Nekritiško kritiškumo slėniuose. Tarptautinis simpoziumas „Interformatas“ Nidos meno kolonijoje

2013 m. liepos 1 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė
nida27

Išsyk užsiminsiu, kad šis tekstas nekritiškai kritiškas, o gal atvirkščiai – kritiškai nekritiškas. Kitaip tariant, šio teksto (ir jo temos) kritiškumo kalibras nenusakomas. Panašiai nenusakomi man yra slėniai, kai viskas tarsi ir plokščiai aišku ir nusakyta, bet vos prieini slėnio kraštą, atsiveria kitas nenusakytas, nenumatytas ir neaiškus horizontas. O šiaip jau šis tekstas yra apie Nidoje vykusį simpoziumą „Interformatas: apie kritinį turizmą, vietiškumą ir post-romantinį būvį“.

Apie atmosferą

Važiuodama į Nidą galvojau apie tai, apie ką seniau niekada nesusimąsčiau – tai, kad Kuršių Nerija yra ne gamtos, o kultūros paminklas. Keista, bet niekada apie tai nepagalvodavau, o juk iš tiesų tai dirbtinai sukurtas / suformuotas reljefas, su žmonių numatytais takais, augalais, dydžiais, etc. Šis įspūdis dar labiau sustiprino ankščiau minėtas heterotopiją, heterochroniją ir nuo jų tįstantį muziejaus, bibliotekos šleifą. Nerijos gamtiškumas labai apgaulingas – tai tarsi milžiniškas sukurtas kokio nors muziejaus gyvasis kampelis, kuriame atitinkamu ritmu kruopščiai sudėlioti augalai, numatyti takeliai. Tam tikra prasme tokia situacija, padėtis man primena ir vieno žymiausių XIX a. sodininkų E. André sukurtus sodus ir savitą sodininkystės strategiją, mąstymą / matymą: „Reikia sugebėti patraukti žmogaus dėmesį, sujaudinti sielą. Tai pasiekiama paimant iš gamtos pačius gražiausius vaizdus, formuojant jų harmoniją ir įvairumą, išryškinant tai, kas ten yra gražaus, pašalinant trūkumus arba sumažinant juos, ir kartu išsaugant kiekvieno gamtovaizdžio charakterį, nežiūrint į tai, ar jis būtų natūralus, ar kieno tai sukurtas. Apjungiant augalus, gimsta ir gamtovaizdžio patrauklumas. Sodų menas pagrindinę medžiagą ima iš augmenijos. Kad darbe būtų sėkmingai panaudoti jos resursai, pirmiausia svarbu juos ištyrinėti įvairiais požiūriais. Pirmiausia – moksliniu, kuris apima klasifikavimą, botaninę geografiją, istoriją, augalų įpročius ir kultūrą. Po to – meniniu, apimančiu formas, spalvas, dydžius, augalų sugrupavimą ir jų efektą gamtoje ir soduose.“. Tam tikra prasme Kuršių Neriją galima pavadinti ir savotišku sodu, su kruopščiai parinktais augalais, dydžiais, spalvomis. Toks įsivaizdavimas ir Kuršių Nerijos gamtos kaip kultūros paminklo suvokimas savaip pakreipia erdvėlaikio suvokimą, bet apie tai vėliau.

Nesu dalyvavusi ankstesniuosiuose „Interformatuose“, bet kiek teko girdėti, daugelis anksčiau jame dalyvavusių, šiųmetinį simpoziumą vadina pačiu smagiausiu ir įdomiausiu. Iš tiesų tvyrojo (žinoma, ir dėl Nidos) neįpareigojanti atmosfera, geras oras, teigiamos nuotaikos – jie draugėn suvedė skirtingus žmones iš labai skirtingų, bet visgi kažkuria briauna susiliečiančių vietų. Šių metų „Interformate“ susirinko daugiau kaip 40 meno profesionalų (menininkų, kuratorių ir tyrėjų), kurie skaitė pranešimus, įgyvendino performansus ir menines intervencijas bei siūlė permąstyti pajūrio ir Alpių turizmą bei menininkų santykį su juo. Alpės Nidoje atsirado neatsitiktinai, kolonija pradeda gana aktyvų bendradarbiavimą su geografine prasme panašia vieta – mažu šalia Alpių įsikūrusiu miesteliu, kuris, kaip ir Nida, gyvas beveik tik iš turizmo. Taigi draugėn susitelkė dvi skirtingos, bet labai panašios patirtys, vietos arba dar kitaip – patirtys susijusios su vietomis. Simpoziumo erdvė tapo savotiška belaike ir beviete ertme, nes Nidos energetika karts nuo karto buvo nustelbiama įdomiais pasakojimais, veiksmais.

Ši situacija labai priminė M. Foucault heterochronijos ir heterotopijos sampratas. Šiuo atveju vienoje vietoje susidūrė dvi realios ir skirtingos (jas propaguojančių kultūrų kontekste) vietos (Kuršių Nerija, Alpės ir kelios kitos vietos), neturinčios vienareikšmio įsivaizdavimo. Neišvengiamai vienoje realioje vietoje susidūrė ir daugybė skirtingo greičio laiko atkarpų. Jeigu heterotopijos ir heterochronijos tradiciškai dažniausiai siejamos su muziejų ar bibliotekų kontekstais, tai tam tikra prasme simpoziumo formatas yra tikrų tikriausias patirčių ir minčių muziejus, biblioteka ar skaitykla, kurioje (laikinai) sukaupta informacija daro įtaką ar net pakeičia į jas patekusio individo realybės suvokimą. Jis „Interformate“ (bent jau man) neišvengiamai išsikreipė, o kelios jame praleistos dienos prilygo viešnagei patirčių muziejuje, skaitykloje, skirtumas tas, kad simpoziumo muziejiškumas išgyvenamas realiu laiku, patiriamas čia ir dabar. Įdomu tai, kad į bendrą patyrimą įtraukiama ir tų kelių dienų kasdienybė – pasivaikščiojimai, pertraukėlės, vakariniai pasisėdėjimai, valgymas ir net miegojimas. Galų gale, buvimas kultūros paminkle, kuris esti sukurtas iš gamtinių elementų – viskas prisisodrinę unikalios tų trijų dienų atmosferos.

Apie temas ir Madam Bovari

Šiais metais „Interformate“ kalbėta apie kritinį turizmą, vietiškumą ir postromantinį būvį. Tiesa sakant, Kuršių Nerijoje tokios temos skamba labai literatūriškai. Jau daug sykių esu klaususi savęs ir kitų – kodėl Nidoje tiek daug kalbama apie Nidą, kodėl šią vietą mes paverčiam tokia savireflektyvia ir narciziška. Iš tiesų tokia jau ypatingų / gražių vietų (kaip, beje, ir ypatingų / gražių žmonių) lemtis ir jau senokai atsibodo apie tai galvoti – tad ir pakaks. Šiuo atveju žymiai naudingiau yra panardyti nekritiško kritiškumo slėnių smėly apžiūrinėjant jame atrastus „sekretus“, o jų „Interformate“ būta pačių įvairiausių. Bet apie juos šiek tiek vėliau, o dabar apie kritinį turizmą, vietiškumą ir postromantinį būvį.

Kiek suvokiu kritinį turizmą – tai tam tikras dažniausiai kontekstualus / konceptualus / kritiškas / savireflektyvus turizmas. Turizmas galvojantis apie save, savo esmę ir prasmę, praeitį ir ateitį. Kritinio turizmo diskursas beveik visada (būna ir išimčių) susijęs su vieta, pavyzdžiui, „Interformato“ atveju kritinio turizmo diskursas vienokiu ar kitokiu pavidalu dažniausiai būdavo susijęs du Nida arba minėtuoju Šveicarijos miesteliu prie Alpių. Ypač palanki terpė kritinio turizmo diskursui rastis yra turistų nutrepsentos, milijonus kartų perfotografuotos vietos, tarkim – Venecija, Roma ar dar kas nors. Kita vertus, kritinio turizmo horizontas gerokai platesnis, tarkim – thanaturizmas (turistavimas kapinėse arba kitose su mirtimi susijusiose vietose ir t.t.), keliavimas vaizduotėje, SLUM turizmas ir t.t. Iš esmės tai gana atviras diskursas (jeigu diskursą iš viso galima vadinti atviru, ar uždaru), nuo kurio gali laisvų laisviausiai nutįsti labai ilga interpretacijų, įžvalgų bei naujų turizmų uodega. Simpoziume apie pačią kritinio turizmo sąvoką kalbėta mažai arba beveik visai nekalbėta, tačiau ją buvo galima suprasti, užčiuopti ir iš dalies apsibrėžti klausantis, dalyvaujant, žiūrint renginyje pristatomus kritinio turizmo atvejus.

Apie vietiškumą šiame tekste užsiminsiu tik tiek, kad jis „Interformate“ buvo mažiau artikuliuotas, bet tarsi šešėlis lydėjo visus dalyvius, kitaip ir būti negali kai kalbama iš kritinio turizmo ar postromantinio būvio perspektyvos. Tačiau vietiškumas turbūt labiausiai apkalbėta tema, tad nematau reikalo šiame tekste narplioti šios sąvokos. Na o postromantinis būvis man asmeniškai turbūt pati paslaptingiausia ir simpoziume neaiškiausiai besiskleidusi tema. Postromantinio būvio diskursas žymi ir laikotarpį, sekusį po romantizmo, ir to laikotarpio atspindžius šiuolaikinėje kultūroje. Postromatizmas kiek stipriau skleidėsi literatūroje, pavyzdžiui, postromantiniu yra vadinamas Flauberto kūrinys Madam Bovari. Taigi šiuo atveju liko neaišku kaip šio būvio diskursas skleidžiasi šiuolaikinės kultūros kontekste, kaip jis susijęs su kritiniu turizmu, vietiškumu. Žinoma, tas ryšys gali būti ir yra labai glaudus, bet man asmeniškai kiek pritrūko pozicijos ar tam tikro konkretesnio, o ne tik numanomo ir įsivaizduojamo sąlyčio kampo. Vienintelis aiškiau išniręs kalbėjimas apie postromantinį būvį atsiskleidė aptariant jūros vaizdavimą. Romantizme jūra buvo susijusi su baime ir grėsme, vėliau, po romantizmo, grėsmę keitė kitos opoziciškai teigiamos emocijos. Galų gale, ir šiaip jau postromantizmas šiuolaikinėje kultūroje neaiškus / sapniškas / slidus / klampus, nes iš esmės ir jis, ir romantizmas buvo ir yra tam tikra kultūriškai angažuota atmosfera, emocija, požiūris. Šia prasme postromantinio būvio diskursas „Interformate“ galėjo būti kaip tam tikra atmosfera, kalbėjimo apie kritinį turizmą ir vietiškumą stilius, ar scenografija kalbėjimui, ar galbūt ir šiaip (kažkiek) požiūris.

Apie dalyvius ir bebrus

Mano trijų dienų „Interformato“ minčių ir patirčių muziejus prasidėjo prof. Ramūno Povilansko pranešimu „Barrier Spits As Liminal Spaces of Creativity“. Iš pradžių profesoriaus mintys liejosi gana aktyviai ir įdomiai, sužinojau daug įdomių faktų ir taip toliau. Visada įdomu išgirsti kritines refleksijas iš žmogaus, kuris nėra susijęs su šiuolaikinio meno lauku, tačiau šįsyk viskas klostėsi labai įdomiai, ir ne ką mažiau įtartinai. Įtarimų atsirado kai kalbėjimas apie Nidos liminalumą (angl. liminal) nuo tam tikrų su konkrečia vieta susijusių teorinių įžvalgų ir refleksijų kažkaip mistiškai ėmė ir pakrypo link Nidoje žadamo statyti thalasoterapijos centro „prominimo“. Tiksliau idėjos, jog kolonijoje reziduojantys menininkai galėtų pradėti bendradarbiauti su prabangiuoju thalasoterapijos centru, „kurti“, kitaip sakant – „linksminti“ prieš jūrą bekrypuojančius (ne paslaptis) prabangius žmones. Na, į gilesnias diskusijas nesivelsiu, tiesiog tai buvo viena iš nedaugelio neigiamesnį atspalvį turinčių patirčių. Kita vertus, įdomu patirti nuomonių ir požiūrių įvairovę.

Įsiminė Sebastian Cichocki, Varšuvos Modernaus meno muziejaus programų direktoriaus pristatyta rezidencijų programa, kuri išsiskiria gana griežta, bet man asmeniškai labai įdomia struktūra ir vyksmų eiga. Apie tai daugiau paskaityti galima čia. Įsiminė instaliacija Maldyvų paviljonui Venecijos bienalėje su Hanna Husberg, Laura McLean ir Kalliopi Tsipni-Kolaza. Simpoziumo dalyviai buvo pakviesti pasivaikščioti po draudžiamą teritoriją (Parnidžio kopas beveik iki pat sienos su Kaliningrado sritimi). Tuo metu gana daug galvojau apie pasivaikščiojimą kaip apie tam tikrą mąstymo būdą ar scenografiją vyksmui ir visą spiečių pačių įvairiausių su šiuo veiksmu susijusių sluoksnių. Iš kur atsirado toks galvojimas galima paskaityti kolegės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės tekste Apie vaikščiojimą kaip mąstymo būdą. Vitalij Červiakov „TylĖjimai“ ☼. Tad šis Maldyvų paviljono vyksmas į pamąstymus apie pasivaikščiojimus įnešė dar daugiau sluoksnių. Iš esmės pats veiksmas – tai tarsi savotiška ekskursija po realią (Nidos kopų) ir įsivaizduojamą (menininkių pristatomą / skaitomą) teritoriją su tam tikru suplanuotu scenarijumi, sustojimais, įbridimais atitinkamose vietose. Šio pasivaikščiojimo / ekskursijos struktūra labai panaši į teksto pradžioje minėto E. Andre parkų išplanavimą, takelius su paslėptomis apžvalgos aikštelėmis, kurios tave nepastebimai priverčia sustoti. Tiesa, kartais sustoti priverčia ir tam tikri atsitiktinumai, pavyzdžiui, marių pakrantėje yrantis bebro lavonėlis ar kiek pavojingas klampojimas pelkėmis, galų gale, neįtikėtinai rami ir spindinti jūra. Iš tiesų ši performatyvi paskaita-pasivaikščiojimas, man asmeniškai, yra savotiškas „Interformato“ simpoziumo patirčių muziejaus mini modelis, sumažinta kopija, metafora, o gal metonimija.

Kalbant apie kritinį turizmą, atmintį ir vaizduotę, reikėtų nepamiršti ir Jurijaus Dobriakovo pranešimo, kuris įtekstintas atgulė čia. Jurijaus pranešimas ir patirtys, susijusios su grįžimu į vaikystės miestą ir kritinio turizmo diskursu man labai primena Vilniaus ir šį miestą labai aktyviai lankančių lenkų turistų situaciją. Tiesa, pastariesiems jų įsivaizduojamos metaforiškos vaikystės miestas greičiausiai nebaugina, priešingai kelia ypač teigiamas emocijas. Tačiau abi šios patirtys panašios mąstant apie nostalgijos ir melancholijos diskursus, kai ilgimės to, ko netekome (nors neaišku ar kada nors turėjome), kenčiame be priežasties ir šioms kažkodėl labai traukiančioms nostalgijos bei melancholijos patirtims sustiprinti lankomės, pavyzdžiui, vaikystės miestuose.
Iš esmės įsiminė beveik viskas, visi kalnai ir slėniai, sekretai ir dalyviai – Aldis Gedutis, Juozas Laivys, Petra Koehle & Nicolas Vermot Error Collective, Paul Domela, konceptualios vakarienės, kontraversiški profesoriai ir daugelis kitų, kurių nepaminėjau, bet šio teksto siūlės nuo persivalgymo ir išsipūtimo jau gerokai braška ir yra, tad vengiant perviršio, reikėtų judėti į pabaigą. O vietoj pabaigos lūkestis ir tylus prašymas – išlaikyti tęstinumą ir nepamiršti šiame simpoziume užgriebtų temų, kitame / kituose „Interformatuose“ jas dar labiau išplečiant ir pratęsiant.

nida2 nida4 nida5

Nidos meno kolonijos skonis – konceptuali vakarienė, surengta Marikos Troili ir Davido Larssono

nida6

Nidos meno kolonijos skonis – konceptuali vakarienė, surengta Marikos Troili ir Davido Larssono

nida7

Nidos meno kolonijos skonis – konceptuali vakarienė, surengta Marikos Troili ir Davido Larssono

nida1

Nidos meno kolonijos rezidento, Adrieno Siberchicoto, Žalios blykstės projektas (Green Flash Project)

nida8

Nidos meno kolonijos rezidento, Adrieno Siberchicoto, Žalios blykstės projektas (Green Flash Project)

nida9 nida10

Jurijaus Dobriakovo pranešimas Keliaujant po Zero miestą: (ne)įmanomas grįžimas namo

nida11

Wilko Graf fon Hardenbergo pranešimas Išrasta gamta. Aplinkosauginė kritinio turizmo istoriografija

nida12

Federica Martini, Įžanga apie Sierre rezidenciją ir kritinį turizmą

nida13

Sibylle Omlin, Apie svečių priėmimą ir viliojimą: Alpių vaizdų naudojimas turistiniams tikslams

nida14

Floriano Kutzli pranešimo Sezoninis galvijų pervarymas į naujas ganyklas Alpėse: bandos ir turistai akimirka

nida15

Juozas Laivys dalijasi rezidavimo Sierre rezidencijoje patirtimis

nida17

 Error Collective prezentacijos akimirka

nida16

 Error Collective prezentacijos akimirka

nida18

Petra Koehle ir Nicolas Vermont pristatė projektą Alberts svečių namai: performansas su intervencija į vakarienę

nida19

Petra Koehle ir Nicolas Vermont pristatė projektą Alberts svečių namai: performansas su intervencija į vakarienę

nida20

Veda Popovici kūrybinių dirbtuvių Nelaimėlis smėlyje pristatymas

nida21 nida22

Bill Aitchison, Kelionių kelionė

nida23

Aldžio Gedučio pranešimo Prie Kalėdų senelio kapo: thanaturizmo apybraižos akimirka

nida25

Paul Domela, Skrisk su manimi

nida24

Sebastian Cichocky, Nėra nieko naujo, nei nieko seno. Paskaita apie vietą kaip parodos patirtį

nida26

 

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *