Žaidimas su šviesa. Pokalbis su Barbora Gediminaite

Jaunos menininkės Barboros Gediminaitės (1978) vardas plačiai nuskambėjo šiemet, kai ARTVILNIUS’13 mugėje buvo pristatytas jos kūrinys „Šviesos dialogas – daiktai“, pelnęs mėgstamiausio žiūrovų kūrinio titulą (pristatė galerija „Artifex“). „Šviesos dialogas“ – tai tęstinis menininkės ciklas, kurį sudaro veidrodžių konstrukcijos, ant žemės kuriančios scheminį, detaliai sudėliotą, matematiškai išskaičiuotą atšvaitą, primenantį trapų šviesos kilimą. Gediminaitės instaliacijos perduoda savitai perinterpretuojamą tradiciją, subtilų santykį su neapčiuopiama šviesos materija. Artėjant naujam Gediminaitės prisistatymui rudenį startuosiančioje Kauno bienalėje, kalbėjomės apie jos kūrinius ir šviesą mene.

Kada ėmė dominti galimybė žaisti, eksperimentuoti su šviesa? Kažkas nulėmė tokį ypatingą tavo santykį su šia gamtos substancija?

Tikriausiai šviesa man buvo svarbi visada. Iš pradžių ne kaip pagrindinė medžiaga – studijų metais eksperimentavau su tekstilės ir šviesos žaismu. Pirmas ryškesnis žingsnis buvo bakalauro darbas „Kompozicija nr.1“, kur veikėjų buvo daug – ažūrinis gobelenas, šviesa, vanduo, tekstas. Galop išdrįsau žaisti ja tiesiogiai.

Kaip toliau vystėsi šviesos tema tavo magistro baigiamajame darbe „Šviesos dialogas“? Gal gali daugiau papasakoti apie šią kūrinių seriją? Kokia buvo idėja, nuo kurios viskas prasidėjo?

Magistro studijų metu, analizuojant šviesos sampratas, kirbėjo mintis parodyti bent dalelę tos esamos/nesamos šviesos, tokios mistinės, nerealios ir tuo pačiu apčiuopiamos. Taip kilo mintis apie šviesos kilimą. Taip jau nutiko, kad pati darbo konstrukcija atvėrė daug galimybių toliau dirbti ir plėtoti esminę mintį. Man tai didelis eksperimentų laukas ir jame kol kas tikrai turiu ką dar veikti.

Tavo kūrinių techniniai principai, žaidimas fizikinėmis šviesos savybėmis verčia balansuoti tarp meno ir mokslinių formulių. Iš ko kyla tas racionalusis tavo kūrinių elementas? Kaip tai sugyvena su stichišku kūrybinės ekspresijos elementu?

Kūryboje man svarbios dvi ašys, kaip jas įvardinu – jausminė ir schema, matematinis asketizmas. Šviesa jau tokia – ji sunkiai pasiduoda, yra stichiška, bet kai tu turi nenatūralią šviesą, ji gali paklusti tau ir veikti taip, kaip tu nori. Kaskart atrandi kažką papildančio jau sugalvotą schemą. Pavyzdžiui, kai sudėlioji kokius 5 atspindžius į vieną tašką, tai suteikia žibesį, šviesa tarsi tampa šviesesnė uš šviesą.

Tavo instaliacijos pareikalauja ilgo, kruopštaus darbo. Gal gali daugiau papasakoti apie instaliacijos kūrimo procesą? Ar lengvai šviesa pasiduoda formulei?

Piešinio dėliojimas prilygsta ilgai meditacijai. Atsiranda koks nors netinkamas atspindys, tuomet prasideda žaidimas, kai pagal atšvaitą bandai atsekti kampą, iš kur jis ateina. Apibūdindama šį procesą savo magistriniame darbe rašiau: „tu mąstai šviesą, mąstai kaip šviesa“ – tu įsijauti į ją, įsilieji. Šis žaidimas su šviesa, kurį atlieku, yra mano džiaugsmas, o rezultatas yra žiūrovo džiaugsmas.

Šviesa užpildo platų semantinių prasmių, simbolių lauką. Ar kurdama galvoji apie šį semantinį lygmenį?

Tų simbolinių prasmių yra ir jų paieškos man, be abejo, yra svarbios. Bet mano kūryboje yra savitas dalykas – pirmiausiai tą darbą pamatau, o tada jau visa kita ateina – kaip, kodėl, kas? Kūryboje man svarbiau jausminės replikos. Pavyzdžiui, yra tas momentas, kai matydamas veidrodžio kvadratą įsivaizduoji, kad jis turėtų mesti keturkampį atšvaitą ant grindų. Bet staiga viskas apsiverčia, nes supranti, kad tas atšvaitas yra apskritimas. Šis momentas man svarbus – jis sujudina žmogų. Man svarbu, kad menas provokuotų mąstyti.

Tavo kūrinio pavadinimas „Šviesos dialogas“ sufleruoja komunikacijos potekstę. Kokia rolė šiame komunikaciniame procese tenka menininkui? Ar sieki savo darbuose lankytojui išreikšti specifinį turinį?

Mano manymu, kūrėjas yra žmogus, kuris sako – jis negali nesakyti, bet kūrimo procese jis negalvoja. Man yra svarbu, kad žmogus iš principo išgirstų, o kaip jis išgirs – man ne svarbiausia. Būtų labai įdomu išgirsti, ką kiti galvoja apie mano darbus. Niekad negalvojau, kad žiūrovas turėtų vienaip ar kitaip jaustis. Visada atrodo, kad šneku kaip dainuočiau – kas kaip nori, taip ir supranta. Meno kūrinys, kaip vaikai – tu juos auklėji, stengiesi, o vis tiek jie elgiasi taip, kaip jie nori.

Žinau, kad dažnai keliauji po artimuosius rytus. Kokių sąsajų šios kelionės turi su tavo kūryba?

Tie kraštai man yra kažkoks burtas. Pirmiausiai aplankiau Siriją. Keliavau po Libaną, Maroką, Egiptą. Kovo mėnesį lankiausi Irane. Liepos mėnesį jau trečiąjį kartą skridau į Gruziją. Kai keliauju, stengiuosi kažką tikro pačiupinėti, atsikąsti to gryno, tikro vietos žmonių gyvenimo. Kai pernai buvome Gruzijoje, kaip tik artėjo rinkimai. Kalnais ėjome per kaimus, bendravome su sutiktais žmonėmis. Tą kartą, kur tik ėjome, visi sutikti žmonės vienbalsiai šnekėjo, kad po rinkimų bus karas. Eini per šalį ir suvoki, kad tu nieko negali padaryti, tai duotybė. Buvo labai skaudu visa tai matyti. Damaskas dar nuo mokyklos laikų man buvo kaip koks stebuklų miestas. Nuvažiavau ir pamačiau, kad viskas yra taip, kaip vaizduotėje – kažkoks stebuklas. O vėliau žiūri televiziją ir matai tas vietas, iš kurių dabar likę tik griuvėsiai. Iš vienos pusės – gerai, nes laiku nuvažiavome. Iš kitos pusės – o kaip gi su tuo palikimu, kuris kažkam kitam irgi turėtų daryti tą patį poveikį. Šios kelionės, matyt, duoda didelių impulsų, inspiracijų.

Tai, ką pasakoji apie savo keliones, o taip pat tavo kūrinių motyvai, raštai kuriuos dėlioji iš šviesos atšvaitų  – visa tai sufleruoja per tavo kūrybą slystančią atminties temą. Juntami neprimygtinai išrekšti tradicijos tąsos ar reinterpretacijos motyvai. Ar šios temos tau iš tiesų artimos?

Taip. Tikriausiai, ne veltui savo magistriniame darbe ieškojau ir tyriau skirtingus šviesus simbolius. Man tai yra įdomu. Aš nežinau, kiek sąmoningai tai darau savo kūryboje. Tikriausiai viskas eina daugiau iš jausminės patirties. Iš kažkokio srauto, kuris dažnai valdomas tiktai kaip raiškos priemonė. Mano darbuose išmąstymo yra tikrai daug, turiu polinkį racionaliam mąstymui, tačiau visa tai ateina jau po jausminės iškrovos, kuri kažkiek susivaldo mąstymu.

Eksperimentai su šviesa meno lauke jau nebe nauja tema. Kieno kūriniais žaviesi? Ką artimo juose atrandi?

Magistro studijų metu analizavau šviesos sampratas ir šiuolaikinį šviesos meną. Pradėdama magistrinį darbą, sukaupiau daug šviesos meno pavyzdžių. Labiausiai mane intriguojantys – Andy Goldsworthy, Attilla Csorgo, Fabrizio Corneli, Dan Flavin, James Turrell projektai. Tuomet pamačiau Doug Wheeler darbus. Tai buvo taškas – išjungiau kompiuterį, atsisėdau ir ėmiau rašyti. Jo darbai pastato suvokėją į tokią nebūtį, visiškai nelieka erdvės, laiko pojūčio. Man patinka, kai žiūri į darbą ir jis tave veikia fiziškai. Tai man ir yra svarbu – ta jungtis, kai kūrinys išprovokuoja tave jausti šviesą. Savo magistriniame darbe įvardijau tai kaip psichologinę estetiką. Man svarbu, kad mano darbas sukurtų žiūrovo viduje kažkokią būseną, kad kažką išjudintų žmogaus viduje. Va tai man yra gražu.

Panašu, kad išties išjudina – šiemet ARTVILNIUS mugėje tavo kūrinys, pristatytas galerijos „Artifex“ susilaukė daug dėmesio tiek iš meno profesionalų, tiek iš lankytojų, kurie išrinko tavo darbą mėgstamiausiu. Kaip jautiesi po šios mugės? Ką tau reiškia toks įvertinimas? Ar jauti išaugusį susidomėjimą tavimi ir kūriniais?

Iš tikrųjų esu labai laiminga, kad „Artifex“ galerija pasitikėjo manimi. Man tai buvo įdomi patirtis –  pirmiausiai dėl to, kad gavau galimybę matyti žiūrovą ir kaip jis bendrauja su mano darbu. Antra, profesionalų susidomėjimas ne tik atvėrė naujus takelius, bet ir įpareigojo. Nebesinori sustoti.

Kur tavo kūryba krypsta dabar? Ar „Šviesos dialogas“ bus tęsiamas toliau?

Taip. Šis šviesos kuždesys kol kas mane inspiruoja.

Rudenį vyksiančioje Kauno bienalės parodoje „Jaunųjų menininkų projektai“ pristatysi instaliaciją Šviesos dialogas – objektai II. Žinau, kad esi numačius edukacinius užsiėmimus žiūrovams. Gal gali pakomentuoti, ką planuoji papasakoti/parodyti publikai?

Edukacinėje programoje ketinu pasidalinti teorinėmis įžvalgomis apie šviesą ir šiuolaikinį šviesos meną. Man, kaip tekstilininkei, itin įdomus yra šviesos medžiagiškumas. Manau ir tikiuosi, kad apsilankiusiems pranešime ar diskusijoje tai irgi bus įdomu, galbūt netikėta ar nauja.