Sukonstruota šalis: Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“ galerijoje „Vartai“

Olandija yra viena iš tų valstybių, kuriuos vaizduotėje apibrėžtos ryškiau nei žemėlapyje. Tokios valstybės – konstruktai atrodo pažįstamos dar iki jas aplankant, todėl stovint jų tikrovės vidury viskas pradeda atrodyti truputį nerealu. Jau vaikystėje turėjau įsivaizduojamą Olandiją, tą, kurioje tulpės, malūnai ir sūris. Paauglystėje visą šalį reiškė raudonai nušviesta Amsterdamo laisvė, kuria nebūčiau galėjusi ir mokėjusi pasinaudoti. Vėliau mintyse susiklostė kraštas, kuriame kadaise juokingi bruegeliški žmogiukai šmirinėjo po miestus, sustodami paskanauti subtilių natiurmortinių vaišių, o dabar gyvena apsistatę Droog dizainu švarios architektūros namuose. Prireikė kelių vizitų, kad įsivaizduojamą Olandiją išstumtų tikroji…

Patricijos Jurkšaitytės olandiška istorija kur kas rafinuotesnė nei mano. Ji suformuota ne stereotipų ir padrikų įsivaizdavimų, o sistemiškų žinių ir išmanymo, atsiskleidžiančio smulkiais potėpiais. Dailininkei svarbus ne tik vaizdas, bet ir jo formatas: kamerinis, atitinkantis senųjų meistrų sumanymus ir, ką besakytumėte, pridedantis intymumo. Dalyje paveikslų vaizduojami dailininkės pamėgti „nurengti“ interjerai, žinomų kūrinių fonai be veikėjų. Kituose – olandiškų baldų parduotuvės, angariškose erdvėse talpinančios dar tik būsimus interjerus. Kone nevalingai prisimenu Charlie Kaufman filmą „Sinekdocha, Niujorkas“. Likimo spardomas režisierius užsibrėžia pastatyti brutaliai tikrovišką spektaklį apie patį gyvenimą ir susiradęs didžiulį angarą jame įkurdina visą scenografinį Manheteną. Per septyniolika repeticijų metų režisierius vis prieina tą tašką, kuriame pradeda statyti spektaklį, ir netikrame Niujorke tenka pastatyti dar vieną miestą, ir dar vieną, ir dar vieną… Baldų parduotuvė net ir kokybiškai imituodama interjerą tik lėkštai pamėgdžioja gyvenimą, kuris vyks jame, kūnų trajektorijas ir judesius, momentus, kai sėdamasi ar kylama, gulama ir apsisukama. Joje patį gyvenimą galima tik vaidinti, ir vaidinant suprasti, kad matant save neįmanoma atlikti natūralų judesį. Būtent situacijos nenatūralumas atrodo persmelkęs Patricijos Jurkšaitytės tapybą. Nenatūralu matyti tuščius kambarius ir sodus, skirtus apreiškimams. Nenatūralu matyti Olandiją, sutelktą į kėdę ir salėje po salės atsikartojančią. Rodos, kad tarsi butaforiniame Manhetene atkūrinėjant gyvenimą, bandoma struktūruotais veiksmais suprasti tai, kas galiausiai neturi jokios struktūros ir logikos, kas vyksta ir vystosi savaime.

Nenuginčijamas ir vaizdų scenografiškumas. Veikėjų apleisti interjerai, pasirodo, yra nepaprastai suaugę su savo siužetais – vienišas senovinis kambarys atrodo kažkaip klaidingai, jame dar justi ką tik atlikto veiksmo sukeltas vėjas. Tuštumą norisi pildyti jei ne vaizduote, tai savimi. Truputį sutrikdo ir  „Versalio sodų“ kūgiai, parodijuojantys Chesterfieldo sofas, iš paveikslo išlipantys į sales. Atsikartodami ir realybėj, ir paveikslo plokštumoje jie tarsi patvirtina, kad taip, čia kuriamas atskiras pasaulis, kad čia įėjusi nebepriklausau galerijos erdvei. Nors parodos aprašyme trumpai bandoma atkreipti dėmesį į neva priešpriešą tarp ekspozicijos erdvės („baltos“ ir „šiuolaikinės“) ir senoviškų kūrinių formatų bei medžiagų, tačiau šis kontrastas neįvyksta. Švelnūs palubės frizai ir greitosiomis mestas žvilgsnis į galerijos balkoną neleidžia pamiršti, kad esu sename pastate. Tarp dabarties ir klasikos balansuojanti tapyba susišaukia su taip pat alsuojančiomis salėmis. Iš Olandijos, Prancūzijos, Anglijos įvaizdžių čia susikonstruoja nauja šalis – švelnios prabangos, rafinuoto potėpio ir daugybės nutylėjimų.

Tačiau vis tiek turiu prisipažinti, kad visa Patricijos Jurkšaitytės paroda, visas jos metapasaulis man tiesiog praslysta pro akis. Galbūt tai vien asmeninis „nuopelnas“, tačiau po kurio laiko parodoje apima jausmas, lyg skaityčiau istorinį romaną be veikėjų – viskas nepaprastai gražu, intelektualu ir atidirbta, tačiau galiausiai visiškai nebeįdomu, nes kiek gi galima žiūrėti į iš tikrųjų tau neprieinamą peizažą? Būtent istorijos pasigendu „Olandiškose istorijose“, ir ne todėl, kad niekinčiau tuštumą ar tylą. Tiesiog čia, užuot atstojusi milijonus žodžių ar minčių, užuot buvus visa užpildanti ir pati sau pakankama, toji tyla skamba spengiančiai ir primena apie klaikų veiksmo ir intrigos stygių.

Tokioje tylioje aklavietėje būtų galima dar užsilikti, ieškoti nerimo, tuštumos ir išnykimo baimės. Kai butaforijos nesuskaičiuojamai kartojasi savyje, esi pasmerktas mirti vienoje iš jų, kažkokios atskiros realybės kiaute. Vietoj kambary veikusių kūnų galėčiau matyti iš jų išneštuosius, ir taip olandiška, prancūziška ar angliška istorija virstų kitos neegzistuojančios šalies pasakojimu. Banalokas tas memento mori  prieskonis, bet gal jis paskatintų į kiekvieną kambarį užeiti, užuot patrypčiojus tarpdury laibom vaizduotės kojom… Bet tai intensyvi asociacija, gal net per daug emocionali ir poetiška šitam jautriai sukonstruotam pasauliui. Tad tebūnie taip. Gal kažkur tyloje ir girdisi tikra olandiška istorija.

Paroda galerijoje „Vartai“ veiks iki balandžio 7 d.

Arturos Valiaugos nuotraukos.