Miegančios kaltės malonumai. Lauros Kaminskaitės paroda „Double Double“ ŠMC Monika Kalinauskaitė

#14
2021    04    21

Lauros Kaminskaitės parodą norisi recenzuoti jos pačios žodžiais, pradedant nuo labiausiai rūpinčio klausimo: kaip atrodo žodžių bučinys („Abstraktuolis“, 2015)? Turbūt panašiai kaip skamba melodinga baladė ištuštėjusiame vestibiulyje. Bučinius, kaip ir balades, vertiname ne už originalumą, o recenzijose kaip tik ilgimės kažko, ko dar nepasakė kitas.

O kaip pasakyti, ką aš galvoju, kad tai būtų, ką tu jauti? Rašydama apie Lauros darbus turiu manipuliuoti meile. Būtų galima tai daryti subtiliai, kaip dažnai apibūdinama jos kūryba. Tačiau tai tik paviršius, po kuriuo kompromisų nėra. „Double Double“ pasaulyje net naktinėtojai laikosi griežtos disciplinos („Night Shifter“, 2019–2020), o tingūs barų rėmai konfrontuoja „[Visus dalykus], apie kuriuos verti mane kalbėti“ (2020). Korporacinio dydžio parodos ženklas negaili trapaus neono vamzdelio („Dar nepavadintas (lūpos)“, 2020), o legendinį Šiuolaikinio meno centro salių šaltį įeinant skrodžia karščio banga. Lauros kūrinių subtilumas yra ne taškas komplimento gale, o aštrus instrumentas, naudojamas kerpant užančius – kėslų ir vilčių laikymo erdves.

„Double Double“ pilna ilgesingų tabu: saldumo, kvailumo, meilumo, rausvumo. Viena iš jos pagrindinių medijų – „Sugar Entertainment“ (2011), parodas sugeriantis cukrus, kurio įrašas pateikiamas skysta forma. Tai modifikuotas guilty pleasure – miegančios kaltės malonumas, kurio nestabdo nei priekaištai, nei kariesas. Miegančiai kaltei net „kritiškumas galbūt yra tik dar viena meilės išraiška“ (2021), įkūnijama atlikėjos Ievos Tarejevos, liečiančios parodą ir krečiančios pokštus be sąžinės priekaištų. Tai primena mūsų darbą, kuriame kantriai žaidžiame, laukdami ryto kaip prasmės pokalbyje ir judindami dar tik užsimezgusius daiktus.

Laura Kaminskaitė, Kritiškumas galbūt yra dar viena meilės išraiška, 2021. Performansas (atlikėja Ieva Tarejeva). Nuotr. Ugnius Gelguda

Tokio darbo privilegija yra grožis. Žmonės sustiprėja, galėdami tiesiogiai džiaugtis grožiu: turėti turčių daiktus, turčių kūnus, turčių orumą. Daug žiaurumo ir propagandos pasitelkiama, kad šios tirpios galios „žemyn“ nuvarvėtų kuo mažiau. Mieste, kuriame kičas yra stipri institucija, gera dekoratyviuose žodžiuose smile laugh sashay matyti revoliucines spalvas („Suktinis šypsena juokas sašė pokalbis šypsena juokas iššokanti šypsena juokas pokalbis“, 2017), o kokteilių taurėmis matuoti laiką, per kurį jos tapo demokratiškais slidžių pokalbių indais („Du kišeniniai skėčiai“, 2021). Provokatoriai „Yeses“ (2021) ir „O“ (2021) primena, kad emancipacija yra stipriausias orgazmas: ribos tarp daiktų ir ketinimų plonos, o jas peržengę rizikuojame sublizgėti. Visas šias gijas sumezga „Šiandien“ (2017) meilužio vardas ir pančiai, pakeliantys nuo žemės, bet vis tiek pririšantys prie lubų. Ten, kur kičas yra norma, grožiu spindi transgresijų pasaulis, įtraukiantis negrįžtamai ir kainuojantis brangiai.

Savo transgresijas reikia apsaugoti dokumentais. Jais tampa plokštuminiai „Double Double“ darbai. Kaip ir tikri dokumentai, jie susistemina takius procesus: rezultatyvų judesį („Vaiduokliai“, 2019), informacijos rinkimą (Be pavadinimo, 2017), medijavimą ir kopijavimą („Pomintės“, 2020). Sudėtingas, bet savas „Exhition“ (2013) tekstas veikia kaip tokios teisės žodynas, o ekrane besivartantis „Something Something“ (2016) elektroniniu parašu sertifikuoja parodos autentiškumą dar net nenusipirkus bilieto. Čia jaučiu Post Brothers kuravimo indėlį: atsakomybę legitimuoti ir įgalinti autorės darbą, o ne atlikti perteklinį kūrybinį veiksmą. Ir tai atrodo labai toli nuo pradžios – žodžių bučinio. Tačiau teisė galbūt yra dar viena nuasmeninta meilės išraiška, kurią ypač juntame jos pritrūkę. Nemažai tokios meilės „Double Double“ nukreipia ir į patį Šiuolaikinio meno centrą, nežinia, ar dar pajėgų atsakyti tuo pačiu – kartu minti šį dvigubai dvigubą kelią, grįstą neklusnumu.

Laura Kaminskaitė, Exhition, 2013. Rašalinė spauda, A4 formato popierius, flomasteris. Nuotr. Ugnius Gelguda

Dvejinasi ir „Naktinis pasivažinėjimas“ (2021), turintis prasmę tik dėl to, kad yra svetimas, ar „Visa tai atsiskleidžia kitur“ (2019) – vieta tam, kas ne čia. Arba „Amžinos atostogos“ (2021) po „asmeniniu dangumi“, kai kuriose nuo stygiaus gali gintis tik pertekliumi. Lauros Kaminskaitės paroda „Double Double“ suteikia tvirtumo šventiškiems argumentams ir judrumo tuštumai. Ji yra vieša, elegantiška ir erdvi. Ji yra tai, ko nori, kai tavo žodžiai nebesibučiuoja ir kaltė negali užmigti – lipti plačiais laiptais į sieną, palikusi pasaulį klysti užnugary.

Išsamų fotoreportažą iš Lauros Kaminskaitės parodos „Double Double“ Šiuolaikinio meno centre galite peržiūrėti čia.