinka. Paklausykite, kiek mes kalbame apie laiką? Turbūt niekada žmonijos istorijoje nesame taip aiškiai suvokę savo tempo, ir pasisakant šia tema įmanoma tik kartotis. Nesinori sulėtėti – norisi sudeginti laikiškumą ir visa, ką jis padaro neišvengiama, norisi niekada neišeiti iš balkono įsikandus cigaretę. Norisi būti „in limbo“. O ta vieta ir būsena kaip niekas kitas priešinasi aprašymui.

Galiu argumentuoti – tai ne vien mano fantazija. Popkultūra įrodo, kas neramina vakarietišką sąmonę. Viename iš šiuo metu populiariausių Netflix serialų „Russian Doll“ kartojama sena laiko netekimo fantazija. Chaotiška herojė miršta ir keliasi, kol sprendimų ir pasekmių kelias pasisuka kitur, nei leidžia įprasta būtis. Vis dar populiari trečiojo „Twin Peaks“ sezono interpretacija jo veiksmą perkelia į budistinį bardo, į neišvengiamą sąmonės kelionę nuo mirties iki atgimimo, kurioje įmanoma patirti ir išgyventos realybės nuskaidrėjimą, ir susidūrimą su tirščiausiais jos šešėliais. Savo 2017 m. bestseleryje „Lincoln in the Bardo“ George’as Saundersas būtent šią būklę pasitelkė kaip fantastinį peizažą, kuriame veikėjai susitaiko su skausmu ir pražūtimi, o literatūrinė vaizduotė – su istorijos konkretumu ir figūrų galia.

Atsiribodami nuo laiko galime vėl pradėti matyti daiktus ir suvokti savo pačių keistumą. Kokie neaiškūs gyvūnai esame – ramūs, bet pasimetę veikėjai amžinuose interjeruose, būtybės su užkoduota baigtimi, kurios vis tiek nesugebame suvokti neatsidūrę ant pačio jos krašto. Inčiūraitė „Limbo“ pradeda nuo to paties pavadinimo filmo, kuriame ši situacija atkurta laboratoriškai, simuliuojant sutrikusios būties sąlygas ir taip įgaunant galią jas kontroliuoti. Filme skrodžiamas tarpiškumas neišsiplečia nei iki gniuždančio nerimo, nei iki skaistykloje neleistino aktyvaus veiksmo. Antroji ekspozicijos dalis abstrakčią filmo patirtį sutraukia ir konkretizuoja. Joje atsiranda prisiminimo ir materialios patirties epizodai, apibrėžiami per kontrastą. Aktuali, užaštrinta menininkės raiška prieš atgyvenusio žanro (bet vis dar skanius!) cukrinius žirniukus. Ta sąmonė, kuri klaidžioja čia, yra nebe daugiabalsė, o asmeninė, galinti sau kelti neišsprendžiamą klausimą: iš ko aš susiformavau? Sunku pasakyti, kuris būties reliktas veda į tvirtesnį „aš“ – laidotuvių epizodas iš gilios vaikystės, ar žvilganti striukė, kuria dabar galiu aprengti dukrą? Savasties sudėtis – nesuvokiama ir neaplenkiama, kaip neaišku ką žyminti neono raidė. Ji šviečia kiekvieno vidiniame viešbutyje, bet neišvengiamame buities limbo turėsime laiko būti tik tuo, kas esame sekundžių tikslumu.

Inčiūraitė pasirenka temą, kurioje sunku išvengti banalybių, ir atskleidžia savo meistriškumą sukurdama sudėtingą, abstraktų darinį, kurio poetiniai ir analitiniai dėmenys sąveikauja konstruktyviai ir rimtai. Tai kiek senamadiška, bet, kaip paradoksalu bebūtų, parodos „Limbo“ visuma yra šiuolaikiškas stiprios menininkės pasirodymas, išvengiantis panašiems projektams gresiančio pretenzingumo. Čia būti nėra lengva ir greitai išeiti nepavyks. Gal net kelis mėnesius. O gal net iki savos skaistyklos pradžios.

Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ galerijoje (AV17) veikė iki vasario 28 d.