Sunku būtų nesutikti su tuo, kad kultūra yra politika, arba kad menas egzistuoja politinėje situacijoje ir yra jos įtakojamas, kad ir kas atrodytų nuo politikos atsiribojusiems, savyje užsisklendusiems dailininkams, menininkams. Tą akivaizdžiai liudija ir komentarai Artnews.lt tinklalapyje po pranešimo spaudai apie Fluxus ministerijos atidarymą. Pavyzdžiui – sveikintinos iniciatyvos, abejotina organizacija; politinis piaras – neatsiejama projekto dalis; kišimasis į meninę veiklą; Zuokas ir novatoriška idėja; Zuoko keliai nežinomi; ar sėdėt ir piktintis, ar bandyti tame dalyvauti?
Pastaruoju metu buvo daug kalbėta meno ir politikos, meno ir miesto santykių klausimais ir Fluxus ministerijos reiškinys šiuo požiūriu puikiai telpa aptartų naujojo urbanistinio „verslo“, kosmopolitinio miesto įvaizdžio skatinimo klausimų rėmuose. Taigi, nieko neišmąstysiu, tiesiog pacituosiu protingesnių žmonių mintis. Anot Skaidros Trilupaitytės, įvairūs gentrifikacijos pavyzdžiai visame pasaulyje rodo, kad kultūros erdvės bei „menininkų kvartalai“ dažnai tampa ir elitinio vartojimo erdvėmis. Savo ruožtu, net ir kritinė meninė produkcija neretai derinama prie didžiųjų plėtros programų, kurių menininkai paprasčiausiai nepajėgūs kontroliuoti.1
Taigi, Fluxus ministerija yra panašaus, nors ir laikino, projekto dalis, kuriame menininkai ir jų iniciatyvos yra konteksto, kurio jie patys negali kontroliuoti, dalis. Akivaizdu, kad tas kontekstas yra politinis – liberalų sąjungos įvaizdžio gerinimas, rinkėjų balsai etc., galbūt, gilesni komerciniai ar politiniai tikslai, kurie viešai neafišuojami. Fluxus ministerijoje suburta (menininkų) bendruomenė, nori to ar ne, tarnauja tiems interesams. Čia iškyla savotiška dilema, išsakyta ir virtualiuose komentaruose – ką reikia daryti ar reikia nedaryti nieko? Ignoruoti tokią iniciatyvą ar joje dalyvauti? Bandyti ją šiek tiek įtakoti ir stengtis per tuos metus išpešti ne tik (kūrybinės) naudos sau, bet ir sukurti rimtesnį, pozityvų kultūrinį, meninį precedentą mieste?
Vertėtų tarti keletą žodžių apie šio projekto įvaizdį plačiau. Iš esmės, ministerijos pavadinimas ir „misija“ – lyg savotiškas ambicingo Jono Meko vizualiųjų menų centro projekto tęsinys, kai, vėlgi, anot Skaidros Trilupaitytės planas gan aiškus – pasinaudojant dviejų svetur išgarsėjusių lietuvių šlove, šalies sostinę mėginama paversti pasaulinio avangardo centru. Vis dėlto, tarptautinio Vilniaus „centriškumo“, Lietuvos sostinės, kaip „naujojo Niujorko“ ir panašūs įvaizdžiai byloja ne tiek vietinių menininkų ambicijas, kiek gana tiesmuką naujųjų vadybininkų ideologiją. 2 Iš esmės, tai yra tiesa, kalbant ir apie Fluxus ministeriją, jei bandytume ieškoti adekvatesnių sąsajų su Mačiūnu (kuris buvo radikalus kairysis) ar bendrai su avangardiniu fluxus judėjimu.
Šiuo atveju, žinoma, lengvai ir paviršutiniškai naudojamasi pasaldintu ir adaptuotu pramogos sampratai fluxus, nors jis formavosi kaip radikali liberalios ideologijos kritika. Šia prasme, jei ieškosime adekvatumo, ko gero, liberalų sąjungos ir fluxus santykis, kalbos apie naująjį Soho rajoną, atrodys tikrai abejotinos. Turbūt, tai tipiškas (neo)liberalų mąstymo pavyzdys kai kultūra ar konkrečiai menas „natūraliai“ ir, žinoma, neišvengiamai perdėtai tiesmukiškai, tapatinimas su politinėmis ir ekonominėmis kategorijomis.
Jei į šį santykį žvelgsime laisvai, prisiminsime panašius diktatoriškus Jurgio Mačiūno ir Artūro Zuoko charakterio bruožus (neatsitiktinai šalia fluxus puikuojasi ir ministerijos sąvoka), fluxus suvoksime kaip meninę-politinę manifestaciją plačiąja prasme ir dar tap pat kūrybiškai reinterpretuosime André Malraux mintį, kad kultūrą akumuliuoja ir naujas idėjas gimdo nesusipratimai – įvairių (atskirtų laike ar erdvėje) kultūrų, meninių stilių, sampratų ar atskirų kūrinių nesusišnekėjimas – galime minėtame projekte bandyti ieškoti taip pat ir pozityvių aspektų, sakyti, kad nepaisant visko, mezgasi naujos kultūrinės intrigos.
Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungai, ko gero, minėta veiklos\neveiklos dilema yra ypač aktuali. LTMKS, neturėdama savo galerijos, kurioje atstovautų savo narių kūrybą, savo ideologiją, veiklą gali vystyti tik iš dalies kolaboruodama su institucijomis arba panašiomis iniciatyvomis kaip ši, gavusi fondų pinigų injekcijas, rengti projektus viešose erdvėse. Dėl to, sąjungos, vienijančios nemažai iškiliausių mūsų tarpdisciplininio meno kūrėjų, veikla per keliolika metų ir ypač paskutinius kelerius metus, priminė trumpus blykstelėjimus, o didžioji sąjungos narių dauguma reiškėsi individualiai.
Problema tame, kad Fluxus ministerija joje atsidūrusios bendruomenės meninę veiklą, ko gero, vis dėlto labiau suvokia kaip greito ir pigaus rezultato (reklamos) projektą, suvedamą į išoriškai spalvingas, karnavališkas formas. Visa ši nuolatinės šventės, reklamuojančios Fluxus ministeriją forma, ko gero, nesukelia jokių moralinių dilemų didžiajai daliai liberalaus jaunimo ar saviveikliniams meniniams susibūrimams, tačiau šiose aiškiai deklaruojamose Fluxus ministerijos administratorių tendencijose slypi šioks toks pavojus profesionalaus tarpdisciplininio meno įvaizdžiui.
Ar neatsitiks taip, kad nuolatinis jėgų eikvojimas kiek paviršutiniškai ir redukuotai į nuolatinę reklamą tariamai „fluxus“ veiklai, neužkirs kelio rimtesniems tarpdisciplininio meno projektams? Vis dėlto, LTMKS sąmoningai nusprendė, nepaisant tiesioginių kaltinimų susidėjus su politikais, dalyvauti šiame projekte ir bandyti, žinoma, neišvengiant šiokių tokių kompromisų sveiko proto ribose, sukurti rimtesnę kritinio meno terpę. Vis dėlto, menininkams suteiktos kūrybinės dirbtuvės ir tikėtina, kad jei jose bus palikta nors šiek tiek kūrybinės erdvės ir laisvės profesionaliems menininkams, per metus šiose erdvėse gali gimti ir gilesnių meninių reiškinių. Kitas klausimas, ar jie bus tiesiogiai susiję su šia ministerija ar dalyvaus kituose meno scenos kontekstuose?
Šia prasme taip pat yra svarbi esminė Artūro Zuoko iniciatyvos nuostata, kuri nėra iki galo aiški. Ar miesto centro atgaivinimas ir meninės veiklos suaktyvinimas suprantamas tik Fluxus ministerijos (paties fakto) reklamos ribose ar į šią koncepciją „įskaičiuotas“ kultūrinio, meninio Vilniaus gyvenimo suaktyvinimas, galvojant ir apie ilgesnes, gilesnes poveikio, kuris gali būti juntamas, pavyzdžiui, tik po kelių metų, perspektyvas? Tokiu atveju reikia kalbėti apie kitokias meninės veiklos, projektines formas ministerijos ribose, kurios ne visada vilioja praeivį muzikos garsais, atrakcijomis, saliutais ir t.t.
Šiuo atveju, dalyvauti ir bandyti įtakoti projektą kaip tik ir reiškia bandymą ieškoti susikalbėjimo būdų, kad projektas taptų visapusišku ir tarnautų ne tik politiniams konkrečios partijos interesams, bet bent jau nebūtų trukdoma išsiskleisti keletui rimtesnių meninių (sub)projektų, parodų, kurios bus aktualios tai, sąlygiškai pavadinkime, „elitinei“ ar „kritinei“ meno terpei.
Kita vertus, tokio pobūdžio sąlytis, arba (neva elitinio, nepriklausomo) meno ir politikos, viešosios erdvės platesne prasme susidūrimai yra būtini, nes kiekvieną kartą, reikia tuo tikėti, vyksta abipusis „augimas“. Vis dėlto, tai, kad „ministeriją“ administruojanti įmonė sutinka būti ir rimtesnių, reikalaujančių įdirbio, finansuojamų iš paramos fondų, partnere, suteikia vilties. Bet kokiu atveju, šis kūrybinių dirbtuvių projektas metams išsprendžia LTMKS parodinės erdvės klausimą ir po pertraukos, fragmentiškų pasirodymų viešojoje erdvėje, suaktyvina sąjungos veiklą, sutelkia sąjungos narius.
O kategoriškus vertinimus ir apibendrinimus, matyt, reikia palikti projekto pabaigai.
1 http://anonsai.miestoiq.lt/skaidra-trilupaityte-menininkas-ir-miestas/
2 Skaidra Trilupaitytė. Ar Fluxus Vilniuje? In. 7 meno dienos, 2007-12-14, nr. 781.
